Biheviorizmas (iš angl. behavior 'elgesys') - psichologijos kryptis, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Ši kryptis atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais.
Biheviorizmo Esmė ir Pagrindiniai Principai
Biheviorizmas - tai materialistinė psichologija, kuri žmogaus elgesį (išorinius pasireiškimus ir refleksus) laiko psichologijos objektu, o ne sąmonę. Ši kryptis neigia paveldėjimą, atmeta tradicines psichologijos sąvokas (pojūtį, jausmą, protavimą, atmintį) ir akcentuoja išorinę žmogaus elgseną bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Pagrindinė biheviorizmo prielaida - žmogaus elgesį lemia aplinkos įvykiai. Svarbiausias biheviorizmo indėlis į socialinį darbą - empirinių mokslinių tyrimų pritaikymas praktikoje. Socialiniai darbuotojai, vadovaujantis šia teorija, turi išsiaiškinti ir išnagrinėti, ką galima pakeisti kliento aplinkoje, kad pasikeistų jo problemiškas elgesys. Esminiais dalykais tampa dabarties įvykiai, turintys įtakos elgesiui, bei tikslūs poveikio būdai. Profesionalą domina ne kliento elgesio priežastys, bet pasekmės. Ši teorija socialiniam darbui suteikia tikslumo, objektyvios analizės ir vertinimo, o pokyčiai aplinkoje tampa labiau nuspėjamais. Sociobiheoveristams būdinga tai, kad svarbu ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o tik jo reakcijos. Asmenybės vystymasis - nuolatinis prisitaikymas prie aplinkos reikalavimų, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu. Įvertinimu detalizuojamas elgesys, išryškinamas pagrindinis elgesys, nustatomi stimulai ir padariniai. Probleminio elgesio dažnumas, mastas ir kryptis gali būti kontroliuojami ir stebimi intervencijos metu.
Pagrindiniai Biheviorizmo Atstovai ir Jų Indėlis
Ryškiausi biheviorizmo atstovai:
- Ivanas Pavlovas: Klasikinio sąlygojimo teorija parodė, kaip organizmai gali išmokti reaguoti į neutralius stimulus, susiejant juos su reikšmingais.
- Burrhusas Frederic'as Skinneris: Operantinio sąlygojimo teorija pabrėžia, kad elgesys yra kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus (paskatas), o bausmės nėra veiksmingos.
- Edwardas Thorndike'as: Tyrė mokymosi procesus ir nustatė, kad elgesys, kuris sukelia teigiamas pasekmes, yra labiau tikėtinas pasikartoti.
- Johnas B. Watsonas: Teigė, kad psichologija turi tirti tik tai, ką galima tiesiogiai matyti ir išmatuoti, o elgesys yra reakcijų į aplinkos stimulus visuma.
- Albertas Bandura: Socialinio išmokimo teorija parodė, kad žmonės mokosi stebėdami ir imituodami kitų elgesį. A. Bandura teigia, kad kuo labiau pas žmogų išvystyti pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį jis gali daryti savo elgesiui, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms.
E. Thomas teigia, kad bihevioristinė teorija individą laiko pasyviu sąlygojimo proceso recipientu. Klasikinis sąlygojimas - elgesio išmokimas dėl to, kad jis per laiką susijęs su tam tikru stimulu (pvz., baltas chalatas - kelia baimę). Operantinis sąlygojimas susijęs su išmoktu elgesiu (jei elgesio sukelta reakcija yra maloni - elgesys tikriausiai kartosis). Elgesį kontroliuoja aplinkybės arba stimulas (stimulas-reakcija).
