Bulvė - tokia kultūra, kurią rasi beveik kiekviename namų ūkio sklype. Tai viena populiariausių daržovių mūsų kraštuose, kurios gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų (kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo), šiek tiek proteinų, riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgščių, gausu vitaminų A, B, C, P, folinės rūgšties, karotino. Priklausomai nuo rūšies, bulvės gali būti labai ankstyvos, vidutiniškai ankstyvos, vidutiniškai vėlyvos bei vėlyvos. Bulvės gali būti naudojamos ne tik kasdienei mitybai, bet ir perdirbimui į sausus produktus, tokius kaip bulvių miltai, traškučiai, krakmolas.

Nuo seno auginamo batato, dar vadinamo saldžiąja bulve, tėvynė yra Centrinė Amerika ir Meksika. Saldžiųjų bulvių kultūros plačiai paplitusios atogrąžų ir subtropikų platumose. Saldžiųjų bulvių auginimas nėra sudėtingas. Batatus galima dauginti auginiais arba sėklomis. Jei tai daroma auginiais, pirmiausia daržovės gumbai supjaustomi 5-6 cm gabaliukais ir pasodinami į nedideles dėžes pusiau įkasant į žemę. Tada pasodinti batatai pastatomi į šiltnamį arba ant palangės. Šių daržovių augimui reikalinga temperatūra - 18-27° С. Į nuolatinę savo vietą darže saldžiosios bulvės daigai persodinami po paskutinių šalčių. Tolesnė batatų priežiūra nė kiek nesiskiria nuo paprastų bulvių priežiūros. Tačiau saldžiųjų bulvių derlingumas gerokai viršija net pačių geriausių paprastų bulvių rūšių derlių. Kas dėl maistinių savybių, batatai pasižymi pačiomis geriausiomis iš jų. Paprastai kepti arba orkaitėje užkepti batatai tinka kaip skanus garnyras prie mėsos arba žuvies bei kitų daržovių patiekalų. Saldžioje bulvėje esančių baltymų yra daugiau nei paprastoje bulvėje, ir jie yra vertingesni, nes didžoji jų dalis yra lengvai įsisavinamų albuminų formoje.

Bulvių auginimo ypatumai

Dirvos paruošimas

Bulvės dėl savo biologinių ypatumų yra palyginti reiklios dirvai. Joms auginti reikia minkštos, purios ir gerai vėdinamos priesmėlio ar priemolio dirvos. Jei pakanka maisto medžiagų, jos uždera ir drėgnesnėse smėlio ar molio dirvose. Gali būti auginamos ir durpinguose dirvožemiuose, tačiau juose turi nesikaupti drėgmė. Dirvos rūgštumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH siekia 5 - 6. Nerekomenduojama auginti bulvių sunkaus priemolio dirvose. Nors ir tokiuose dirvožemiuose galima gauti neblogą derlių, bet dažniausiai bulvės būna deformuotos, prastos išvaizdos ir neatitiks veislės standartų. Didelė rizika auginti bulves dirvožemiuose, kur, esant drėgniems orams, yra didelė įmirkimo tikimybė. Permirkusios bulvės blogai laikosi, pūva, būna prastos išvaizdos. Nepatartina auginti varputėtose dirvose, nes nuo varpučio šakniastiebių skvarbumo išauga skylėtos bulvės.

