Suprasti, kaip susigrąžinti vaiko meilę, yra svarbus tėvystės aspektas. Vaikystėje, o ypač paauglystėje, meilės kalbos gali keistis, todėl svarbu gebėti atpažinti ir atsiliepti į vaiko emocinius poreikius. Tai užima laiko ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei pastangų.
Penkios meilės kalbos ir jų svarba
Kūdikystėje turime kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis - tik taip ugdysime vaikus emociškai. Vienas vaikas labiau reaguos į balsus, kitas į buvimą šalia. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaikai pakankamai ilgai mokysis priimti ir išreikšti meilę, ir tai darys su mūsų, tėvų, pagalba, imdami iš mūsų pavyzdį. Taigi, jie išbandys tuos veiksmus ir reakcijas, kurie juos patenkina. Taip pat jie išgyvens laikotarpius, kai pagrindinė meilės kalba laikinai keisis - ypač paauglystės metais. Kad ir kokia būtų vaiko pagrindinė meilės kalba, svarbu kalbėti visomis penkiomis kalbomis. Lengva suklysti ir vartoti vieną meilės kalbą, apeinant kitas. Ypač tai pasakytina apie dovanas, nes atrodo, kad jos užima mažiausiai mūsų laiko ir jėgų. Bet jei pateksime į šiuos spąstus - duosime per daug dovanų savo vaikams, tai atimsime iš jų sveikos, visavertės meilės suvokimą. Nes tik visų penkių kalbų mokėjimas padės mums rūpintis žmonėmis visą gyvenimą, ne tik savo vaikais, bet ir sutuoktiniais, draugais ir giminaičiais. Tapę poliglotais padėsime ir savo vaikams išmokti duoti meilę ir priimti ją visokiomis meilės kalbomis.
Kaip atpažinti vaiko meilės kalbą?
Kai mes imsime stebėti savo vaiką, kad atpažintume jo pagrindinę meilės kalbą - verčiau su juo nediskutuoti apie tai, ypač paauglystėje. Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas. Stebėti, kaip vaikas reiškia meilę mums. Pvz. Stebėti, kaip vaikas reiškia meilę kitiems. Pvz. Nuolat neša dovanas mokytojai, draugei, močiutei… taip pat labai džiaugiasi gaudamas dovanas - ir mano, kad kiti turi taip gerai jaustis gaudami dovanas. Tai panašu į dovanų gavimo kalbą. Įsiklausyti, ko dažniausiai vaikas prašo. Jeigu nuolat prašo kartu žaisti, važiuoti, neišeiti - tai vadinasi reikalauja viso dėmesio, buvimo kartu. Atkreipti dėmesį į vaiko skundus. Duoti pasirinkti vaikui vieną iš dviejų. Pasiūlyti kartu praleisti laiką arba nupirkti dovaną, atlikti kokią nors paslaugą… ir taip keisti įvairias meilės kalbas, kol suprasite, kokių pasiūlymų daugiausiai priima vaikas. Taigi, atpažinus pagrindinę savo vaiko meilės kalbą ir pradėjus ja kalbėti rezultatas bus stipresni šeimos ryšiai ir abipusė nauda jums ir vaikui. Deja, kalbėjimas tąja kalba nepadarys galo visoms problemoms, bet tai gali įnešti stabilumo į mūsų namus ir viltį mūsų vaikams. Tai - puiki galimybė.
Drausmė kaip meilės veiksmas
Žodis drausmė kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „lavinti“. Drausminti - tai budriai vadovauti savo vaikui nuo kūdikystės iki pilnametystės. Tikslas - kad vaikas pasiektų tokį brandos lygį, kai vieną dieną galės įsilieti į visuomenę kaip atsakingas žmogus. Vadovauti vaikui, rodant tinkamą pavyzdį, duodant nurodymus, prašymus, mokant deramo elgesio ir patiems taip elgiantis, taisant blogą elgesį, dalinantis pamokančia patirtimi ir daug daugiau kuo. Tačiau daugelyje šeimų drausmė susipainiojusi su bausmės sąvoka ir įgavusi sinonimišką reikšmę. Ir tada manoma, kad drausti tai iš esmės reiškia bausti. Bausmė yra viena iš drausmės rūšių, bet pati negatyviausia. Kad drausmintumėm efektingai, privalome palaikyti vaiko emocijų indą pilną meilės. Meilė žiūri kito interesų; taip pat ir drausmė. Taigi drausminimas yra meilės veiksmas. Kuo labiau vaikas jaučiasi mylimas, tuo lengviau yra jį drausminti.