Klasikinis Sąlyginis Refleksas ir Jo Taikymas
Šią teoriją sukūrė Ivanas Pavlovas, remdamasis savo eksperimentais su šunimis. Tai paveldima stereotipinė reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma. Sąlyginis refleksas - refleksas, susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu - į jį imama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį. Klasikinis sąlyginio reflekso pavyzdys galėtų būti šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis - maistas - sukelia nesąlyginį atsaką - seilių išsiskyrimą. Pasirinkęs plaktuko trankų smūgį į sieną kaip nesąlyginį refleksą, Vatsonas sulig kiekvienu smūgiu vaikui rodydavo baltą pelę.
Ivanas Pavlovas: Didžiausias nuopelnas - sąlyginio reflekso ir klasikinio sąlygojimo atradimas. Sąlyginis refleksas - tai organizmo reakcija į tam tikrą stimulą, kuris anksčiau tokios reakcijos nesukeldavo. Ši reakcija į tokį stimulą atsiranda klasikinio sąlygojimo proceso metu. Kai kurie stimulai sukelia refleksyvias organizmo reakcijas, tokias kaip, pavyzdžiui, seilių išsiskyrimas maitinimosi metu. Tokios reakcijos vadinamos nesąlyginiais (įgimtais) refleksais, kuriuos sukelia nesąlyginis stimulas (pvz.:, maistas). Tuo tarpu kiti stimulai (pvz.:, skambutis) tokios reakcijos nesukelia. Tačiau jei šiuos stimulus pateiksime kartu su nesąlyginiais stimulais, po tam tikro laiko ir jie įgys savybę patys vieni sukelti tokią pat reakciją, kaip ir nesąlyginiai stimulai. Tokie stimulai vadinami sąlyginiais stimulais, o jų sukeliama reakcija - sąlyginiais (įgytais) refleksais. Visas šis procesas, kada anksčiau buvęs neutraliu stimulas įgyja savybę sukelti reakciją, kurią anksčiau galėdavo sukelti tik nesąlyginis stimulas, vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Be to Pavlovas atrado ir užgesimo procesą, kuris vyksta tada, kai sąlyginė reakcija pasirodžiusi kelis kartus į dirgiklį, nėra pastiprinama (pvz.: maistu), ir tada po kelių tokių kartų ji tiesiog išnyksta - užgęsta. Taip pat Pavlovas pagrindė ir generalizacijos bei diskriminacijos dėsnius. Pirmasis dėsnis teigia, kad jei organizmo aplinkoje atsiranda dar vienas stimulas, kuris yra panašus į sąlyginį stimulą, tai organizmas į jį gali reaguoti sąlygine reakcija, t.y., jis savo reakciją gali generalizuoti naujiems, bet panašiems stimulams. Žinoma, tokia generalizuota reakcija išsilaikys tik tada, kai po reakcijos į naująjį stimulą, seks sąlyginės reakcijos pastiprinimas. Jei to nebus, generalizuota reakcija užges, ir organizmas reaguos tik į pirmąjį sąlyginį stimulą, po kurio pastiprinimas seka.
