Švietimas yra nuolatinis procesas, kuris apima ne tik akademines žinias, bet ir asmeninį augimą, socialinius įgūdžius bei emocinę gerovę. Nors mokyklos atlieka svarbų vaidmenį vaikų ugdyme, tėvų įsitraukimas ir psichologinis švietimas yra būtini norint užtikrinti visapusišką vaiko vystymąsi. Tėvai yra patys pirmieji ugdytojai savo vaikams.
Konstitucijoje įtvirtinta „tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad „tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu bei atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“. Tai prieštarauja Švietimo įstatyme numatytam vienam iš švietimo tikslų, kuris įtvirtina, kad būtent švietimas turi „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi“.
Grupė Seimo narių siekia sudaryti tėvams (globėjams ir rūpintojams) teisines galimybes būti ne tik pasyviais švietimo proceso stebėtojais, bet ir dalyviais, taip sustiprinant tėvų vaidmenį švietime. Jie įregistravo tai įtvirtinančias Švietimo įstatymo pataisas.
Tėvų pozicijos bendraujant su mokykla
Yra keletas pozicijų, kurias užima tėvai bendraudami su mokykla:
- Vieni tėvai vengia mokyklos, nes jiems iš praeities išlikę liūdni prisiminimai, ir nesinori į ją sugrįžti net ir dėl savo vaikų. Šie tėvai sužeisti, pikti.
- Antri - kritikuojantys, bet nieko nesiūlantys.
- Treti - prisitaikėliai, pataikūnai, gražbyliaujantys, galvojantys, kad nuo to bus geriau jų vaikams. Jie mato problemas, bet tyli ir savyje kaupia nepasitenkinimą, lankosi mokyklos susirinkimuose ir aklai vykdo mokyklos nurodymus.
- Ketvirti - inovatoriai, aktyvistai, matantys problemas ir turintys konkrečių pasiūlymų. Jie linkę atvirai diskutuoti, praktikuoja dialogą su administracija, mokytojais, mokiniais ir kitais tėvais.
Švietimo sistemos iššūkiai ir tėvų lūkesčiai
Dabartinė švietimo sistema, pasak kai kurių specialistų, yra „garbaus amžiaus senutė, kurią reikėtų pagarbiai išlydėti vardan šviesios vaikų dabarties ir ateities“. Tėvams, patikint savo vaikus ugdymo įstaigoms, dažnai skauda širdį, nes vaikus pasitinka „muštro pedagogika, savo galią ir valdžią demonstruojantys pedagogai, menkai suprantantys vaikus“. Vis dažniau tėvai pastebi: „Išleidžiame į mokyklą smalsius, žingeidžius vaikus ir matome, kaip gesta jų akių spindėjimas, entuziazmas“. Tėvus liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringas vertybes, žalingus elgesio modelius, smurtinę kultūrą.
Pastebima, kad jaunuomenė mokyklose išgyvena vertybinį, dvasinį, santykio badą, nesupažindinami su priežasties-pasekmės dėsniais, nemokomi atskirti melo nuo tiesos, gėrio nuo blogio. Pedagogai verčiami dirbti tarsi masinio konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. Akademinių žinių kultas lavina tik vieną žmogaus (vaiko) būties lygmenį - protą, kiti svarbūs vaiko būties lygmenys lieka nepamaitinti.
Liūdina, kad mokykloje vaikai suniveliuojami, graduojami - gabūs, negabūs, specialių poreikių. Vaikų kolektyvo formavimas tiesiog paliktas savieigai. Vaikuose reiškiasi ankstyvos depresijos. Liūdni, sužeisti vaikai jau ankstyvame amžiuje nepasitenkinimui malšinti griebiasi žalingų įpročių. Po 12 metų mokymosi kiekvienam moksleiviui įteikiamas brandos atestatas, tačiau neaišku, kiek jame atspindima branda.
Kyla klausimas, kam skirta mokykla - vaikui ar suaugusiam? Mokymosi krūviai - tikrai ne vaikui. Rezultato sureikšminimas nuvertinant procesą, patyrimo džiaugsmą neatspindi vaiko poreikių suvokimo. Vis dar daugiau dėmesio skiriama nesėkmėms, o sėkmės laikomos savaime suprantamu dalyku. Klaida panaudojama kaip galimybė nubausti. Mokykla stokoja socialinio-emocinio raštingumo kompetencijų.
