Bendravimas - tai tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Bendravimas apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą. Bendraujant vyksta žmonių sąveika: pasikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama. Bendravimas - tai procesas, kuriame reiškiasi skirtingos patirties partneriai, jie kuria santykius, tuo pačiu metu siųsdami ir gaudami pranešimus, kuriuos veikia fizinės ir psichologinės kliūtys.
Bendravime dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir suprantantis kalbėjimą. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti tą pačią kalbą, jų atmintyje turėtų būti „įrašytas” tam tikras kiekis tos sistemos ženklų. Kiekvieno bendravimo metu mes dažnai keičiamės vaidmenimis, tapdami tai klausytojais, tai kalbėtojais. Reikėtų vengti sakyti, ką klausytojas „turėtų” daryti. Kiekvienas mūsų, kaip unikalus individas, elgiasi ir reaguoja į gyvenimiškas situacijas skirtingai.
Bendravimo elementai ir zonos
Žodis. Tai pirmas ir svarbiausias iš bendravimo elementų. Žodžiu išreiškiame mintis, jausmus. Tačiau labai svarbu sugebėti mintis reikšti tiksliai; lygiai taip pat reikšminga adekvačiai suvokti, kas buvo pasakyta. Kalba privalo atspindėti mūsų norimas perteikti mintis. Kalba yra dinaminis procesas, nes galite būti nusiteikę kalbėti vienaip, tačiau besikalbant jūsų psichologinė būsena kinta. Todėl, rengiantis rimtam pokalbiui, tenka įvertinti nuotaika bei sveikatos stovį, nes nuo jų taip pat priklausys bendravimo efektyvumas.
Bendravimo turinys. Tai, ką vienas kitam pasakysite, kokį turinį į savo kalba įdėsite, bus lyg socialinis veidrodis, kurį kiekvienas asmuo laiko prieš save, išreikšdamas savo jausmus ir suvokimą. Su jumis bendraujančiojo atsakas yra stimulas elgtis vienaip ar kitaip.
Bendravimo forma. Tai turinio ir žodžių išraiškos būdas. Šiuo požiūriu yra svarbu, kaip jūs bendraujate. Bendravimas gali būti verbalinis - žodinis ir neverbalinis, kai tas pats turinys perduodamas veido išraiška, žvilgsniu, gestais, lytėjimais, poza, kūno orientacija ar apranga. Bendraujant svarbu ir proksemika - atstumas tarp žmonių. Iš to, kokiu atstumu vienas nuo kito žmonės stovi ar sėdi bendraudami, mes galime spręsti apie tai, kiek jie yra pažįstami, kokie jų tarpusavio santykiai. Kuo artimesni santykiai, tuo mažesnis atstumas tarp žmonių.
Bendravimo zonos
- Intymioji zona (0-50cm). Į ją įsileidžia tik artimi gerai pažįstami žmonės. Šioje zonoje bendraujant būdingas pasitikėjimas, kalbama tyliai, prisiliečiama.
- Asmeninė zona (50-120cm) Tokiu atstumu patogu bendrauti su draugais kolegomis.
- Socialinė zona (120-400cm). Tai patogiausias atstumas formaliems kontaktams visuomenėje, įstaigose, mokykloje. Tokiu atstumu bendraujama su nepakankamai pažįstamais žmonėmis.
- Visuomeninė zona (daugiau kaip 400cm). Tokiu atstumu paprastai skaitomos paskaitos, kalbama mitinguose ir pan.
Bendravimo įgūdžių formavimasis
Bendrauti pradedama jau nuo pat kūdikystės. Augant kūdikiui vystosi jo bendravimo įgūdžiai. Svarbiausi bendravimo įgūdžiai pradeda formuotis viduriniojoj vaikystėj. Kalbos tobulėjimas priklauso tiek nuo šeimos ir mokyklos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisąmoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairiomis aplinkybėmis.