Operantinis Sąlygojimas ir Jo Poveikis Elgesiui
B. F. Skineris nemanė, kad visi būtybių veiksmai yra reakcija į išorinį stimulą. Norėdamas tai į provingti, jis pasitelkė eksperimentą: mokslininkas patalpino žiurkę į dėžę su pedalu, kurį paspaudusi žiurkė galėjo gauti maisto. Skineris teigdavo, kad elgesio pasikeitimą nulemia paskatinimas (malonumas, nemalonumas). Taip buvo išvestas Naudos dėsnis, kuris skelbia, kad elgesys dažnėja, susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Logiška būtų manyti, kad baudžiamas elgesys dingsta. Tačiau B. F. Skineris taip nemanė, jis teigdavo kad elgesys nedingsta, bet modifikuojasi. Edwardas Thorndike'as: Jo indėlis į psichologiją - bandymų-klaidų metodo ir efekto dėsnio atradimas. Jis pastebėjo, kad organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į pastoviai kintančias aplinkos sąlygas. Vadinasi, adaptyvios organizmo reakcijos yra įgyjamos tam tikru būdu, kurį Thorndike’as pavadino bandymų-klaidų metodu. Šį procesą jis atrado stebėdamas gyvūnų elgesį probleminėje situacijoje (pvz.:, uždarydamas katę į dėžę, iš kurios išsprūsti buvo įmanoma tik nuspaudus kokį svertelį), t.y. tokiomis sąlygomis, prisitaikyti prie kurių gyvūnas neturėjo iš anksto apibrėžtos elgesio reakcijos. Tokioje situacijoje gyvūnas neatranda iš karto ‘teisingo’ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų (pvz.;, blaškosi po dėžę), kol atsitiktinai nepataiko atlikti to veiksmo, kuris išsprendžia šią situaciją (katė nuspaudžia svertelį ir ištrūksta iš dėžės). Thorndike’as pastebėjo, kad kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) kiekis yra linkęs mažėti, o adaptyvus veiksmas atliekamas vis greičiau. Šį procesą jis pavadino išmokimo kreive, kuri rodytų, kad tam tikru momentu gyvūnas patekęs į tokią situaciją iš karto atliks ‘teisingą’ (adaptyvų) veiksmą. Be to Thorndike’as suformulavo ir efekto dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas tam tikroje situacijoje sukeliantis pasitenkinimą, asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Ir priešingai, jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja.
Operantinis determinavimas, arba operantinis sąlygojimas, yra vienas iš pagrindinių bihevioristinės teorijos principų, plačiai taikomas socialiniame darbe. Ši teorija teigia, kad elgesys yra veikiamas pasekmių, kurios atsiranda po to, kai tas elgesys įvyksta. Jei pasekmės yra teigiamos (paskatinimas), elgesys yra labiau tikėtinas pasikartoti ateityje.
- Paskatinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti įvairias paskatas, kad sustiprintų pageidaujamą elgesį. Paskatinimai gali būti materialūs (pvz., dovanos, pinigai) arba socialiniai (pvz., pagyrimas, dėmesys).
- Bausmė: Socialinis darbuotojas gali naudoti bausmes, kad sumažintų nepageidaujamą elgesį. Tačiau bausmės turėtų būti naudojamos atsargiai ir tik tada, kai kitos priemonės yra neveiksmingos. Bausmės gali būti materialios (pvz., baudos) arba socialinės (pvz., kritika, ignoravimas).
- Elgesio formavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti elgesio formavimo techniką, kad palaipsniui išmokytų klientą naujo elgesio. Ši technika apima paskatinimą už kiekvieną žingsnį, kuris veda prie pageidaujamo elgesio.
- Išnykimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti išnykimo techniką, kad sumažintų elgesį, kuris nėra paskatinamas. Ši technika apima ignoravimą elgesio, kuris anksčiau buvo paskatinamas.
Socialinio Išmokimo Teorija ir Vaiko Vystymasis
Socialinio išmokimo teorija, sukurta Alberto Banduros, pabrėžia, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį (paskatinimus ir bausmes), bet ir stebėdami kitų elgesį. Ši teorija teigia, kad žmonės gali išmokti naujų elgesio būdų stebėdami kitus žmones, ypač tuos, kuriuos jie laiko autoritetais arba modeliais. Socialinio išmokimo teorija socialiniame darbe gali būti naudojama įvairiais būdais:
- Modeliavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti modeliavimą, kad parodytų klientui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali vaidinti situaciją, kurioje klientas turi išreikšti savo jausmus, ir parodyti, kaip tai padaryti tinkamai.
- Stebėjimas: Socialinis darbuotojas gali paskatinti klientą stebėti kitus žmones, kurie sėkmingai elgiasi tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, klientas, kuris turi problemų su socialiniais įgūdžiais, gali būti paskatintas stebėti žmones, kurie yra socialiai kompetentingi, ir mokytis iš jų.
- Sustiprinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti sustiprinimą, kad paskatintų klientą imituoti elgesį, kurį jis matė stebėdamas kitus žmones.
Kūdikis savęs nesuvokia kaip atskiros būtybės, neskiria, kas jo, kas ne jo. Vaikui augant pradeda ryškėti atskiras “Aš” suvokimo laukas. Kūdikystėje “Aš” formavimąsi reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. alkis, skausmas trukdo, maistas, meilė padeda. Vėliau didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis. Vaikui pasidaro svarbus pozityvus dėmesys. Šis poreikis tampa svarbesniu už organizminį vertinimo procesą.
- Besąlyginis pozityvus dėmesys - vaikas priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių išlygų. Pvz.: mama myli vaiką, nežiūrint jo išdykavimų, ir niekada negąsdina, kad jis praras meilę.
- Sąlyginis pozityvus dėmesys - tėvai leidžia vaikams suprasti, kad jei jie elgsis gerai, tai pelnys pozityvų dėmesį ir tėvai mylės.
Sąlyginis pozityvus dėmesys kenkia vaiko vystymuisi, kadangi vaikas stengiasi atitikti kažkieno lūkesčius, o ne pats nuspręsti, koks jis turėtų būti. Taip formuojasi iškreipta “Aš” koncepcija, paremta sąlyginiu dėmesiu - save ribojanti, iškraipanti realybę, negalinti visavertiškai bendrauti su aplinka asmenybė. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo “Aš” vaizdo ir pasąmoninių išgyvenimų, t.y. išstumtų organizminių išgyvenimų, kurie neatitinka iškreiptos “Aš” koncepcijos. Neatitinkantys iškreiptos “Aš” koncepcijos išgyvenimai suvokiami kaip grėsmingi ir pasireikš nerimu. Tai signalas, kad konfliktas gali pasiekti sąmonę ir “Aš” koncepcija bus sugriauta.
Bihevioristinio Požiūrio Į Vaiką Kritika Ir Alternatyvos
Nors bihevioristinis požiūris į vaiką turėjo didelės įtakos psichologijai ir pedagogikai, jis sulaukė ir nemažai kritikos. Štai keletas pagrindinių kritikos punktų:
- Perdėtas dėmesys išoriniam elgesiui ir nepakankamas dėmesys vidiniams procesams. Bihevioristai ignoruoja tokius svarbius aspektus kaip emocijos, mintys, motyvacija ir sąmonė, kurie taip pat daro didelę įtaką vaiko elgesiui.
- Žmogaus redukavimas į "reaguojantį organizmą". Kritikai teigia, kad biheviorizmas neįvertina žmogaus kaip aktyvaus, mąstančio ir kūrybingo subjekto, o traktuoja jį kaip pasyvų aplinkos poveikio objektą.
- Aplinkos determinizmas. Bihevioristai pervertina aplinkos įtaką ir nuvertina įgimtų savybių ir individualių skirtumų svarbą.
- Nepakankamas dėmesys socialiniam kontekstui. Bihevioristinis požiūris dažnai ignoruoja socialinius ir kultūrinius veiksnius, kurie taip pat daro įtaką vaiko elgesiui.
- Etiniai klausimai. Bihevioristinės elgesio keitimo technikos, ypač bausmės naudojimas, gali kelti etinių klausimų, susijusių su vaiko orumu ir teisėmis.
- Supaprastintas mokymosi proceso supratimas. Bihevioristai mokymąsi dažnai redukuoja į mechaninį asociacijų formavimąsi tarp stimulo ir reakcijos, neįvertindami sudėtingų kognityvinių procesų, tokių kaip problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas.
Daugelis tradicinių ugdymo įstaigų, ypač darželių ar mokyklų, tebesiremia maždaug 80% bihevioristiniu modeliu (apdovanojimai, bausmės) ir 20% dialogu, pagarba, laisvais pasirinkimais. "Punishment may coerce children into temporary compliance, but it doesn’t help them grow into thoughtful or caring people." (Punished by Rewards, 1993, p. Nors biheviorizmo principai kartais gali padėti greitai suvaldyti tam tikrą elgesį, vien tuo grįstas auklėjimas ar mokymas nėra tvarus ar visapusiškas sprendimas.