Vaikų meilės samprata ir tėvų vaidmuo
Kaip vaikai myli? Nebrandžiai. Mes, suaugusieji, stengiamės mylėti besąlygiškai. Dažnai mums nepavyksta, ir pasiliekame prie tokio meilės modelio: paslauga už paslaugą. Bet vaikas nemyli nei taip, nei besąlygiškai. Būdams nebrandus, jis myli meile, nukreipta į save patį. Jis instinktyviai jaučia poreikį būti mylimas - kad emocijų rezervuaras būtų pilnas. Vaikas juk nežino, kad ir tėvai turi tokį patį emocijų indą, kurį reikia užpildyti. Vienintelis vaiko rūpestis - būti pasotintam meile. Didelė klaida būtų manyti, kad vaikas turėtų bandyti užsitarnauti mūsų meilę ir palankumą geru elgesiu. Tai tiesiog neįmanoma. Iš prigimties vaikas nuolat bando mūsų meilę savo elgesiu. Jis klausia: „Ar tu myli mane?“ Jeigu atsakome: „Taip, aš tave myliu“ ir pripildome jo emocijų kalba, panaikiname įtampą, ir vaikui nebūtina toliau bandyti mūsų meilės. Kartu padarome taip, kad lengviau yra drausminti ir koreguoti vaiko elgesį. Bet jei patenkame į spąstus ir manome, kad vaikas „neužsitarnavo“ mūsų meilės, būsime nuolatos nuviliami. Taip pat ir vaiką laikysime blogu, nepagarbiu ir nemylinčiu, kai tuo tarpu jam reikia dar kartą užsitikrinti kad jį mylime. Kada sūnus ar dukra savo elgesiu tarsi klausia: „Ar jūs mane mylite?“, mums gali nepatikti tas elgesys. Jeigu vaikas jaučiasi visai be vilties gauti meilę, jo elgesys gali virsti net nusikalstamu. Tačiau nėra protinga versti jį elgtis gerai, pirmiau nepasirūpinus, kad jis jaustųsi mylimas.
Atsakymas į vaiko blogą elgesį
Antrasis klausimas, į kurį turime atsakyti, jei norime auklėti su meile, yra „Ko reikia mano vaikui, kai jis blogai elgiasi?“ Deja, prisipažinkime sau, kad dažnai mes sau užduodame kitą klausimą: „Ką aš galiu padaryti, kad ištaisyčiau jo elgesį?“ Jeigu klausimas toks, atsakymas logiškas; „Bausti“. Tai viena iš priežasčių, dėl ko tėvai bausmėmis piktnaudžiauja, užuot pasirinkę tinkamesnį vaikų auklėjimo būdą. Jei pirmiausiai griebsimės bausmės, vėliau mums bus nelengva suvokti tikruosius vaiko poreikius. Bet jei savęs paklausime: „Ko gi mano vaikui reikia?“ galime rasti tinkamą kelią į vaiko poreikius ir į teisingą sprendimą.
Kuriant artimesnius santykius: tiltų statymas
Žmonių santykiai nuostabūs tuo, kad jie nėra statiški. Visada yra galimybė padaryti juos geresnius. Kuriant artimesnius santykius su sutuoktiniu, paaugliu, ar jau suaugusiu vaiku, gali prireikti nugriauti sienas ir statyti tiltus. Tai labai sunkus darbas, bet teikiantis atpildą. Auginant vaikus mums suteikta galimybė išugdyti jų - ir savo paties - dvasinę gyvenimo pusę.
Teigiamų santykių su mažais vaikais kūrimas (socialinio ir emocinio vystymosi rėmimas)
Neištikimybė šeimoje ir jos poveikis vaikams
Vaikai - labai intuityvios ir įžvalgios būtybės, todėl nesantuokiniai santykiai gali būti žalingi, net jei vaikui apie juos nepasakoma. Jei vaikas sužino apie vieno iš tėvų romaną, traumą galima palengvinti kalbantis, perimant emocinę kontrolę į savo rankas. Kai kurių tyrėjų nuomone, blogiausia, ką gali padaryti tėtis ar mama - prašyti romaną nuslėpti (jei partneris apie jį dar nežino). Vaikui ši našta - sunkiai pakeliama. Vaikas gali jausti spaudimą tapti „nuskriaustojo“ tėvo globėju ar gynėju, o tai dar labiau didina emocinę įtampą. Nors įprasta manyti, kad skaudžiausiai tėvų santykių krizę išgyvena paaugliai, išties daug didesnę žalą tai gali padaryti mažiems vaikams. Maži vaikai gali atsiriboti, kenkti sau, nustoti progresuoti. Ateityje vaikams kuriant santykius gali būti sudėtinga pasitikėti partneriu. Neatsižvelgiant į tai, ar pora liks kartu, ar suks skirtingais keliais, būtina išsiaiškinti, ką jaučia