Naminių gyvūnėlių buvimas mūsų gyvenime jau seniai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Nuo šunų ir kačių iki mažų graužikų ir paukščių - šie gyvūnai suteikia mums džiaugsmo, įspūdžių ir netgi sveikatos naudą. Nors kiekvienas žmogus turi savo priežasties pasirinkti naminius gyvūnėlius, bendras jų poveikis mūsų gyvenimui yra neabejotinas.
Pirmiausia, naminių gyvūnėlių buvimas namuose turi didelę teigiamą įtaką žmogaus emocinei gerovei. Gyvūnai sugeba teikti nesąlyginę meilę ir dėmesį, be jokio nusistatymo ar reikalavimų. Tai ypač svarbu šiuolaikinėje visuomenėje, kur žmonės dažnai susiduria su stresu, vienatve ar emocine įtampa. Tiesiog buvimas šalia gyvūno, jo prisilietimai, žvilgsniai ar net paprastas bendravimas padeda sumažinti nerimą, pagerina nuotaiką ir suteikia jausmą, kad kažkas mus myli ir rūpinasi.
Be emocinės naudos, naminių gyvūnėlių buvimas turi ir fiziologinį poveikį. Pavyzdžiui, šunys, kurie reikalauja reguliarių pasivaikščiojimų ir aktyvumo, skatina savo šeimininkus judėti, praleisti laiką lauke ir palaikyti fizinę sveikatą. Tai ypač naudinga žmonėms, kurie linkę į mažą fizinį aktyvumą arba turi sėdimą darbą.
Taip pat, šie gyvūnai gali turėti naudą vaikams. Naminių gyvūnų buvimas mokina atsakomybės, rūpesčio ir gerumo. Vaikai, augdami su gyvūnais, dažnai išmoksta gerbti kitus gyvus organizmus ir suprasti, kad gyvūnai taip pat turi jausmus ir poreikius. Be to, namų augintiniai padeda vaikams gerinti socialinius įgūdžius ir bendravimo gebėjimus.
Ryšys tarp vaiko ir šuns: ypatinga draugystė ir nauda
Ryšys tarp vaiko ir šuns yra ypatingas - šuo moka besąlygiškai priimti ir džiaugtis, o vaikas gali daug ko iš jo išmokti. Gyvendamas su šunimi vaikas nuo anksti pradeda suprasti, kad, štai, aš augu ir kažką jau galiu pasidaryti pats, o šuo vis dar negali kažkokio dalyko pats pasidaryti. Tai tampa pirmosiomis atsakomybės pamokomis vaiko gyvenime.
Kaniterapijos užsiėmimų metu, prieš pradėdami žaisti su šunimis, vaikai turi atlikti tam tikras užduotis - pakloti šuniukui guoliuką, nes šuo irgi turi turėti savo vietą, kaip mes turime savo fotelius ir krėsliukus; vaikas turi įpilti šuniui vandens, nes mes galime atsisukti buteliuką ir atsigerti, bet šunimi reikia pasirūpinti. Kitą kartą vaikas jau automatiškai žino, kad šunimi reikia pasirūpinti. Ir ne tik - būna, tėvai dažnai paskui pasakoja, kad vaikas pradėjo šakutes ant stalo padėti, atsirado atsakomybė.
Vaikas iš šuns mokosi ne tik atsakomybės, bet ir bendravimo. Stebėdami savo vaikus ir šunis, tėvai gali pasakyti, kokia šuns kūno kalba rodo, kad jis džiaugiasi žaidimu, kad nuleistos gyvūno ausys ir uodega rodo, kad jis išsigando.
Kai šeimoje yra brolių ir sesių, su tėvų pagalba tai yra puiki terpė mokytis geresnio santykio su kitais. Jei į tai įdedame per mažai pastangų, gebėjimas bendrauti su kitais nestiprėja. Lygiai tas pats vyksta su šunimis, kai šalia jaučiamas tėvų palaikymas ir priežiūra. Ne tik su broliais ir sesėmis vaikas išmoksta draugiškai komunikuoti, bendradarbiauti, bet ir su gyvūnais. Su šunimi vaikas mokosi būti geru draugu ir kompanionu.
