Motinos meilė savo vaikui yra besąlygiška ir beribė.
Galima numesti nėštumo metu priaugusį svorį, bet motinystės neįmanoma “nusimesti“ ir tapti tokia, kokia moteris buvo prieš gimstant vaikui.
Kad ir kokia rafinuota būtų moteris, motinystė kartais nuleidžia ją ir į primityvų lokės lygmenį, ginančios savo lokiuką: nuoširdus “mama!“ priverčia pamiršti viską.
Ji švelni ir gera, supratinga ir kantri.
Ji lyg kiekvieno savo vaiko metraštis - prisimena pirmą šypseną, pirmą dantuką, pirmą žingsnį ir žodį, juokingą posakį ir išdaigas, pasiekimus ir laimėjimus.
Dažnas nustebtume, išgirdę, KAIP ji pasakoja apie savo vaikus: jie visada patys patys pačiausi.
Kol esame maži, glaudžiamės prie jų - savo nuostabiųjų Mamyčių, mylime jas ir branginame.
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį.
Todėl.. kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali.
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą - saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.
Būtinai apkabinkime jas šiandien, padovanokime gėlę - motinoms taip svarbu jausti dvasinį ryšį su savo vaikais - net jei jie suaugę, joms jie amžinai išlieka vaikais.
Ir.. ne tik Motinos dieną - paskambinkime joms rytoj (ir sekančią savaitę, ir nuolat..) ir tiesiog paklauskime, kaip jos jaučiasi, kaip joms sekasi ir palinkėkime geros kloties.
Visoms nuostabioms Mamoms gražiausi sveikinimai ir nuoširdžiausia padėka už didžiausią stebuklą šioje Žemėje - jų besąlygišką Meilę!
Kiekvienas tėtis nori savo vaikui geriausio
Norime, kad jie užaugtų laimingi, pasitikintys savimi, sėkmingi.
Perkame jiems žaislus, leidžiame į būrelius, rūpinamės jų ateitimi.
Tačiau ar kada susimąstėte, kas yra ta pati svarbiausia, pamatinė dovana, kurią galite duoti savo vaikui - dovana, be kurios visos kitos pastangos gali nublankti?
Tai - meilė be sąlygų.
Daugelis mūsų augome girdėdami: „Jei būsi geras, mylėsiu“, „Pasistenk labiau, ir didžiuosiuosi tavimi“, „Nuliūdinai mane“.
Tokie ir panašūs pasakymai, net jei sakomi iš gerų paskatų, vaikui siunčia aiškią žinutę: mano meilė ir priėmimas priklauso nuo tavo elgesio, pasiekimų ar nuotaikos.
Tai - sąlyginė meilė.
Puikus, nors ir skaudus, pavyzdys yra legendinio muzikanto Bruce’o Springsteeno santykis su tėvu.
Savo memuaruose jis rašo, kad per visą vaikystę tėvas jam pasakė vos kelis šimtus žodžių.
Meilės ir šilumos jis nesulaukė, nes, kaip pats svarstė, galbūt jos „neužsidirbo“.
Net tapęs pasauline žvaigžde, mylimas milijonų, Springsteen’as jautė vidinę tuštumą, kovojo su depresija.
Jis instinktyviai važinėdavo po vaikystės rajonus, tarsi bandydamas rasti tai, ko negavo vaikystėje.
Psichoterapeutas jam pasakė tiesiai: „Tu negali grįžti atgal“.
Negali nebuvusios meilės paversti buvusia, negaunamos - gauta.
Kaip teigia garsus britų psichiatras John Bowlby, sukūręs prieraišumo teoriją, saugus prieraišumas, kurį formuoja nuosekli, jautri ir besąlygiška tėvų (ar globėjų) meilė ankstyvoje vaikystėje, yra fundamentalus sveikai vaiko raidai.
Mylėti besąlygiškai nereiškia leisti vaikui daryti bet ką ar neturėti jokių taisyklių.
Tai reiškia mylėti vaiką kaip asmenybę, nepaisant jo elgesio, klaidų ar trūkumų.
Priėmimą: Priimti vaiką tokį, koks jis yra, su visais jo ypatumais, temperamentu, stiprybėmis ir silpnybėmis.
Kantrybę: Suprasti, kad vaikai - ne maži suaugusieji.
Jie mokosi, klysta, išbando ribas.
Atleidimą: Nebausti už klaidas ilgalaikiu pykčiu ar atstūmimu.
Palaikymą: Būti šalia ne tik tada, kai vaikui sekasi, bet ir tada, kai jam sunku.
Kaip dainuoja George’as Straitas kantri klasika tapusioje dainoje: tėvų meilė nėra „kartais ir retkarčiais“, tai „meilė be pabaigos, amen“.
Ji nesibaigia, kai vaikas neklauso, kai paauglys trenkia durimis, kai jis pasirenka ne tą kelią, kurio tikėjotės.
Besąlygiška meilė reiškiasi ne tik jausmais, bet ir veiksmais.
Tai - tarnystė.
Tai reiškia būti šalia, kai vaikui Jūsų reikia: parnešti stiklinę vandens prieš miegą, apkabinti pargriuvus, padėti paruošti pamokas, išklausyti paaugliškas dramas, o galbūt - padėti prižiūrėti jau savo vaikus ar slaugyti ligos patale, kai jie suaugs.
Aktorius Tomas Hanksas yra gražiai pasakęs, kad svarbiausias klausimas, kurį jis užduoda savo vaikams, yra: „Ką Jums reikia, kad aš padaryčiau?“.