Šeima - pirmoji bendravimo mokykla
Šeima yra pirmoji ir svarbiausioji auklėjimo ir bendravimo grandis. Bendraudamas su tėvais, vaikas užmezga kontaktą, sukurdamas ryšį. Yra tiesioginis labai stiprus emocinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Kiekvienas vaikas trokšta meilės, glamonių. Jis nori būti aplinkinių mylimas, suprastas, pripažintas. Nors sąlygos ir pasikeitusios, šeima ir toliau sudaro optimalias bendravimo su suaugusiais galimybes. Nė viena vaikų auklėjimo įstaiga negali laiduoti tokio bendravimo ir nepajėgia atstoti šeimos aplinkos. Tik tėvų bendravimo praturtintas vaikas iš šeimos židinio pasisemia dvasinės stiprybės visam gyvenimui. Abipusis supratimas ir pagarba, geri tarpusavio santykiai skiepija vaikams orumą, dvasios kilnumą, saugo nuo blogo elgesio ir nepadorumo. Vaikams didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimas. Abejotinas yra teiginys, kad tėvai pasidaro svetimi savo vaikams. Todėl labai svarbu, kad šeimoje įsigalėtų bendri tėvo ir motinos interesai, kurie juos vienytų. Kai tėvai rūpinasi vienas kitu, jų vaikai palankiau reaguoja į motinos ar tėvo poveikį.
Mokyklos įtaka vaiko bendravimui
Mokykliniais metais vaikai išeina iš uždaros šeimos aplinkos ir pereina į mokyklos priežiūrą. Greta tėvų atsiranda kitų autoritetų - mokytojų ar auklėtojų. Prasideda bendravimas su bendraamžiais. Mokymasis - sudėtinga veikla, kuriai vaikai turi būti tinkamai pasirengę. Mokykla turi skatinti bendravimą, pagrįstą bendradarbiavimu. Mokytojas turi žiūrėti į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios nariai mokosi bendrauti vieni su kitais. Bendravimas tarp mokinių ir mokytojų turi remtis principu “Čia ir dabar”. Vaikams nereikia priminti praeities nesėkmių. Bendravimas yra bendradarbiavimo pagrindas, tačiau vien tik bendravimas neužtikrina bendradarbiavimo. Klasėje didelę įtaką turi mokytojo elgesys, nes paparastai tik mokytojas sprendžia, kaip kurti klasėje aplinką, skatinančią bendrauti ir bendradarbiauti. Mokytojo ir mokinių bendravimas turi įtakos teigiamam klasės klimatui sudaryti.
Vaikų visuomenė ir elgesio taisyklės
Bendraudami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrai, kuri yra vadinama vaikų visuomene. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo kasdieninės tėvų priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių, jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi jei jų neturi.
Vaikų elgesio taisyklės
Jas vaikai sukuria patys, spontaniškai ir jų sutartinai laikosi. Daugelis tų taisyklių reiškia nepriklausomybę nuo suaugusiųjų. Pajuoka, erzinimas veikia labai stipriai, vaikas keičia savo elgesį, kad tik nepažeistų vaikų visuomenėje priimtinų taisyklių. Vaikui yra labai svarbi jo draugų nuomonė apie jį. Atstūmimas lemia socialinius įgūdžius. Vaikai mokosi socialinių įgūdžių vieni iš kitų, net tarpusavyje konfliktuodami. Nuo socialinio prisitaikymo vaikystėje ir pradinėje mokykloje priklauso, kaip vaikas prisitaikys paauglystėje. Vaikui nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas atrodo kaip visiška katastrofa.
Ribų svarba vaiko gyvenime
Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus. Jos neturi būti per griežtos, kad nenudrąsintų vaiko.
Kaip užtikrinti, kad vaikai laikytųsi ribų?
- Pozityvi šeimos atmosfera.
- Pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis.
- Tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas.
- Aiškumas ir konkretumas formuojant ribas.
- Taikomos pasekmės turi būti logiškos, iš anksto sutartos ir susijusios su netinkamu poelgiu.
- Kvietimas vaikus diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo.