Besąlyginis priėmimas ir meilė - unikali savybė, kurią galime pamatyti tik bendraudami su gyvūnu. Ši savybė ypač akivaizdžiai atsiskleidžia stebint šuns bendravimą su vaiku, kuriam sunku pasitikėti kitais žmonėmis. Kaniterapeutai dažnai dirba su vaikais iš globos namų, kurių gebėjimas pasitikėti suaugusias žmonėmis yra šiek tiek sutrikęs. Yra daugybė pavyzdžių, kaip tik šuns dėka pavyksta užmegzti terapinį ryšį su vaiku. Šuo kitaip būna santykyje, nei žmogus.
Ar laikas turėti augintinį? Ką reikia apsvarstyti?
Kol vienose šeimose jau džiaugiamasi keturkojo kompanija, kitose apie augintinius vaikai dar tik svajoja. Vis dėlto, į vaiko išreikštą norą turėti šuniuką tėvai neturėtų reaguoti iškart skubėdami jį priglausti ar pirkti. Ne kiekviename amžiuje vaikas apskritai gali suvokti, ką reiškia rūpintis gyvūnu.
Bet kuris gyvūnas, ne tik šuo, ilgą laiką gali būti vaiko suvokiamas kaip kažkoks žaislas. Jis gali norėti šuniuko lygiai taip pat, kaip nori pliušinio meškiuko ar lėlytės. Labai normalu, kad vaikas gali norėti gyvūno, bet sąmoningas suvokimas, kad gyvūnas nėra žaislas, bet ir atsakomybė, susiformuoja gerokai vėliau.
Su vaiku būtina daug kalbėtis apie tai, kas pasikeis šeimos rutinoje turint augintinį, ir stebėti, ar vaikas supranta, kokie pokyčiai laukia. Jei pastebima, kad vaikas nesupranta, kad gyvūnas yra atsakomybė, sprendimą turėti augintinį galima atidėti ir jam ruoštis - pavyzdžiui, su vaiku aptarti, kaip laukiniai gyvūnai savimi pasirūpina, o už naminius esame atsakingi mes.
Vis dėlto, tėvams reikėtų suprasti: kiek vaikui bebūtų metų, gyvūną įsigyja tėvai, o ne vaikas, nors tai ir jo noras. Pasak kaniterapeutės, dalis atsakomybės vis tiek nuguls ant tėvų pečių. Be to, priimant sprendimą turėti gyvūną, svarbu įvertinti sąlygas, kokiomis jis bus laikomas.
Turime įsivertinti, kiek laiko mes praleidžiame namuose. Būna gyvūnų, kuriems nereikia, kad žmogus visada būtų šalia. Tačiau likęs vienas šuo liūdi, tai labai socialus gyvūnas. Jei mes nuvežame ryte vaikus į mokyklą, tada 8 valandas praleidžiame darbe ir tik tada visi susirenkame namuose - ar šuo gali jaustis laimingas tokioje šeimoje? Jeigu jis daug laiko praleis vienas, tikėtina, kad po ilgesnio periodo grįžus namo viskas bus apkramtyta ir sujaukta. Tai normali nerimaujančio gyvūno reakcija.
Šunys iš tikro pagyvina ir palinksmina mūsų gyvenimą, tad jeigu tikrai sąmoningai ir pasvertai priimame sprendimą turėti gyvūną, tuomet esame pasiruošę iššūkiams ir nusivylimų būna mažiau. Bet kas dažnai būna - kai įsivaizduojame save laimingai vedžiojančius savo šuniuką lauke, tai būna kokią nors saulėtą dieną. Realybėje, net jeigu lauke yra uraganas, liūtis ar siaubingai šalta, mes vis tiek turime keliauti į lauką kelis kartus per dieną. Be to, jeigu šeimoje įgyjamas šuo su mintimi, kad pradėsime daugiau eiti į lauką - ėjimo į lauką mėgti nepradėsime, bet ir šuo kels daugiau neigiamų emocijų.
Kaip pasirinkti tinkamą šunį?
