Man piešinys yra kalba. Kalba, kuri parašyta ant popieriaus, drobės... kuri būna aiški, ne tokia aiški arba visai nesuprantama. Todėl man patinka klausti: ar perskaitote mano paveikslus? Ką šie piešiniai gali papasakoti?
Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu - identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek breiko šokių aikštelėje. Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip - nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Apie vaikystę jie gali pasakoti valandų valandas. Su šypsena. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia.
Gataveckai savo kūryboje nesiramsto intelektualinėmis teorijomis, nesidairo meninių autoritetų. Dėl akademinio piešimo stiliaus jų darbai kartais palyginami su tapytojo Žygimanto Augustino ar brito Luciano Freudo kūryba, tačiau pastarųjų realizmas - tai citatų, metaforų, nuorodų žaidimas, nebūtinai turintis ką nors bendra su dailininkų kasdiene tikrove. Dėl žmonių ne iš meno lauko įtraukimo į kūrybos procesą kai kas lygina Gataveckus su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Artūro Railos kūrybinėmis dalyvavimo praktikomis. Tačiau jauni dailininkai pasuko kitokiu keliu. Jų kūrybos principas - perkelti autentišką patirtį į kūrybos sferą, kitaip sakant - (auto)biografiškumas. Negana to, autoriai savo kūryboje nuolat ieško santykio su žiūrovu, siekia jį paveikti - ne estetiniu lygmeniu, o šiuolaikiniame mene ypač retu, etiniu.
Jauni menininkai pripažįstami geriausiais akademinio stiliaus piešėjais Lietuvoje. Dar būdami Vilniaus dailės akademijos freskos ir mozaikos specialybės studentais, stebino kruopščiai išpieštais didelio formato studijiniais darbais, o 2010 m. surengta paroda „Situacija“ skelbė apie rimtą debiutą.
Pasitelkę piešėjų talentą, gatvės meno patirtį (autoriai nuo paauglystės reiškiasi socialiai orientuotame street art, graffiti mene, simpatizuoja gatvės subkultūroms), pristatė daugiaplanę instaliaciją, kurioje meninėmis priemonėmis nupasakojo savo šeimos istoriją ir iškėlė socialiai jautų klausimą: kas atsitinka paliktam jaunam žmogui? Parodoje pristatyti anatomiškai tikslūs brolių ir tėvo portretai (vėliau jie buvo perkelti ant Alytuje esančio pastato, šalia kurio vaikystėje broliai elgetavo, sienų) padiktavo tolesnės menininkų kūrybos trajektoriją.
2014 m. Algirdas Gataveckas pristatė portretų visu ūgiu seriją Poveikis, joje - hiperrealistiniai aštuonių Alytaus globos namų auklėtinių atvaizdai. Žinoma, serija sukurta bendradarbiaujant su broliu Remigijumi. Projektas buvo skirtas konkretiems jaunuoliams, kurie ruošėsi palikti globos namus ir pradėti savarankišką gyvenimą. Algirdas grįžo į gerai pažįstamą aplinką ir, ketverius metus piešdamas globotinius, atliko savotišką misiją: Vaikai stebėjo mano atkaklumo, susitelkimo ir profesinių įgūdžių reikalaujančio darbo procesą - taip siekiau kūriniui suteikti etinę dimensiją, t. y. darbštumo pavyzdžiu įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui, suteikti impulsų atsiverti jų kūrybinėms galioms, pažvelgti į gyvenimą nauju, pozityviu kampu.
Broliai atidžiai ir kruopščiai vaizduoja kiekvieną klostę ar megztinio siūlelį, ir plika akimi negali atskirti, kad visa tai atlikta paprasčiausiais spalvotais pieštukais. Kiekviena iš paveikslo žvelgianti asmenybė byloja skirtingą istoriją ir vidinę dramą, ir ji perteikta ne socialinę akciją atliekančio pašaliečio, o tarsi vyresniojo brolio, savo žmogaus. Serijoje Poveikis ištirpdyta meno kūrinį ir jo subjektą skirianti riba. Sumanymo tąsa tapo kilnus dvynių sprendimas padalinti globotiniams už parduotus jų portretus gautus pinigus, kad išėję į gyvenimą jie turėtų nuo ko pradėti.