Ne tik bulvėms, bet ir visiems žemės ūkio augalams naudinga žemės dirbimą pradėti rudenį. Tačiau visada reikia atminti, kad prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet bus mažesnis, todėl be gilaus rudeninio dirbimo sunku gauti didelį bulvių derlių. Norint gauti gerą derlių bulvėms skirtą plotą reikia įdirbti ne mažesniu negu 22 cm gyliu. Jeigu lengvo dirvožemio sluoksnis yra plonas ir, pradėjus gilesnį įdirbimą, išsiverčia sunkesnė dirva, įdirbkite ne mažesniu kaip 15 cm gyliu. Jei bulvių auginimo vieta buvo tinkamai įdirbta iš rudens, pavasarį reikės supurenti tik viršutinį dirvos sluoksnį vidutiniškai apie 12 - 15 cm gyliu. Tokiu būdu neperdžius visas iš rudens suartas sluoksnis, o arimo metu sujudintas dirvožemis bus pati tinkamiausia terpė ne tik bulvių gumbų šaknijimuisi, bet ir maisto medžiagų pasiėmimui. Tačiau jei bulvėms skirta žemė iš rudens nebuvo suarta, pavasarį ją turite suarti du kartus. Pirmą kartą - anksti pavasarį, o antrą kartą - vidutiniškai savaitę prieš sodinant bulves. Kartu su rudeniniu arimu gali būti įterpiamas mėšlas, kompostas, ar nukritę nesmulkinti lapai. Pavyzdžiui, vaismedžių lapuose yra daug azoto (2,2 - 2,8 proc.), fosforo (0,3 - 0 8 proc.), kalio (1,3 - 1,9 proc.), kalcio (1,2 - 2 proc.), magnio (0,3 proc.). Kilograme sausos medžiagos yra nemažai mangano, boro, cinko, vario, molibdeno. Kilograme sausos medžiagos yra nemažai mangano, boro, cinko, vario, molibdeno. Kaulavaisių lapuose susikaupia šiek tiek daugiau kalio ir magnio, uogakrūmių - fosforo. Per žiemą įterptos į dirvą organinės medžiagos paprastai suyra ir pagerina dirvožemio sruktūrą. Šiose organinėse trąšose yra beveik visų augalų gyvybingumui palaikyti reikalingų mikroelementų. Nuo jų dirvoje pagausėja bakterijų, kurios, skaldydamos mineralines medžiagas, padeda bulvėms lengviau jas įsisavinti. Atėjus pavasariui per žiemą pailsėjusi žemė ruošiama bulvių sodinimui. Jeigu bulves sodinsite priesmėlio žemėje, užteks ją supurenti 12 -15 cm gyliu, tačiau jeigu dirva yra priemolis arba drėgnesnė, ją reikia apdoroti du kartus. Antrą kartą dirbama kuo giliau, nes sekliai įdirbtos dirvos netinka bulvėms sodinti. Tokiu būdu ne tik supurenami didesni priemolio žemės grumstai, bet ir iš dirvos pašalinama perteklinė drėgmė. Tinkamai įdirbta dirva pavasarį - tai didelio bulvių derliaus garantas.

Bulvės nepakenčia šaltų, šlapių, sunkių, greit supūlančių dirvų. Blogai dera ir sausuose smėlynuose. Bulvių kulinarinė vertė, atsparumas mechaniniam pažeidimui, laikymasis daug priklauso nuo tręšimo. Gerą kulinarinę vertę turi bulvės, tręštos vien tik mėšlu. Tačiau geriausiai bulvės dera tada, kai tręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Neturint mėšlo, galima naudoti kompostą. Organines trąšas sunkiose dirvose geriau įterpti rudenį, o lengvose dirvose - pavasarį. Į 10 m2 plotą krečiama vidutiniškai 50 kg mėšlo arba komposto. Taip patręšus organinėmis trąšomis, reikia dar tręšti ir mineralinėmis. Amonio salietros beriama ne daugiau kaip 100 g į 10 m2, superfosfato - 200 g, o kalio druskos - 150 g. Šios trąšos gerina bulvių kulinarinę vertę.

Sėklos paruošimas

Kol dirvą ruošiate sodinimui, reikia pasirūpinti sodinamąja medžiaga "sėklinėmis bulvėmis". Rekomenduojama sodinti tik žinomų veislių bulves, o ne jau daug metų jūsų darže augintas ir tikrai išsigimusias ir neatsparias ligoms bulvių. Pasirinkite veisles, kurios pasižymi geromis skoninėmis savybėmis, aukštu maistingumu, gerai laikosi per žiemą, gumbai - aptakios formos, nulupus netamsėtų, o minkštimas - tinkamos konsistencijos. Norint, kad bulvių sėkla būtų neužkrėsta jokiomis ligomis, kas keli metai atnaujinkite sėklinių bulvių rezervą įsigydami jų iš specializuotų prekybos tinklų.

Norint anksti užauginti bulvių derlių, rekomenduojama jas daiginti. Daiginti reikia pradėti vidutiniškai šešios savaitės prieš sodinimą. Tam tikslui akutėmis į viršų išdėliokite sėklines bulves negiliuose padėkluose ir juos padėkite šviesioje, bet ne šaltoje patalpoje. Geriausia sodinti bulves, kai daigai būna išaugę apie 2 - 3 cm. Norint greitų ir didelių ankstyvųjų veislių bulvių, ant gumbo palikite tik po 3 daigelius, kitus nulupkite. Tokiu būdu iš ankstyvųjų veislių bulvių greičiau išaugs didesnės bulvės, tačiau kelme jų bus mažiau.

