Trečioji „Bridžitos Džouns“ dalis, pavadinta „Bridžitos Džouns kūdikis“ (Bridget Jones’s Baby, 2016), tęsia mylimos herojės istoriją, tačiau, palyginti su ankstesnėmis dalimis, filmas nepriartėja prie prarasto jaukumo ir savitumo.
Aktorių sugrįžimas ir nauji veidai
Vėl matome tuos pačius jau pamiltus pirmosios „Bridžitos Džouns“ (Bridget Jones’s Diary, 2001) dalies vaidmenų atlikėjus. Niekas neabejojo, kad Renee Zellweger vėl įkūnys geriančios, rūkančios (tiesa, prieš kelerius metus ji metė rūkyti, juk filmas turi atitikti šiuolaikinius Holivudo moralės standartus) ir linksmai laiką su draugais leidžiančios Bridžitos vaidmenį. Taip pat, nenustebkite, jei skaitę trečią knygą, tikėjotės nebeišvysti ekrane Colino Firth‘o - knygoje palaidotas, filme jis dar ir kaip gyvas. Žodžiu, aktoriai, rodos, geri, bet filmo personažai, o ne gyvenimo veikėjai. Ir scenarijus čia tikrai nepadeda. Įdomu tai, kad prie jo rašymo prisidėjo ir knygų apie Bridžitą autorė Helen Fielding.
Trečiojoje „Bridžitos“ dalyje seksualųjį Danielių (Hugh Grant) keičia šarmingasis Džekas (Patrick Dempsey). Kas nors iš jūsų galbūt žinote jį kaip svajonių jaunikį iš televizijos serialo „Grei anatomija“ (Grey’s Anatomy), čia jis taip pat nepraranda šios etiketės. O kur dar vėl atsirandantis šaltas ir nesuprantamas, tačiau vis tiek nepaprastai seksualus ponas Darsis (Colin Firth).
Meilės trikampis ir nėštumas
Galbūt po pirmų dviejų filmų tikėjotės, kad Bridžita ir Markas laimingai gyvena kartu. Tačiau viskas ne taip paprasta, juk jie tokie skirtingi, o šis taip niekada ir nepasiūlė jai žengti prie santuokos altoriaus. Taigi vėl grįžtame prie to, ką matėme pirmojoje dalyje, tik šį kartą tai jau atrodo matyta daugybę kartų - Bridžitos blaškymasis tarp dviejų vyrų. Ši vargšė senmergė gal ne tokia jau ir nenusisekusi, jei jos gyvenime nuolat figūruoja du žavūs vyrai. Tik šį kartą jos pasirinkimas daug sudėtingesnis, jau nekalbant apie tai, kad į šią istoriją dabar jau įsipainiojęs ir kūdikis, todėl šis žingsnis reikalauja daug daugiau atsakomybės. Be to, šioje dalyje abu vyrai yra subrendę, atsakingi ir žavūs (na ir nesiseka Bridžitai - kaip gi išsirinkti?).
Jei tikitės Bridžitos Džouns motinystės vargų, tai nebesitikėkite. Filmo objektas - deja, bet nebegalinčios vartoti alkoholio Bridžitos detektyvas, kas gi jos būsimojo kūdikio tėvas. O kandidatai, kad būtų sukurta reikiama įtampa netgi du - abu kiekvienos moters svajonė. Ir jau nebesupranti, ar tas kūdikis išvis reikalingas - viskas sukasi apie Tą princą ant balto žirgo. Nėra nei daug kur aptariamų besilaukiančios moters vargų: judesius varžantis svoris, pykinimai rytais, emocinis nestabilumas.
Šiuolaikiniai fenomenai ir humoro dozė
Taip filme bus ir šis šių dienų fenomenas - barzdoti hipsteriai. Jie laisvos dvasios meniški kūrėjai, išstumiantys iš darbo rinkos pasenusius nuobodžius 40-mečius. Visgi jie figūruoja kaip stereotipinės blondinės sekretorės ir burnos nepraveria viso filmo metu. Tačiau juos atsiveda nauja jauna stilinga ir labai nemaloni viršininkė. Nenuostabu, juk Bridžitai kaip tik sueina 43-eji ir jai pats metas susidurti su Holivudo filmuose įsigalėjusiu įvaizdžiu. Beje, Bridžė vis dar dirba tame pačiame darbe ir su tuo pačiu bosu (bet vis dar su juo nepermiegojo) kaip ir prieš dešimt metų. Tik šį kartą televizija įsikūrusi ne tamsiame rūsyje, o apšviestoje didelėje studijoje, kurioje Bridžita dirba labai atsakingą darbą. Klausimų, kaip ji taip dirbdama, neprarado darbo, niekam nekyla.