Nors jaunuoliai vaizduojami „išplėšti“ iš aplinkos, baltame fone (kaip darydavo turgaus prekeivių portretus kūręs konceptualios fotografijos krikštatėvis Lietuvoje Vitas Luckus), nutrinti kasdieniai, neribotą laiką dėvimi valdiški rūbai, nesuvaidinti globotinių žvilgsiai ir būdinga laikysena išduoda jų priklausomumą nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Brigitos džinsų raudona saga nurodo į praktiškai orientuotą globos namų buitį - ištrūkus sagai, įsiuvama nauja ir džinsai gali būti toliau nešiojami.
Kurdami Poveikį, menininkai susidomėjo amerikiečių mąstytojo, dvasios inžinieriaus Jacque'o Fresco idėjomis apie žmogaus prigimtį ir galimybes. Anot jo, kiekvienas žmogus užprogramuotas tobulėti, jo prigimties šerdis - šviesi, tačiau aplinka šias savybes nuslopina. Tam, kad išsilaisvintų nuo slopinančių jėgų, žmonės privalo vėl patikėti savimi ir siekti gražių, taurinančių tikslų bei harmonijos. Gataveckų kūryba išskirtinė dėl socialinės atsakomybės ir humanistinės pasaulėžiūros. Tai būdas daryti teigiamą poveikį aplinkiniams (ir, žinoma, sau).
1985 m. vasario 26 d. Algirdas ir Remigijus Gataveckai gimė 1985 m. Alytuje Jono ir Virginijos Gataveckų šeimoje. 1992 m. broliai pradėjo mokytis Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, o 1994 m. 2001-2004 m. broliai lankė Alytaus dailės mokyklą, kur lavino savo meninius įgūdžius. 2004 m. abu įstojo į Vilniaus dailės akademiją.
2010 m. Remigijus pradėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijos Dailės ir interjero restauravimo katedroje, 2017 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas. Algirdas 2012 m. buvo išrinktas geriausiu jaunuoju menininku „ArtVilnius“ meno mugėje.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai savo darbuose derina realizmą ir konceptualųjį meną. Jų kūrybai įtakos turėjo vaikystės patirtis globos namuose, todėl darbuose siekiama perteikti asmeninius išgyvenimus, remiantis (auto)biografiškumo principu. Gataveckai taiko akademinį, fotorealistinį piešimo stilių, kuriam būdingas ypač didelis dėmesys detalėms - vaizduojamos drabužių klostės, veido bruožai ir pozos. Menininkai skiria dėmesį ilgalaikiam ryšiui su vaizduojamais asmenimis, ypač vaikų globos namų auklėtiniais, taip skatindami diskusiją apie socialinę atskirtį. Jų kūrybos procesas apima ne tik techninius iššūkius, bet ir socialinės refleksijos elementus.
Nuo 2002 m. Algirdas ir Remigijus Gataveckai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai ištapė namo sieną Kauno gatvėje.
Broliai Gataveckai savo kūryboje nuolat ieško santykio su žiūrovu, siekia jį paveikti - ne estetiniu lygmeniu, o šiuolaikiniame mene ypač retu, etiniu.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai sako, kad norint tapti menininku vien talento nepakanka. Kasdien reikia daug dirbti, tobulinti savo techniką. Dar geriau - kai į savo kūrybą gali pažvelgti iš šono, išgirsti patarimų.
„Tas buvimas kartu galiausiai tampa noru juos giliau pažinti, tapti draugais, nepalikti jų likimo valiai bet kartu ir nesikišti į jų gyvenimą ir nebūti dar vienu auklėtoju, kuris nurodinėja, kaip gyventi. Tai yra puiki proga ir piešti, ir rodyti pavyzdį - ištempti vaiką į lauką, leisti jam bendrauti su žmonėmis ir užmegzti ryšį. Nes jei globos namuose nuo pat mažų dienų nemokai vaiko kurti ryšio, gyvenime bus labai sunku. Išėjus iš globos namų tu pats turi kurti savo gyvenimą neturėdamas daug patirties. Kai už nugaros nėra tėvų, tie ryšiai gali labai praversti. Yra labai sunku tai padaryti vienam. Tokie projektai svarbūs įkvėpti“, - savo mintis dėsto A. Gataveckas.
