Išmintis yra brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galima trokšti. Yra sudėtinga, tačau labai svarbu išmokti, kaip geriausia auklėti vaikus. Biblijoje labai aiškiai pabrėžiamas disciplinos svarbumas. Tai yra mums būtina, kad mes užaugtume produktyvūs žmonės, ir mums daug lengviau išmokti, kai mes esame jauni. Vaikai, kurie užauga be jokios disciplinos, dažnai yra maištautojai, kurie negerbia autoritetų, ir dėl to jiems sunku paklusti ir sekti Dievu.
Biblijos požiūris į vaikų auklėjimą
Daug Biblijos ištraukų skatina fizinę discipliną. „Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro“ (Patarlių 23:13-14; taip pat žr. 13:24; 22:15; 20:30). Pats Dievas naudoja discipliną mus pataisyti, vesti teisingu keliu ir paskatinti atgailauti dėl neteisingų veiksmų (Psalmių 94:12; Patarlių 1:7; 6:23; 12:1; 13:1; 15:5; Izaijo 38:16; Hebrajams 12:9).
Tam, kad disciplina būtų naudojama teisingai ir pagal biblinius principus, tėvai turi žinoti Šventojo Rašto patarimus apie discipliną. Patarlių knygoje yra užtektinai išminties apie vaikų auginimą: „Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai“ (Patarlių 29:15). Šioje eilutėje pateikiamos neauklėjamo vaiko pasekmės - gėda tėvams. Disciplina turi būti siekiama vaiko gerovės, ir tai niekada neturėtų būti naudojama pateisinti smurtą ar vaikų išnaudojimą. Disciplina yra naudojama pataisyti ir išmokyti žmones eiti teisingu keliu.
„Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hebrajams 12:11). Dievo auklyba yra iš meilės, taip turėtų būti ir tarp tėvų ir vaikų. Fizinė disciplina niekada neturėtų sužaloti vaiko. Po fizinės bausmės tėvai visada turi paguosti ir patikinti vaiką, kad jis yra mylimas. Tai puikus laikas išmokyti vaiką, kad Dievas mus auklėja, nes Jis mus myli, ir todėl mes, tėvai, darome tą patį savo vaikams.
Lepinti vaiką ar pataikauti jam yra rizikinga ir to reikėtų vengti. Citatos iš Biblijos: „Kas lepina savo vaiką, tas turės tvarstyti žaizdas ir kentės širdies skausmą. Lepink savo vaiką, ir jis įvarys tau klaiką; pataikauk jam, ir jis durs tau į širdį.“ Biblijoje tėvai yra giriami už gerų dovanų davimą vaikams (Matthew 7:11), jeigu duodi vaikui dovaną ir jis yra dėkingas, pagarbus ir nereikalaujantis, tada viskas gerai, bet priešingu atveju - vaikas gali būti sugadintas dėl perdėtų dovanų ar disciplinos stokos. Esu skaitęs vieną posakį - kuo geriau elgiamės su vaikais, tuo blogiau jie elgsis su mumis. Tai yra dažnai tiesa, jeigu nėra visai disciplinos.
Kad ugdytume vaiką kaip Dievas ugdo mus - mes turėtume mažiau galvoti ką duodam vaikui ar neduodam, o labiau galvoti kaip mūsų veiksmai paveiks vaikus. Jeigu vaikui ką nors duodi ir jis nėra dėkingas - tai jau gali šviestis problema ateityje. Biblijoje rašoma: „Lenk jam sprandą jaunystėje, plak šonus, kol jis mažas, antraip užaugs kietasprandis ir neklusnus.“ Proverbs 19:18: „Savo vaiką griežtai pamokyk, nes tai teikia viltį.“ (Discipline your son, for there is hope.) Proverbs 29:15: „Rykštė ir pabarimas duoda išminties, o vaikas, paliktas sau, yra motinos gėda.“ (The rod and reproof give wisdom, but a child left to himself brings shame to his mother.) Proverbs 29:17: „Drausmink savo vaiką, ir būsi ramus, o jis tau teiks paguodos.” (Discipline your son, and he will give you rest; he will give delight to your heart.)
Disciplina vaikui yra itin svarbi Biblijoje. Tačiau taip pat reikia nepamiršti, kad per griežtos taisyklės gali būti tiek pat blogos kiek vaiko lepinimas. Jeigu vaikas gailisi - reikia atleisti ir nebausti, nes vaikas suprato savo klaidą. Mano nuomone, jeigu vaikas neklauso, nesigaili ir nesupranta savo klaidų - tada jau reikia disciplinos. Biblijinis vaiko ugdymas koncentruojasi ant to, kokį poveikį mūsų veiksmai turės, o ne į pačius veiksmus. Duoti nereikalingą dovaną ar susilaikyti nuo disciplinos atrodo patrauklu tam momentui, bet galiausiai ir ilgainiui tai pridus galvos skausmų ir širdgėlos.
