Religinės tradicijos gali būti seniausios socialinės sutartys, kurių mes vis dar nepakeitėme nuo jų sukūrimo. Šie tradiciniai ritualai yra gerai įsišakniję mūsų kultūrose ir naudojami kaip būdas apibūdinti save iš tokio įvairaus ir unikalaus pasaulio.
Turkija - didžiulė šalis, kurioje persipina daugelių civilizacijų istorijos. Čia Tigro ir Eufrato slėnyje civilizacijos pamatus kūrė Mesopotamijos tautos, čia klestėjo, o vėliau ir žlugo Asirų, Hetitų, Frygų kultūros. Egėjo pakrantėse klestėjo helenistinė kultūra, vėliau Romos imperija paliko pėdsakus šiose žemėse, kol čia tūkstantmečiui įsiviešpatavo Bizantijos imperija, o po jos žlugimo dabartinės Turkijos pamatus ėmė kurti Osmanų imperija. Turkija, o tiesiogine to žodžio prasme, Istanbulas - tiltas tarp Europos ir Azijos, tarp Rytų ir Vakarų, čia persipina istorija, religijos, civilizacijos ir jų likimai… Turkija - nuostabi šalis, žavinti istorija, kultūra, gamta ir neblėstamais įspūdžiais.
Miestas strategiškai puikioje vietoje, Anatolijos stepėje, sudaro tiltą tarp Rytų ir Vakarų, o šiandieninėje Turkijoje esti kone šalies viduryje - patogu administraciniu požiūriu.
Istorinis Bizantijos imperijos kontekstas
Pirmą kartą I amžiuje po Kristaus čia apsigyveno vienuoliai, kurie ieškojo prieglobsčio nuo Romos imperijos persekiojimo. 885 m. Kol vienuoliai gyveno savo saloje neperžengę salos ribų, Bizantijos imperijai tai tiko. Maždaug tuo pačiu laikotarpiu, kai šventasis Antonitas buvo vienuolių vedliu saloje, jis nustatė tam tikras griežtas taisykles, kurioms vienuoliai turi paklusti visą likusį gyvenimą. Šios naujos šventojo Antonito nustatytos taisyklės buvo teisiškai priimtos 970 m., kai imperatorius Jonas I patvirtino vienuolių užrašytą tipiką. Tipikas yra liturginė knyga, kurioje pateikiami nurodymai apie Bizantijos apeigų tvarką ir kintamos Dieviškosios liturgijos giesmės.
Atono kalnas yra nedidelis pusiasalis Graikijos šiaurės vakaruose, kur moterims draudžiama atvykti iki 500 metrų nuo Atono kalno pakrantės. Ši sala kupina daug puikios istorijos, o dar įdomiau yra tai, kad per pastaruosius 1000 metų nedaug kas pasikeitė. Net visi vyrai, norintys aplankyti vienuolyną, turi praeiti griežtą patikrinimo procesą, kol jiems bus leista pasilikti tris naktis. Kiekvieną savaitę 100 ortodoksų vyrų kviečiami atvykti į piligriminę kelionę Atono kalne.
"Tūkstantis ir viena naktis": kultūrinis fenomenas
„Tūkstantis ir viena naktis“, arabų pasakų rinkinys. Minimas 10 a., galutinai susiklostė 14-16 amžiuje. Išlikę 17-19 a. rankraščių. Kūrinyje remiamasi persų pasakų rinkiniu Tūkstantis pasakų vertimu (apie 9 a.). Siužetą sudaro 95 pasakojimai, juos per 1001 naktį valdovui Šachrijarui papasakojo jo vizirio išmintingoji dukra Šecherazada. Pasakose gausu arabų, persų, Indijos tautų folkloro, būdinga didaktiškumas, humoras, rėminė kompozicija. Rinkinio Tūkstantis ir viena naktis motyvais sukurta dailės, muzikos kūrinių, kino filmų.
„Tūkstantis ir viena naktis“ (arab. كتاب ألف ليلة وليلة = kitāb alf lailah wa-lailah, pers. هزار و یک شب = hazār-o-yak šab) - viduramžių arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis - IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Istorijos pradžioje neįvardintos salos tarp Indijos ir Kinijos karalius Šachrajaras, šokiruotas žmonos neištikimybės, ją nužudo. Manydamas, kad visos moterys yra neištikimos, liepia savo viziriui kasnakt atvesti jam vis po naują žmoną. Praleidęs su ja naktį, ryte karalius įvykdo egzekuciją. Tai tęsiasi, kol gudri vizirio dukra Šacherezada sukuria planą ir pasisiūlo tapti sekančia karaliaus žmona. Po vedybų kiekvieną naktį ji valandų valandas pasakoja istorijas, o auštant nutraukia jas nepabaigusi ir karalius norėdamas sulaukti pabaigos yra priverstas vis atidėti egzekuciją. Pasakojamos istorijos yra labai įvairios - istoriniai pasakojimai, tragedijos, komedijos, poemos, meilės istorijos, musulmonų religinės legendos. Dažnai pasakos yra kelių lygmenų - vienos pasakos herojai pasakoja kitą pasaką. Daugumoje vakarietiškų vertimų žinomiausios istorijos - apie Aladino lempą, jūreivį Sinbadą, Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų. Kai kurias iš šių istorijų prancūzų orientalistas Antuanas Galandas pridėjo tik XVIII amžiuje, pritaikęs jas tuometiniam prancūzų skoniui, ypač pabrėždamas erotinius pasakų motyvus.