Nors dažnai nuskamba, kad tėvams nerūpi vaikai, jie neateina į mokyklas, bet realybėje, kai tėvai ateina ir siūlo savo iniciatyvas, dažniausia susiduria su ignoravimu. Pagarbiai sutinkami ir palydimi, tačiau visi siūlymai atgula stalčiuje. Dažnas atvejis, kai tėvai, prikaupę su jų vaiku įvykusių skaudžių atvejų, ateina į mokyklą vedini didelio nepasitenkinimo, priekaištų. Pasakoma, kad konfliktinių asmenybių mokykla nelaukia! Mokykloje visi nuolat skuba, santykiams ir žinių įprasminimui trūksta laiko, pagrindinis dėmesys skiriamas programoms, akademiniams rodikliams, egzaminams, bet ne vaiko asmenybės formavimui.
Deklaruojama, kad ugdymo paskirtis padėti tėvams suteikti vaikams dorinės, sociokultūrinės brandos pagrindus. Vis dar klesti monologinė muštro pedagogika ir ieškoma tėvų, kurie perkeltų į šeimą tuos muštro principus kaip tęstinę mokyklos praktiką. Tėvai verčiami patikėti, jog jie turi išreikalauti, kad vaikas padarytų namų darbus. Taip tėvų ir vaikų santykiai užnuodijami namų darbų prievole. Teisingais tėvais laikomi tie, kurie verčia vaikus vykdyti mokytojų nurodymus, neprieštarauti sistemai, suspėti įsisavinti programą, samdyti korepetitorius ir vis gąsdinti vaikus, kad jei gerai nesimokys, gyvenime prapuls.
Paradoksas - skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykla vaikus moko, bet jei vaikai nemoka tinkamai elgtis, tai jau įvardijama tik kaip šeimos problema. Jei vaikas ateina į mokyklą alkanas, jis gauna pietus. Jei vaikas jaučia dvasinį, emocinį, psichinį alkį, sulaukia moralizavimo, baudimo. Nuoseklios, efektyvios pagalbos sistemos kiekvienam vaikui vis dar nėra.
Gerų rezultatų vaikai mokykloje gali pasiekti, jei bus kuriama sveika aplinka, kurioje bus patenkinti visų poreikiai, nebus kovos, konkurencijos. Vaikai išgyvena aktyvius ir pasyvius periodus, būna susidomėję ir nesusidomėję tam tikrais dalykais. Tačiau švietimo programos nelaukia.
Dažnai girdime, kad dalis tėvų suteikia savo vaikams tik techninį rūpestį, kad būtų pavalgę, apsirengę, nusiprausę. Savivaldybes tam tikra prasme galime įvardinti kaip „mokyklos tėvus“. Deja, dažniausia kaip tuos, kurie rūpinasi pastatais, įrengimais, technologijomis, bet nesidomi, ką ten patiria vaikai. Klasių komplektai dideli, vaikai priversti mokytis tvarkingai sėdėdami. Pačius aktyviausius vaikystės metus vaikams tenka praleisti atšiauriose, statiškose, nuobodžiose aplinkose. Ir vis programuojama, kad vaikai turi pasiruošti sunkiam, varginančiam gyvenimui.
Dr. Meilė Lukšienė ragino atkreipti dėmesį, kad klasėse ir grupėse per daug vaikų, pedagogai nepajėgūs išgirsti, suprasti kiekvieną vaiką, parinkti kiekvienam vaikui tinkantį mokymosi stilių. Ji akcentavo, kad švietimas turi tapti prioritetu, būtina sukurti tokią mokyklą, kuri sudarytų vaikui sąlygas atsispirti blogybėms. Privalome keistis ir keisti viską iš esmės, bet ne priebėgomis mažais lopinėliais.
Neretai tėvai, norintys prisidėti prie mokykloje vykstančių procesų kaitos, nežino, kur ir kaip dalyvauti. Jų netenkina mokykla su monologiniu bendravimu. Todėl klausimas, kaip tėvai ir mokykla gali kartu veikti vardan vaikų gerovės, vis dar lieka labai aktualus.
Pasaulis jau seniai žavisi Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginus su lietuvaičiais bendraamžiais, turi žymiai mažiau pamokų per dieną. Lietuvaičiai į mokyklą eina 185 dienas, suomiai - 188 dienas, estai - 175 dienas. Pamokų skaičius per metus lietuvaičiams yra 1040, suomiams - 600, estams - 800. Pamokų skaičius per dieną lietuvaičiams yra 5-6, suomiams 3-4, estams 4-5.