Biblijoje rašoma, kad paskutiniais laikais vaikai bus neklusnūs ir manau tai tikrai išsipildė pagal dabartinį vaikų elgesį. Ir dar ką itin Biblija pabrėžia tai, kad vaikams yra reikalinga disciplina ir net minimas šonų plakimas ir lazdos, bet reikia pabrėžti, kad Bibliją suprasti yra labai sunku, tai galbūt tai yra tik perkeltine prasme arba šonų plakimas yra itin kraštutinė priemonė, jeigu vaikas visai nesiskaito, negaliu patarti kaip tą discipliną įvesti - galite sumažinti kišenpinigius arba pastatyti vaiką į kampą, o ne plakti šonus, reikia galvoti kaip tą discipliną įvesti ir čia jau ne man spręsti kaip tai padaryti.
Alternatyvūs auklėjimo metodai ir dabartinės realijos
Ar galima naudoti kitas disciplinos priemones vietoje fizinės bausmės? Kai kurie tėvai pastebi, jog fizinės bausmės neigiamai veikia jų vaikus. Kiti tėvai atranda, kad „pertaukos“ ar kažko laikinas atėmimas daug veiksmingiau skatina elgesio pasikeitimą. Tokiu atveju, be abejo, tėvai turi naudoti tai, kas atneša geriausius rezultatus ir elgesio pasikeitimą.
Visa tai dar labiau apsunkina valstybės valdžia, kuri bet kokias fizines bausmes vadina smurtu prieš vaikus. Daug tėvų nelupa savo vaikų, nes bijo, kad juos įskųs vaikų teisių tarnyboms ir iš jų bus atimti vaikai.
Pagal Romiečiams 13:7, tėvai turi paklusti valdžiai. Valdžia niekada neturėtų prieštarauti Dievo Žodžiui ir fizinės bausmės, pagal Bibliją, yra dėl vaikų gerovės. Efeziečiams 6:4 tėvams įsakoma neerzinti savo vaikų. Vietoje to jie turi išauginti vaikus Viešpatyje.
Patarimai: Neleiskite vaikams žiūrėti jokių animacinių filmukų, nes jose dažnai būna užsimaskavę demonai. Apskritai geriau vengti TV. Ieškokite kitų disciplinos būdų prieš pliaukštelėjant, pvz. pastatyti į kampą. Prieš pliaukštelėjant galima įspėti. Pliaukštelėjimas yra paskutinė išeitis, kai visiškai nesiskaito vaikas. Čia reikėtų daugiau paskaityti Google „What does God think about spanking children.“
Beje, man patiko viena mintis (čia ne iš Biblijos) apie vaiko auklėjimą tai, kad vaikai ima iš mūsų pavyzdį kaip mes elgiamės, taigi labai svarbu visuose gyvenimo situacijose rodyti tinkamą pavyzdį.
Svarbu mokyti vaikus Biblijos: Deuteronomy 6:6-7 - „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.” (These commandments that I give you today are to be on your hearts. Impress them on your children. Talk about them when you sit at home and when you walk along the road, when you lie down and when you get up.) Skaitydami Bibliją (yra specialių vaikiškų Biblijų), vaikai pastebės, kad tarp Dievo įstatymų yra “Gerbk savo tėvą ir motiną” bei išugdys kitų charakterio savybių.
Krikščioniškas vaiko ugdymas: meilė, disciplina ir pavyzdys
Kaip krikščionys turėtų auklėti savo vaikus? Krikščionis tėvas yra įrankis Dievo rankose. Auklėjimas ir drausminimas turi būti toks, kokį Dievas įsako, ir kurį Dievas prižiūri, kad Jo autoritetas nuolatos būtų vaiko prote, širdyje ir sąžinėje. Žemiškasis tėvas niekada neturėtų laikyti savęs galutiniu autoritetu, kuris nustato, kas yra teisinga ir ką privalu daryti.
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudinas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16-17). Pati pirma tėvo atsakomybė yra supažindinti vaiką su Šventuoju Raštu. Metodai ir būdai, kuriuos tėvai naudos tam tikslui pasiekti, skirsis.
Efeziečiams 6:4 apibendrina instrukcijas tėvams iš abiejų pusių - teigiamos ir neigiamos. „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje“. Neigiama šios eilutės dalis moko, kad tėvai negali neigiamai veikti vaikų, griežtai, neteisingai, šališkai ir neišmintingai naudodami autoritetą. Šiurkštus ir neišmintingas elgesys su vaiku ugdys blogį vaiko širdyje. Žodis „erzinti“ reiškia „dirginti, pykdyti, braukti prieš plauką arba kiršinti“. Tai daroma su netinkama dvasia ir netinkamais metodais - atšiauriai, neišmintingai, kietai, šiurkščiai, žiauriais įsakymais, nereikalingais apribojimais ir savanaudiškai verčiant paklusti diktatoriškam autoritetui. Tokios provokacijos sukels priešingas vaiko reakcijas - vaikas nebus prisirišęs prie tėvų, mažiau trokš šventumo ir jausis taip, lyg jis niekada negalėtų įtikti savo tėvams.