vaikas. Vienam iš tėvų nuklydus į kairę, savaime susitelkiama į poros santykių aiškinimąsi, problemas, dėl to apleidžiami vaikai. Nors vaikas neturi nieko bendro su neištikimybe, jis gali jausti tam tikrą atsakomybę padėti susigrąžinti jums ir partneriui buvusius santykius. Kai vienas iš tėvų yra neištikimas, vaikas gali suabejoti stabilumu, kurį jautė iki tol. Tad turėsite pasistengti, kad vaikas vėl pajustų tvirtai stovintis ant kojų, kad vėl jaustųsi mylimas tiek jūsų, tiek partnerio. Pašalinis ryšys su kitais partneriais gali ne tik sugriauti šeimos santykius, bet ir daryti įtaką būsimiems jūsų vaiko santykiams. Kai vaikas staiga sužino, kad jo tėvų gyvenimas nėra idiliškas, dažnai jis suabejoja viskuo, kas šeimoje, jo manymu, buvo tikra ar teisinga. Vaikas gali tapti prislėgtas, gali sumažėti jo motyvacija, jam gali pradėti prasčiau sektis mokykloje, taip pat vaikas, norėdamas išreikšti vidinį pyktį, gali pradėti tyčiotis iš bendraamžių. Jei pora planuoja likti kartu, tikriausiai partneriai neišvengiamai kalbėsis apie buvusį romaną ir santykių krizę. Tai padeda vaikui suprasti, kaip bendraudami partneriai dirba kartu ir sprendžia problemas. Pavyzdžiui, jei tai - partnerio giliai dar nespėjusi įklampinti emocinė neištikimybė, gal ji kaip tik paskatins partnerius daugiau bendrauti, kreiptis į šeimos psichologus ir imtis kitų panašių priemonių. Taigi, apibendrinant, neištikimybė slegia visus, o vaikus - ypač. Tad būtinai skatinkite vaiką kalbėtis, išreikšti emocijas, išgirskite ir palaikykite jį.
Motinų tipai ir jų įtaka vaikams
Austrų psichologas Luisas Schutzenhoveris (Louis Schützenhöfer) apibendrinęs savo darbo patirtį su pacientais, kurie kamuojami įvairių psichologinių negandų ir kurių santykiai su mamomis buvo mažiau ar labiau problematiški, nustatė keturis motinų tipus.
Valdžios trokštančios motinos
Šio tipo motinos visokiais būdais siekia valdžios, naudoja įvairiausias priemones valdžiai pasiekti ir išlaikyti. Jos mėgaujasi, galėdamos savo valdžią vaikams pademonstruoti. Turėti valdžią ir ją demonstruoti - labai skirtingi dalykai. Momentas, kai motinos valdžia tampa žalinga, yra jos atsakomybės, sąžinės bei supratimo, ir, svarbiausia, - meilės savo vaikui stoka. Dėl to jos nepajėgios išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp valdžios turėjimo ir norėjimo ja mėgautis, netgi tuo piktnaudžiaudamos. Tokios motinos vaikas neturi jokio išsigelbėjimo, nes jis yra visokeriopai nuo jos priklausomas. Tokių motinų užauginti vaikai netenka asmeniškumo ir individualybės. Jie patiria ne tik psichologinę prievartą, bet dažnai būna motinų kumščiuojami ir net mušami. Jie neišugdo savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Be to - jie labai abejoja kitų žmonių nuoširdumu, yra įtarūs, nėra išmokę siekti tikslo, nesugeba pakovoti dėl to, ko patys nori, kas jiems brangu. Vaikai užauga neišrankūs, nes nėra išmokę pasakyti „ne”. Bijodami konfliktuoti su motina, bet, norėdami ką nors padaryti pagal savo norą, vaikai ima meluoti ir gana dažnai tampa puikiausias melagiais. Skaudžiausia, kad jie neišmoksta socialinio bendravimo pagrindų. Todėl turi mažai draugų ir dažnai juos keičia, o jų santykiai paviršutiniški. Suaugę jie nesugeba sukurti normalių santykių su partneriu. Išsivaduoti iš valdžios trokštančios motinos itin sudėtinga. Psichologai apie tai sako: keliai išsiskyrė, problema liko. Šie santykiai be didesnių sukrėtimų gali būti išspręsti tik tuomet, kai motina nustos manipuliuoti vaiku, siekdama mėgautis valdžia ir kai vaikas suvoks, kad jis, ypač suaugęs, turi teisę ir net privalo pats priimti sprendimus ir elgtis pagal savo supratimą ir norus.