Galbūt galvojate: „Bet mano vaikai ir taip žino, kad juos myliu“.
Galbūt.
Bet ar tikrai?
Ar dažnai tai sakote tiesiai?
Mums, vyrams, kartais gali būti nejauku rodyti jausmus, sakyti „myliu“.
Tačiau vaikams girdėti šiuos žodžius yra gyvybiškai svarbu.
Jie yra tarsi degalai jų emocinei gerovei ir savivertei.
Šių frazių neįmanoma pasakyti per daug.
Vaikai, nuolat girdintys tokius patvirtinimus, jaučiasi saugesni, labiau pasitiki savimi ir pasauliu.
Jie žino, kad yra vertingi patys savaime, o ne tik dėl savo pasiekimų.
Prisiminkite legendinį vaikų laidų vedėją Misterį Rogersą, kuris kiekvieną laidą baigdavo žodžiais: „Tu padarei šią dieną ypatingą vien tuo, kad esi tu.
Visame pasaulyje nėra kito tokio žmogaus kaip tu, ir tu man patinki būtent toks, koks esi“.
Nebijokite sakyti šių žodžių.
Sakykite juos ryte, prieš miegą, kai vaikas išeina į mokyklą, kai grįžta, kai jam sekasi ir kai klysta.
Abraomas Linkolnas, pats patyręs griežtą ir valdingą tėvo auklėjimą, suprato esminį skirtumą tarp prievartos ir meilės tėvystėje.
Jis sakė: „Meilė yra grandinė, kuria vaikas pririšamas prie tėvų“.
Tėvai, kurie remiasi bausmėmis, grasinimais, kontrole („nes aš taip pasakiau“, „nes aš vyresnis“), galbūt pasiekia trumpalaikio paklusnumo.
Tačiau ilgainiui toks auklėjimo būdas griauna pasitikėjimą, skatina baimę, pyktį ir norą atsiriboti.
Vaikai paklūsta ne iš pagarbos, o iš baimės.
Linkolnas siūlo kitokią „grandinę“ - meilės.
Kai vaikas jaučiasi mylimas ir priimamas besąlygiškai, jis natūraliai nori bendradarbiauti, gerbti tėvų taisykles (net jei kartais jas laužo), dalintis savo mintimis ir jausmais.
Meilė kuria gilų, tvirtą ryšį, paremtą pasitikėjimu ir abipuse pagarba.
Tokia „grandinė“ ne varžo, o stiprina.
Besąlygiška meilė nėra pasyvus jausmas, tai aktyvus pasirinkimas ir kasdienė praktika.
Kai vaikas pasielgia netinkamai, svarbu pabrėžti, kad Jums nepatinka jo elgesys, o ne jis pats.
Pavyzdžiui, vietoj „Tu blogas, kad muši brolį“, sakykite „Man labai nepatinka, kai mušiesi.
Kai vaikas nori Jums kažką pasakyti, skirkite jam visą savo dėmesį.
Padėkite į šalį telefoną, išjunkite televizorių.
Stenkitės ne tik girdėti žodžius, bet ir suprasti jausmus, slypinčius už jų.
Net jei vaiko problema atrodo menka, jam ji svarbi.
Prisiminkite, kad vaikai mokosi.
Kartais jiems reikia pakartoti tą patį šimtą kartų.
Kartais jie klysta iš nežinojimo ar nebrandumo.
Visi klystame.
Parodykite vaikui, kad gebate atleisti - tiek jam, tiek sau, tiek kitiems.
Negyvenkite praeities nuoskaudomis.
Biblijoje pasakojama apie sūnų palaidūną, kuris iššvaistė tėvo turtus, bet grįžęs buvo sutiktas ne priekaištais, o su džiaugsmu ir atleidimu.
Ne tik sakykite „myliu“, bet ir parodykite tai.
Skirkite laiko bendriems žaidimams, pasivaikščiojimams, pokalbiams.
Domėkitės jo pomėgiais, ateikite į jo varžybas ar pasirodymus.
Padėkite jam, kai reikia, bet leiskite ir pačiam įveikti sunkumus.
Ir vis dėlto, nepamirškite tų trijų paprastų žodžių.
Sakykite juos dažnai, nuoširdžiai, žiūrėdami į akis.
Besąlygiška meilė yra pati didžiausia dovana, kokią galite duoti savo vaikui.
Ji nieko nekainuoja, bet jos vertė - neišmatuojama.
Tai pamatas, ant kurio statomas vaiko pasitikėjimas savimi, saugumo jausmas, gebėjimas mylėti ir kurti sveikus santykius ateityje.
Tai dovana, kurią Jūsų vaikas nešiosis širdyje visą gyvenimą, net tada, kai Jūsų jau nebebus šalia.
Ir tai dovana, kuri praturtina ne tik vaiką, bet ir Jus patį, leisdama patirti gilų ir prasmingą ryšį, kokį gali suteikti tik tėvystė.
Mylėkite savo vaikus besąlygiškai.
Mums, žmonėms, reikalinga šiluma ir giluminis santykis, palaikymas.
Kai to negauname, mūsų viduje kyla didelis skausmas, ant jo uždedamas pyktis - tuomet ir matome stipriai piktus, agresyvius vaikus, kurie nieko nenori ar nori daryti tik blogus dalykus.
Kartais tėvai sako: kaip tai įmanoma, juk tada bus palaida bala!