Tukstantis ir viena naktis. Renata Janaviciene
Kultūrinių įtakų sankirtos Turkijoje
Ankaros pilis iškilusi virš lūšnynų rajono sukelia dvejopus jausmus, iš vienos pusės žavu ir gražu, iš kitos pusės apmaudu - puiki vieta palikta savavališkoms statyboms… visgi padėtis po mažėliai keičiasi, lūšnos griaunamos ir jųjų vietoje dygsta šiuolaikiški namai, bet vėlgi… tikrai ne senamiestis. O vaizdai nuo pilies išties nuostabūs, miestas kaip ant delno, verta užkopti ir apsidairyti.
Atatiurko mauzoliejus - sostinės ir šalies vizitinė kortelė, sakoma, bet koks oficialus užsienio diplomatijos vizitas neaplenkia šios turkų kulto vietos. Nors syki buvo kuriozas su prancūzišku prieskoniu… sakoma Turkijoje viešėdamas N.Sarkozi nerado laiko aplankyti Atatiurko mauzoliejus, tačiau rado laiko bendraudamas su diplomatais pakramsnoti kramtoške, tad išlydint N.Sarkozi namolio visi turku diplomatai žiaumojo kramtoškes… Subtilus reikalais ta diplomatija… Subtilus reikalas ir kultas, toks įspūdis, kad Atatiurkas - Mustafa Kemalis turkams prilygsta dievui, tai buvo žmogus po Osmanų imperijos žlugimo išsaugojęs ir atkūręs šiuolaikinę pasaulietinę Turkija, padėjęs pamatus šalies klestėjimui. Visgi tragiško likimo herojus, nenusisekusi meilė, vedybos su Turkija, santykinai ankstyva mirtis nuo cirozės. Tačiau neapsakomi jausmai užplūsta matant vėliavėlėmis nešinus vaikučius su džiaugsmu traukiančius į tautos herojaus muziejų ar didybės aurą kuriančia garbės sargybą.
Keliaujant tarp Ankaros ir Kapadokijos atokvėpio minutėlei verta sustoti prie neįprasto Tuzo ežero. Neįprastas jis didumu, sakoma antras Turkijoje, neįprastas sūrumu, sakoma antras po Negyvosios jūros, neįprastas ir šokiruojančiu vaizdu. Kiek akys užmato - vien baltuojantis toliai, vandens nematyti nė lašo, o po kojomis apie pora metru druskos klodu. Vasara ežeras išdžiūna, tik išsikasus duobukę druskoje randasi vanduo - druskos vonelės sveikatinimo procedūroms. Žiema vandens prisikaupia daugiau ir ežeras tampa vėlei panašus į ežerą.
Kapadokija - kadaise garsėjo puikiais žirgais (iš senovės persų kalbos išvertus - gražių žirgų šalis). Šiandien kraštas žavi nepakartojamais kalnų, slėnių ir įvairiausių formų vulkaninių uolienų - tufų dariniais. Kadaise išsiveržus ugnikalniui visa kraštą apgaubė didžiulis pelenų debesis, kuris pamažu apklojęs visą žemę, o per jį pasruvo lavos upės ir ežerai suformuodami apsauginį sluoksnį. Sutvirtėjęs pelenų sluoksnis - tufas yra lengvai apdirbamas, tad nekeista, kad čia įsikūręs ne vienas miestas uolose. O laiko nugalėti tufo dariniai sudaro įvairiausias formas, kaitindami keliautojų vaizduotę, ko tik čia nepamatysi - ir fėjų kaminai, ir kupranugaris, ir grybas, ir vienuolis, ir…
Kaymakli - miestas viename kalne, kuriame manoma vienu metu gyveno apie 1000 gyventojų, kompleksą sudaro 6 aukštai, tačiau manoma yra net 8. Kaip nebūtų keista, karts nuo karts šiuo kalnu miestu naudojasi iki šiol, XXa. pradžioje čia slėpėsi negandu persekiojami graikai krikščionys, manau ir per ateities negandas kalnas tarnaus kaip puiki slėptuvė. Įdomi vieta, visgi neprilygstanti daugelio tautiečių aplankytai požemio karalystei Veličkose…
Goreme vietovę apie IXa. pamėgę krikščionių vienuoliai uolose įsirengė keles ir koplyčias/bažnyčias, kurių priskaičiuojama apie 30. Stebina šio komplekso didybė ir uolose išlikusios bizantiško stiliaus freskos. Didinga aura turinti vietovė, deja puikią aurą malšina tūkstančiai turistų… P.S. Goreme nac. parkas su minimomis vietovėmis įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą, ne veltui mūsų grupei viešnagė Kapadokijoje, Goreme ir Kaymakli paliko didžiausia įspūdi. Visgi asmeniškai man, kad ir kokie įmantrus ir keisti miestai… niekas neprilygsta natūraliam gamtos grožiui - kalnai, slėniai, tufo dariniai yra tie Kapadokijos perlai, kurie ilgiausiai žibės atmintyje.