Pasyviai agresyvios motinos
Ji taip pat siekia valdžios ir vadovavimo, tačiau tai daro ne kaip stiprios asmenybės, bet priešingai, kaip silpna, gailesčio ir užuojautos reikalaujanti moteris. Ji sudaro įspūdį, kad nieko iš vaikų ar artimųjų nereikalauja, tačiau manipuliuodama pasiekia visko, ko nori. Pasyviai agresyvi motina turi susikūrusi visą savo veiklos „repertuarą”. Dažniausiai yra naudojamasi liga ar kokias kitais negalavimais. Ypač paranku, jei ji turi chronišką ligą. Reikalui esant, simuliuojamas ligos paūmėjimas, priepuolis ir pan. Tada vaikai, ir ne tik, be jokių išlygų vykdo visus nurodymus ar reikalavimus, kad tik „sunkiai sergančiai” mamai nebūtų dar blogiau. Kitas instrumentas valdžiai pasiekti - gąsdinimas išeiti ar net numirti. Tokia motina nesibaimina mesti vaikui frazę: „jei tu nedarai, kaip aš noriu, vadinasi, manęs nemyli. O jei manęs nemyli, tai aš čia niekam nereikalinga”. Taip ji pasėja nesibaigiančią baimę, kad viską reikia kuo greičiau vykdyti, nesvarstant, gerai tai ar blogai. Vaikui yra pabrėžiama, kad ji tik dėl jo gyvena, dėl jo aukojasi. Tai skamba kaip kaltinimas ir verčia vaiką jaustis nepatogiai, išgyventi nuolatinį kaltės jausmą ir atsakomybę už motinos gyvenimo kokybę ir laimę.Jei motina negauna dėmesio ir meilės iš savo vyro, ji kompensuoja tai reikalaudama iš vaiko. Jam tenka nepakeliama užduotis: stengtis, kad motina būtų laiminga, kad ji gerai jaustųsi, neišeitų ar nenumirtų. Tik daug vėliau, jau suaugę, vaikai suvokia tokios motinos elgesį ir apibūdina savo motinas kaip isteriškas, egocentriškas bei bejėges asmenybes. Ypač santykiai pablogėja, jei suaugęs vaikas susiranda partnerį ar sukuria šeimą. Pasyviai agresyvi motina nė už ką nesutinka užleisti savo pozicijų ir įtakos vaikui, ji stengiasi susikurti savo gyvenimą šalia ar net vaiko šeimoje. Nesibaigiantis kišimasis į jaunos šeimos reikalus, pradedant rimtais dalykais, baigiant kasdieninėmis smulkmenomis, pasidaro nepakenčiamas. Vaikui lieka vienintelė išeitis: arba susipykti su tokia motina jos nebeklausant, arba išsiskirti su partneriu ir likti motinos įrankiu jos egoizmui tenkinti. Deja, antrasis atvejis gana dažnai pasitaiko, nes išugdytas kaltės jausmas yra tiek stiprus, kad vaikas, net suaugęs, nesijaučia morališkai stiprus tai iškęsti. Daugelis iš jų iki pat motinų mirties yra kankinami pykčio joms ir kartu kaltės jausmo dėl to.Tokių vaikų asmeniniai santykiai su partneriu klostosi ypač sunkiai. Baimės jausmas būti paliktam neleidžia džiaugtis gyvenimu, verčia nuolat gyventi su baime ir įtarinėjimais. Pasyvios-agresyvios motinos įtaką vaikui galima nutraukti tik tuomet, kai vaikas sugeba nutraukti ryšį tarp jį kamuojančio kaltės jausmo ir savo elgesio. Motinos ir vaiko santykiai rutuliojasi pagal schemą: motina užima aukos vaidmenį, vaikas pajunta kaltės jausmą, tai užtikrina vaiko elgesį pagal motinos norą, vaiko kaltės jausmas laikinai sumažėja. Gana sėkmingai išsivadavimo procesas vyksta, kai aiškiai nustatomos vaiko ir motinos bendravimo dienos, pvz.: kas 3 dienas susiskambinti, kas 2 savaites pasimatyti. Tuomet vaiko elgesys yra priklausomas nuo kalendoriaus, bet ne nuo kaltės jausmo. Svarbu nepasiduoti motinos bandymams manipuliacijų keliu vis dėlto pasiekti savo. Kai atsiranda kaltės jausmas, siųskite pas motiną savo draugą, apylinkės med. seserį ir pan.