Besąlyginė meilė yra gebėjimas priimti savo vaiką vien dėl to, kad jis yra.
Kai vaikas patiria besąlyginę meilę ir įvidujina - iš išorės perima į savo vidų - jos pagrindu formuojasi savivertė ar meilė sau.
Jei esu vaikas ir jaučiu, kad mane myli, aš suprantu, kad esu geras, esu mylimas, esu vertas.
Manau, kad didelė dalis žmonių vaikystėje yra patyrę tik sąlyginės meilės, o per jos įvidujinimą susiformuoja įvairios problemos.
Pavyzdžiui, perfekcionizmas - kai vaikai viską nori atlikti tobulai.
Nes jei tik padarysiu netobulai, būsiu niekas.
Kai nesame patyrę sveikų ribų savo vaikystės šeimose, tą kurti su vaikais ar su savo pora būna nelengva, nes to automatiškai nėra mumyse.
Ribos būna tam tikroje skalėje nuo…iki.
Vienas kraštutinumas - kai jos labai griežtos ir tėvai nuolat transliuoja „negalima“, „privaloma“, „aš pasakiau ir vykdyk“.
Kitas kraštutinumas, kai ribų iš viso nėra.
Įdomu tai, kad nemaža dalis mano kartos žmonių, užaugintų griežtose ribose, savo vaikus augina kitame kraštutinume arba neuždeda sveikų ribų savo vaikams.
Tad dabar matome daug vaikų, turinčių rimtų elgesio problemų - nes vaikai įvidujina ribas ir jų pagrindu formuoja valią, savo vidines ribas ir vidinę struktūrą: gebėjimą palaukti, išbūti, klasėje matyti kitus ir mokytoją.
Tokiu būdų meilė ir ribos išsikreipia.
O išmintingas ir sveikas vaiko auklėjimas reikalauja abiejų.
„Nieko, mokykloje viskas gerai.
Kalbasi su mama, kuri aiškina: „Aš jaučiuosi kalta prieš šitą vaiką, auginu jį viena, tėčio nėra.
Ir taip auga penkiolikmetis, kuriam kažkada reikės atsikelti į darbą arba prie savo vaiko, verkiančio naktį - ir jis neturės tam valios.
Nes mama laiku neuždėjo sveikų ribų, jam nėra ką įvidujinti, tad turime susiformavusią isterinę asmenybinę struktūrą.
Neuženka vaikus tiesiog mylėti.
Mes turime juos mylėti besąlygiškai.
Turime juos mylėti tokius, kokie jie yra, o ne už tai, ką jie daro.
Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.
Tai kartais tampa iššūkiu, nes šiandien iš įvairių tribūnų dažnai raginama elgtis kaip tik visiškai priešingai - mes skatinami auklėti vaikus sąlygiškai: rodyti švelnumą, kai jie geri, nustoti jį rodžius, kai jie tokie nėra.
Derėtų nepamiršti, jog vienas svarbiausių veiksnių, darančių didžiausią įtaką vaikų elgesio formavimuisi, yra tėvų pritarimas ir pripažinimas, arba - priešingai - nepritarimas.
Geriausias atlygis vaikui - tai parodytas dėmesys, pagyrimas ir meilė.
Tačiau kai vaikas elgiasi blogai - pagyros turi būti laikinai nutrauktos, kol vaikas neatsiprašys.
Sąlyginė tėvystė nėra būdinga vien tik autoritarinio auklėjimo šalininkams.
Netgi tie, kurie niekada nėra vaikams „uždrožę“ net ranka, iškilus reikalui, vaikui kartais taiko vadinamąją „izoliavimo taktiką“.
Ir priešingai, vaikai yra pastiprinami, kai jie elgiasi taip, kaip mums norėtųsi.
Vadinasi, pagyrimai nebūtinai reiškia, jog vaikai yra lepinami, „vedami iš kelio“, kaip yra įprasta manyti.
Tai gali būti ir kontrolės metodas, tapatus baudimui.
Kitaip tariant, sąlyginės tėvystės žinutė yra ta, kad vaikai turi užsitarnauti meilę.
Jeigu tai vyksta sistemingai, vaikui vėliau gali kilti labai didelių problemų.
Jam gali prireikti netgi psichoterapeuto pagalbos.
Apibendrinant daugelio atliktų tyrimų rezultatus galima daryti prielaidą, jog vaikai, kurie gaudavo sąlyginius patvirtinimus, iš tiesų buvo linkę elgtis taip, kaip pageidavo jų tėvai.
Tačiau už paklusnumą jie sumokėdavo pernelyg didelę kainą.
Pirmiausia šie vaikai buvo labiau įžeidūs, jie taip pat nemėgo savo tėvų.
Antra, jie pasakojo, kad, elgdamiesi taip, kaip liepia tėvai, jie jautė „stiprų vidinį spaudimą“.
To nebūdavo, kai jie rinkdavosi elgesio strategijas patys.
Maža to, jų džiaugsmas ką nors pasiekus būdavo trumpas, dažnai jie jausdavo kaltę ar gėdą.
Apklausus motinas, kurių vaikai jau buvo suaugę, paaiškėjo, jog tos motinos, kurios būdamos vaikais jautė, kad yra mylimos tik tada, kai jų elgesys atitikdavo tėvų lūkesčius, suaugusios išgyveno menkavertiškumo jausmus.
Taip pat, nepaisydamos neigiamos patirties, jos buvo linkusios panašiai elgtis ir su savo vaikais.