Kiekviena šuns veislė pasižymi savais ypatumais - pavyzdžiui, vieniems šuniukams nereikia daug aktyvios veiklos ir jie jaučiasi gerai gulėdami šeimininko pašonėje, o kiti šunys tiesiog kankinasi gyvendami butuose, iš kurių yra išvedami į lauką tik gamtiniams reikalams atlikti, nors labiau už viską norėtų laiką leisti aktyviai ir bėgioti didelius atstumus. Tokie šunys savo neišnaudotą energiją dažnai nukreipia į buto niokojimą. Todėl šuns aktyvumas turėtų būti vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis augintinį.
Taip pat svarbu įsivertinti, kokie šuns gabaritai. Jeigu mūsų vaikas mažas, pradinukas, dienos metu jis gali į lauką išvesti mažą šuniuką. Tačiau turime suprasti, kad didelio šuns pats savarankiškai jis negalės išvesti dėl įvairiausių situacijų - šuo gali staiga bėgti gaudyti žvirblio ar vytis kitą šunį, o didelio bėgančio šuns vaikas gali neišlaikyti.
Joks šuo savaime nėra terapeutas - kaniterapiniu šunimi tampama tik įdėjus daug darbo su specialistais, išmokus tam tikro elgesio ir išlaikius egzaminus. Panašių lūkesčių vaikai ir jų tėvai turi ir pamatę filmus, kuriuose įvairių veislių šunys atlieka svarbų vaidmenį.
Pirmas filmas, atėjęs į galvą - „101 dalmatinas“. Vaikas ekrane pamato, kaip nuostabiai atrodo dalmatinai, ir nori būtent tokio šuns, nes jis labai protingas. Bet kai mes nusiperkame tą šunį, gauname tokį mažą viesulą, kuris nei vienos komandos nemoka. Jeigu mes renkamės gyvūną pagal tai, ką matėme filme, ir iškart jo užsimanome - daug nusivylimo su tuo gyvūnu gali atkeliauti, nes jis tikrai bus kitoks, nei matėme ir tikėjomės.
Kai šuo šeimoje atsiranda anksčiau nei vaikas
Kol vieni vaikai dar tik laukia, kol jų šeimoje atsiras augintinis, kitiems pasisekė augti su šunimi nuo pat gimimo. Dažnoje šeimoje iš pradžių susilaukiama vaikelio, ir tik tuomet svarstoma apie augintinį, tačiau būna ir atvirkščiai - vaikelis atsiranda šeimoje, kurioje šuo gyvena nuo seno. Tokiam vaikui šuo atrodo neatsiejama šeimos dalis, o ir supratimas, kaip reikia elgtis su gyvūnu, ateina gerokai anksčiau.
Vis dėlto, ankstyvus vaiko ir šuns santykius tėvai turėtų stebėti atsargiai. Kelerių metų vaikams mes ne tik sakome, kad peiliai aštrūs, bet ir patraukiame juos. Maži vaikai negali patys kontroliuoti savo impulsų, negali laikytis saugumo taisyklių. Todėl mes turime būti šalia, kad jeigu kažkas įvyktų, galėtume tai sustabdyti. Pavyzdžiui, ir pati kažkuriuo metu pasibaisėjau, kai pamačiau, kad mano vaikas, bandydamas stotis, stveriasi pasilaikyti už mažo šuniuko ausų. Neturėdama vaiko, negalėjau net įsivaizduoti, kad taip gali nutikti, tačiau kai mažas vaikas mokosi vaikščioti, jis stveriasi už bet ko ir neįvertina, ar tai tinkamas objektas. Todėl mes turime būti šalia ir padėti to išvengti.
Mažam vaikui sakydami, kad šuniukui skauda ir reikia jį paleisti, mes negalime tikėtis, kad jis iškart ims laikytis tos taisyklės, tačiau ilgainiui jam ji taps savaime suprantama. Kai vaikas taps pakankamai brandus, kad galėtų kontroliuoti savo impulsus, jam bus lengviau pasirinkti, koks elgesys yra deramas, o koks ne.
Kai atsiranda šeimoje vaikas, kartu su juo atsiranda visokio triukšmo, kalbančių ir mirgančių daiktų. Kažkuria dalimi tai gali būti visai naudinga ir pačiam šuniui - tai yra socializacija, šuo vis ramiau reaguoja į skirtingus dalykus. Tačiau labai svarbu nuo pat pradžių užtikrinti šuns gerovę ir saugumą.