Narcistiškos motinos
Ji nepripažįsta ir nemyli vaiko tokio, koks jis yra. Vaikas turi atitikti mamos susidarytą įvaizdį ir padėti jai siekti jos narcistinių tikslų. Pasinaudodama vaiku ji susilaukia įvertinimo. Narcistiška motina tarsi susidvejina su savo vaiku ta prasme, kad jam nėra palikta jokios galimybės rinktis, ir jis tiesiog turi vykdyti motinos sumanytą planą, ir kuo geriau. Tokioms motinos nerūpi, ko vaikai nori, kaip jie jaučiasi. Joms už viską svarbiau išorinis spindesys. Jų vaikai būna aprengti gerais ir brangiais rūbais, kurių modelius ir spalvas išrenka motina. Vaikų šukuosenos privalo būti irgi pagal motinos skonį. Kalbama ne vien apie darželinukus, bet ir apie suaugusius vaikus. Dar geriau, jei vaikai taptų žinomais sportininkais, muzikantais, gautų geriausius pažymius, lankytų prestižinius būrelius ir.t.t. Jos padarys viską, kad tikslas būtų pasiektas. Gerai, jei jos ir vaiko norai sutampa. Narcistiškos motinos elgesio modelis bei priemonės atitinka valdžios siekiančios motinos elgesį, tačiau motyvas yra kitas: jei valdžios siekiančios motinos tikslas yra demonstruoti valdžią ir ja mėgautis, tai narcistiškai motinai svarbu, kad vaikas visiškai atitiktų jos idėjas ir siektų jai svarbių tikslų. Skaudžiausia, kad tokioms motinoms vaiko jausmai, jo poreikiai nėra svarbūs. Svarbu ne vaikai, o jų pasiektas rezultatas. Narcistiška motina įsitikinus, kad ji ir jos vaikai - geriausi iš visų, todėl nusipelno išskirtinio dėmesio ir atlygio. Pasekmės vaikams: nematydami galimybės išsigelbėti nuo motinos keliamų tikslų ir reikalavimų, vaikai užsidaro savyje, tampa intravertais, jie neturi jokių galimybių ugdyti asmenybę. Sužalojama jų savimonė, vaikai pervertina save, ima niekinti kitus, tampa pasipūtę, arogantiški. Ypač sunkiai sekasi bendrauti su gyvenimo partneriu. Norėdami ištrūkti į laisvę, tokių motinų vaikai skubiai ir anksti sukuria santuokas. Deja, jų partneriai labai panašūs į jų motinas: egocentriški, dominuojantys, stipriai ribojantys individualybę. Beje, egocentriškų motinų vaikai nesugeba atskleisti savo norų ir siekių, tuo tarpu, už juos pakovoti. Nutraukti narcistiškos motinos įtaką pasiseks, jei vaikas leis „numirti” motinai savo mintyse. Tai nėra kas nors baisaus ir nereiškia biologinės mirties troškimo, tai tiesiog išsireiškimas, parodantis, kad motinos idėjos ir jos vizija apie tai, koks vaikas turi būti, užgožia paties vaiko individualybę, neleidžia jam atsiskleisti. Todėl jis turi dvasiškai išsivaduoti nuo motinos. Narcistiška motina skatina vaiką ko tai siekti, kuo tai būti. Tačiau tai nėra tikrieji vaiko norai. Vaikas tampa pats sau svetimas. Jis turi išspręsti dilemą: atsisveikinti su motina savo mintyse, arba atsisveikinti su savuoju „aš” ir likti motinos marionete. Jei vaikas pasirenka save, turi pasiruošti galimiems sunkumams. Už jo pastangas siekiant to, ko jis pats nori, bet ne jo motina, jis negaus pagyrimų ir įvertinimo, greičiau atsivers emocinis „vakuumas”. Patartina turėti draugų bendraminčių, kurie paremtų, paskatintų, įvertintų.
Nemylinčios motinos
Šalta, bejausmė, be meilės, neigiama, destruktyvi, beširdė, užgauli, nežmoniška - taip apibūdino savo motinas jau suaugę jų vaikai. Sunku net įsivaizduoti, ką turi patirti ir išgyventi vaikas, kuris nejaučia motinos meilės, kuris negirdi meilės intonacijų jos balse, neįžiūri meilės kibirkščių jos akyse. Tokios motinos funkcionuoja nepriekaištingai: vaikai pamaitinti, nuprausti. Ligos atveju tinkamai jais pasirūpinama. Net rūbeliai vaikų būna gražūs, skoningi, o ir mokykla dažnai parenkama iš prestižinių. Tokio tipo motinos net yra laikomos pavyzdžiu kitoms. Kai vaikas nusikalsta ar ką netinkamo padaro, žinoma, tuo momentu jis susilaukia daugiau pylos, nei meiles. Ir tai yra suprantama. Bet nemylinti motina tokia yra visados. Jos vaikui nebūtina nusikalsti, priešingai, net kai jis viską daro gerai ir be galo stengiasi, jis vis tiek negauna nei kruopelytės meilės ar švelnumo. Nemylinti motina nesugeba atskleisti savo jausmų. Ji taip pat nenori, kad ir vaikas tai darytų. Ji niekada nepaguodžia vaiko, nesidomi jo skausmu ar nusivylimu. Tai jai visiškai nesvarbu. Vaikas taip pat nesulaukia jokio pagyrimo ar paskatinimo. Motina nesidomi vaiko gyvenimu, pasiekimais ar nesėkmėmis. Užaugę vaikai būna tokie pat šalti ir atšiaurūs savo atžaloms, kai kurie net nedrįsta turėti vaikų iš baimės, kad jie bus tokie pat, kaip jų motinos. Jie nesugeba atskleisti savo jausmų, nepasitiki jausmais - nei savo, nei kitų. Laimę tokie asmenys pasiekia labai intensyviai dirbdami, keldami sau vis aukštesnius ir aukštesnius reikalavimus, stengdamiesi pripažinimo ir įvertinimo jausmą, kurio nesulaukė iš motinos, patirti darbe. Nemylinčios motinos vaikai dažnai visą gyvenimą klaidingai tikisi kada nors susilaukti savo motinos meilės. Nors jie susitaiko su nemylinčios motinos elgesiu, tačiau širdyje vilties, kad ji staiga pasikeis, nepraranda, todėl ir toliau stengiasi pelnyti jos meilę. JAV psichoterapeutas Howard Halpern tokią viltį apibūdino bandymu iš statulos išmelžti pieno. Vaikas turi suvokti, be pykčio, be kaltės jausmo ir be vilties, kad kitaip nebus. Tokiam vaikui belieka susitaikyti ir nors už tai būti dėkingam motinai, kad ji jam dovanojo gyvybę bei dėl jo stengėsi. Kitas žingsnis - suvokti, kad jis yra vertas būti mylimu, tačiau jo motina to nesugebėjo jam duoti. Ir tai nėra vaiko kaltė.