Sėklai bulvės atrenkamos iš anksto, ne vėliau kaip balandžio viduryje. Geriau bulves pavėdinti, supylus plonu sluoksniu, kad jos sušiltų. Pravėdintos bulvės pasiruošia dygti, išleidžia trumpus daigus. Sėklai atrenkamos ne mažesnės kaip 35 g bulvės (4,0-4,5 cm skersmens). Geriausiai sodinti vidutinio dydžio (60-80 g) bulves. Norint bulvių išsiauginti anksčiau, reikia ankstyvųjų veislių bulves sudaiginti. Tinkamai daigintos bulvės būna derlingesnės ir krakmolingesnės. Jos greičiau auga ir subręsta 16-20 dienų anksčiau negu nedaigintos. Bulvės pradedamos daiginti, likus 30-45 dienoms iki sodinimo. Patogiausia daiginti polietileniniuose maišeliuose. Į maišelį supilama apie 10 kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Kad bulvės sudygtų greičiau, jas galima daiginti ir tamsoje. Tuomet jos sluoksniuojamos dėžėse su pjuvenomis, durpėmis, kompostu arba pjaustytais šiaudais. Taip sudėtos bulvės iš laistytuvo palaistomos kambario temperatūros vandeniu. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15°C. Bulvės vienodžiau sudygsta, būna derlingesnės, jeigu prieš sodinant jos apveliamos medžio pelenais (0,5 kg medžio pelenų 100 kg bulvių).

Bulvių veislės

Lietuvoje auginama apie 60 bulvių veislių: ‘Pirmūnės’, ‘Vokė’, ‘Arina’, ‘Ogoniok’, ‘Vilija’, ‘Vilnia’, ‘Varsna’, ‘Olev’ ir ‘Rentai’. ‘Pirmūnės’ - labai ankstyva ir krakmolinga, atspari sausroms veislė. ‘Vokė’ - vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, krakmolinga, turinti daug baltymų ir vitamino C veislė. ‘Arina’ - vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo. ‘Ogoniok’ - vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo. Labai gerai laikosi. ‘Vilija’ - vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga. Tinka auginti drėgnesnėse dirvose; gerai laikosi. ‘Vilnia’ - truputį vėlyvesnė už ‘Viliją’, vidutinio krakmolingumo. Veislė atspari bulvinei nematodai. ‘Varsna’ - vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga. Veislė atspari virusinėms ligoms. ‘Olev’ - vėlyva, krakmolinga. Gerai dera sunkesnėse, drėgnesnėse dirvose. Sausą vasarą bulvės būna smulkesnės. ‘Rentai’ - perspektyvi vidutinio ankstyvumo veislė. Itin derlinga, labai skani, nors mažiau krakmolinga negu ‘Ogoniok’. Pastarosios yra atsparios bulvių vėžiui, derlingos, gero skonio. Bulvių yra įvairios spalvos (baltos, geltonos, rausvos arba violetinės) ir formos (apvalios, pailgos). Tai priklauso nuo veislės, bet formą gali lemti ir kiti veiksniai.

Sodinimas

Sodinimo laikas daro didelę įtaką gumbų derliui ir kokybei. Bulvės turėtų būti sodinamos kiek įmanoma anksčiau, nes tai mažina virusų plitimą, tačiau tikrąjį bei tinkamą laiką nurodo pati gamta. Geriausia orientuotis ne į kalendorinius terminus, pavyzdžiui, pirmą ar antrą gegužės dešimtadienį, bet vadovautis daržovių sėjos ir sodinimo laiko fenoindikatoriais. Sudaigintas bulves galima sodinti šiek tiek anksčiau, t. y. kai dirvos temperatūra nusistovi ne žemiau kaip 5 - 6 °C, o nedaigintas - tik tada, kai dirvos temperatūra 8 - 10 cm gylyje siekia 8 °C. Šaknys formuojamos 7 °C ir aukštesnėje temperatūroje.