Tikriausiai visi atitinkamo lygio romantinių komedijų kūrėjai turi kokią nors mielą rausvą banalių humoristinių scenų knygutę, iš kurios jie traukia identiškus itin šmaikščius „bajerius“. Neapsieisime ir be baltais drabužiais apsirengusios Bridžitos kritimo į purvą (ši scena neabejotinai pateisinama, juk tuo metu pagrindinė filmo herojė sutinka savo princą Nr. 2), atsitiktinio alkoholio padauginusios Bridžės užklydimo į ne tą palapinę (tuo metu įvyksta filmo siužetui labai reikšmingas meilės aktas!) bei kur dar tikrai labai juokingas Bridžitos užpakalio vaizdas, jai slepiantis už stalo televizijos studijoje, kad tik jos nepamatytų naujasis simpatijų objektas (slėpynės vyko dėl labai rimtos priežasties). Šis filmas tikrai pradžiugins ne vienu tokiu daugelyje filmų pasikartojančiu linksmu epizodu.
Oficialus „Bridžitos Džouns kūdikio“ anonsas Nr. 1 (2016 m.) – Renée Zellweger filmas HD raiška
Drama, muzika ir feminizmas
Žinoma, sulauksite ne tik linksmybių. Kaip romantinė komedija be „už širdies griebiančių“ momentų! Vidinį Bridžitos skausmą gerai iliustruoja scena, kur ji nebesugebėdama reaguoti į aplinką vos nepražudo savęs su kūdikiu ir beveik pakliūna po automobilio ratais. O kur dar komiškas (juk ji sugeba užblokuoti savo banko kortelę ir palikti savo rankinę su visais namų raktais bankomato patalpoje) ir tuo pačiu graudus herojės laukimas po lietumi prie namų durų, kol pasirodys jos princas.
Šį kartą negirdėsime tokių dainų, kaip Mariah Carey „All By Myself“ (atsiprašau, išgirsime, bet ji labai greitai perjungiama jau paties filmo pradžioje). Bridžita neatsilieka nuo šiuolaikinių hitų, ji net sugeba judėti pagal naujausią ritmą. Tiesa, simpatiškojo Edo Sheerono ji neatpažįsta (tai, be jokios abejonės, komiška vieta), bet jo hitas „Thinking Out Loud“ visgi nuskamba, o dar ir pasiridenti žibančiu kamuoliu pastarajam taip pat pavyksta. Viena žaviausių scenų yra pagal tikriausiai visiems jau nors truputį įgrisusį hitą „Gangnam Style“, kur Bridžė šoka su drugelio sparnais vaikų apsuptyje, stebima pono Darsio. Ši scena taip tobulai atskleidžia jų skirtumus - jo uždarumą ir jos natūralumą, kuris neabejotinai traukia poną Darsį.
Prisimenant, kad Helen Fielding pirmąją knygą „Bridžitos Džouns dienoraštis“ parašė gūdžiais 1996 m., kai stereotipai apie netekėjusią 30-metę senmergę („Ir kodėl šiais laikais tiek netekėjusių 30-mečių? Laikas tiksi, tik tak“) buvo įsigalėję net Didžiojoje Britanijoje, tai buvo visai naujas požiūris į moterį ir jos reprezentaciją visuomenėje. Tai buvo tam tikras feminizmo manifestas. Ironiškas požiūris į moters idealo siekimą (tobula moteris turėjo atitikti vos ne XIX a. standartus - priblokšti išvaizda, elegancija ir intelektu), tuo metu visų skaitomų populiariosios psichologijos knygų išjuokimas ir tarsi nevykusios, bet absoliučiai natūralios veikėjos vaizdavimas formavo savitą ir naują žvilgsnį į moters vaidmenį šioje visuomenėje. Visgi nesibaiminkite, trečiojoje filmo dalyje matome pusnuoges feministes iš Maskvos, kurios kaip tik tuo metu, kai Bridžita keliauja į ligoninę, savo protestais sudaro spūstis gatvėse. Tai, žinoma, sulaukia nelabai geros Bridžitos draugų reakcijos. O kur dar Bridžitos mamos replika: „Kam mums dar tų teisių?
