Burnotis - tai augalas, kuris yra nepelnytai pamirštas.
Tai vienamečiai žoliniai, lapuoti augalai, su išvystyta liemenine šaknimi, kuri turi didelę siurbiamąją galią.
Burnočiai yra itin maistingas augalas, praturtintas vitaminais ir mineralais.
Tarptautinis šio augalo pavadinimas „amaranth" yra kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „niekada nevystantis".
Laikas prisiminti dar vieną super maisto kategorijai priskiriamą unikalų augalą - burnotį, kurį dėl išskirtinių savybių bandoma prilyginti net turtingam motinos pienui.
Burnočiai gali augti įvairiomis klimato sąlygomis ir įvairiuose dirvožemiuose. Geriausiai auga derlingose priemolio dirvose.
Burnočių istorija siekia maždaug 8 tūkstančius metų.
Burnotis augintas dar senovės Meksikos ir Peru kultūrose, kur jis buvo ne tik vienas pagrindinių maisto šaltinių, bet ir atliko svarbų vaidmenį religinėse apeigose.
Laikui bėgant burnotis plačiai paplito pasaulyje, jis buvo vertinamas dėl savo išskirtinių maistinių savybių ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms.
Graikiškas burnočio pavadinimas „Amaranthus“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nevystantis“.
Šiandien burnotis kaip grikiai ar bolivinė balanda plinta sveikuolių tarpe.
Iš tiesų, jų sėklos dažniau vadinamos pseudogrūdais arba pseudokruopomis, nes savo sudėtimi ir panaudojimo galimybėmis burnotis primena tikras kruopas ar grūdus, nors taip ir nėra.
Burnočių rūšys ir auginimas
Žinoma apie burnočio 60 rūšių ir kiekvienai iš jų būdingos savo unikalios savybės.
Vienos šio augalo rūšys auginamos maistui, kitos - kaip dekoratyviniai sodo ir gėlyno augalai. Yra ir burnočio rūšių, kurios laikomos tiesiog piktžolėmis.
Štai kelios dažniau kultivuojamos burnočio rūšys:
- Uodegotasis burnotis (Amaranthus caudatus). Tai vienmetė rūšis, užauganti iki 1-1,5 m aukščio. Žydi tamsiai raudonais, avietiniais ar šviesiais žaliais žiedais. Uodeguotasis burnotis kilęs iš tropinių Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos regionų. Uodeguotasis burnotis yra žinomas dėl savo dekoratyvinių savybių ir ryškių, minkštų žiedynų. Jis auginamas ir maistui.
- Šluotinis burnotis (Amaranthus paniculatus), kitaip raibasis burnotis (Amaranthus cruentus). Šluotinis burnotis yra vienmetis augalas, užaugantis iki 0,2-1,2 m aukščio. Pasižymi raudonos spalvos stiebu, raudonais, rečiau žaliais žiedais. Šluotinis burnotis naudojamas maistui dėl savo maistingų lapų ir sėklų.
- Trispalvis burnotis (Amaranthus tricolor). Rūšis, pasižyminti puošniais kelių spalvų lapais. Trispalvis burnotis yra vienmetis augalas, užaugantis iki 1,3 m aukščio. Trispalvio burnočio lapai yra ypač maistingi, jų skonis primena špinatus.
Norėdami sėkmingai auginti burnočius, pasirinkite tinkamą jų sodinimui vietą. Burnotis mėgsta saulėtas, gerai apšviestas vietas, apsaugotas nuo stipraus vėjo. Idealioje sodinimo vietoje visą dieną turėtų būti pakankamai saulės šviesos, kuri skatintų burnočio žydėjimą ir sėklų vystymąsi.
Burnotis gali išgyventi praktiškai bet kokiame dirvožemyje, tačiau norint, kad jis vešėtų ir gausiai krautų žiedus, paruoškite jam lengvą, laidžią ir turtingą organinėmis medžiagomis dirvą. Prieš sodinimą į dirvą rekomenduojama įberti komposto arba humuso, kurie pagerins jos derlingumą.
Burnočiai gali būti daiginami inspektuose ar vazonėliuose sėjant kovą-balandį, taip pat juos galima sėti tiesiai į lauką pasibaigus šalnoms.