Daug kas soduose ankstyvąsias bulves sodina ir uždengia jas polietilenine arba agroplėvele. Po plėvele auginti galima keliais būdais. Galima patiesti ant dirvos plėvelę, prislėgti jos kraštus žemėmis ir pro kryžiaus formos įpjovas pasodinti bulves. Taip pat galima pirmiau pasodinti bulves ir uždengti jas plėvele, tačiau kai tik pradeda pasirodyti po plėvele daigai, reikia pradurti plėvelę, kad galėtų augti bulvių lapai. Abiem atvejais maždaug po mėnesio plėvelę perpjaukite ir atlaisvinkite suaugusius bulvių lapus, o plėvelę visai nuimkite tik po keletos dienų. Ankstyvąsias bulves galima sodinti ir po šviesos nepraleidžiančia plėvele, tačiau to nedarykite vėlyvesnių veislių bulvėms.

Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvos - kuo sunkesnė dirva, tuo sekliau sodiname. Pavyzdžiui, pasodinus sunkiose priemolio ar molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai lėtai auga. Jei sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Todėl į normalaus drėgnumo sunkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7 - 8 cm gylyje. Tokiame gylyje pasodintos ir gerai prižiūrimos bulvės auga normaliai bei galima tikėtis didelio gumbų derliaus.

Lengvose dirvose bulvės sodinamos, pražydus baltažiedei plukei, sunkesnėse dirvose - pražydus ievai. Tuo laiku dirva 10 cm gylyje būna įšilusi iki 6-8° C. Ariant plūgu, bulvės dedamos į vagos šoną. Sunkesnėse dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, lengvose - 10 cm gyliu nuo bulvės apačios. Vidutiniškai sodinama 60X30 cm atstumu. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, prastesnėse - rečiau. Pasodinus bulves, sklypą reikia išlyginti lengvomis akėčiomis arba metaliniu grėbliu.

Sodinant bulves verta naudoti mikorizinius grybus augalų šaknims HIFAS. Jie savo grybienos hifais sudaro sąjungą su augalo šaknimis ir veikia tarsi didžiulis papildomas šaknų tinklas. Todėl augalai efektyviau aprūpinami vandeniu bei maisto medžiagomis, tampa atsparesni sausrai, stresui ir kai kurioms pašaknio problemoms.

Priežiūra

Vienas iš svarbiausių bulvių priežiūros darbų yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Todėl praėjus 4 - 6 dienoms po bulvių sodinimo, reikia pradėti purenti paviršinį dirvos sluoksnį. Turbūt nėra nieko pastovesnio, nei nuolat kintantys orai. Nors rodos Lietuvoje orai gana lengvai nuspėjami, tačiau kartais gamta iškrečia keistokų išdaigų ir, pasodinus bulves, nėra nieko nuostabaus, kad pradėjus dygti bulvėms išgirstate apie gręsiančias šalnas. Tada nakčiai bulves reikėtų dengti agro arba polietilenine plėvele. Šiuo atveju noriu priminti, kad bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant -2 °C temperatūrai, jei tokios šalnos trunka 5 - 6 val. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai. Nušalus sudygusių bulvių lapams ir stiebams, dirvoje lieka stipri šaknų sistema. Esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms, tokioms kaip šalnos ir sausra, ar po kenkėjų antplūdžio, po pesticidų ar mechaninių pažeidimų augalus galima gaivinti papildomai maitinant amino rūgščių ir mikroelementų preparatu Terra Sorb Foliar. Sudėtyje esančios L-a - amonorūgštys skatina šaknų ir smulkių šakelių augimą, skatina greitesnį vaisių susidarymą, cukraus susidarymo procesus, stabdo vytymą ir senėjimą.

Bulvienojams pasiekus 10 - 15 cm aukštį, tarpueiliai turi būti ne tik purenami, bet ir kaupiami. Kaupimas kartojamas tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2 - 3 kartus. Sunkesnėse dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, kaupiamos ariant gilesnę vagą. Kai bulvienojai pasiekia maždaug 25 cm aukštį, apkaupkite sukeldami vagos aukštį net iki 12 cm. Jeigu to neįmanoma atlikti vienu kaupimu, kaupkite kelis kartus. Kaupiant vėliau gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai. Bulvių kaupimo darbus reikia atlikti pakankamai sausoje dirvoje.

Svarbiausia yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Akėti pradedama po 4-6 dienų nuo bulvių sodinimo, o vėliau akėjama kas 5-7 dienos. Paskutinį kartą nuakėjamos sudygusios bulvės. Bulvienojams išaugus 10-15 cm aukščio, purenami tarpueiliai ir kaupiama. Sunkiose dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, apkaupiamos daugiau (ariamos gilesnės vagos). Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai patręštas ir bulvės auga skurdokai, prieš kaupimą patręšiama papildomai.