Komplikuoti vaiko-motinos santykiai ir išeitys
Esant komplikuotiems vaikų - motinų santykiams dažnai galima sutikti motinų, kurios priklauso ne vienam kuriam tipui, bet turi kelių jų požymių. Pasak L. Schutzenhoferio, nuo 30 iki 60 proc. vaikų santykiai su motinomis yra problematiški. Tokiose šeimose augdami vaikai dažnai net nežino, kad gali būti ir kitokių - geresnių santykių su artimaisiais. Jiems sunku rasti asmenų, kuriems galėtų atverti širdį, nes puikiai sutariantys su savo motinomis vaikai būtų nepajėgūs jų suprasti. Tiesos suvokimas ir palyginimai užtrunka gana ilgai. Kai kurie ydingą motinų elgesį pastebi paauglystėje, tačiau dauguma išdrįsta apie tai prabilti tik sulaukę brandos ar net pensijinio amžiaus. Liūdniausia, kad vaikai yra linkę kartoti motinų elgesį ir savo sukurtoje šeimoje. Jų socialinis gyvenimas ir santykiai su partneriu taip pat būna labai įtempti, nepastovūs ir komplikuoti. Ar yra kokia išeitis ar sprendimas, kuris padėtų nutraukti motinos - vaiko problematiškų santykių užburtą ratą? Atsakyti nėra lengva, nes tai - labai sunkiai įveikiamas reiškinys. Tiek vaikui, tiek motinai. Vieno absoliutaus sprendimo nėra, nes vaiko ir motinos santykiai yra labai individualūs. Kai kuriems užtenka paprastų patarimų, kitiems reikalinga kvalifikuota psichologų parama. Svarbu atminti, kad vaikai šį užburtą ratą gali nutraukti sėkmingiau nei jų motinos. Jos per ilgai ir per intensyviai naudojo veiksmų ir elgesio modelį savo egoistiniams tikslams patenkinti, kad jį lengvai galėtų pakeisti. Be to, šį elgesio modelį jos dažniausiai atsineša iš savos vaikystės. Vaikai turi ryžtis keisti elgesio modelį su savo motina ir tuo labiau, su savo vaikais jų ateities labui. Visiems vaikams, kurie nori išeiti iš komplikuotų santykių su savo motinomis „užburto rato”, rekomenduojama susigrąžinti pasitikėjimą savimi, atsakomybę už save ir savo veiksmus. Galite suabejoti, ar tai iš vis įmanoma, nes vaikai pirmąsias motinos elgesio klaidas pastebi tik paauglystėje ar vyresniame amžiuje. Paauglystėje sunku įsivaizduoti, kad vaikas išdrįs pabandyti sugriauti nusistovėjusius santykius su motina, nes jis vis dar nuo jos priklausomas. O ir kaip asmenybė jis dar vystosi. Jei sūnus ar dukra suaugę suvokia, kad jų santykiai su motina sunkūs, slegiantys ir nori padėti tašką šiai situacijai, jie dažnai patys būna gerokai įžengę į brandos amžių, jau paauginę savo vaikus, gal būt jau pakartoję savo motinų klaidas su savo vaikais.Vis dėlto išeitis yra. G. Roth. nurodo, jog 40-50 proc. žmogaus asmenybės savybės yra genetiškai paveldimos, 30-40 proc. - nuo gimimo iki pirmųjų gyvenimo metų įgytos ir perimtos iš supančios aplinkos, tame tarpe ir iš motinos, ir apie 20 proc. žmogaus išmokta ir įgyta gyvenimo eigoje. Psichologai ypatingai pabrėžia šių 20 proc.