Tėvų nuomonės ir pasirinkimai
Deja, ne visi tėvai nori ar gali išpildyti vaiko norą turėti šuniuką. Griežtas tėvų „ne“ visuomet turi kokias nors priežastis - vienas iš jų galima išspręsti, tačiau ne visuomet. Kartais visą gyvenimą apie augintinius svajoję vaikai turi galimybę juos auginti tik tuomet, kai įsikrausto į savo namus - taip nutiko ir J. Janulienei.
Kartais tėvai nesutinka turėti augintinių dėl išankstinių nusistatymų. Pavyzdžiui, jie augo kaime, kuriame šuo visą laiką lojo, vos tik kokia varna praskrenda pro šalį vidury nakties. Jie nešioja savyje tokią asociaciją, nors šuo, kuris ateitų į šeimą, elgtųsi visiškai kitaip, jei jį socializuotume ir pasirinktume tinkamą veislę. Dažniausiai būna, kad tik vienas iš tėvų yra nusiteikęs prieš, tačiau kalbantis galima rasti sprendimą ir įsigyti gyvūną.
Kartais tėvai gali nesutikti turėti augintinį dėl to, nes nepasitiki, kad vaikas yra pakankamai pajėgus ir brandus pasirūpinti gyvūnu. Jeigu tai yra pagrindinė priežastis, kodėl šeima neturi augintinio, vaikas gali pakeisti jų nuomonę savo veiksmais.
Gali būti, kad tėvai nenori gyvūno, nes mato, kad vaikas nepakankamai atsakingas ar tvarkingas. Tokiam vaikui galime sakyti: taip, aš girdžiu, kad nori gyvūno, bet aš tris dienas prašau, kad atrūšiuotum švarias kojines nuo nešvarių, o tau kažkaip nepavyksta to padaryti, todėl man sunku patikėti, kad tau pavyktų pasirūpinti šunimi. Jeigu vaikas išgirstų, kad turėti augintinį trukdo atsakomybės klausimas - jis gali tėvams tą atsakomybę parodyti ir pagrįsti. Tada jis galės turėti augintinį.
Augintinių nauda vaikams: moksliniai tyrimai ir specialistų nuomonės
Pirmasis augintinio teikiamą naudą vaikams nustatė ir aprašė visame pasaulyje puikiai žinomas psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Psichoterapijos seansų metu jis dažnai būdavo su savo čiau čiau veislės šuniu, vardu Džofi. Iš pradžių šuo buvo kambaryje kaip paguoda psichoanalitikui, kuris teigė, kad jis buvo labiau atsipalaidavęs, kai šuo buvo šalia. Tačiau Freudas netrukus pastebėjo, kad šuns buvimas padeda pacientams jų terapijos seansų metu. Šis skirtumas ryškiausias buvo tada, kai Freudas turėjo seansus su vaikais ir paaugliais. Jam atrodė, kad pacientai labiau linkę atvirai kalbėti, kai šuo budavo kambaryje. Jie taip pat noriai kalbėjo apie skaudžius dalykus. Teigiami rezultatai buvo stebimi ne tik bendraujant su vaikais, bet ir su suaugusiais.
Visgi, įdomu tai, kad gyvūnų terapijos pradininku yra laikomas kitas žmogus - vaikų psichiatras Boris Levinson. Jis pirmasis garsiai prabilo apie gyvūnų teikiamą naudą Amerikos psichologų asociacijos susitikimo metu Niujorke.
Vaikystė ir paauglystė yra labai svarbūs gyvenimo etapai, kurie gali nulemti ar prisidėti prie sveikatos kokybės, emocinės gerovės, mokymosi ir elgesio formavimosi. Santykiai su kitais yra vienas iš pagrindinių vaiko ir paauglio vystymosi veiksnių. Daugėja atliktų tyrimų, kurie įrodo, kad naminių gyvūnėlių ir vaikų ryšys gali turėti teigiamos įtakos vaikų ir paauglių vystymuisi.