Beaugdamos bulvės yra labai jautrios ne tik drėgmės pertekliui, bet ir jos trūkumui dirvoje, nes su vandeniu yra įsisavinamos gyvybiškai svarbios mineralinės medžiagos, ištirpusios dirvožemyje. Todėl nors paruoštoje dirvoje mineralų gausos pakanka, tačiau dėl drėgmės trūkumo bulvės nepasisavins vandenyje tirpstančių mineralinių medžiagų, ko pasekoje sumažės produktyvumas ir gali užpulti ligos. Turėdamos pakankamą kiekį drėgmės bulvės turės mažiau problemų, susijusių su gumbų vystymusi. Tik ką pasodinus bulves, kol bulvienojai nepaauga iki 5 - 10 cm, jų laistyti nereikia. Tačiau jeigu nuo pat pasodinimo nebuvo lietaus, o bulvienojai pasiekė tokį aukštį, jau reikia pasirūpinti, kad bulvėms netrūktų drėgmės. Augimo sutrikimai gali būti sumažinami ar pašalinami naudojant mikroelementų purškimą per lapus. Tai greičiausias kelias augalui įsisavinti trūkstamus mikroelementus. Atsiradus ant augalo tam tikriems kalcio, magnio, geležies, boro, mangano ar cinko trūkumo požymiams, purškiamas mikroelementų preparatas Microdoctor papildys augalo mitybą.

Jeigu žydėjimo metu bulvienojai ima vysti, dirva 6-8 cm gylyje sausa, kiekvienam kerui reikia išlieti po 2-3 l vandens. Sausą vasarą laistyti gali tekti 2-3 kartus.

Jei bulvienojai pernelyg vešlūs, tai požymis, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis. Tuomet patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, ir trąšų santykis susireguliuoja.

Tręšimas

Gauti gerą derlių be papildomo tręšimo gali būti neįmanoma. Jei neužtikrinama subalansuota mityba, sumažėja ne tik bulvių derlius, tačiau nukenčia ir jo kokybė. Bulvėms, kaip ir kitiems augalams, augti ir vystytis reikia pakankamai mineralinių medžiagų - fosforo, azoto, kalcio, magnio, kalio, geležies ir kt. Pavyzdžiui, azotas yra labai svarbus lapų ir gumbų augimui. Panašiai kaip ir kalio, didelė dalis azoto yra pernešama iš lapų į gumbus maisto medžiagų kaupimo tarpsnyje. Kalis ypač svarbus derlingumui ir gumbų vienodumui. Bulvėms yra būdingas “prabangus, gurmaniškas” kalio įsisavinimas. Magnis labiau reikalingas vėlesniuose vegetacijos tarpsniuose, ypač maisto medžiagų kaupimo metu, nes pagrindinis magnio tikslas - palaikyti gumbų kokybę. Kalcis užtikrina netrikdomą lapų augimą, antžeminės augalo dalies formavimąsi. Palyginti dideli kalcio trąšų kiekiai reikalingi, kad bent nedideli jų kiekiai patektų į gumbus, tai labai svarbu derliaus kokybei. Siera reikalinga visuose vegetacijos tarpsniuose ir yra ypač svarbi, nes mažina šašligės (paprastųjų rauplių) riziką. Palyginti dideliais kiekiais reikalingi fosfatai, ypač ankstyvuosiuose vegetacijos tarpsniuose, kad skatintų įsišaknijimą ir gumbų užsimezgimą, bei vėlyvųjų vegetacijos tarpsniuose maisto medžiagų kaupimui gumbuose.

Todėl geriausia papildomai tręšti trąšomis, kurios yra subalansuotos buvių papildomam maitinimui. Netinkamai subalansavus trąšų kiekį gali pradėti augti pernelyg vešlūs bulvienojai, kas rodo, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis.