Vienas jų - tuose pačiuose globos namuose augęs, o dabar nevyriausybinės organizacijos SOS vaikų kaimai Lietuvoje pusiau savarankiško gyvenimo programoje dalyvaujantis Danielius. „Danielių mes prisimename nuo tada, kai jam buvo treji. Kartu augome Alytaus valstybiniuose globos namuose, o jo polinkį į dailę pastebėjome labai anksti. Jis išaugo į meniškos sielos, malonų jaunuolį, kurio potencialas - milžiniškas. Siekiame suformuoti jam tinkamą aplinką, apsupti jį tinkamais žmonėmis ir paskatinti nesustoti“, - apie pažintį su Danieliumi pasakoja broliai Remigijus ir Algirdas. Visi trys - Remigijus, Algirdas ir Danielius - bendrauja iki šiol. Jie dažnai kalbasi apie kasdienybę, kartu kuria brolių piešimo studijoje, dalinasi gyvenimiška patirtimi. Menininkai džiaugiasi, kad viename judviejų projekte modeliu sutiko tapti būtent Danielius.
„Norime įprasminti ilgos kūrybos procesą, užsispyrimą ir tikslo siekimą. Danieliaus portretą piešiame jau keletą metų, o kada baigsime šį darbą - nežinome. Iš pradžių Danielius tik pozavo mūsų darbui, o vėliau prisidėjo ir savo pastebėjimais ir komentarais, kurie buvo labai naudingi. Danielius, matydamas brolių Gataveckų pavyzdį, kantriai siekia savo tikslo ir tiki, kad gyvenimą galės sieti su menu. Jis ne tik baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet ir toliau žinių siekia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, kurioje studijuoja grafikos dizainą. „Daile susidomėjau dar vaikystėje, gyvendamas globos namuose. Berods, tuomet man buvo ketveri. Kiek vėliau įstojau į sostinėje įsikūrusią meno mokyklą, o dabar studijuoju. Vis dar ieškau savo savęs, tačiau savo kūrybą apibūdinčiau kaip atradimą kažką naujo ir begalybės suvokimą.
„Labai svarbu palaikyti jaunuolį. Kviečiame įsigyti Danieliaus darbų ir palaikyti talentingus SOS vaikų kaimo vaikus, suteikti galimybę mokytis, gauti reikiamą specialistų pagalbą ir toliau siekti savo svajonių. Jis kartu su broliu Remigijumi jau dvejus metus įsitraukę į globos ambasadorystę, kurią inicijuoja globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pasak R.Gatavecko, ambasadorystė - svarbi misija. „Mes lyg tarpininkai tarp globos institucijos ir žmonių. Skleidžiame žinią ne tik apie įvaikinimą, globą, bet ir apie vaikų teises. Kai atsiduri globos namuose, dažnai jautiesi vienišas, nors atrodo, kad aplink šimtai vaikų, auklėtojos, bet trūksta dėmesio, to paprasto žvilgsnio. Todėl savo pavyzdžiu norime parodyti, kad saugūs namai, tinkama aplinka ir dėmesys vaikui, gali jį paskatinti rinktis mokslininko, menininko, gydytojo kelią ir išlaisvinti iš to šešėlio“, - sako menininkas. „Globos ambasadorystė nėra titulas. Į šią veiklą gali įsitraukti įvairių sričių žmonės, kuriuos jungia bendra vizija, etika, moralė, supratimas. Tai nėra darbas, tai - atsidavimas, altruizmas, siekis padėti“, - priduria A.Gataveckas.