Kapadokijoje gražių žirgų ir kvapas išnykęs, o štai keramikos ir kilimų gamybos tradicijos puoselėjamos ir šiandien. Turkai darbštūs kaip lietuviai, verslūs kaip lenkai. Vos ne kas dieną lankėmės keramikos, vyno ir saldumynų, kilimų ar odų dirbtuvėse/parduotuvėse, kur kuo maloniausiai mus sutikdavo ir tik mums siūlydavo neregėtas nuolaidas… kaip vėliau paaiškėjo nuo pasakiškų kainų, kurių Stambulo didžiajame turguje net sapne neregėjo… Toks turkiškas verslumas, ne veltui mūsų gidas Šenol vis kartojo - reikia padėti turkų ekonomikai. Tiesa pasakius, kai ką tai erzino, ne apsipirkti atvažiavome, tačiau tai dalis rytietiškos kultūros, reikia priimti ir mėgautis.
Kapadokija nestokoja pramogų. Turkiška naktis - dviprasmiškai vertinamas šou su tautiniais šokiais, pilvo šokiais, žiūrovu įtraukimu į šou ir gausiomis vaišėmis, deja ne visiems palikęs gerą įspūdį… Dervišu pasirodymas - užburianti šokio ekstazė, į kurią pasineria ne tik vienuoliai, bet ir stebintis turistai, rekomenduojama.
Žydinčių rožių soduose akys raibsta nuo įvairiataučių turistų gausybės. Virš medžių viršūnių kyla sultono Alaeddino mečetės kupolai ir minaretai. Tai muziejus po atviru dangumi, kuriame laikas neprailgsta, yra kur paganyti akis, ne tik po mečetę, eksponatus, relikvijas, tačiau ir į žmones, atsigaivinti fontanėlio vandeniu ar pasimėgauti sodo grožybe.
Kadaise XIII amžiuje seldžiukų sultonas prisikvietė išminčių Rumi - Mevlana, kuris įkūręs šokančių dervišų ordiną. Konija pamažėlei tapo religiniu, o šiuo metu piligriminiu traukos centru. Mevlevi vienuoliai daugeliui asocijuojasi su muzikos ir šokio ekstaze, kurioje vienuoliai siekia dievišku aukštybių. Tačiau be šokio vienuoliai siekdavę ir intelektinių aukštumų, didžiulė galybė jųjų yra tapę išminčiais, teisininkais, gydytojais ir kitais visuomenei naudingais veikėjais. Kiekvieno jų kelias prasidėdavo vienuolyno virtuvėje - tarsi bandomasis laikotarpis ar pasiruošęs ar tinkamas… o vėliau priklausydavo nuo polinkių, gabumų, vyresnybės ir tik laikas parodydavo, kur kelelis nuves.
Pasakojama, kadaise senovėje keliaujantis išminčius užsukęs į nepažįstamą miestą ir ieškojęs kur apsistoti. Žmonės jį nukreipė pas geraširdį turtinga pirklį, kuris jį priėmęs kaip savą ir šie du susibičiuliavo. Iškeliaudamas išminčius pasidžiaugė bičiulio pirklio gražiais ir svetingais namais, palinkėjo sėkmės, o šis jam teatsakė: „Viskas praeina…“. Po kiek laiko išminčius grįžo į tą patį miestą, tačiau pirklio namuose rado naujus šeimininkus, o žmonės apie jo bičiulį pirklį papasakojo, kad šis praradęs turtus ir dabar gyvenąs lūšnoje. Tačiau išminčius nepasididžiavo, surado bičiulį ir vėlei apsistojo pas jį, tik šį kartą kuklioje lūšnoje. Iškeliaudamas išminčius palinkėjo bičiuliui sėkmės, susigrąžinti buvusią šlovę ir namus, o šis jam teatsakė: „Viskas praeina…“. Kai išminčius trečią kartą atkeliavo į miestą, nei namuose, nei lūšnoje bičiulio nerado, o ir žmonės jo neatminė. Tik vienas senukas prisiminė jo bičiulį ir pasakė, kad šis miręs, palaidotas ant kalvos, bet po audros nei paminklo nelikę. Visgi išminčius nusprendė užkopti ant kalvos ir atminti bičiulį.