Tyrimai taip pat parodė, kad tiek pozityviu, tiek negatyviu skatinimu paremta sąlyginė tėvystė, nors šiek tiek ir skyrėsi viena nuo kitos, vaikams vis tiek buvo žalinga.
Tiesa, tie, kurie auklėjo vaikus skatindami pozityviai, kartais pasiekdavo, kad vaikai daugiau dirbtų ir geriau atliktų užduotis mokykloje.
Tačiau taip elgdamiesi jie patirdavo kenksmingą sveikatai „vidinės prievartos“ jausmą.
Negatyvaus vaikų auklėjimo rezultatai buvo dar prastesni - tai tik padidino neigiamus vaikų jausmus tėvų atžvilgiu.
Šios ir kitos studijos byloja, kad vaikų gyrimas, kai jie atlieka ką nors gerai, nėra prasminga alternatyva baudimui, kai jie padaro ką nors neteisingai.
Abiem atvejais tai yra sąlyginės, neproduktyvios tėvystės pavyzdžiai.
„Meilės atšaukimo“ taktika, kurios tikslas - skatinti paklusnumą, nėra labai veiksminga, lyginant ją su moraliniu vaiko ugdymu.
Netgi jeigu mums pasiseka priversti vaiką paklusti, toks paklusnumas tikrai neatsveria psichologinės žalos, kurią jam padarome.
O ir tėvystę naudoti kaip instrumentą kontroliuoti vaikams - ne pats geriausias pavyzdys.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad besąlygiška meilė gali išauginti vaikus, kurie neturės tikslų ir nesugebės jausti, ką reiškia būti vertam meilės.
Tačiau tokie teiginiai nėra paremti jokiais empiriniais tyrimais.
Dažnai tokie teiginiai rodo tiesiog pesimistišką taip manančių požiūrį į žmogaus prigimtį.
Besąlygiškas vaiko pripažinimas - tai galioja tiek tėvams, tiek mokytojams - turėtų būti derinamas su vaiko „autonomijos skatinimu“, visada paaiškinant, kodėl reikalaujama vieno ar kito, skatinant vaiko dalyvavimą priimant sprendimus, drąsinant jį ir nuolat stengiantis įsivaizduoti, kaip situacija atrodo vaiko akimis.
Labai svarbu, kaip visa tai atrodo mūsų vaikams.
Bet, pats svarbiausias dalykas - auklėjant vaikus elgtis su jais taip, kad jie jaustųsi mylimi ir reikalingi tokie, kokie yra, o ne kokiais turėtų būti...
Mūsų santykį su vaiku sudaro dvi dalys: meilė ir ribos.
Kiekvienas santykis susideda iš dviejų stambių dalių: meilės / šilumos (arba jos nebuvimo) ir ribų (sveikų arba nesveikų).
Ir tai galioja visiems santykiams: tiek tarp suaugusių žmonių, tiek tarp tėvų ir vaiko.
Kas santykyje yra šiluma ar meilė?
Ir kodėl kartoju žodį „šiluma“?
Atrodytų, tai taip paprasta.
Ir jei paklaustume, ar mylite savo vaikus, visi tėvai nedvejodami atsakys: taip, žinoma, mylime!
Iš tiesų dažnai meilę suprantame pagal save.
Jei prisimintume savo tėvų kartą, tai matytume, kad didžioji dalis sovietinės kartos mokėjo mylėti per daiktus.
Taigi, žmonės turi skirtingą supratimą, kas yra meilė ir šiluma.
Sąlyginė meilė - tai meilė už sąlygas: myliu tave, nes tu gražiai atrodai.
Myliu, nes tu gauni dešimtukus iš matematikos.
Arba gražiai groji gitara.
Myliu tave už kažką.
Pamenu, vienoje konsultacijoje dalyvavo mama su dviem berniukais, turėjusiais rimtų elgesio problemų.
Kai mamos paklausiau, ką jūs veikiate namie šilto, gero, paprasto su vaikais, jai tas klausimas atrodė tiesiog neatsakomas.
Ji valandą laiko pasakojo, kokie blogi jos vaikai.
Tada paklausiau, kokia jos istorija.
Ir išgirdau atsakymą: „Užaugau internate ir žinau, koks pasaulis žiaurus.
Mes, žmonės, esame socialinės būtybės, todėl mums reikalinga šiluma ir giluminis santykis, palaikymas.
Kai to negauname, mūsų viduje kyla didelis skausmas, ant jo uždedamas pyktis - tuomet ir matome stipriai piktus, agresyvius vaikus, kurie nieko nenori ar nori daryti tik blogus dalykus.
Kartais tėvai sako: kaip tai įmanoma, juk tada bus palaida bala!
Besąlyginė meilė yra gebėjimas priimti savo vaiką vien dėl to, kad jis yra.
Kai vaikas patiria besąlyginę meilę ir įvidujina - iš išorės perima į savo vidų - jos pagrindu formuojasi savivertė ar meilė sau.
Jei esu vaikas ir jaučiu, kad mane myli, aš suprantu, kad esu geras, esu mylimas, esu vertas.
Manau, kad didelė dalis žmonių vaikystėje yra patyrę tik sąlyginės meilės, o per jos įvidujinimą susiformuoja įvairios problemos.
Pavyzdžiui, perfekcionizmas - kai vaikai viską nori atlikti tobulai.
Nes jei tik padarysiu netobulai, būsiu niekas.
Kai nesame patyrę sveikų ribų savo vaikystės šeimose, tą kurti su vaikais ar su savo pora būna nelengva, nes to automatiškai nėra mumyse.