- Atskirti netinkamą vaiko elgesį nuo jo asmenybės.
Bendravimo taisyklės vaikams: praktiniai patarimai
Norime, kad mūsų vaikai būtų draugiški, mandagūs ir malonūs, mokėtų dailiai elgtis svečiuose ir neverstų raudonuoti pietaujant restorane. Savaime suprantama, kad mažylius būtina skatinti ieškoti, mokytis, išbandyti, susipažinti su savo aplinka ir plačiu pasauliu. Nereikėtų lįsti prie kitų žmonių staliuko, tačiau su jais pasisveikinti, linktelėti ar pamojuoti tikrai galima. Einant šaligatviu reikia nepamiršti pasitraukti į šoną, kad pavyktų prasilenkti su priešais einančiu žmogumi.
Šiuolaikinis auklėjimo modelis koncentruojasi į vaiką, kaip asmenybę ir savarankišką žmogų, moko jį pastovėti už save, drąsiai reikšti mintis, žinoti ir ginti savo teises. Priminkite vaikui, kad būtina atsistoti į kambarį atėjus seneliams, svarbu pro duris praleisti auklėtoją ir mokytoją, gavus skanėstų pirmiausiai pasiūlyti vyresniems. Vaikai turi suprasti, kad dėmesys ir draugiškas bendravimas būtinas ne tik jiems, bet ir kitiems žmonėms.
Gimus vaikučiui jis tampa mūsų pasaulio centru, labai stengiamės, kad jam nieko netrūktų, kad mažylis būtų viskuo aprūpintas, patenkintas ir laimingas. Net ir pačių mažiausių galima paprašyti padėti šeimos nariams, draugams ar mokytojams.
Įsiaudrinę ir daug įspūdžių turintys vaikai yra linkę šūkauti, pertraukinėti, tujinti suaugusiuosius, o supykę jie gali imti kelti balsą, perdėtai piktintis. Sakoma, kad žmogaus elgesys su aptarnaujančiuoju personalu geriausiai parodo jo tikrąjį veidą - iš tiesų mandagūs ir draugiški žmonės su padavėjais, valytojais, vairuotojais ir pan.
Namose vaikučiai dažniausiai gali truputį savivaliauti - kraustyti žaisliukus, išberti kaladėles, nubėgus į virtuvę pasiimti obuolį iš vaisių indo ar savarankiškai apsilankyti tualete. Paaiškinkite vaikui, kad atėjus į svečius reikia nusirengti, paklausti šeimininko, kur galima pasidėti viršutinius drabužius ir batukus, palaukti, kol būsite pasodinti ir t.t. Leiskite vaikui pasitreniruoti - sutarkite su bičiuliais, kad apsilankysite su vaiku ir jį apmokysite.
Savarankiškumo ugdymas ir mokymas pačiam priimti sprendimus yra labai svarbus nuo pat mažumės, tačiau pagarbos suaugusiems įskiepijimas - tiesiog būtinas. Mažyliui paprašius leidimo nepamirškite jo pagirti, patikinkite, kad jis pasielgė teisingai, kad nepamirštų ir kitą kartą vėl atsiklausti tėvelių ar kitų suaugusiųjų. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad pagarba turi būti abipusė, tad, norėdami pasiskolinti vaiko žaislą ar pieštukus taip pat paprašykite jo leidimo.
Patyčių kultūra mūsų visuomenėje yra labai stipriai įsišaknijusi, o šaipytis bei žeminti kitus pradeda jau patys mažiausieji. Deja, tačiau šį labai bjaurų ir aplinkinius skaudinantį įprotį vaikai perima iš mūsų. Pasistenkite atsikratyti šio bjauraus įpročio ir neperduokite jo savo vaikams! Mokykite vaikus įžvelgti gražius dalykus, pasakyti komplimentą, pagirti. Parodykite vaikučiui, kad teta įsisegė dailią sagę, o tėtis švariai nusiskuto, priminkite jam, kad gražu pagirti aplinkinius.