Ankstyvasis ugdymas ir vaiko adaptacija mokykloje
Tėvų vaidmuo ankstyvajame ugdyme yra nepaprastai svarbus. Būtent šeimoje vaikas įgyja pirmuosius socialinius įgūdžius, mokosi bendrauti, dalytis ir bendradarbiauti. Tėvai, turintys psichologinių žinių, gali geriau suprasti vaiko poreikius, emocijas ir elgesį, o tai padeda sukurti saugią ir palaikančią aplinką.
Prasidėjus mokyklai, ypač pirmokams, adaptacijos periodas gali būti sudėtingas. Stresui įveikti didžiulę įtaką turi ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, taip pat vaiko dar iki mokyklos įgyti socialiniai gebėjimai. Svarbu, kad vaikas mokėtų bendrauti, bendradarbiauti, dalytis ir pan. Tėvai dažnai, nė nepagalvodami, vaikams sukuria stresinių situacijų, tokiais pasakymais, kaip „sulig mokykla vaikystė baigiasi“, „prasideda naujas svarbus gyvenimo etapas“ ir pan. Tokiu būdu įbauginamos atžalos ir mokykla vaiko pasąmonėje paverčiama nežinios kupinu, nerimą keliančiu „baubu“. Ilgainiui pasireiškia ir pirmieji streso padariniai: vaikai gali tapti užsisklendę, mažiau bendraujantys arba priešingai, jei yra iš prigimties judrūs - būti dar judresni, išsiblaškę, irzlūs. Nesvetimi ir streso keliami miego sutrikimai, ypač pirmąjį mėnesį mokykloje, kuomet vaikas labai anksti nubunda arba labai sunkiai keliasi.
Norint užbėgti stresui už akių, rekomenduojama vengti bet kokios negatyvinės informacijos apie mokyklą, mokytojus ar klasės draugus vaikui girdint. Tokiu būdu padėsite ne tik vaikui, bet ir mokytojui. Reikėtų kalbėti apie gerus prisiminimus apie pirmąją klasę. Svarbu leisti vaikui pajusti, kas yra mokykla, ir sužinoti, kur jis kasdieną keliaus nuo rugsėjo. Dar vasarą drauge nueikite prie būsimos mokyklos, apsipratinkite su artimiausiu metu vaiką supsiančia aplinka. Galite užeiti ir į pačią mokyklą, pasivaikščioti koridoriais, o apžiūrėję klasę - susipažinti su būsima mokytoja. Taip pat reikėtų pasidomėti, kokius būrelius gali pasiūlyti būsima mokykla - kitaip tariant, atrasti joje vaiką dominančios popamokinės veiklos. Kai mokykla asocijuosis ne tik su mokslo pradžia, bet ir galimybe užsiimti jį dominančia veikla, tikėtina, jog vaikas mažiau stresuos ir noriai joje lankysis. Apsirūpinimas reikiamomis mokyklinėmis priemonėmis, jei jis atliekamas tinkamai, t. y. nevirsta tam tikra psichoze, gali taip pat padėti išvengti streso. Geriausia tam paskirti visą dieną ir ramiai be jokio lėkimo drauge apsipirkti. Taip kartu ir su vaiku pasibūsite, ir leisite jam įsitraukti į pasiruošimo procesą.
Paauglystė: lytiškumo ugdymas ir tėvų baimės
Paauglystė yra permainų metas, tiek fiziologinių, tiek psichologinių. Paaugliams tai kelias į suaugusiųjų pasaulį, kuriame kiekvienas turės atsakingai priimti sprendimus susijusius su savo gyvenimu ir lytine asmens sveikata. Lytiškumas yra neatskiriama kiekvieno žmogaus asmenybės dalis, kuri kaip ir kiti tapatybės aspektai daro įtaką asmens savivertei, pagarbos aplinkiniams ir sau, pagarbų santykių puoselėjimui. Seksualumas - viena iš lytiškumo dalių, kurią taip pat reikia ugdyti ir aiškinti pasitelkiant fiziologiją ir psichologiją. Seksualinis ugdymas (angl. Sex education), yra vykdomas siekiant šviesti jaunąją kartą, mažinti paauglių nėštumo atvejus ir susirgimus ligomis, kurios persiduoda lytiniu būdu.