Vienas tokių tyrimų buvo atliktas Olandijoje, Utrechto universitete. Jis parodė, kad augintinis daro poveikį vaiko savigarbai. Vaikai turintys naminį gyvūną yra linkę teigiamai vertini save ir juos supančias gyvenimo sąlygas, lengviau priima kritiką. Nustatyta amžiaus riba, iki kurios gyvūnas-kompanionas daro didžiausią teigiamą poveikį vaiko savigarbos formavimuisi, tai yra iki 10 metų.
Yra įrodyta, kad vaikai, kurie vaikystėje yra prisirišę prie savo augintinio, gali turėti naudos dėl ilgalaikio atsparumo depresinėms emocijoms: augintinis leidžia vaikui užimti tam tikras pareigas šeimoje ir jaustis svarbia jos dalimi. Taip pat gyvūnas padeda kovoti su vienatvės jausmu.
Vaikų raidos ir šeimos santykių specialisto, daktaro Robert H. Poresky teigimu, augintiniai gali palengvinti kalbos įsisavinimą ir potencialiai pagerinti vaikų verbalinius įgūdžius. Taip gali nutikti dėl to, kad gyvūnas yra vaiko kompanionas, kuris yra kantrus mažojo klausytojas.
Nepriklausomai nuo vaiko gebėjimo bendrauti augintinis linkęs reaguoti į visus vaiko skleidžiamus garsus. Gyvūnai veikia kaip patrauklus stimulas ir skatina mažų vaikų žodinį bendravimą. Mažieji bando atkreipti augintinio dėmesį pagyrimais ar įsakymais, stengiasi pakartoti suaugusio duotas komandas augintiniui. Vaikui pradėjus kalbėti augintiniai tampa pačiais geriausiais klausytojais, nes jie neišsako kritikos ir nepaiso istorijos nuoseklumo, nepaiso kalbos kultūros klaidų. Todėl mažieji gali reikšti savo mintis laisvai, nesidrovėdami.
Vis labiau populiarėja skaitymo užsiėmimai augintiniams, vaikams turintiems skaitymo sunkumų tai viena iš alternatyvų padaryti progresą šioje srityje. Naminiai gyvūnai nesmerkia, nesijuokia ir leidžia skaityti vaikui jam patogiu skaitymo tempu. Glostant gyvūną sumažėja patiriamas stresas.
Švedijoje, Geteborgo universiteto atliktas tyrimas su 4-5 metų vaikais, patvirtina augintinių teikiamus privalumus. Tyrimas parodė, kad šunų ir kačių turėjimas padeda ugdyti emocinį intelektą.
Pagal Goteborgo universiteto mokslininkus, gyvūnų ir vaikų ryšys yra pagrįstas neverbaliniu bendravimu, stebėdami augintinius mažieji išmoksta skaityti gyvūno kūno kalbą ir suprasti, kas jiems patinka, kaip jie elgesį norėdami gauti tam tikrą daiktą ar kada gyvūnai tampa pasyvūs ar vengia kontakto.
Pastebėta, kad vaikai turintys augintinį yra linkę greičiau pastebėti bendraamžių ir suaugusių emocijas. Taip pat mažieji geba tiksliau įvardinti ir apibūdinti situaciją, kurioje galėjo kilti tam tikros emocijos.
Kaip augintiniai gali padėti ugdymo įstaigose?
Yra būdų, kaip augintiniai gali atlikti svarbų vaidmenį švietime net ir fiziškai nebūdami mokyklose. Vienas tokių būdų - alternatyvus ugdymas, kuomet skiriamas laikas dienos ritme ir jo metu kalbama apie gyvūnus: ką jie veiktų mokykloje, koks vaikų elgesys jiems būtų malonus ir kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose.
Šis metodas puikiai pasiteisina, kuomet vaikams pasakojama apie šuniuką ir ką jis veiktų klasėje, kaip reaguotų į malonias ir ne tokias malonias situacijas, kaip išreikštų savo emocijas. Šuo tampa personažu, kuris padeda formuoti glaudų ryšį su mažaisiais išminčiais. Tai tampa bendru įpročiu ir malonia dienos rutinos dalimi. Mintimis apie minėtą šuniuką 2-6 metų atradėjai linkę dalintis ne tik su mokytoju, bet ir su klasės draugais. Pastebėta, kad šis metodas taip pat ugdo empatiją: paslaugumą, rūpestingumą ir atsakomybės jausmą.