11 patarimų, kaip užauginti sėkmingus vaikus
- Rūpinkitės savimi.
- Rodykite vaikams tinkamą pavyzdį.
- Bendraukite su vaikais.
- Girkite vaikus.
- Atsakinėkite į vaiko klausimus.
- Drausminkite vaikus.
- Mokykite vaikus tinkamai išreikšti savo jausmus.
- Mokykite vaikus tinkamai valdyti pyktį.
- Nepasiduokite vaikų manipuliacijai.
- Venkite materialinio skatinimo.
- Skatinkite vaikų savarankiškumą.
Paauglystė - iššūkių metas
Paauglystė - iššūkių metas tiek vaikams, tiek tėvams. Šiuo laikotarpiu jaunuoliai siekia autonomijos, pripažinimo tarp bendraamžių ir ieško savęs. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė teigia, kad emocinis atsiskyrimas nuo tėvų ir tapatinimasis su bendraamžiais yra normalus asmenybės formavimosi etapas. Tačiau tėvams svarbu suprasti kylančius pavojus ir mokėti tinkamai elgtis su vaiku.
Paauglių poreikis pritapti prie grupės
Paauglystės laikotarpiu jaunuoliai suvokia, kad daugelį dalykų gali padaryti patys. Atsiranda veiklų, kuriose tėvų dalyvavimas nebėra toks svarbus. Paauglys pradeda kritiškai vertinti namuose esančias taisykles ir susitarimus. Šiuo metu jam ypač svarbūs tampa identitetas, autonomiškumas ir intymumas. Paauglys išgyvena psichosocialinės raidos krizę, ieškodamas atsakymų į klausimus: „Kas aš esu?“, „Ko noriu ir ką sugebu?“, „Kuo būsiu?“. Būdamas grupėje, paauglys jaučiasi labiau suprastas, savimi pasitikintis, pripažintas ir įvertintas.
Teigiami aspektai priklausant draugų grupei
Priklausymas grupei paaugliui suteikia galimybę lavinti socialinius įgūdžius, kurti lygiavertiškus santykius ir įvertinti savo sprendimus. Paaugliui svarbus grupės narių įvertinimas ir pripažinimas. Jaunam žmogui svarbu susitapatinti su savo kartos atstovais, nes jiems kartu teks kurti šalies ateitį. Skirtingų kartų asmenų požiūris į daugelį dalykų skiriasi, o tos pačios kartos - sutampa. Paauglystėje jaunuoliai labiau linksta prie tų asmenų, kurių pasaulio matymas bei požiūris yra jiems artimesnis. Kiekviena karta pasižymi tam tikrais bendrais ypatumais, kurie yra nulemti to laikmečio.
Tėvų vaidmuo paauglių gyvenime
Paauglystė - ypatingas amžiaus raidos tarpsnis, kai asmuo iš vaiko palaipsniui pereina į suaugusiojo gyvenimą. Jaunuoliai tampa savarankiškesni bei brandesni, yra drąsūs ir ryžtingi, stengiasi patys siekti savo tikslų, spręsti problemas, įveikti sunkumus. Tėvai dažnai stengiasi duoti geriausius patarimus, tačiau tokie patarimai paaugliams gali skambėti kaip nurodinėjimas, savo nuomonės kišimas ir tai dažnai sukelia pasipriešinimą bei norą elgtis atvirkščiai. Po tėvų patarimais dažnai slypi jų noras, kad vaikas būtų kitų mėgstamas bei pripažintas, kad įgytų tinkamą išsilavinimą, kad įvykdytų pačių tėvų nepasiektas svajones.
Kaip tėvams elgtis emocinio atsiskyrimo laikotarpiu?