Savarankiškumo ugdymas: kelias į pasitikėjimą savimi
Mokslininkai atranda, kad tai, ką vaikai atsineša į mokyklą yra itin svarbu - itin svarbu, koks yra vaiko požiūris į mokymąsi, jo susidomėjimas, vidinės savybės. Vaikas, turintis vidinės motyvacijos ir tam tikras vidines savybes, gebės pasiekti aukštų rezultatų besimokydamas ir vidutinio lygio mokykloje, o tiems vaikams, kurių mąstysena trukdo mokymuisi, negalės išnaudoti net geriausių švietimo galimybių. Kaip tėvai gali prisidėti prie vaiko sėkmės mokykloje? Vienas svarbiausių uždavinių tėvams yra ugdyti vaikus, kurie taptų pasitikinčiais savimi ir savarankiškais žmonėmis. Žinoma, ankstyvame amžiuje vaikai yra priklausomi nuo tėvų. Būdami kūdikiai jie turi būti pamaitinti, nuprausti, pastebėti ir prižiūrėti visada, kada to reikia. Kuomet vaikai auga, jie tampa savarankiškesni šiose pagrindinėse gyvenimo srityse, tačiau vistiek yra priklausomi nuo tėvų - jiems reikia apsaugos, meilės, rūpesčio. Kai vaikai pasiekia paauglystę ir žengia link suaugusiųjų pasaulio, jie tampa vis mažiau priklausomi nuo tėvų ir įgyja vis didesnį savarankiškumą visuose savo gyvenimo aspektuose. Šis atsiskyrimo procesas paruošia suaugusiųjų gyvenimo iššūkiams. Šis progresas nėra savaime suprantamas, neretai jį slopina geranoriški, tačiau pasimetę tėvai (jų perdėtas noras vaiką globoti, daug ką daryti už jį).
Savarankiškų ir nesavarankiškų vaikų skirtumai
Kuo skiriasi savarankiški vaikai nuo nesavarankiškų? Nesavarankiškų vaikų požiūris apie save priklauso nuo aplinkinių. Kai kurie tėvai netgi skatina tokią vaikų priklausomybę, jie naudojasi savo jėga ir kontrole, kad išliktų svarbiausiais asmenimis savo vaikų gyvenime, nuo kurių daug kas priklauso ir kas nusprendžia dalykus. Tokius vaikus galima atpažinti pagal šiuos kriterijus: • Reikia išorinio paskatininimo, kad veiktų. • Jų laimės jausmas priklauso nuo kitų, nes jie nesijaučia esantys savo gyvenimo, minčių, emocijų, veiksmų šeimininkais. • Neretai perdėtai skatinami įvairiais netinkamais būdais nepriklausomai nuo jų elgesio (pvz., jei nekelsi triukšmo, įjungsiu filmuką). • Jiems sunku priimti sprendimus, nes jų tėvai tiki, kad tik jie žino, kas yra geriausia jų vaikui ir priima sprendimus už juos. Jei jūsų vaikas yra savarankiškas, tai reiškia, kad jūs jį auginate tikėdami juo, jo galimybėmis pasirūpinti savimi. Leidžiate jam pačiam susirasti įdomios veiklos. Savarankiški vaikai neretai pasižymi šiomis savybėmis: • Yra motyvuoti kažką darydami, nes žino priežastis, dėl ko tai jiems yra svarbu daryti; • Tokie vaikai labiau pasitiki savo jėgomis, nes jiems buvo suteikta galimybė patiems ištyrinėti savo galimybes ir pasirinkimus; • Tėvai tinkamai ir nepiktnaudžiaudami naudoja išorinius paskatinimus; • Būdingi bendradarbiaujantys, o ne kontroliuojantys santykiai tarp vaikų ir tėvų - yra tariamasi dėl įvairių dalykų ir atsižvelgiama į vaiko nuomonę; • Savarankiški vaikai yra geri sprendimų priėmėjai, kadangi jiems yra leidžiama apsvarstyti įvairius pasirinkimo variantus, bei su tėvų patarimais ir palaikymu jie gali priimti jiems tinkamiausią sprendimą.
Savarankiškumas mokykloje ir gyvenime
Savarankiškumas mokykloje padeda vaikui prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir mokymosi organizavimą (ką galiu daryti, kai kažko nesuprantu, ką turiu daryti, kad išmokčiau, kur turiu ieškoti trūkstamos informacijos ir pan.). Pirmose klasėse vaikas būdamas kuo labiau savarankiškas įgauna galimybę atlikti daugybę dalykų pats, o tai itin pakelia jo savivertę, jis neprivalo visada būti priklausomas vien tik nuo suaugusiųjų (kas taip pat palengvina ir tėvų gyvenimą). Perėjus iš pradinės mokyklos į pagrindinę, savarankiškumas padeda vaikui greičiau priprasti prie įvykusių pokyčių - jam reikia atrasti klases, kur kokia pamoka vyks, ten būti laiku - laikytis pamokų tvarkaraščio, priprasti prie daugybės skirtingų mokytojų ir klasių, prisiminti, pasižymėti, ką reikia atlikti, išmokti namuose bei prisiminti, ką kasdien jie turi atsinešti į mokyklą. Vaikai, kurie išvysto tinkamą jų amžiui savarankiškumą, geriau susidoroja su pagrindinėje mokykloje kylančiais iššūkiais ir tvirčiau joje jaučiasi, yra motyvuotesni mokantis.
Kaip auginti savarankiškus ir savimi pasitikinčius vaikus?