Ribos būna tam tikroje skalėje nuo…iki.
Vienas kraštutinumas - kai jos labai griežtos ir tėvai nuolat transliuoja „negalima“, „privaloma“, „aš pasakiau ir vykdyk“.
Kitas kraštutinumas, kai ribų iš "-//
Tad dabar matome daug vaikų, turinčių rimtų elgesio problemų - nes vaikai įvidujina ribas ir jų pagrindu formuoja valią, savo vidines ribas ir vidinę struktūrą: gebėjimą palaukti, išbūti, klasėje matyti kitus ir mokytoją.
Tokiu būdų meilė ir ribos išsikreipia.
O išmintingas ir sveikas vaiko auklėjimas reikalauja abiejų.
„Nieko, mokykloje viskas gerai.
Kalbasi su mama, kuri aiškina: „Aš jaučiuosi kalta prieš šitą vaiką, auginu jį viena, tėčio nėra.
Ir taip auga penkiolikmetis, kuriam kažkada reikės atsikelti į darbą arba prie savo vaiko, verkiančio naktį - ir jis neturės tam valios.
Nes mama laiku neuždėjo sveikų ribų, jam nėra ką įvidujinti, tad turime susiformavusią isterinę asmenybinę struktūrą.
Neuženka vaikus tiesiog mylėti.
Mes turime juos mylėti besąlygiškai.
Turime juos mylėti tokius, kokie jie yra, o ne už tai, ką jie daro.
Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.
Tai kartais tampa iššūkiu, nes šiandien iš įvairių tribūnų dažnai raginama elgtis kaip tik visiškai priešingai - mes skatinami auklėti vaikus sąlygiškai: rodyti švelnumą, kai jie geri, nustoti jį rodžius, kai jie tokie nėra.
Derėtų nepamiršti, jog vienas svarbiausių veiksnių, darančių didžiausią įtaką vaikų elgesio formavimuisi, yra tėvų pritarimas ir pripažinimas, arba - priešingai - nepritarimas.
Geriausias atlygis vaikui - tai parodytas dėmesys, pagyrimas ir meilė.
Tačiau kai vaikas elgiasi blogai - pagyros turi būti laikinai nutrauktos, kol vaikas neatsiprašys.
Sąlyginė tėvystė nėra būdinga vien tik autoritarinio auklėjimo šalininkams.
Netgi tie, kurie niekada nėra vaikams „uždrožę“ net ranka, iškilus reikalui, vaikui kartais taiko vadinamąją „izoliavimo taktiką“.
Ir priešingai, vaikai yra pastiprinami, kai jie elgiasi taip, kaip mums norėtųsi.
Vadinasi, pagyrimai nebūtinai reiškia, jog vaikai yra lepinami, „vedami iš kelio“, kaip yra įprasta manyti.
Tai gali būti ir kontrolės metodas, tapatus baudimui.
Kitaip tariant, sąlyginės tėvystės žinutė yra ta, kad vaikai turi užsitarnauti meilę.
Jeigu tai vyksta sistemingai, vaikui vėliau gali kilti labai didelių problemų.
Jam gali prireikti netgi psichoterapeuto pagalbos.
Apibendrinant daugelio atliktų tyrimų rezultatus galima daryti prielaidą, jog vaikai, kurie gaudavo sąlyginius patvirtinimus, iš tiesų buvo linkę elgtis taip, kaip pageidavo jų tėvai.
Tačiau už paklusnumą jie sumokėdavo pernelyg didelę kainą.
Pirmiausia šie vaikai buvo labiau įžeidūs, jie taip pat nemėgo savo tėvų.
Antra, jie pasakojo, kad, elgdamiesi taip, kaip liepia tėvai, jie jautė „stiprų vidinį spaudimą“.
To nebūdavo, kai jie rinkdavosi elgesio strategijas patys.
Maža to, jų džiaugsmas ką nors pasiekus būdavo trumpas, dažnai jie jausdavo kaltę ar gėdą.
Apklausus motinas, kurių vaikai jau buvo suaugę, paaiškėjo, jog tos motinos, kurios būdamos vaikais jautė, kad yra mylimos tik tada, kai jų elgesys atitikdavo tėvų lūkesčius, suaugusios išgyveno menkavertiškumo jausmus.
Taip pat, nepaisydamos neigiamos patirties, jos buvo linkusios panašiai elgtis ir su savo vaikais.
Tyrimai taip pat parodė, kad tiek pozityviu, tiek negatyviu skatinimu paremta sąlyginė tėvystė, nors šiek tiek ir skyrėsi viena nuo kitos, vaikams vis tiek buvo žalinga.
Tiesa, tie, kurie auklėjo vaikus skatindami pozityviai, kartais pasiekdavo, kad vaikai daugiau dirbtų ir geriau atliktų užduotis mokykloje.
Tačiau taip elgdamiesi jie patirdavo kenksmingą sveikatai „vidinės prievartos“ jausmą.
Negatyvaus vaikų auklėjimo rezultatai buvo dar prastesni - tai tik padidino neigiamus vaikų jausmus tėvų atžvilgiu.
Šios ir kitos studijos byloja, kad vaikų gyrimas, kai jie atlieka ką nors gerai, nėra prasminga alternatyva baudimui, kai jie padaro ką nors neteisingai.
Abiem atvejais tai yra sąlyginės, neproduktyvios tėvystės pavyzdžiai.
