Krikštas yra vienas svarbiausių krikščionybės sakramentų, simbolizuojantis atgailą, atsinaujinimą ir įsijungimą į Dievo šeimą. Biblijoje krikšto sąvoka atsiranda dar prieš Jėzaus laiką, o pats Jėzus savo gyvenimu ir mokymu suteikė jam ypatingą reikšmę.
Jono Krikštytojo tarnystė ir krikštas
Prieš Jėzui pradedant viešąją tarnystę, Dievas ruošė kelią per Joną Krikštytoją. Jonas pasirodė dykumoje, kviesdamas žmones atgailauti ir atsiversti. Jo tarnystė buvo susijusi su atgailos krikštu vandeniu, skirtu nuodėmėms nuplauti. Kaip teigiama Evangelijoje pagal Luką (3, 15-16): „Anuo metu, stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru ir buvo susijuosęs odiniu diržu, primindamas senovės pranašus. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai, norėdami parodyti savo atgailą dėl nusižengimų Mozės Įstatymui. Jonas aiškiai skelbė, kad jis tik ruošia kelią tam, kuris ateina po jo, ir kad jis nevertas net Jo sandalų nuauti.
Jono krikštas buvo skirtas atgailai ir nuodėmių nuplovimui. Jis šaukė: „Atsiverskite ir atgailaukite“. Tačiau Jėzus, būdamas tobulas ir nepadaręs nuodėmių, turėjo kitokią krikšto reikšmę.
Jėzaus krikštas ir jo reikšmė
Jėzus, sulaukęs maždaug trisdešimties metų, nusprendė išeiti į viešumą. Vietoj to, kad pasirodytų šventykloje, Jis stoja į nusidėjėlių eilę ir prašo Jono Jį pakrikštyti. Evangelijoje pagal Matą (3, 15) Jėzus sako Jonui: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą“. Po krikšto, Jėzui meldžiantis ant Jordano kranto, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“ (Lk 3, 15-16).
Jėzaus krikštas nebuvo atgailos krikštas, nes Jis nepadarė nuodėmių. Jo krikštas simbolizavo Jo pasišventimą Dievo valiai vykdyti ir Jo, kaip žadėtojo Mesijo, tarnystės pradžią. Tai buvo lūžio taškas Jėzaus gyvenime, nuo kurio prasidėjo Jo viešasis gyvenimas ir pamokslavimas.
Sprendžiant iš to, kad evangelistai stengėsi Kristaus krikšto aprašymą sušvelninti, panašu, jog pirmiesiems krikščionims jis kėlė tam tikrų neaiškumų. Luko pasakojimas yra labai skurdus, tik dvi eilutės; Jonas jo iš viso nemini. Jėzus buvo pakrikštytas, bet niekada pats nekrikštijo. Jėzui buvo svarbu ne krikštyti, bet atleisti. Taigi, minint šią šventę, svarbus ne tiek pats veiksmas, kiek jo prasmė.
Krikšto prasmė krikščionybėje
Krikštas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir gili dvasinė patirtis. Tai yra viešas asmens apsisprendimas sekti Jėzumi Kristumi, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pažadėti Dievui besąlygiškai vykdyti Jo valią. Panardinimas į vandenį tinkamai vaizduoja permainą žmogaus gyvenime: atsisakymą ankstesnės gyvensenos ir naujo, Dievui atsidavusio krikščionio gyvenimo pradžią.
Biblijoje minima daug krikšto atvejų (Apaštalų darbų 2:41). Jėzus savo sekėjams prisakė: „Darykite mano mokiniais visų tautų žmones - krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Krikštydamasis Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu asmuo pripažįsta Tėvo ir Sūnaus valdžią ir padėtį, taip pat suvokia šventosios dvasios vaidmenį.
Krikščionybė atnešė naujovę: Dievas myli, nelaukdamas atsilyginimo. Tokia yra krikšto prasmė: kad ir kaip žmogus elgtųsi gyvenime, Dievas jam primena, kad jis visada bus Jo vaikas, besąlygiškai mylimas. Dievas mus myli ne todėl, kad esame geri ir dori, bet padaro mus gerais ir dorais, kadangi mus myli. Veiksmažodis „gėrėtis“ yra susijęs su kitu žodžiu: „patikti“: Tu man patinki, tu mane džiugini, man gera būti su tavimi. Dievas džiaugiasi manimi! Jis džiaugiasi šedevru, išėjusiu iš Jo rankų.
Skirtingi krikšto tipai Biblijoje
Biblijoje minima ne vienas krikšto tipas, turintis skirtingą prasmę:
- Jono Krikštytojo krikštas: Tai buvo atgailos krikštas vandeniu, skirtas nuodėmėms nuplauti ir pasirengti Mesijo atėjimui.
- Jėzaus krikštas: Jėzus buvo pakrikštytas Jono, tačiau Jo krikšto reikšmė buvo kitokia - tai Jo pasišventimo Dievo valiai tarnystei pradžia.
- Krikštas Šventąja Dvasia: Tai dvasinis atgimimas, kurį Jėzus žadėjo savo sekėjams.
- Krikštas ugnimi: Tai Dievo teismas, skiriantis paklusniuosius nuo nepaklusniųjų.
- Krikštas Jėzuje Kristuje ir Jo mirtimi: Tai simbolinis susitapatinimas su Kristaus mirtimi, palaidojimu ir prisikėlimu.
Biblijoje nerašoma, kad kūdikiai turėtų būti krikštijami. Mokymas, kad kūdikius reikia krikštyti, nesiderina su tuo, kas rašoma Biblijoje. Ją skaitydami suprantame, kad žmogus, norintis pasikrikštyti, turi atitikti tam tikrus reikalavimus: gerai perprasti bent jau pagrindinius Dievo Žodžio mokymus, jų laikytis, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pažadėti Dievui, kad bus jam atsidavęs visą gyvenimą (Apaštalų darbų 2:38, 41; 8:12).
Raktinės Biblijos temos #12: Teisingumas (neoficiali versija)
Krikštas yra svarbus žingsnis tikinčiojo gyvenime, simbolizuojantis naują pradžią ir glaudesnį ryšį su Dievu. Tai priminimas apie Dievo besąlygišką meilę ir pašaukimą mylėti artimuosius tokius, kokie jie yra.
tags: #biblija #apie #krikstynas