Savarankiškumas - tai nėra savaime suprantama savybė, kurią vaikas įgyja pats. Tam jam reikalingas suaugusysis su savo patirtimi, platesniu matymu. Ši savybė, galima sakyti, yra tarsi dovana, kurią vaikas aktyviai naudos visą savo gyvenimą. Jūs galite suteikti šiuos pagrindinius savarankiškumo augimui būtinus ingridientus: • Suteikti vaikui savo meilę ir pagarbą; • Mokyti jį, kad jis yra savo gyvenimo šeimininkas; • Suteikite vaikui gaires ir leiskite pačiam priimti sprendimus, padėkite pamatyti galimus pasirinkimo rezultatus.
Mokyti atsakomybės
Vienas iš jūsų, kaip tėvų, uždavinių yra mokyti vaiką atsakomybės. Itin svarbu yra su vaiku pakalbėti, kokios yra jūsų, kaip tėvų, ir jo pareigos. Kuomet jūs ir vaikas tiksliai žinosite, ko iš jūsų yra tikimasi, bus daug lengviau išlikti šių pareigų ribose. Padarykite sąrašą, kaip jūs, kaip tėvai prisidėsite prie to, kad vaikui sektųsi (sąrašas su jūsų atsakomybėmis, pvz., pasirūpinti maistu, vaikui tinkamais rūbais, kasdien kartu praleisti laiko skirto pokalbiams apie dieną, įdomiai veiklai, dalyvauti mokyklos susirinkimuose, mokyklos bendruomenės gyvenime ir pan.). Vėliau kartu su vaiku sudarykite sąrašą, kokios turėtų būti vaiko atsakomybės (mokytis, rūpintis savo daiktais, prisidėti prie namų ruošos ir pan.). Taip pat aptarkite, kokios yra kitų vaiko mokymosi aplinkoje esančių žmonių atsakomybės: mokytojo, būrelio vadovo, trenerio ir kt. Žinoma, neatliekant savo pareigų, turėtų būti numatytos ir tam tikros pasekmės, kurias būtina aptarti su vaiku. Geriausiai veikiančios pasekmės yra loginės pasekmės bei tos, kuomet vaikas netenka vienos ar kitos privilegijos, kuri jam yra svarbi ir jis nori (bei atlikęs pareigą gali) ją vėl susigrąžinti (tačiau prieš tai būtinai turi būti dėl to susitarta su vaiku).
Reikalauti atsakingumo ir mokyti priimti klaidas
Neretai mes, suaugusieji, savo nesėkmes mėgstame nurašyti kitiems, kaltindami kitus, nepalankias aplinkybes, netinkamą laiką ir t.t. Taip mes netiesiogiai siunčiame klaidingą žinutę ir savo vaikams, kad niekas nėra jų kaltė ir jie nėra atsakingi už savo veiksmus. Tačiau gebėjimas būti atsakingu už savo veiksmus yra itin svarbus tampant savarankišku. Vaikų nenoras prisiimti atsakomybės neretai yra susijęs su baime patirti nesėkmę. Kaltindami išorinius dalykus (kitus žmones, nesąžiningumą ir kt.) vaikai saugo savo vidinį pasaulį nuo žalos. Tačiau atsakomybė turi dvi monetos puses, kurios neįmanomos viena be kitos - vaikas negalės prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir patirti sėkmę, jei negebės prisiimti atsakomybės už savo klaidas ir nesėkmes. Taigi, gebėjimas priimti klaidą, kaip galimybę mokytis, augti yra itin svarbus.
Skatinti tyrinėjimą
Ankstyvojoje vaikystėje jūs turite atidžiai stebėti, būti šalia ir prižiūrėti savo vaikus, kad užtikrintumėte jų saugumą. Tai vaikams suteikia saugumo jausmą ir žinojimą, kad yra saugi vieta, į kurią jie gali sugrįžti, kuomet nuklysta tolėliau. Tačiau tarp saugumo ir nesavarankiškumo yra nedidelė linija. Kuomet vaikas suformuoja saugumo jausmą, turite padrąsinti jį tyrinėti tolimesnę aplinką. Toks „išstūmimas iš lizdo“ leidžia vaikams išbandyti gebėjimus „realiame pasaulyje“, ir surasti gebėjimo, saugumo ir savarankiškumo jausmą. Pavyzdžiui, pradžioje kartu su vaiku keliaukite į biblioteką, susipažinkite su jos erdvėmis ir taisyklėmis, vėliau skatinkite vis daugiau vaiką veikti joje savarankiškai, galiausiai palikite tai vaiko atsakomybei (žinoma, viskas turi būti daroma atsižvelgiant į vaiko amžių ir pasirengimą tai daryti). Taip pat ir su daugeliu dalykų gyvenime - mentoriaukite, nukreipkite, suteikite instrukcijas, bet vis labiau skatinkite vaiką atlikti viską savarankiškai. Nustebsite, kiek gali vaikai, kai jiems yra suteikiama galimybė veikti ir yra pasitikima jais.
tags: #burtai #kaip #susigrazinti #vaiko #meile