„Meilės atšaukimo“ taktika, kurios tikslas - skatinti paklusnumą, nėra labai veiksminga, lyginant ją su moraliniu vaiko ugdymu.
Netgi jeigu mums pasiseka priversti vaiką paklusti, toks paklusnumas tikrai neatsveria psichologinės žalos, kurią jam padarome.
O ir tėvystę naudoti kaip instrumentą kontroliuoti vaikams - ne pats geriausias pavyzdys.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad besąlygiška meilė gali išauginti vaikus, kurie neturės tikslų ir nesugebės jausti, ką reiškia būti vertam meilės.
Tačiau tokie teiginiai nėra paremti jokiais empiriniais tyrimais.
Dažnai tokie teiginiai rodo tiesiog pesimistišką taip manančių požiūrį į žmogaus prigimtį.
Besąlygiškas vaiko pripažinimas - tai galioja tiek tėvams, tiek mokytojams - turėtų būti derinamas su vaiko „autonomijos skatinimu“, visada paaiškinant, kodėl reikalaujama vieno ar kito, skatinant vaiko dalyvavimą priimant sprendimus, drąsinant jį ir nuolat stengiantis įsivaizduoti, kaip situacija atrodo vaiko akimis.
Labai svarbu, kaip visa tai atrodo mūsų vaikams.
Bet, pats svarbiausias dalykas - auklėjant vaikus elgtis su jais taip, kad jie jaustųsi mylimi ir reikalingi tokie, kokie yra, o ne kokiais turėtų būti...
Besąlyginės meilės svarba
Augdamas mažylis, nuo pat pirmų gyvenimo dienų formuojasi savęs suvokimą: savivertę bei savigarbą.
Savivertė auga per procesus bei pasiekimus - kiek man pavyksta padaryti, įveikti iššūkius, būti savarankišku.
Tuo tarpu savigarba auga iš tėvų priėmimo tokiu, koks vaikas yra ir besąlyginės meilės.
Psichinė gerovė - UCLA studija atskleidė, jog vaikai klesti patirdami besąlyginę meilę ir priėmimą, tuo tarpu sąlyginę meilę ryšyje su rezultatais patiriantys vaikai jaučia daugiau streso, turi didesnę tikimybę vėliau patirti panikas, sirgti depresija, turėti įvairių sveikatos problemų.
Smegenų vystymasis - kitas tyrimas atskleidė, jog mažylių, nuo pat ankstyvos kūdikystės, patiriančių rūpestį bei meilę, hipokampas, smegenų dalis, atsakinga už atmintį, ugdymosi gebėjimus bei streso kontrolę, yra didesni.
Fizinė sveikata - Kanadoje atliktas tyrimas, parodė ryšį tarp autoritarinio tėvystės stiliaus ir padidėjusio vaikų antsvorio.
Taip pat, jei tokie vaikai patiria daugiau streso, turi didesnę tikimybę patirti paniką ar sirgti depresiją, matomos ir kitos pasikartojančios fizinės pasekmės - padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis, širdies ir kraujagyslių problemos.
Saugumo suvokimas - ne vieno tyrimo jau įrodyta, kad pirmieji trys kūdikio gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs ir per juos formuojasi bazinis vaiko pasaulio suvokimas: ar man čia saugu būti.
Šis saugumo suvokimas vaikams ateina iš tėvų, jų meilės bei gebėjimo atliepti poreikius.
Vaikai, kurie jaučiasi saugūs pasaulyje, labiau pasitiki savimi, drąsiau tyrinėja, bando, priima sprendimus.
Tarpusavio ryšys - pirmasis vaikų ryšys, dažniausiai mezgasi su tėvais ir tampa pagrindu bei modeliu kokie gi tarpusavio ryšiai su žmonėmis turėtų būti.
Ar tvirti, saugumą bei gerovę skleidžiantys, ar nepastovūs, nuolat kintantys ir nesaugūs.
Čia mažyliai mokosi ko tikėtis iš žmonių ir kaip elgtis patiems: ar mane priims tokį koks esu, ar turiu keistis, kad prisitaikyčiau.
Besąlyginė meilė kasdienybėje - kaip ją galime išreikšti?
Priimkime asmenybę ir jos būdą - vaikai nėra molis, kurį mes turime nulipdyti į kažką.
Naujagimiai jau gimsta būdami savimi, žmonėmis su savo būdo bruožais ir charakteriu.
Mūsų pareiga yra juos pažinti, suprasti, priimti ir mylėti besąlygiškai.
Tuo pačiu, priimkime ir jų pomėgius, hobius bei pasirenkamą kelią.
Priimkime visas emocijas - kaip ir mes, vaikai patiria visą platų spektrą emocijų.
Jų nėra gerų ar blogų, tad negalime už vienas mylėti, o už kitas bausti.
Priimkime visas, padėkime jose susigaudyti, išmokykime išbūti jas būdami greta.
Modeliuokime savo pavyzdžiu: atleiskime klaidas ir patys atsiprašykime.
Šeimoje mes visi kartu nuolat mokomės būti ta darnia šeima, kurioje visiems gera.
Visiškai natūralu, kad kartais šiame procese ir suklystame.
Turėkime aiškias ir pastovias ribas - vaiko ir šeimos saugumą bei pagarbą vienas kitam užtikrinančios ribos atneša ramybę.
Nepaisant to, kad mažyliai tikrai reguliariai tas ribas tikrina, jos yra būtinos, norint užtikrinti vaikų gyvenime saugumo ir ramybės jausmą.