Globos ambasadorystės iniciatyvą „Vaikai yra vaikai“ pradėjo 2023 m., siekdami stiprinti globos idėją ir burti aktyvius, įkvepiančios šios idėjos atstovus. Šiuo metu yra 98 globos ambasadoriai regionuose, veikiantys vietos bendruomenėse ir 11 nacionalinių, atstovaujančių iniciatyvas šalies mastu. Dalis jų rugsėjo pabaigoje susitiko trečiajame globos ambasadorių susitikime, kuris vyko Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų grupės atstovė Jovita Nedvecka renginio dalyviams perdavė viceministrės Deimantės Bukeikaitės sveikinimą. „Globos ambasadorystė - yra ir atsakomybė, ir dovana. Nešame žinią, kalbame apie tai, bet tuo pačiu prisiimame atsakomybę, kad ta mintis pasiliks norinčiųjų galvoje, o paskui galbūt gims sprendimas širdyje. Dėkojame už tai, ką darote tvirtai tikėdami, kad kiekvienas vaikas turi augti šeimoje“, - sakė J.Nedvecka.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės teigimu, ambasadorystė kalba apie gražią misiją, kurią liudiji, skleidi žinią, daliniesi. „Globos ambasadorystė - abipusė nauda, kai ne tik duodi, bet ir pats augi vidumi. Apsisprendžiau priimti šį iššūkį ir kiek galiu, skiriu energiją, jėgas, kuriant ir padedant vaikams augti saugiau, keičiant visuomenės nuostatas. Tikiu, kad šalies sielos veidrodis atspindi tai, kaip šalis geba rūpintis savo vaikais. Žiūrėdama į jus, matau, kad mūsų šalies siela yra šviesi“, - globos ambasadorių renginyje sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė.
I.Skuodienė atkreipia dėmesį, kad globos ambasadorystė vaikui padeda surasti namus, kurti santykį, o bendruomenei - tai vertybinis pagrindas ir žinojimas, kad jeigu ir tavo vaikai pateks į sudėtingas situacijas, jais taip pat bus pasirūpinta. Taip auga pasitikėjimas vieni kitais, saugumo jausmas.
Prie globos ambasadorių prisijungė ir Trakų rajono meras Andrius Šatevičius su žmona Eimante. „Mano karjera prasidėjo dirbant vaikų globos namuose paauglių grupėje. Drąsiai sakau, jų smalsumas, noras keisti savo kelią, mane ir paskatino rinktis mero karjerą. Mano žmona taip pat labai empatiška. Globa - dažna mūsų pokalbių tema, o ambasadorystė mums yra žinios skleidimas - norime parodyti, kad gera daryti gera. Taip pat norisi pabrėžti ir globėjų veiklą bei atvirai pasakyti, kad mes jais didžiuojamės ir palaikome“, - sako Trakų rajono meras.
Globos ambasadorių tinklą sudaro įvairių sričių atstovai - verslininkai, gydytojai, menininkai ir kt. Globos ambasadorė Gargžduose, verslininkė Loreta Mazalienė 2024 m. už nepamainomą indėlį išrinkta „Metų socialiniu partneriu“. Tapusi globos ambasadore, L. Mazalienė ne kartą prisidėjo prie renginių: parėmė globėjų šventę, dalyvavo Vaikų globos savaitės renginiuose, viešinimo akcijose. „Visuomet žaviuosi vaikų globėjais. Manau, kad tai labai prasminga veikla, o žmonės, kurie ja užsiima yra Dievo atsiųsti. Aš nesu globėja, bet prisidedu kviesdama žmones pagalvoti apie globą, o vėliau gal ir prisijungti. Kita mano veiklos kryptis - padėti šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams. Vasarą keletą jų įdarbinome, kad pajaustų, ką reiškia dirbti su suaugusiais, gauti atlygį. Vaikai yra mūsų visų ir turime jiems visapusiškai padėti“, - sako L.Mazelienė.
