Vaikų ir paauglių psichologija - tai sritis, nagrinėjanti jaunų žmonių vystymąsi, elgesį ir emocinę gerovę. Šiame straipsnyje gilinsimės į vaikų psichologijos pagrindus, ypatingą dėmesį skirdami ugdymui ir psichologinio atsparumo formavimui.
Į ką atkreipti dėmesį ugdant vaikus?
Ugdant vaikus, svarbu suprasti jų raidos dėsningumus ir atrasti praktiškai veikiančias ugdymo strategijas. Paskirtis - padėti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdytojams suprasti vaikų raidos ypatumus ir parinkti tinkamas ugdymo situacijas. Didelę reikšmę turi pagarba vaikui ir skaitytojui, sisteminga bei pavyzdžiais iliustruota medžiaga, padedanti suprasti mokslu grįstus paaiškinimus. Vaikai ir paaugliai dažnai gyvena, siekdami pateisinti tėvų lūkesčius.
Įdėmiai klausytis savo vaikų yra daug svarbiau už tai, ką bet kokie mūsų žodžiai gali jiems duoti. Vaikai ar paaugliai gali žengti žingsnį tik tada, kai tiki, kad gali. Tai reiškia, kad ugdymo procese svarbu skatinti pasitikėjimą savimi ir suteikti vaikams galimybę atrasti savo jėgas.
Kas yra psichologinis atsparumas?
Psichologinis atsparumas - tai gebėjimas atsigauti po nesėkmių ir atsilaikyti prieš sunkumus. Tai panašu į plaukimo įgūdį: kai mus stumia po vandeniu, kūnas instinktyviai kyla į paviršių. Atsparumas labai stipriai siejasi su mąstysena: atsparūs žmonės iššūkius vertina kaip galimybes, o susidūrę su problemomis, supranta, kad vėliau bus stipresni.
Jaunuoliai, kurie turi platų pozityvių įveikos strategijų spektrą, yra kur kas geriau pasiruošę įveikti stresą ir yra žymiai mažiau linkę išbandyti rizikingą elgesį. Šiandienos pasaulyje, kur vaikai ir paaugliai patiria nuolatinį spaudimą (akademiniu, socialiniu, sportiniu požiūriu), gebėjimas atsispirti į savo stiprybes, išsiugdyti savikontrolės įgūdžius bei išmokti atsigauti po gyvenimo iššūkių yra itin svarbus.
Natūralus atsparumas ir jo ugdymas
Visi vaikai gimsta su natūraliu atsparumu. Tai galima pastebėti plaukimo pamokoje: kai kurie vaikai plaukia lengvai, kitiems reikia daugiau pastangų, tačiau visi gali išmokti. Panašiai ir su atsparumu: vieni vaikai greičiau atsigauti po sukrėtimų, kitiems reikia daugiau paramos. Daugelis žmonių žino, koks alinantis gali būti stresas.
Šeimos dažnai skuba, vaikai apkraunami akademine ir popamokine veikla, draugai skatina rizikingą elgesį, tėvai ir mokytojai spaudžia gauti geresnius pažymius, treneriai reikalauja geresnių rezultatų. Šiame nuolatinio spaudimo pasaulyje, vaikams ir paaugliams reikia gebėti atsispirti į savo stiprybes, išsiugdyti savikontrolės įgūdžius bei išmokti atsigauti po gyvenimo iššūkių ir būti pasiruošę ateities sunkumams.
To jie negali padaryti vieni. Tėvai gali imtis lyderių vaidmens ir padėti vaikams auginti atsparumą. Daugybė tyrimų rodo, kad vaikų gebėjimui klestėti daug įtakos turi juos supanti suaugusiųjų aplinka. Jei suaugusieji imsis spręsti už vaikus visas iškylančias dilemas, per daug juos saugos ir globos, bei darys kasdienius dalykus už juos - vaikai gaus žinutę, kad yra nepajėgūs padaryti patys, kad jie per maži, per silpni ir nekompetetingi. Tai tas pats, lyg sakytumėm jiems - „Netikiu, kad tau pavyks“, „Tu nesugebėsi“. Ir tada vargu, ar išaugs pasitikinti savimi, kompetetinga asmenybė. Todėl tėvų uždavinys - suteikti vaikams šiek tiek erdvės klysti.
Daugiau apie psichologinį atsparumą ir jo ugdymą galite sužinoti įsigiję išsamius Astos Jakonienės ir dr. Juliaus Neverausko mokymus: „Psichologiškai atsparus vaikas ir paauglys”.
Psichologinis atsparumas: Iš ko susideda ir kaip jį ugdyti?
Rekomenduojama literatūra vaikų ugdymo temomis:
- Vicki Soltz, Rudolf Dreikurs „Laimingi vaikai.
- Gary Chapman, Ross Campbell „Penkios vaikų meilės kalbos.
- Julija Gippenreiter „Bendrauti su vaiku.