Ligos ir kenkėjai

Norint užkirsti kelią bulvių ligų atsiradimui ir vystymuisi, reikia laiku atlikti visus bulvių auginimo ir priežiūros darbus. Bulvių maras - tai žalingiausia bulvių bei pomidorų liga, galinti sunaikinti visą derlių. Pirmiausia suserga ankstyvosios bulvės. Lapuose atsiranda rusvų, greitai didėjančių dėmių. Lietingu metu apatinėje lapų pusėje išsivysto balkšvos apnašos. Sergančių gumbų paviršiuje atsiranda pilkšvos įdubusios dėmės, 0,5 - 1 cm gylyje būna parudavęs minkštimas. Bulvienojai netenka lapų, gumbai dar dirvoje pradeda pūti. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose gumbuose. Bulvės serga maru kasmet, bet ypač intensyviai vystosi esant drėgniems orams. Maras persiduoda per sėklą ar iš laukuose likusių užsikrėtusių gumbų. Gali užsikrėsti vėjo pernešamomis sporomis iš gretimų laukų. Lyjant sporos nuo lapų patenka ant žemės ir gumbų, užsikrėsti gali ir kasant nuo užsikrėtusių bulvienojų. Ant užkrėstų gumbų atsiranda rusvos arba rausvai violetinės vandeningos dėmės. Liga mažiau plinta sodinant neužkrėstą sėklą, o apkrėsti gumbai turi būti sunaikinami. Reikia sunaikinti ir išdygusias pernykštes bulves. Dideliuose bulvių plotuose naudojami kontaktiniai, translaminariniai ir sisteminiai fungicidai. Labai svarbu parinkti pirmojo purškimo laiką, intervalus tarp purškimų ir fungicidų derinius. Pirmuosius kartus, kai dar mažai lapų ir bulvės pakankamai lėtai auga, rekomenduojama kas 5 - 10 dienų naudoti kontaktinius, veikiančius lokaliai, fungicidus. Prieš žydėjimą, kai bulvės sparčiausiai auga, rekomenduojami sisteminiai fungicidai, įsiskverbiantys į augalą ir pasiskirstantys augale per sultis. Juos reikėtų panaudoti ne daugiau kaip 2 - 3 kartus kas 10 - 14 dienų. Po žydėjimo, jei oras drėgnas ir sąlygos marui vystytis palankios, naudojami kontaktinių ir translaminarinių fungicidų mišiniai kas 5 - 10 dienų. Jei sąlygos nepalankios marui, naudojami kontaktiniai fungicidai kas 10 dienų.

Bulvių šašai (rizoktoniozė, sukėlėjas Rhizoctonia solani) didžiausią žalą daro bulvėms dygstant: ant daigų atsiranda rudos įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų apačioje - pilkšvai balta valktis (baltoji kojelė). Ant gumbų susiformuoja juodi skleročiai, žiemojantys dirvoje. Liga plinta ir su ligotais gumbais. Bulvės labiau serga šlapiose, šaltose, rūgščiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Bulvių paprastosios rauplės ant gumbų, kartais ir šaknų, sudaro žvaigždiškus įdubimus arba iškilimus. Tose vietose luobelė sutrūkinėja. Per rauplių pažeistas vietas garuoja drėgmė, lengvai patenka įvairių puvinių sukėlėjai. Ligos sukėlėjas peržiemoja kartu su gumbais ir dirvoje. Bulvės labiau serga lengvesnėse, sausesnėse, daug neperpuvusių organinių medžiagų turinčiose, silpnai šarminės reakcijos dirvose. Liga intensyviai plinta sausą karštą vasarą. Po žydėjimo purškiama kontaktiniais fungicidais kas 7 - 10 dienų. Purškiant kontaktiniais fungicidais, geriau purkšti dažniau, bet mažesnėmis registruotomis normomis, nei rečiau, naudojant didesnes registruotas normas.

Juodąja kojele (sukėlėjas Erwinia carotovora) pažeistos bulvės blogai auga, lapai pagelsta, apvysta. Apatinė stiebo dalis ir šaknys būna patamsėjusios, nupuvusios. Dalis gumbų supūva šlapiuoju juoduoju puviniu dar lauke, kita dalis - laikymo vietose. Liga plinta per dirvą ir apsikrėtusius gumbus. Labiau bulvės nukenčia lietingą ši...

Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint, lapų pakraščiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudų dėmių, kurios apatinėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis.

Paprastosios mozaikos pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniaukusią dieną, kai oro temperatūra 16-20°C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero kitam, susilietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims.

Bulvių dryžligės simptomai: ant lapų smulkios, nekrozinės, tamsiai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo.

Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia pavojingas kenkėjas - Kolorado vabalas. Suaugęs vabalas yra apie 1 cm ilgio, geltonais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles.

Bulvių gumbus dažnai žaloja spraksių lervos. Sprakšiai - plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilindriškos, geltonai rusvos, su 3 poromis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Gumbuose išgraužia siauras landas.