Paaugliui labai svarbu būti suprastam. Kad tėvai labiau suprastų savo paauglį, būtina išsiaiškinti, ko jis siekia savo gyvenime, kokių norų bei svajonių turi. Svarbu ne nurodinėti, bet skatinti savo vaiką mąstyti. Efektyviausiai gyvenimo pamokos yra įsisavinamos per patyrimą. Tėvams būtina išlaikyti pagarbų santykį su savo paaugliu, pasitikėti, vertinti bei priimti jo nuomonę, diskutuoti, o ne nurodinėti. Kontrolė namuose reikalinga, tačiau jos neturi būti per daug.
Keista išvaizda - paauglystės eksperimentai
Paauglystėje ypatingai svarbus socializacijos procesas. Paaugliai siekia išbandyti daug naujų dalykų, ieško sau tinkamiausių sąlygų, kaip save realizuotų, kad jaustųsi pripažinti bei įvertinti. Paaugliai yra drąsūs bei atviresni naujovėms. Tai neišvengiamai susiję su eksperimentais, kurie tėvams gali nepatikti. Paauglystėje tėvams ypatingai svarbu neprarasti ryšio su savo vaikais, būtina domėtis paauglio interesais. Kategoriškas bendravimas neišklausius paauglio nuomonės bei neįsiklausius į jo norus, gali sukelti maištą. Tokiu atveju tam tikri vaiko sprendimai gali būti kaip protesto forma.
Pavojai, slypintys bandyme pritapti prie grupės
Daugumos tėvų noras, kad jų vaikas bendrautų su draugais, pasižyminčiais prosocialiu, o ne asocialiu elgesiu, kad vaikas savo elgesiu bei sprendimais prisidėtų prie pozityvios kultūros formavimo grupėje. Kuo labiau paauglys nori priklausyti tam tikrai grupei, tuo lengviau jis pasiduos tos grupės įtakai. Tėvų ir paauglio tarpusavio santykiai turi reikšmingos įtakos jo bendravimui su draugais: kuo santykiai su tėvais prastesni, tuo didesnę įtaką paaugliui turi jo draugai. Kiekvienoje grupėje vyrauja tam tikros taisyklės bei elgesio normos, kurios ne visada sutampa su socialinėmis normomis. Paauglys, kuris geriausiai save identifikuoja asocialioje bendraamžių grupėje, viduje gali išgyventi daug skausmingų patyrimų, kurie didele dalimi gali būti „atsinešti“ iš vaikystės. Dar vaikystėje patirtas smurtas, pažeminimai, patyčios vaikui formuoja žinutę, kad pasaulis yra nesaugus ir būtina gintis.
Ką daryti, jei draugai veda iš kelio?
Apie kiekvieną nerimą keliantį paauglio elgesį tėvams būtina pasikalbėti su savo vaiku. Kalbantis reikia vengti priekaištų ir pradėti nuo to, kad tėvai patys nerimauja dėl konkretaus savo vaiko elgesio. Tėvams taip pat būtina suprasti, kodėl jų vaikas pasirinko būtent šiuos draugus. Galbūt paauglio netinkamas elgesys buvo vienkartinis - tokiu būdu paaugliai eksperimentuoja, bando atsirinkti, kas jiems yra tinkama, o kas ne. Tėvams būtina žinoti, su kuo bendrauja jų vaikai. Verta pasidomėti, kaip sekasi vaiko draugams, tokiu būdu tėvai sužinos, kaip sekasi ir jų vaikui. Taip pat svarbu aptarti, kokio elgesio tėvai tikisi iš savo paauglio, kokios taisyklės yra namuose. Patį pirmą kartą tėvams naudinga įspėti savo vaikus dėl jų netinkamo elgesio ir konkrečiai įvardinti, kokios bus pasekmės kitą kartą. Jos turi būti aiškios, adekvačios bei sąžiningos. Paaugliai turi suprasti, kad jų saviraiškos laisvė bei identiteto paieškos nėra apribotos, tačiau turi aiškiai žinoti namuose galiojančius susitarimus bei taisykles, kurias kol kas nustato tėvai.
Tatuiruotės - noras ar protestas?