Pasak Gargždų globos centro direktorės Viktorijos Lygnugarienės, globos ambasadoriumi gali tapti kiekviena ar kiekvienas, kuris tiki idėja, kad vaikams reikalingi saugūs namai ir patikimų žmonių priežiūra bei šiluma. „Jeigu yra pasiryžimas, tuomet susitikus su globos centrų specialistais, išsiaiškiname stipriausias savybes. Galbūt jo yra stipri iškalba, galbūt gali pasidalinti daugybe naujų kontaktų ar paskleisti žinią plačiam žmonių ratui. Tie, kas nori paaugti vidumi, daugiau įvairesnių iššūkių, ateikite į globos centrus ir padėsime gyvenimą paversti įdomesniu“, - globos ambasadoriumi tapti kviečia V.Lygnugarienė.
Gydytoja iš Varėnos Jovita Samauskienė jau penkerius metus kartu su vyru yra globėjai. „Auginome du biologinius sūnūs, bet svajojome apie mergaitę. Pasiryžome globoti įsivaizduodami, kad tokiu būdu bus šimtaprocentinė garantija. Pabaigėme globėjų ir įtėvių mokymo kursus (GIMK) ir gavome du berniukus. Gyvenimo nesuplanuosi. Pas mus atkeliavo broliai - 5 mėn. ir 2,5 m, o aš išėjau motinystės atostogų be jokio nėštumo“, - šypsosi globos ambasadorė. Šiuo metu šeima gyvena septyniese - prieš kiek daugiau nei dvejus metus Samauskai savo širdis ir namų duris atvėrė tėvų globos netekusiai mergaitei.
2025 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, globos institucijose gyveno 1056 vaikai (44 vaikai iš Ukrainos). Globos ambasadorė socialiniuose tinkluose viešina savo gyvenimo kasdienybę, patiriamas problemas, dalinasi patarimais, kaip jas sprendė. „Atsirado žmonių, kurie dėkodavo, kad dalinuosi. Juk visų bėdos - panašios. Noriu parodyti tai, kad mes galim viską įveikti, tik reikia būti drąsiems, o jeigu reikia, kreiptis pagalbos. Kuo daugiau mes pradėsime kalbėti apie iškilusius sunkumus namuose, ugdymo ar medicinos įstaigose, tuo lengviau juos išspręsime“, - sako J.Samauskienė.
„Svarbu turėti drąsos kalbėti apie globą, būti iniciatyviu, kuo aiškiau skleisti žinią, kad ji pasiektų ir aukščiausius valstybės vadovus. Alytaus rajone yra du globos ambasadoriai - aš ir kolega Tomas. Jis jaunas žmogus, ruošiasi kurti šeimą, paklausiau jo, kodėl prisijungė. Sako, pažiūrėk, kokios vaikų akys“, - pasakoja Laima Ivašauskienė, Alytaus rajono savivaldybės tarybos posėdžių sekretorė, kartu su kolega organizuojantys parodas, edukacines popietes, dovanojimo akcijas, vaikų piešinių konkursus, padėkų šventes globėjų bei globojamų vaikų bendruomenei ir vietos gyventojams. Taip pat jie pritraukė ir gausų rėmėjų būrį. Pasak globos ambasadorės, reikia kalbėtis ne tik su žmonėmis, kurie galėtų tapti globėjais, bet ir tais, kurie norėtų keistis: „Gal tas noro globoti daigelis užaugs po metų ar kelerių.“
2025 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, globos institucijose gyveno 1056 vaikai (44 vaikai iš Ukrainos), netekę tėvų globos, kuriems reikia šeimos. 3195 globėjų šeimose augo 4177 tėvų globos netekusių vaikai, iš jų - 412 vaikų iš Ukrainos. Laikinai globojami buvo 1311 vaikų, kuriems nesant galimybių sugrįžti į šeimą, reikės suaugusiųjų, kurie nuolat galėtų globoti šiuos vaikus.
Broliai dvyniai Remigijus ir Algirdas Gataveckai užaugę Alytaus vaikų globos namuose kantriai siekė užsibrėžto tikslo suktis meno pasaulyje ir dabar džiaugiasi galėdami ne tik kurti patys, bet ir mokyti kitus. Savo pavyzdžiu jie įkvėpė ir ne vieną jaunuolį.
tags: #broliai #is #vaiku #namu #menininkai
