Biblija, kaip šventraštis, gilinasi į daugybę temų, tarp kurių svarbią vietą užima šeimos ir vaikų santykiai. Šie santykiai yra fundamentalūs visuomenės raidai ir asmens ugdymui. Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką Biblija sako apie tėvų ir vaikų pareigas, meilę, auklėjimą ir bendravimą šeimoje.
Dievo Tėvystė ir Žmogaus Padėtis
Krikščioniškajame tikėjime svarbią vietą užima kreipinys į Dievą kaip į Tėvą. Nors Senajame Testamente Dievo tėvystė minima rečiau, akcentuojamas Dievas kaip Kūrėjas ir Izraelio tautos globėjas. Naujajame Testamente Dievas dažniau pristatomas kaip Tėvas, ypač Jėzaus Tėvas. Tikintieji kviečiami kreiptis į Dievą kaip į Tėvą, kas simbolizuoja artimiausią ryšį su Juo.
Tiesa, kad "visi žmonės yra Dievo vaikai" yra plačiai paplitęs teiginys, tačiau Biblija pateikia ir kitokią perspektyvą. Apaštalas Jonas sako, kad Dievas "davė galią tapti Dievo vaikais" tiems, kurie "iš Dievo užgimę" (Jn 1, 12-13). Tai reiškia, kad tapimas Dievo vaiku yra ne automatinis procesas, bet susijęs su atgimimu tikėjime.
Krikštas savaime neišgelbsti, svarbus yra tikėjimas, kuris veda pas Dievą. "Ne bet kaip tikinčiais, nes ne bet koks tikėjimas išgelbsti." Jėzus pats yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir sakė: "niekas nenueina pas Tėvą, nebent per mane" (Jn 14, 6).
Šeimos Vertė ir Pareigos Biblijoje
Biblija pabrėžia šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, svarbą. Šis institutas yra laikomas pagrindine visuomeninės struktūros ląstele. Popiežius Jonas Paulius II, apžvelgdamas šeimos vertę, akcentavo asmenų bendrystę joje, tarnavimą gyvybei ir vaikų auklėjimą.
Tėvai yra kviečiami auklėti vaikus "drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4). Tai reiškia ne tik pamokslus, bet ir asmeninį pavyzdį, meilę ir nuolatinį bendravimą. "Krikščionys tėvai raginami auklėti vaikus nuo kūdikystės ‘drausminant ir mokant Viešpaties vardu’" (Efeziečiams 6:4; 2 Timotiejui 3:15, NW).
Svarbu vengti vaikų erzinimo, t. y. perdėto rūstumo, neišmintingai iškeltų reikalavimų, piktnaudžiavimo valdžia ar neteisingumo. Toks elgesys gali sukelti vaiko pyktį, priešiškumą ir apatiją.
Vaikai, savo ruožtu, kviečiami klausyti Viešpatyje savo tėvų, nes tai yra teisinga. "„Gerbk savo tėvą ir motiną", - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje." (Ef 6,1-4). Šis įsakymas apima ne tik mažus vaikus, bet ir suaugusius žmones, kurie turėtų gerbti savo tėvus.
Vis dėlto, krikščionių tėvai privalo auklėti vaikus "Viešpatyje", o vaikai klausyti taip pat "Viešpatyje". Tai reiškia, kad tėvų pamokymai turi derėti su Dievo valia. Jei tėvų mokymai prieštarauja Dievo žodžiui, aukštesnis autoritetas yra Biblija.
Meilė ir Rūpestis Šeimoje
Biblija teigia, kad Dievas myli visus žmones, tačiau tikinčiuosius myli ypatingai. Jis žino mūsų reikmes ir mumis rūpinasi. Viešpats laimina ir tuos, kurie daro nuodėmę, kad jie pasiektų tiesos pažinimą.
Meilė yra pagrindinis krikščioniškos šeimos principas. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad meilė tebūna neveidmainiška. "Meilė tebūna neveidmainiška" (Rom 12, 9). Ji parodoma darbais ir yra "tobulas vienybės raištis" (Kolosiečiams 3:14, NW).
Tėvai turi rodyti meilę savo vaikams, rūpintis jais ir skatinti juos. "Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4). Tėvų meilė, rūpestis ir buvimas kartu su vaikais sustiprina jų tarpusavio santykius.
Vaikų prigimtis gali būti užsispyrusi ir neklusni: "Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją" (Patarlių 22:15, Brb). Tėvams svarbu rasti tinkamą auklėjimo balansą tarp meilės, drausminimo ir mokymo.
Tėvystės ir Motinystės Dvasinė Prasmė
Jonas Paulius II teigė, kad tėvystė ir motinystė yra neišmatuojamas gėris kiekvienam ateinančiam kūdikiui. Šeima yra vieta, kurioje klesti meilė, palaikymas ir kurioje ugdoma jaunoji karta. Tėvai ir motinos kviečiami dalyvauti šeimos santykių kūrime, prisiimti įsipareigojimus ir suteikti vaikams dorinį bei religinį auklėjimą.
Biologinė tėvystė ir motinystė papildomos dvasine prasme. Tėvai yra idealai, į kuriuos vaikai žvelgia, vystydamiesi kaip asmenybės. Šis dvasinis ryšys atveria neaprėpiamai bendrystės patirčiai.
Pagrindinis principas, kuriuo grindžiamas žmogaus egzistavimas ir šeimos santykiai, yra "savęs dovanojimas". Dievas yra tas, kuris iš meilės kuria, ir žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra kviečiamas atspindėti šį savęs dovanojimo procesą.
Šeimos gyvenimas, Jono Pauliaus II supratimu, yra paties Dievo, trejybėje vieno, atspindys, kadangi Dievo esmė yra buvimas santykyje. Todėl svarbu puoselėti sveikus šeimos santykius, grįstus meile, pagarba ir savęs dovanojimu.