Ir nepamirškime - šeimoje mes esame viena komanda, čia nėra kovos vienas prieš kitą.
Mes neturime laimėti ginčo ar būti viršesni, nes esame tėvai.
Priešingai - mūsų tikslas atrasti visiems priimtiną ir komfortabilų sprendimą.
Būkime empatiški - visų žmonių bėdos yra didelės, net ir pačių mažiausių.
Nesijuokime iš vaikų ašarų dėl menkniekio.
Prisiminkime kaip mes jautėmės būdami vaikais ir išgyvendami panašias situacijas, įsivaizduokime kokio palaikymo mes norėtume, jei mums kas nors nesisektų, įsiklausykime į vaikų poreikius ir atliepkime juos su empatija, sakydami „aš suprantu“.
Nepriimkime asmeniškai - nors kartais, ypač gyvenant su pastoviu miego stygiumi, pradedame jaustis, lyg specialiai atakuojami, prisiminkime - vaikų emocijos, atsisakymas valgyti, nenoras rengtis ar kitos, mums nemalonios išraiškos, nėra adresuotos mums asmeniškai.
Prisiminkime, kad ir mažieji pervargsta, jie gali dienoje patirti per daug stimulų, gali būti tiesiog alkani ar išgyventi raidos šuolį.
Taip pat, labai svarbu prisiminti, kad vaikai net iki ketverių, neturi praktiškai jokios impulsų kontrolės - jie tiesiog fiziškai to negeba.
Tad tikrai nėra ko įsižeisti mums, kad ir kaip būtų sunku tose akimirkose.
„Ir nors galbūt tai neskamba lengvai, bet kaskart kai bus sunku, prisiminkite koks geras jausmas tas besąlyginis priėmimas, meilė ir saugus mamos, tėčio ar kito artimojo glėbys.
Juk būtent to mes linkime ir savo vaikams.
Įkvėpkim, iškvėpkim, dar kartą lėčiau ir tiesiog apkabinkim savo mažiukus.
Kad rytojus išauštų taikus visame pasaulyje.
Mes - sąlyginės meilės karta.
Savo vaikus mylime visi - faktas, bet ar leidžiame jiems patirti besąlyginę meilę?
Kartais mums patiems gali būti sunku ją suvokti, nes tikrai daug mūsų augo patirdami sąlyginę meilę, o išgyventi auklėjimo principai nejučiomis kartais atgyja ir mumyse.
Ar augdami girdėjote „kodėl devynetas, o ne dešimtukas?“, „aš tiek dirbau, kad tu tai turėtum, o tu atsilygini štai taip?“, „pažiūrėk į brolį/sesę - kodėl ir tu negali būti toks kruopštus?“.
Tokios ir kitos panašios frazės signalizuoja apie sąlygą meilei: turi gauti dešimtuką, kad nusipelnytum tėvų meilės, kai elgiesi nedrausmingai - esi nevertas.
„Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mūsų tėvai mūsų nemylėjo ar nemyli.
Myli iš visos širdies, tiesiog jie nežinojo, o kaip kitaip - jų tėvus auklėjo taip, juos auklėjo taip, mus irgi auklėjo taip.
O štai mūsų karta turi naują jėgą - mes turime gerokai daugiau informacijos bei tyrimų, atskleidžiančių vienų ar kitų auklėjimo metodų bei įrankių naudas ir žalas.
Mes turime naujausius metodus bei įrankius pakeisti šį algoritmą ir padėti naujai kartai augti kiek kitaip“ - pastebi M. Rimeikė.
Besąlyginė meilė - kokia ji?
M. Rimeikė pastebi, jog dar tikrai galime išgirsti replikų, kad lepiname, esame minkšti, leidžiame vaikams lipti ant galvos, besąlyginė meilė yra ne apie tai.
Besąlyginė meilė yra sąmoningas sprendimas koncentruotis į asmenį, atskiriant žmogų nuo jo elgsenos ar pavienių sprendimų.
Besąlyginė meilė skirta tam, kas tu esi, vietoje vertinimo to, ką darai.
Pasitelkdami besąlyginę meilę, mes sakome savo vaikams - aš myliu ir mylėsiu tave nesvarbu, kad ir kas benutiktų, kad ir ką tu bejaustum ar kaip pasielgtum.
Tokioje itin saugioje aplinkoje, su mūsų besąlyginiu palaikymu, atsiremdami į šeimos vertybes, vaikai ugdosi atsakomybės jausmą, mokosi iš savo klaidų ir, kartu ieškodami gerų ir atsakingų sprendimų, stiprina kritinį mąstymą.
Ir jokiu būdu tai nėra palaidas auklėjimas, atvirkščiai - besąlyginė meilė koja kojon žengia su saugiomis ribomis bei pastovumu, kaip įrodymu, kad vaiko saugumas yra aukščiausias prioritetas.
Besąlyginės meilės svarba.
Augdamas mažylis, nuo pat pirmų gyvenimo dienų formuojasi savęs suvokimą: savivertę bei savigarbą.
Savivertė auga per procesus bei pasiekimus - kiek man pavyksta padaryti, įveikti iššūkius, būti savarankišku.
Tuo tarpu savigarba auga iš tėvų priėmimo tokiu, koks vaikas yra ir besąlyginės meilės.