Susilaikymu grįstos programos, propaguojančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos, daugeliu tyrimų atskleidė, kad teigiamų pokyčių paauglių seksualinėje elgsenoje neatnešė. Estijoje nuo 1996 metų mokyklose privalomas lytinis ugdymas. Visapusiškai informuojanti lytinio švietimo programa buvo labai greitai parengta ir ištobulinta, o dabar yra pripažinta kaip viena geriausių šios srities programų Europoje. Atlikti tyrimai rodo, kad dešimties metų bėgyje (1999-2009m.) pradėjus ugdyti jaunuolių lytiškumą bei seksualumą per metus užfiksuojamas abortų skaičius tarp 15-24 metų jaunuolių sumažėjo 37 proc., naujų lytiškai plintančių ligų atvejų - 55 proc., o ŽIV - 89 proc.
Seksualinė revoliucija nebėra naujiena, tačiau kalbėti su vaikais/paaugliais šia tema vis dar uždrausta teorija. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių dar augo laikais, kuomet neištekėjusi nėščia mergina buvo laikoma laisvo elgesio bei smerkiama visuomenės ir bažnyčios, skyrybos šeimose buvo gėda, o apie lytinius santykius bei seksą niekas nekalbėjo. Didelė dalis tėvų vengia atsakyti į intymaus pobūdžio vaikų klausimus pavyzdžiui „Kaip aš gimiau?“. Ignoruojant tokius klausimus vaikai pradeda manyti, jog tai kažkas apie ką kalbėti nedera, tačiau atžalos auga ir susidomėjimas „uždraustąja“ tema taip pat. Paauglystėje, kai prie šio susidomėjimo prisideda dar ir siaučiantys hormonai bei psichologiniai ir fiziologiniai kūno pokyčiai, atsakymų pradedama ieškoti savarankiškai. Lytinis bei seksualumo ugdymas galėtų būti integruotas į kitų pamokų temas arba vykti kaip atskira pamoka.
Kaip auklėti paauglį iš paauglio perspektyvos | Lucy Androski | TEDxYouth@Okoboji
Tėvų švietimo formos ir metodai
Tėvų švietimas gali būti įvairių formų - nuo individualių konsultacijų iki grupinių seminarų ir paskaitų. Svarbiausia bendrojo pedagoginio tėvų švietimo forma reikėtų laikyti tėvų susirinkimus. Tinkamas pasiruošimas susirinkimui apima temos koregavimą, tikslų formulavimą, pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimą, susirinkimo struktūros numatymą, tėvų pakvietimą į susirinkimus, susirinkimo vietos ir laiko numatymą, taisyklių ir rekomendacijų parengimą bei susirinkimo užbaigimą.
Pedagoginio darbo praktika rodo, kad pirmojo mokslo metų tėvų susirinkimo metu klasės auklėtojas tėvams pasiūlo 5-7 problemines temas, iš kurių jie turi pasirinkti tiek jiems svarbių temų, kiek planuojama susirinkimų per metus. Taip su tėvų pagalba sudaromas metinis perspektyvinis pedagoginio švietimo planas.
Tikslai gali būti bendrieji, konkretieji, daliniai, specifiniai, kokybiniai ir kiekybiniai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai, tiesioginiai ir netiesioginiai, objektyvūs ir subjektyvūs. Tėvų susirinkimuose informuojami tėvai apie ateities perspektyvas, einamuosius reikalus.
Geriausiai įgyvendinti tėvų susirinkimuose numatytus tikslus padeda sakytiniai metodai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, diskusija) ir rodomieji metodai (asmeninis pavyzdys, vadovavimo stilius).
Paskaita
Paskaita - tai išsamus etinės, ideologinės ar kitokios problemos nušvietimas, teorinis klausimo nagrinėjimas. Paskaitas paprastai skaito kvalifikuoti specialistai - mokytojai, gydytojai, teisininkai, psichologai ir pan. Joms būtina tinkamai pasirengti. Paskaitoje turėtų būti ryškus lektoriaus tikėjimas tuo, ką kalba.
Asmeninis pavyzdys
Klasės auklėtojo kūrybingumas, mandagumas, dorovingumas, inteligentiškumas yra pavyzdys tėvams. Jis bus veiksmingas, jei auklėtojas turi autoritetą, jei jo asmeninis gyvenimas sutampa su reikalavimais vaikams ir tėvams, jei auklėtojas ne tik reikalauja, bet ir moko mylėti vaikus, gerbti jų tėvus.