Teigiama Efeziečiams 6:4 eilutės dalis aprašo visapusišką vaiko nukreipimą - vaikų auklėjimą, auginimą ir mokymą juos elgtis ir gyventi pagal Viešpaties įsakymus. Tai ir yra visas auklėjimo procesas. Martin Luther pasakė: „Laikyk obuolį šalia rykštės, ir duok jį vaikui, kai jis gerai elgiasi“. Disciplina turi būti naudojama atsargiai, nuolat pamokančiai ir su daug maldos. Drausminimas, auklėjimas ir mokymas naudojant Dievo Žodį, pataisant ir padrąsinant, yra auklėjimo esmė.
Nurodymai yra duoti iš Viešpaties, išmokstami per krikščionišką patirtį ir perduodami, prižiūrimi per tėvus - pagrinde per tėvą, bet su jo nurodymais ir per motiną.
„Tėvas, kuris pakluso Šventajam Raštui, būtent tai ir darė. Tai mus atveda prie Patarlių 22:6: “Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.“ „Parodyti“ reiškia pirmus pamokymus, kuriuos vaikas gauna iš tėvo ir motinos, pvz. jo ankstyvasis auklėjimas. Auklėjimo tikslas yra parodyti vaikui, kaip reikia gyventi. Labai svarbu nuo pat pradžių auklėjime remtis šiomis tiesomis.
Prieš atsiųsdamas savo Sūnų į žemę gimti žmogumi, Jehova Dievas pirmiausia rūpestingai ieškojo jam tėvų. Jis parinko nuolankią, nuoširdžiai jį garbinančią porą, kuri ne lepino Jėzų, bet aiškino jam Dievo Žodį, mokė vertinti stropų darbą, skiepijo atsakomybės jausmą (Patarlių 29:21; Raudų 3:27, Brb). Galite įsivaizduoti, kaip triūsdavo Juozapo šeima prieš Paschą, kad susiruoštų kasmetinei kelionei į Jeruzalę. Pirmyn ir atgal tekdavo sukarti 200 kilometrų - tikrai nelengva be šiuolaikinio transporto. Todėl devynių ar daugiau žmonių šeima išties turėjo gerai pasirengti (Luko 2:39, 41, išnaša). Jėzus klausė savo tėvų ir „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52). Taip, Juozapas su Marija pateisino Jehovos pasitikėjimą. Koks puikus pavyzdys mūsų laikų tėvams!
Šiais laikais vaikus neretai augina vienas iš tėvų. Nors tuomet sunkumų būna daugiau, gerai išauklėti vaikus įmanoma. Labai sustiprina Eunikės, pirmojo amžiaus krikščionės žydės, pavyzdys. Kadangi jos vyras buvo netikintis, jokios paramos dėl dvasinių dalykų iš jo nesulaukė. Vis dėlto Eunikė puikiai išauklėjo savo sūnų Timotiejų. Daugelis jaunuolių, užaugusių nepilnoje šeimoje arba šeimoje, kur tikrąjį Dievą garbina vien tėvas ar motina, pasižymi tokiomis pat puikiomis savybėmis kaip ir jaunasis Timotiejus.
„Pavyzdžiui, - pasakoja jis, - mama žiūrėjo, su kuo draugaujame. Ji niekada neleido bendrauti su, kaip rašoma Biblijoje, blogomis draugijomis - tiek krikščionių bendruomenėje, tiek už jos ribų. Be to, skiepijo deramą požiūrį į išsilavinimą.“ Nors mama sunkiai dirbo ir dažnai būdavo pavargusi, vis tiek su meile rūpinosi savo vaikais. „Ji visuomet troško būti kartu, kalbėtis, - sako sūnus. - Mama mokė kantriai, bet nenuolaidžiavo ir iš visų jėgų stengėsi, kad mes, visa šeima, reguliariai drauge tyrinėtume Šventąjį Raštą. Viską apsvarstęs jis prieina išvadą, kad didžiausią įtaką jam pačiam, taip pat broliui ir seseriai padarė mama, kuri tikrai mylėjo Dievą ir savo vaikus.
Taigi jūs, krikščionys tėvai, - vieni ar su sutuoktiniu auklėjantys vaikus, turintys tikintį partnerį ar netikintį, - mokydami savo atžalas nenustokite ryžto ir nenuleiskite rankų, jei kas nepasiseka. Kartais kai kurie jaunuoliai lyg sūnus palaidūnas gali palikti tiesą. Tačiau pamatę, koks tuščias ir atšiaurus pasaulis, galbūt sugrįš.
Pagrindinė tezė Dievo ir maldos atžvilgiu yra ši: „... maldas“ (Ps 65, 3). Tačiau Biblija daro skirtumą. Teisiojo malda..." (Jok 5, 16; Jurėno vert.) išklausyta. Tačiau ne bet koks tikėjimas išgelbsti. Malda yra krikščionių privilegija.