Filmo apžvalga ir palyginimas su ankstesnėmis dalimis
Filmo istorija pakankamai žinoma ir iš kitų panašaus tipo filmų, tačiau po šiuo skėčiu ji neatrodo nuvalkiota. Galbūt lengvabūdiškas Bridžitos portretas ir du dėl jos konkuruojantys vyrai atrodo kaip dar neišsemta istorija, kurią žiūrėti labai paprasta ir be galo malonu. Tai absoliučiai neįpareigojantis pasakojimas, kuris suvalgys dvi jūsų gyvenimo valandas ir leis iš salės išeiti besišypsant. Ne dėl to, kad pabaiga yra laiminga, ar kad filmas buvo be galo geras, o tiesiog. Galbūt dėl to, kad viskas yra paprastai nuoširdu. Svarbiausias dalykas - nesistengiama žiūrovo apkrauti pernelyg supainiotais siužetiniais vingiais, o britiško absurdo ir švelniai cyplaus Bridžitos balso kupina juosta tiesiog atpalaiduoja.
Techniškai filmas kiek padrikas. Viena vertus - viskas atrodo neblogai, bet žiūrint įdėmiau, matosi, kurios vietos perkarpytos ir akivaizdžiai turėjo būti kažkas kito. Kad ir gimtadienio sveikinimas darbe, kuris, bent jau pagal anonsus, turėjo būti lyg ir sveikinimas su nėštumu. Taip pat, pradžioj vyno taurė - tai puspilnė, tai tuščia, tai vėl pilna. Tokių klaidų juostoj pasitaikė tikrai ne viena. Nepaisant to, prieš visas šias klaidas galime užmerkti akis ir mėgautis istorija, klausant net labai gero garso takelio. Į kurį įpaišoma ir Celine Dion, ir Ellie Goulding ir Edas Sheeranas. Beje, pastarasis veikėjas filme yra daugiau nei tik garso takelyje ir ta vieta yra absurdiškai juokinga.
Kalbant apie aktorius sunku nepastebėti, kaip smarkiai yra pasikeitusi Renee Zellweger. Jau anksčiau ji neturėjo ypatingai didelio talento vaidinti, tačiau dabar, po tiek plastinių operacijų, jai sunku net nusišypsoti neatrodant kaip mumijai. Akivaizdu, kad aktorei pasidarė be galo sunku veidu išreikšti emocijas, kas jai sekėsi prieš 15 ar 12 metų. Moterų pusėje savo aktorinius sugebėjimus geriausiai naudojo ir tiesiog valdė Emma Thompson, suvaidinusi Bridžitos daktarę. Kitos aktorės, kaip Gemma Jones, Sally Phillips ar Sarah Solemani, pasirodė pakankamai gerai ir pridėjo savotiško žavesio visai juostai, bet smarkiai neišsišoko. Tuo tarpu vyrai, kad ir kaip ten bebūtų, ir vėl tempė visą filmą. Lygiai taip pat, kaip ir su pirmosiomis dalimis. Ir čia vėl reikia lenkti galvą prieš nepriekaištingai pasirodantį Coliną Firthą. Šįkart konkurentas buvo jau ne Hugh Grantas (kuris, beje, juostoje vis tiek savotiškai figūruoja), bet amerikietis aktorius Patrickas Dempsey‘is. Jo pasirodymas taip pat labai geras. Galima sakyt, jis visiška C. Firtho veikėjo priešingybė. Jei ankstesnėse dalyse C. Firthas ir H. Grantas buvo abu baisiai nerangūs vyrai, tai šis priešingybės atsiradimas įnešė pokyčių į istoriją.
„Bridžitos Džouns kūdikis“ nėra jau toks superinis filmas, po kurio norėtųsi aikčioti, tačiau jį žiūrėti visai malonu. Jis paprastas, lengvai britiškas, išlaikomas ankstesnių filmų humoro stilius, o visos nesėkmės yra tokios žemiškos, kad akivaizdu, jog jos galėtų nutikti bet kuriam mūsų. Ir šis paprastumas, visos žmogiškos ydos ir natūralumas pavergia. Filmo metu tikrai ne kartą pasijuoksite, o smagi muzika fone tik pakels nuotaiką. Kai humoras ir vaidyba susijungia į vieną visumą (net jei R. Zellweger sunku stebėti), filmas prabėga akimirksniu. Nesvarbu, kas esate, vyras ar moteris, šis filmas tikrai pakels nuotaiką. Ypač, jei matėt ankstesnes dalis.