Atsižvelgiant į biheviorizmo kritiką, buvo sukurti alternatyvūs požiūriai į vaiko raidą, kurie labiau atsižvelgia į vidinius procesus, socialinį kontekstą ir vaiko aktyvumą:
- Kognityvinė psichologija. Ši kryptis pabrėžia mąstymo, suvokimo, atminties ir kitų kognityvinių procesų svarbą vaiko raidai.
- Humanistinė psichologija. Ši kryptis akcentuoja žmogaus unikalumą, laisvę, saviraišką ir savęs aktualizaciją.
- Socialinė kognityvinė teorija. Ši teorija pabrėžia socialinės aplinkos ir kognityvinių procesų sąveiką vaiko raidoje.
- Ekologinė sistemų teorija.
Humanistams labai svarbi vaiko vidinė motyvacija. Ją įtakoja turima apsisprendimo laisvė, savęs suvokimas, terapeuto ir vaiko ryšys, bei užduoties ir elegsio reikšmingumo suvokimas. Į šiuos keturis aspektus atsižvelgiant yra kuriamas terapinis procesas.
- Apsisprendimo laisvė. Leisti vaikui pačiam daryti sprendimus, kiek tai yra įmanoma.
- Savęs suvokimą gali padėti gerinti pagyrimai. Šie pagyrimai turėtų būti pagrįsti, konkretūs ir apsvarstyti. Svarbu, kad vaikas nepradėtų galvoti, kad jis bus vertinamas tik tada, kai padarys kažką gerai.
- Santykiai. Svarbu užmegzti nuoširdų ir empatišką ryšį su vaiku. Vaikas priimamas būtent toks, koks jis yra. Reikia gerbti vaiko turimas ribas, apsisprendimus, nevaržyti vaiko jausmų išreiškimo. Padėti tokius santykius užmegzti šeimoje, mokykloje. Terapeutas turėtų pastebėti vaiko jausmus ir juos atspindėti, kad vaikas suprastų savo elgesį bei emocijas.
- Užduoties ar elgesio reikšmingumo suvokimas. Psichologas turėtų papasakoti ir vaikui, ir jo tėvams apie konsultacijų procesą. Taip pat svarbu palaikyti vaiką ir neteisti. Leisti suprasti, jog jo jausmai, elgesys, mintys yra svarbūs.
Terapija. Orientuojantis į konkrečią situaciją galima pakeisti esamą žinutę: vaikas po kelių savaičių gali pasakyti, kad mama išėjo ne dėl jo kaltės, tačiau fakto paaiškinimas, kad “Mama turėjo sunkumų ir ji privalėjo išeiti” čia nėra esminis dalykas. Vaiko jausmai nepasikeičia. Didžioji vaiko gyvenimo dalis lieka tokia pati. Taigi, kažkokia informacija ar faktas nebūtinai pakeičia elgesį. Reikia gilintis į tai, kaip vaikas suvokia ir vertina save, kokius jausmus sau jaučia. Vaiko savęs pažinimas kuriamas santykyje, kuriamas vaikas pamato save kitokį. Terapeutui vertinant vaiką, jis pats pradeda galvoti, kad yra vertas būti vertinamu ir jo požiūris į save keičiasi, gerėja. Žinutė savaime keičiasi: “Man viskas gerai, mano mamai nebuvo gerai, bet man viskas gerai”.