Norėdami išvengti bulvių ligų ir kenkėjų, užtikrinkite tinkamą jų prevenciją. T.y., bulves laistykite saikingai, neperliekite, taip pat, nesodinkite jų kasmet į tas pačias vietas, kad dirvožemyje slypinčios problemos neįsitvirtintų.

Kasimas ir laikymas

Liepos mėnesį pasirinktinai galima pasikasti bulvių. Ištisai bulvės pradedamos kasti tik visiškai subrendusios - rugsėjo mėnesį. Nuvytus bulvienojams, bulviakasio nereikia atidėlioti, nes, prasidėjus lietingiems orams, bulvės gali apsikrėsti ligomis nuo lapų.

Bulvės arkliniu plūgu išariamos kas antra vaga ir nuo vagų šonų, kauptuku išsklaidžius žemę, surenkamos. Iš nedidelio ploto bulves galima kasti daržo šakėmis.

Nukastos bulvės lauke apdžiovinamos. Ilgesniam laikymui tinka tik mechaniškai nepažeistos ir neapsikrėtusios ligomis bulvės. Blogiau laikosi ankstyvųjų veislių bulvės, ypač išaugintos lietingais metais.

Ligotas bulves geriausiai atskirti, praėjus 2 savaitėms nuo kasimo. Tada galima atrinkti sėklines bulves ir jas laikyti dėžėse.

Bulvės geriausiai laikosi 3-4°C temperatūroje. Jeigu bulvių auginimo ir bulviakasio metu buvo nepalankios meteorologinės sąlygos (perrenkant rasta daug įpuvusių bulvių), tada ilgesniam laikymui skirtas bulves reikia apibarstyti medžio pelenais, fosforitmilčiais arba kreida (100 kg bulvių 1 kg bet kurios minėtos medžiagos). Laikomoms bulvėms geriausias 80-85% santykinis oro drėgnumas. Namų rūsiuose bulvėms dažniausiai būna per daug sausa, todėl jos suvysta.

Pirmosios ankstyvosios bulvės bus tinkamos derliui nuimti gegužės pabaigoje-liepos mėn. Šių veislių bulvių derlių geriausia nuimti, kai gumbai yra maždaug vištos kiaušinio dydžio. Kai augalai pražysta, paprastai tai būna ženklas, kad pirmamečiai gumbai jau yra tinkami derliui nuimti. Jei abejojate, tiesiog švelniai apčiuopkite dirvą ar mulčią aplink augalus. Sandėliuoti skirtų pagrindinių bulvių paprastai reikia palaukti, kol lapai pageltonuos, ir tada juos nukirpti.

Kiekvienas sodininkas svajoja užauginti dideles bulves. Specialistai teigia, kad tokį derlių galima užauginti net ir nenaudojant trąšų. Tereikia laikytis tam tikros laistymo schemos. Yra keletas gudrybių, kurios leis jums be didelių pastangų nuimti didelių bulvių derlių, net jei gumbus sodinsite nederlingoje dirvoje.

Bulvių laistymas. Tiesiog nereikia pamiršti vienos svarbios tiesos - bulvės labai mėgsta vandenį. Tačiau ir laistyti lysves su šia kultūra nereikia. Yra du laikotarpiai, kai daržą reikia intensyviai laistyti. Jei to nebus daroma, gumbai išaugs labai maži. Taigi, jei sodinote gegužės mėnesį, maždaug iki birželio vidurio jam pakaks vandens iš žemės, todėl lysves galima ir nelaistyti. Kai tik augalas pradeda žydėti, būtinai gausiai jį palaistykite, kad būtų užtikrintas pakankamas drėgmės kiekis. Atsižvelgiant į tai, kad vienas didelis kibiras talpina 12 litrų, tokio ploto lysvėms prireiks 66 kibirų. Kai vasarą ilgai stovi sausra, bulves reikia palaistyti dar kartą. Tai rekomenduojama daryti iškart po kultūros žydėjimo. Šį kartą į vandenį reikia įpilti dvi stiklines kalio sulfato ir azofosko.

Visų pirma, niekada neturėsite gausaus bulvių derliaus, jeigu jų nepamaitinsite. Bulves, kaip ir bet kokį kitą augalą būtina patręšti pagrindinėmis trąšomis. Almantas sako, kad bulvei reikalingas azotas, fosforas ir kalis, nes be jų bulvė tiesiog neaugs. Bulvėms taip pat reikalingi ir mikroelementai.