Psichinė gerovė - UCLA studija atskleidė, jog vaikai klesti patirdami besąlyginę meilę ir priėmimą, tuo tarpu sąlyginę meilę ryšyje su rezultatais patiriantys vaikai jaučia daugiau streso, turi didesnę tikimybę vėliau patirti panikas, sirgti depresija, turėti įvairių sveikatos problemų.
Smegenų vystymasis - kitas tyrimas atskleidė, jog mažylių, nuo pat ankstyvos kūdikystės, patiriančių rūpestį bei meilę, hipokampas, smegenų dalis, atsakinga už atmintį, ugdymosi gebėjimus bei streso kontrolę, yra didesni.
Fizinė sveikata - Kanadoje atliktas tyrimas, parodė ryšį tarp autoritarinio tėvystės stiliaus ir padidėjusio vaikų antsvorio.
Taip pat, jei tokie vaikai patiria daugiau streso, turi didesnę tikimybę patirti paniką ar sirgti depresiją, matomos ir kitos pasikartojančios fizinės pasekmės - padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis, širdies ir kraujagyslių problemos.
Saugumo suvokimas - ne vieno tyrimo jau įrodyta, kad pirmieji trys kūdikio gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs ir per juos formuojasi bazinis vaiko pasaulio suvokimas: ar man čia saugu būti.
Šis saugumo suvokimas vaikams ateina iš tėvų, jų meilės bei gebėjimo atliepti poreikius.
Vaikai, kurie jaučiasi saugūs pasaulyje, labiau pasitiki savimi, drąsiau tyrinėja, bando, priima sprendimus.
Tarpusavio ryšys - pirmasis vaikų ryšys, dažniausiai mezgasi su tėvais ir tampa pagrindu bei modeliu kokie gi tarpusavio ryšiai su žmonėmis turėtų būti.
Ar tvirti, saugumą bei gerovę skleidžiantys, ar nepastovūs, nuolat kintantys ir nesaugūs.
Čia mažyliai mokosi ko tikėtis iš žmonių ir kaip elgtis patiems: ar mane priims tokį koks esu, ar turiu keistis, kad prisitaikyčiau.
Besąlyginė meilė kasdienoje - kaip ją galime išreikšti?
Priimkime asmenybę ir jos būdą - vaikai nėra molis, kurį mes turime nulipdyti į kažką.
Naujagimiai jau gimsta būdami savimi, žmonėmis su savo būdo bruožais ir charakteriu.
Mūsų pareiga yra juos pažinti, suprasti, priimti ir mylėti besąlygiškai.
Tuo pačiu, priimkime ir jų pomėgius, hobius bei pasirenkamą kelią.
Priimkime visas emocijas - kaip ir mes, vaikai patiria visą platų spektrą emocijų.
Jų nėra gerų ar blogų, tad negalime už vienas mylėti, o už kitas bausti.
Priimkime visas, padėkime jose susigaudyti, išmokykime išbūti jas būdami greta.
Modeliuokime savo pavyzdžiu: atleiskime klaidas ir patys atsiprašykime.
Šeimoje mes visi kartu nuolat mokomės būti ta darnia šeima, kurioje visiems gera.
Visiškai natūralu, kad kartais šiame procese ir suklystame.
Turėkime aiškias ir pastovias ribas - vaiko ir šeimos saugumą bei pagarbą vienas kitam užtikrinančios ribos atneša ramybę.
Nepaisant to, kad mažyliai tikrai reguliariai tas ribas tikrina, jos yra būtinos, norint užtikrinti vaikų gyvenime saugumo ir ramybės jausmą.
Ir nepamirškime - šeimoje mes esame viena komanda, čia nėra kovos vienas prieš kitą.
Mes neturime laimėti ginčo ar būti viršesni, nes esame tėvai.
Priešingai - mūsų tikslas atrasti visiems priimtiną ir komfortabilų sprendimą.
Būkime empatiški - visų žmonių bėdos yra didelės, net ir pačių mažiausių.
Nesijuokime iš vaikų ašarų dėl menkniekio.
Prisiminkime kaip mes jautėmės būdami vaikais ir išgyvendami panašias situacijas, įsivaizduokime kokio palaikymo mes norėtume, jei mums kas nors nesisektų, įsiklausykime į vaikų poreikius ir atliepkime juos su empatija, sakydami „aš suprantu“.
Nepriimkime asmeniškai - nors kartais, ypač gyvenant su pastoviu miego stygiumi, pradedame jaustis, lyg specialiai atakuojami, prisiminkime - vaikų emocijos, atsisakymas valgyti, nenoras rengtis ar kitos, mums nemalonios išraiškos, nėra adresuotos mums asmeniškai.
Prisiminkime, kad ir mažieji pervargsta, jie gali dienoje patirti per daug stimulų, gali būti tiesiog alkani ar išgyventi raidos šuolį.
Taip pat, labai svarbu prisiminti, kad vaikai net iki ketverių, neturi praktiškai jokios impulsų kontrolės - jie tiesiog fiziškai to negeba.
Tad tikrai nėra ko įsižeisti mums, kad ir kaip būtų sunku tose akimirkose.
„Ir nors galbūt tai neskamba lengvai, bet kaskart kai bus sunku, prisiminkite koks geras jausmas tas besąlyginis priėmimas, meilė ir saugus mamos, tėčio ar kito artimojo glėbys.
Juk būtent to mes linkime ir savo vaikams.
Įkvėpkim, iškvėpkim, dar kartą lėčiau ir tiesiog apkabinkim savo mažiukus.
Kad rytojus išauštų taikus visame pasaulyje.
tags: #besalygine #meile #vaikams