Graikai miestą įkūrė dar 1000 m. pr. Kr., tačiau dabartinio Efezo griuvėsiai mena Aleksandro Didžiojo įpėdinio Lisimacho laikus. Romos laikais tai buvo didžiausias Egėjo jūros uostas, sakoma, net didžiausias miestas po Romos. Vaikštant plačiomis, lyg alėjomis gatvėmis, įrėmintomis arkų, kolonų, rūmų likučiais, dar ir šiandien alsuoja buvusi galybė. Iš po akmenų, marmuro, granito luitų šnibžda įvairios intrigos. Efezo didikai mėgo lankytis bibliotekoje, mat iš jos buvęs slaptas tunelis vedęs į viešuosius namus su pirtimis ir kitais žemiškais malonumais… Tai milžiniškas griuvėsių miestas - muziejus po atviru dangumi, nuo 2015m. įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Beje, tai viena didžiausių įspūdį paliekančių vietų (bent jau mūsų turistinei grupelei).
Anot legendos, senovėje miestą įkūrusios karingosios amazonės, dievinusios Artemidę. Tad nekeista, kad Efezas garsėjo vienu iš 7 senovės pasaulio stebuklu - Artemidės šventykla, kuri į dangų kilo net 127 kolonomis, o jos pirmtakė, sakoma, buvusi dar dailesnė, tik vienas beprotis Herostratas ją sudeginęs… na ir mulkis… Efezas svarbus ir krikščionybės istorijoje, manoma, čia paskutiniuosius metus praleido ir palaidoti Švč. Mergelė Marija. Efeze vyko net du didieji ankstyvosios bažnyčios susirinkimai. Šalimais esančiame Selčuk mieste manoma palaidotas Šv. Jonas Evangelistas, o miestą puošia ant Ayasoluko kalvos išlikusi bizantinė citadelė ir apylinkėse išsidėsčiusios mečetės ir bažnyčios.
Pergamas pasauliui davė šiuolaikinę knygą, ant pergamento - išdžiovintos gyvulių odos buvo rašomi tekstai, kolei neatsirado popierius. O ir šiandien pergamentas naudojamas, o būgnų gamyboje netgi sunkiai pakeičiamas. Sakoma, Pergamoje buvusi viena didžiausių antikos bibliotekų, kol Romos imperatorius Marko Antonijus vestuvių proga jos nepadovanojo Kleopatrai ir ši neiškeliavo į Aleksandriją… Pergamas pasauliui davė mediką ir filosofą Klaudijų Galeną. Aleksandrijoje baigęs mediko studijas grįžęs į Pergamą, tampa gladiatorių gydytoju. Gydydamas sužeistuosius, stipriai praplečia žinias apie žmogaus anatomiją, vidaus organus, jų funkcijas. Išvyksta į Romą, tačiau dėl nesutarimų su sostinės gydytojais priverstas grįžti (matyt, stipriai aplenkė laikmetį).
Naujausia Klaipėdos muzikinio teatro premjera - J. Strausso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“. Klaipėdos muzikinio teatro operetė - švelnus ir minkštas spektaklis, jo turinys ir forma pateikti harmoningai ir vientisai. Seniai neteko matyti spektaklio, kuriame taip darniai būtų suaustos visos dalys. Jame apstu pasakiškumo ir kitoniškumo. Jame išvengta aštraus grotesko ir neskoningo utriravimo. Viskas pajungta lengvai šypsenai, intrigų ir pasakiškų nuotykių vėriniui. Šiuo atveju leidėjai yra Egipto vyriausybei priklausanti Generalinė kultūros įstaiga. Žurnalistams susisiekti su „Advokatais be suvaržymų“ nepavyko. Remiantis vietos spaudos pranešimais, grupės byloje remiamasi Egipto kriminalinio kodekso 178 straipsniu, kuriuo draudžiama publikuoti medžiagą, kuri laikoma „įžeidžiančia visuomenės padorumą“. Pažeidus šį kodeksą, gali būti skiriama iki dvejų metų kalėjimo. Jei jiems pasiseks, šis žingsnis atims iš Egipto skaitytojų teisę skaityti vieną iš seniausių senovės Artimųjų Rytų literatūros kūrinių.
tags: #bizantijos #imperijoje #gime #pasakos #tukstantis #ir