Kaip ir asmeninis klasės auklėtojo pavyzdys, auklėjamąjį poveikį turi ir vadovavimo stilius, kuris reiškiasi pedagogine etika, pedagogine kultūra ir pedagoginiu meistriškumu, ypač kai kalbama vaikų auklėjimo šeimoje, tėvų autoriteto klausimais. Tiek vadovavimo stilius, tiek asmeninis pavyzdys turi įtaigos jėgą.
Individualūs pokalbiai
Klasės auklėtojai darbe su tėvais labai dažnai naudoja individualius pokalbius. Nors klasės bendruomenės individualiais pokalbiais ir negalima suburti, tačiau jie yra gana naudingi, nes geriau tenkina tėvų poreikius ir interesus, operatyviau galima spręsti iškilusias problemas ir pati parama yra dalykiškesnė. Tėvams nelabai priimtinos individualios bendravimo formos, nes klasės auklėtojas į auklėtinio namus eina arba tėvus į mokyklą kviečia esant vaiko prasižengimams. Tačiau tėvai dažnokai ateina pas klasės auklėtoją prašydami patarimo, skųsdamiesi, kad nebesusitvarko su vaiku. Tada klasės auklėtojui tenka patarėjo, konsultanto vaidmuo.
Pokalbiams reikia ruoštis iš anksto, mintyse apsvarstyti įvairius pokalbio variantus. Be to, atsisakyti išankstinės nuostatos, nevertinti tik pagal neigiamas savybes. Reikia gerai apgalvoti pokalbio turinį, iš anksto numatyti tikslus, apmąstyti pašnekesio turinį, geranoriškai įvertinti sėkmes ir nesėkmes, turėti konkrečių pasiūlymų, sprendžiant atitinkamas problemas. Visuomet pokalbį reikia pradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, nuo komplimentų tėvams. Per individualius pokalbius reikia parodyti pasitikėjimą, išsiaiškinti tėvų nuomonę ir stengtis priartėti prie jų. Pokalbyje reikia kritikuoti santūriai. Jei kritikos negalima išvengti, stengtis už ką nors pagirti arba užuomina pasakyti tai, kas nelabai malonu. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma. Pokalbius visada reikia užbaigti išreiškiant viltį, tikėjimą šeimos pastangomis kartu su mokykla siekti bendrų auklėjimo rezultatų.
Individualaus pokalbio ar konsultacijos sėkmė labai priklauso nuo mokėjimo klausytis, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Klausantis svarbu išgirsti ne tik žodžius, bet ir toną, intonaciją bei stebėti kūno kalbą: mimiką, gestus, judesius, suvokti ką tėvai nutyli. Klausytis nėra tolygu girdėti. Klausantis siekti suprasti, kaip tėvai suvokia ir vertina save, jiems svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jie vertina ir išgyvena problemas. Klausydamasis klasės auklėtojas turėtų sugebėti pažvelgti į pasaulį tėvų akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ir auklėtinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės. Individualiuose pokalbiuose pagrindinės bendravimo formos yra žodis, žvilgsnis, intonacija, gestas.
Klausimų-Atsakymų Vakaras
Šeimoje dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos kartais sunku atrasti teisingą atsakymą. Klasės auklėtojui reikėtų įtikinti tėvus, kad verčiau klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, negu laukti, kad ji išsispręstų savaime arba išspręsti ją neteisingai. Pirmiausia iš anksto paskelbti tėvams, kad bus organizuojamas vakaras ar popietė, juos paskatinti gerai pergalvoti savo bendravimo su vaikais stilių, esamus nesklandumus ar konfliktus su vaikais ir drąsiai klausti. Klausti galima žodžiu ar raštu, klausimus perduodant vaikams ar įmetant į tam vakarui (popietei) skirtą klausimų dėžutę. Praėjus numatytam laikui, klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas ir, jei yra galimybė, atsakymams į juos kviestis specialistus. Jei tokios galimybės nėra, klasės auklėtojas, remdamasis atitinkama literatūra arba konsultuodamasis su specialistais, turėtų atsakyti į klausimus.
Kitos Formos ir Metodai
- Stebėjimas: Klasės auklėtojas savo mokinių tėvus gali stebėti įvairių popamokinių renginių metu, lankydamasis mokinio šeimoje, kalbėdamasis su tėvais mokykloje, tėvų susirinkimų metu.