Laistymas. Burnotis yra atsparus sausringiems orams, tačiau norint gauti gerą derlių, jį reikia reguliariai laistyti. Burnočius laistykite saikingai, vengdami dirvožemio užmirkimo. Karštu ir sausiu periodu laistymas turėtų būti gausesnis. Svarbu, kad dirva būtų drėgna, tačiau neužmirkusi.
Tręšimas. Norint užtikrinti gausų burnočių derlių, būtina parinkti šiam augalui tinkamas trąšas. Burnočiui tiks kompleksinės trąšos, kuriose yra azoto, fosforo ir kalio.
Genėjimas. Norint išlaikyti tvarkingą išvaizdą ir paskatinti jų augimą svarbu genėti burnočius. Rekomenduojama pašalinti išdžiūvusias ir pažeistas jų šakas, formuoti krūmą pašalinant dalį stiebų, kad į augalo šakų tankmę geriau patektų šviesa ir oras.
Burnotis gali nukentėti nuo įvairių kenkėjų ir ligų, ypač esant nepalankioms augimo sąlygoms. Norint išvengti ligų atsiradimo, svarbu užtikrinti burnočiui pakankamą laistymą, palaikyti švarią augalo aplinką ir laiku pašalinti piktžoles.
Burnočių nauda ir maistinės savybės
Burnotis yra aukštos kokybės augalinių baltymų šaltinis. Šio augalo sudėtyje yra visų nepakeičiamų aminorūgčių, todėl jis ypač vertingas laikantis vegetariškos ir veganiškos dietos.
Dėl baltymų, aminorūgščių bei kitų vertingų medžiagų gausos vertingiausiomis laikomos burnočio sėklos.
Burnočių baltymai prilygsta kiaušinių baltymams. Sėklose ir sausuose lapuose jų yra iki 16-18 procentų.
Amino rūgšties - lizino - burnočiuose apie pusketvirto karto daugiau negu kukurūzuose ir pustrečio karto daugiau negu kviečiuose.
Jie turi ne vieną medžiagą ir mineralą, galintį apsaugoti mus nuo itin sunkių ligų.
Svarbu ir tai, kad šiuose augaluose yra tam tikrų peptidų, randamų ir sojų pupelėse. Šie peptidai pasižymi antioksidantiniu poveikiu, slopina uždegiminius procesus ir padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio.
Kaip ir kitas augalinės kilmės maistas, burnotis turi ir maistinių skaidulų, gerinančių kraujotaką, virškinimą, padedančių sureguliuoti tuštinimąsi.
Kadangi burnotis neturi gliuteno, jis tinkamas ir šios medžiagos netoleruojantiems žmonėms, visiems kenčiantiems nuo alergijų vienam ar kitam maisto produktui.
Kadangi burnotis turtingas ir folio rūgštimi, jis ypač parankus nėščiosioms arba bandančioms pastoti moterims. Juk folio rūgštis aptinkama šiame augale užtikrina maistinių medžiagų pasisavinimą bei sveiką vaisiaus vystymąsi.
Burnočių sėklos - puikus B grupės vitaminų, vitamino E, magnio, geležies, kalcio ir mangano šaltinis.
Burnočių lapai - puikus vitaminų A ir C, kalcio, geležies šaltinis.
Burnočių gydomosios savybės žinomos nuo labai senų laikų. Jie ypač tinka tiems žmonėms, kurie alergiški kitų duoninių augalų baltymams (gluteninui).
Burnočiuose yra skvaleno, kuris prisotina deguonies mūsų organizmą, todėl labai gera priemonė nuo vėžio. Be to, skvalenas yra galingas viso organizmo imunostimuliatorius.
Burnočių aliejus naudojamas onkologinėms ligoms, aterosklerozei, smegenų ir periferinės kraujotakos sutrikimams, žaizdoms, sumušimams, praguloms, opoms, avitaminozei, ginekologinėms, odos, skrandžio, kepenų ligoms gydyti bei profilaktikai.
Burnočių maistingumas prilygsta motinos pienui.
Šiuose augaluose gausu kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio.
Kitaip, nei daugelyje javų rūšių, burnočiuose beveik nėra gliuteninų, kurie daugeliui vartotojų sukelia alergiją.
Bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus. Jo sėklose yra 6-10 procentų. 76 proc. šio aliejaus sudaro nesočiosios rūgštys, kurios būtinos žmonių mitybai.
Vertingiausia šio aliejaus dalis skvalenas sudaro apie 7 proc., t. y. gerokai daugiau, nei kituose aliejuose.
Burnotis kaip ir daugelis augalinės kilmės maisto savyje turi maistinių skaidulų, o šios be naudos kraujotakos sistemai, taip pat užtikrina sklandų virškinimą ir sureguliuoja tuštinimąsi.
Be to burnotyje nėra gliuteno (glitimo), todėl jis yra tinkamas šio baltymo netoleruojantiems žmonėms.
Antioksidantai vitaminas A ir karotinoidai, kurių gausu burnočio lapuose, prisideda gerindami akių sveikatą.
Būtinoji amino rūgštis - lizinas, kurios organizmas pats nesugeba pasigaminti, randama burnočių kruopose ir lapuose, padeda paversti riebalų rūgštis į energiją ir lengviau pasisavinti kalcį.
Burnočių gydomosios savybės žinomos nuo labai senų laikų.
Burnotis - unikalus augalas, pasižymintis daugybe sveiką gerinančių savybių.
Jis pasižymi tokiomis savybėmis kaip atsinaujinimo procesų skatinimas, uždegimų slopinimas, padeda apsisaugoti nuo lėtinių susirgimų, tokių kaip vėžys, stiprina kaulus, mažina kraujo spaudimą, sustiprina imuninę sistemą ir keletu kitų.
Burnočiai lėtina senėjimo procesą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gydo tuberkuliozę, bronchitą ir pneumoniją, psoriazę ir egzemą, lėtinę skrandžio opą, nudegimus, aterosklerozę, stenokardiją ir daugelį kitų negalavimų.
Gydomąja galia burnočiai prilygsta ženšeniui arba auksiniam ūsui, o maistine verte lenkia visas šiuo metu egzistuojančias pasaulio augalijos rūšis.
Burnočių aliejus veikia visą organizmą, stiprina imunitetą ir normalizuoja medžiagų apykaitą, turi antisklerotinių ir širdį saugančių savybių, skatina ir gerina imuninės ir hormoninės sistemų veiklą, suriša ir šalina iš organizmo šlakus, radionuklidus ir sunkiųjų metalų druskas.
Burnotis - vertingas, nesunkiai išauginamas ir labai skanus mėsos pakaitalas.
Viskas, ką reikia žinoti apie amarantą – nuo auginimo ir derliaus nuėmimo iki valgymo ir laikymo
Burnotis virtuvėje
Burnočių sėklos valgomos tiek virtos, tiek skrudintos, spragintos ar sumaltos į miltus.
Burnočių sėklos primena riešutų skonį ir naudojamos duonos, pyrago, makaronų ir kitų produktų gamyboje.
Burnočių košė yra itin populiari.
Burnočių sėklos yra malonaus, lengvo riešutų skonio.
Jos gali būti alternatyva tradiciniams grūdams.
Burnočio sėklos tinka troškiniams gaminti, kokteiliams, kepiniams, salotoms pagardinti.
Ypatingą populiarumą įgavo burnočio košė.
Lapai bei jauni stiebai naudojami gaminant troškinius.
Taip pat juos galima virti, šaldyti, konservuoti ar džiovinti.
Burnočių lapai primena špinatus, tačiau pasižymi šiek tiek stipresniu skoniu.
Burnočių lapai ir jauni stiebai naudojami tiek žali, tiek termiškai apdoroti.
Juos galite troškinti, virti, šaldyti, džiovinti.
Burnočių lapus galima ruošti panašiai kaip špinatus - dėti į sriubas, salotas ir kitus patiekalus.
Šio augalo lapai gali pakeisti ir burokėlius šaltibarščiuose bei barščiuose.
Ypatingai skanios yra burnočių sriubos (šaltibarščiai, barščiai).
Burnočių arbata gali atstoti rytinės kavos puodelį.
Burnotis - tikriausias vegetariškas delikatesas!
Burnočių sėklų galima įsigyti Lietuvos žemdirbystės institute.