Bulvei, kad ji augtų, reikalinga drėgmė. Tad jei šią vasarą, kuomet mūsų sodus ir daržus alino karščiai, savo bulvių nelaistėte, nenustebkite, kad nukasite labai mažą bulvių derlių, nes bulvė neturėjo reikiamų sąlygų augti. Pasak A. Ražuko, dėl drėgmės stokos bulvės ne tik nustoja augti, bet gali ir žūti.

Labai svarbus ir dar nepavėluotas darbas auginant bulves - jų apkaupimas. Kiek kartų tai daryti priklauso nuo metų ir žemės, kurioje jos pasodintos. Bulvių augintojas, sako, kad kartais užtenka trijų apkaupimų per sezoną, o kartais gali reikėti penkių ar šešių kartų. Kuo daugiau purensime, kuo daugiau judinsime žemę, tuo mažiau bus piktžolių, tuo bus žemė puresnė ir bulvė augs laimingesnė. Tad turint laiko ir galimybių bulves kaupti, rekomenduojama, kas savaitę ar kas 10 dienų kol susilieja bulvienojai.

Gausiam bulvių derliui užsiauginti įtakos turi ir vieta, kurioje bulvės sodinamos. Bulvių nereikėtų sodinti tiesiai po medžiais ar visiškame pavėsyje. Geriausiai jas sodinti atvirame lauke, nors dalinis pavėsis taip pat nėra labai prasta vieta, kuriame bulves palepintų saulės šviesa ir šiluma. Rekomenduojame bulvėms parinkti derlingesnę ir lengvesnę žemę. Pasak bulvių augintojo, žemė visada turi būti puri, neapaugusi piktžolėmis.

Būtina bulves profilaktiškai nupurkšti nuo bulvių maro. A. Ražukas rekomenduoja šiam reikalui naudoti seną patikimą priemonę - bordo preparatus su kalkėmis. Užpuolus kenkėjams, pavyzdžiui kolorado vabalams, kurie naikina bulvių lapus, patartina, jei bulvių plotas nėra didelis, juos nurinkti rankomis ir atsikratyti, tačiau jei auginamų bulvių plotas didesnis - reikėtų jį nupurkšti cheminėmis priemonėmis. Be kolorado vabalų, bulves taip pat puola amarai su kuriais kovoti yra labai sunku, nes jie dažniausiai skrenda didelius atstumus ir atkeliauja nuo kitų sode augančių augalų. Tad su amarais užpuolusiais bulves reikėtų kovoti kompleksiškai visame sode - purkšti visus sode auginamus augalus kelis kartus, maždaug kas savaitę, skystu kalio muilo preparatu.

Kad bulvių derlius jus džiugintų - jų sėklą kas keli metai reikia atnaujinti. Ir šioje vietoje, pasak Almanto Ražuko, augintojai daro didelę klaidą pasilikdami didelius bulvių gumbus valgymui, o mažesnius palikdami kitų metų sodinimui. Pasak bulvių augintojo, dažniausiai maži bulvių gumbai neužauga dėl virusinės grybinės ar bakterinės infekcijos, kurie papuola iš tų augalų, kurie buvo pažeisti. Ir jeigu tokius gumbus pasodinsime kitais metais, tai jų sėkla ne tik, kad sumenks per kelis metus, bet ir neužaugins gero derliaus. Rekomenduojama bulvių sėklai pasirinkti didesnį bulvių gumbą, kuris, tikėtina, yra užaugęs iš sveiko, nepažeisto augalo.

Auginant bulves, kaip ir kitas daržoves, būtina laikytis sėjomainos. Bulvių negalima metai iš metų sodinti į tą pačią vietą kur jos augo prieš tai. A. Ražukas sako, kad bulvės sugrįžti į vietą, kurioje jos buvo auginamos šiais metais galės tik po kokių 4 metų. Sėjomainos laikymasis padeda apsaugoti bulves nuo virusinių grybinių, bakterinių infekcijų, karantininių ligų plitimo.

tags: #bulve #darzo #puosmena

• Abiturientų laida 1974 m. Kalvarijos gimnazijoje
• Gamta ir vaikų poezija
• Auklės darbas Jungtinėje Karalystėje
• Naujovės vaikų socialinės globos namuose
• Psichologiniai pokyčiai trečiaisiais metais