- Anketavimas: Anketavimas klasės auklėtojui leidžia vienu metu gauti iš tėvų masinę informaciją. Tačiau ir anketose dalis tėvų gali nutylėti kai kurias tiesas arba netiksliai atsakyti. Dažnai tėvai nepakankamai pažįsta savo vaikus, pervertina arba ne visai įvertina jų gebėjimus, polinkius, interesus, negali nusakyti, koks vaiko charakteris, kokie santykiai su bendraamžiais, su suaugusiais žmonėmis, kokios jo reakcijos, emociniai išgyvenimai ir kt.
- Rašinių Metodas: Rašinių metodas taikomas tokiais atvejais, kai norima gauti nuoseklų, nevienareikšmį atsakymą į atskirus klausimus. Analogiškus rašinius galėtų rašyti ir mokiniai. Juk ir vienuose, ir kituose rašiniuose atsispindės tėvų ir vaikų pažiūros, įsitikinimai, interesai, dvasinė kultūra, tarpusavio santykiai.
- Kitų Nuomonė: Kitų žmonių pastebėjimai, išvados, vertinimai padeda klasės auklėtojui geriau pažinti ne tik šeimą, bet ir auklėtinį. Todėl verta pasikalbėti su kitais šeimos nariais (broliais, seserimis, seneliais), su kaimynais ar auklėtinių draugais, tėvų darboviečių vadovais ir pan. Visada reikia atsižvelgti į visas nuomones ir vertinimus.
Bendradarbiavimo svarba ir iššūkiai
„Mokytojai kaltina tėvus, kad jie neateina į mokyklas, bet kai šie ateina, nelabai žino, ką daryti. Arba nori, kad būtų žaidžiama pagal jų taisykles, bet tėvai ne mokiniai, neturi vykdyti nurodymų. Svarbu iš karto nenustatyti taisyklių, ką turi daryti tėvai, atėję į mokyklą. Reikia juos jaukintis.“
Pasitikėjimas gali atsirasti tik tarp bendraujančių žmonių, tačiau tam reikia laiko. „Mokykla pasitikima mažiau negu patikrintu banku, kavine ar telekomunikacijų bendrove.“
Psichologai pataria, kad tėvai neturėtų sau leisti vaikų akivaizdoje žeminti mokytojo autoriteto, menkinti pedagogų, įžeidinėti. Autoritetą reikėtų kelti, žinoma, ne iliuzinį. Netgi jeigu vaikas skundžiasi blogu mokytoju, su kuriuo negali sutarti, siūlyčiau paaiškinti, kad reikia mokytis bendradarbiauti, panašiai kaip darbe su kolegomis.
Rengiamos seminarai, kuriuose tėvai ir mokytojai sėdi kartu. Paaiškėja, kad kartais atsakomybė už vaiką tampa futbolo kamuoliu, kurį jie nori mesti vieni kitiems. Mokytojai skundžiasi: „Tėvai per daug iš mūsų nori.“ Ir kartu prisipažįsta, kad norėtų, kad tėvai padarytų vaikus „patogius dirbti“. Arba pataria jiems per daug nesirūpinti tuo, kas vyksta pamokų metu, nes jie yra profesionalai. Bet tai veda į konfliktą.
Šeima ir mokykla- dvi institucijos, atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. Jas abi jungia vienas ir tas pats objektas- vaikas. Kad išugdytų tobulą mąstančią ir veikiančią asmenybę, jos abi turėtų siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį aukščiausią tikslą. Būti tėvu ar motina, auklėti vaikus- to nemoko jokia aukštoji ar specialioji mokykla. Todėl tėvai, auklėdami vaikus, pridaro nemažai klaidų: vieni- ne visada jaučia atsakomybę už vaikų auklėjimą, kiti- lengvabūdiškai žiūri į mokytojų ar kitų specialistų patarimus, laikydamiesi nuomonės, kad „gyvenimas išmokys“, treti- suteikia per daug laisvės vaikams, o šie nepasiruošę ja pasinaudoti, ketvirti- per griežti vaikų atžvilgiu ir pan. Žinoma, nuo to visiškai apsaugoti negali ir darni šeima.
Mokytojai turi būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimosi būdų, o šie juos taikys keisdami savo vaikų elgesį. Mokytojai turi būti tarsi gidai, kurie vestų ne tik vaikus, bet ir tėvus prie vertybių, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu, jų atitikimu gėriui ir grožiui.