Naudoja į vaiką orientuotą žaidimų terapiją. Vienas iš esminių dalykų, kad tikima, jog vaikas pats pasakys, kur jam negerai, t.y. Pvz. tėvai skundžiasi, kad vaikas muša draugus. Koncentruojantis į probleminę situaciją, tuomet būtų dirbama su vaiko elgesiu, kad jis taptų priimtinesnis bei su tėvais, kad jie mokėtų vaiką tinkamai sudrausminti. Tačiau jei problema ne ta? Žmogus yra atviras būčiai. Egzistencijos terapijos uždavinys - įveikti neteisingas normas, siekiant atsiverti sau pačiam, tokiam, koks esi, pripažinti savo autentiškus jausmus. Egzistencinė psichologijos kryptis įtakojo geštalt terapiją, kuri plačiai aprašo darbą su vaikais. Pagrindinis terapijos tikslas - padėti vaikui suvokti save ir savo buvimą pasaulyje. Jis yra skatinamas atskleisti, pažinti ir išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais. Atsižvelgiant į vaiko individualumą ir jo problemos specifiką parenkamas tinkamiausias metodas. Geštalt terapija.
Autizmas. Būti su vaiku, įsijausti į jo poreikius, o nereikalauti iš jo griežtos dienotvarkės laikymosi. Tapyba pirštais. Priešais veidrodį terapeutas išdažo kiekvieną vaiko veido dalį, įvardindamas dažymo metu. Po to vaikas tai geba daryti pats. Žaidimai su vandeniu, smėliu, lipdymas iš molio. Vedimas į paplūdimį. Savęs pažinimas padeda ugdyti bendravimo įgūdžius. Psichoterapeutas, stebėdamas vaiko kūno kalbą ir veido išraiškas, gali spėti, kaip vaikas jaučiasi ir verbaliai tai atspindėti. Tai leidžia vaikui atrasti sąsajas tarp verbalinio bendravimo ir to, ką jis daro.
Agresija. Agresyviam vaikui viduje trūksta sugebėjimo sugyventi su aplinka, kuri jį pykdo ir baugina. Jis nežino, kaip elgtis su tais jausmais, kuriuos jo viduje sukelia nedraugiška aplinka. Taigi, kai jis kažkokiu būdu išsišoka, tai daro todėl, kad nežino, ką dar galėtų padaryti. Asocialus elgesys dažniausiai rodo beviltiškas vaiko pastangas atkurti socialinius santykius. Dirbama su tuo, kas iškyla jo kūriniuose, žaidimuose. Tai pirmiausia būna pyktis ir įniršis, o po juo gali slypėti skausmas. Taigi dirbama su pykčiu.
Hiperaktyvumas. Hiperaktyvus vaikas yra impulsyvus, neretai prastos koordinacijos, jų menka raumenų kontrolė, jie nerangūs, dažnai išmeta ir sulaužo daiktus, jam sunku sukaupti dėmesį, lengva išblaškyti. Dėl šių priežasčių suaugusieji yra nekantrūs šiems vaikams, nepasitiki jais, šaukia, kartais ima neapkęsti. Todėl vaikai turi menkus bendravimo įgūdžius, jų savivertė dažniausiai labai žema. Raminantį poveikį turinčios medžiagos. Molis, smėlis, vanduo, dažymas rankomis. Geresnis savo kūno ir jausmų suvokimas.
Uždarumas. Uždari vaikai viską sulaiko viduje. Svarbu, kad terapeutas prieitų švelniai. Stipriai slopindamas save vaikas neatskleidžia daugelio savo asmenybės pusių. Jis neleidžia sau laisvai eksperimentuoti, tyrinėti, vystytis ir augti. Atskleidžia skaudžias problemines situacijas.
Fiziniai simptomai. Kažkada vaikas negalėjo išreikšti to, ko jam reikia vienu būdu, taigi, pradėjo tai daryti kitaip. Terapijos metu svarbu padėti vaikui suvokti savo kūną, jo procesus, prisiimti atsakomybę už jį, taip mokantis kontroliuoti savo kūną.
tags: #bihevioristinis #poziuris #i #vaika