Mažus vaikus kartu su naminiais gyvūnais auginantys tėveliai dažniausiai neabejoja tokiu savo pasirinkimu. Nors augintinis suteikia papildomų rūpesčių, dauguma suaugusiųjų naminių gyvūnų ir vaikų bendrystę sieja su namų pilnatve.
Bendravimas su gyvūnu yra naudingas ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Augintinis namuose suteikia daug džiaugsmo bei gerų auklėjimo progų. Paradoksalu, tačiau gyvūnas vaikui dažniausiai padeda tapti geresniu žmogumi.
Penki privalumai, kodėl verta turėti augintinį:
- Bendravimas su naminiu gyvūnu gerina sveikatą. Tokį sveikatinimo poveikį jis turi ir vaikams, ir suaugusiesiems.
- Naminis gyvūnas skatina geriau suprasti šalia esantį. Ikimokyklinio amžiaus vaikui labai svarbi galimybė matyti gyvūną, jo poreikius, charakterį. Mokydamasis suprasti, pažinti, priimti augintinį, vaikas išmoksta atsižvelgti ir į kitų žmonių poreikius.
- Augintinis ugdo vaikų atsakomybės jausmą, rūpestingumą, kantrybę. Rūpindamasis, kad šuniukas, kačiukas ar jūros kiaulytė būtų pamaitinti, tvarkydamas jų tualetą ar narvelį, vaikas išmoksta rūpintis kitu, jausti pareigą ir atsakomybę.
- Augintinis suteikia draugystę bei gerų emocijų. Naminis gyvūnas gali būti puikus draugas, kuris pralinksmina, nukreipia dėmesį nuo negatyvių dalykų. Jis taip pat gali padėti vaikui įveikti tamsos baimę, palengvinti vaiko mokymąsi miegoti savo kambaryje. Namuose, kuriuose auga daugiau vaikų, gyvūnai gali būti tarytum puikūs žaibolaidžiai. Jie padeda nukreipti dėmesį, tampa tarpininkais, papildo bendrystę, ryšį bei aktyviai juose dalyvauja.
- Namie auginamas gyvūnas moko dalintis. Šeimose, kuriose auga vienas vaikas, gyvūnas padeda suprasti, kad ne vien vaiku turi būti rūpinamasi, kad dėmesiu ir globa reikia išmokti dalintis.
Penki iššūkiai, kurie laukia augintinių šeimininkų:
- Augintinis gali pakeisti šeimos gyvenimo ritmą. Įsitaisius augintinį, reikia nuolat taikytis prie svarbiausių jo poreikių. Tėveliai įgyja pareigą pakontroliuoti, kad gyvūnu būtų nuolat tinkamai pasirūpinta, šis nuolatinis papildomas rūpestis įpareigoja.
- Rūpesčių gali pasirodyti daugiau nei džiaugsmo. Gali būti, kad pradžioje vaikui bus įdomu rūpintis augintiniu, jam tai patiks, tačiau vėliau - nusibos, o pareiga rūpintis namų augintiniu ims varginti.
- Gyvūnas gali pasirodyti netinkamas. Ne visiems pavyksta susirasti gyvūną, kurio charakteris ir kitos savybės atitiktų namiškių charakterį, bendravimo, gyvenimo būdo ypatumus. Tokiu atveju augintinis teiks mažiau džiaugsmo ir darnos, o daugiau - rūpesčių, nusivylimo bei vargo.
- Sunku išgyventi augintinio ligą ar mirtį. Liūdna, kai naminis gyvūnas suserga, dar liūdniau, kai jis numiršta. Tai gali tapti neišvengiamomis pamokomis: prisirišus, susidraugavus reikės išmokti paleisti, atsisveikinti.
- Augintinis ne visada patinka kitiems žmonėms. Ne visiems svečiams, ypač artimesniems, kurie dažniau lankosi jūsų namuose, jūsų numylėtasis augintis patiks.