Pagrindinis dalykas tėvams - ramiai ir rimtai sureaguoti į savo paauglio norus. Tėvams reikalinga žinoti, kuo vaikui tai yra svarbu. Diskutuojant su paaugliu, jis supras, kad jo nuomonė tėvams yra svarbi. Kalbant apie tatuiruotę, svarbus yra ir finansinis aspektas: ar paauglys domėjosi, kokia jos kaina? Iš kur planuoja gauti pinigų?
Tėvų ir vaikų santykiai skyrybų metu
Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu. „Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai.
Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypatingai tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi.
Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti, dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.
Mamos neretai pastebi, kad išsiskyrus tėčiai mažiau rūpinasi vaikais, atitolsta, kad nebėra to ryšio, koks buvo iki tol. Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo. Vis dėlto T. Haukso ir L. Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų.
Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys. Dar vienas nuogąstavimas, kuriuo dalijasi gyvenantys su vaikais tėvai, kad negyvenantys kartu ne visada tęsia savo pažadus, būna, jog dingsta ilgesniam laikui, vėl atsiranda, vėl dingsta. Kaip toks elgesys veikia vaikus? Priklauso nuo situacijos.
Tėvai ne visada geba bendru susitarimu nuspręsti, kaip atrodys vaiko priežiūra po jų skyrybų. Tėvams būtų naudinga iš anksto aptarti, kaip dažnai, kada, kur galės susitikti su vaiku. Jei vis dėlto tėvams to padaryti nepavyksta, reikėtų pagalbos kreiptis į tam tikrus specialistus - vaiko teisių specialistus, psichologus. Būna atvejų, kai tarpusavyje konfliktuodami tėvai pamiršta, kad pagrindinis jų bendravimo po skyrybų tikslas - užtikrinti geriausius vaiko interesus bei patenkinti jo poreikius. Konfliktinių situacijų metu vienas iš tėvų gali pabandyti palenkti vaikus į savo pusę, apkalbėdamas kartu negyvenantį.
Kaip neįvelti vaikų į suaugusiųjų santykius?
Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Reikėtų pasistengti jaučiamą pyktį savo buvusiam partneriui išreikšti adekvačiu būdu, pavyzdžiui, lankyti individualias psichologo konsultacijas, bendrauti vienas su kitu pagarbiai, tartis sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną i tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus.
Atsimenu konkretų atvejį, kai mama savo dukrai neleido bendrauti su močiute, nes, jos nuomone, močiutė nuteikinėja vaiką prieš mamą. Iki tol vaikas gyveno su mama, tačiau didžiąją laiko dalį leisdavo pas močiutę, nes mama buvo užsiėmusi darbo reikalais. Dėl tam tikrų įsitikinimų mama apribojo vaiko bendravimą, nepaaiškindama, dėl kokios priežasties mergaitė negali bendrauti su jai brangiu ir artimu žmogumi. Vaikas patyrė krizę bei stiprius neigiamus jausmus. Pokalbių metu mergaitė išsakė nerimą, jog bijo, kad ji daugiau niekada negalės susitikti su močiute. Vaikas svarstė, kad gal ji netinkamai pasielgė, kažką ne taip pasakė, kad mama ją nubaudė. Darbo su šeima metu stebėtas stiprus vaiko pyktis mamos atžvilgiu. Manau, kad svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, jog tėvai negeba kalbėtis gyvame kontakte. Tokiu atveju reikėtų apsvarstyti galimybę bendrauti tik telefonu ar į susitikimus pasikviesti trečią, pašalinį asmenį, kuris padėtų suvaldyti konfliktinę situaciją.
Bendravimo su vaiku tvarka po skyrybų
Kas kiek laiko negyvenantis kartu tėtis ar mama turėtų matytis su savo vaiku, kad išlaikytų ryšį? Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę. Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti ne retesnis kaip kas 3 dienas. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti pastovų ryšį. Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku.
3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus.
6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje.
13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į paties vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė. Dėl bendravimo laiko tėvams reiktų nuspręsti individualiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius. Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.
Pavojai internete
Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai, daug laiko praleidžiantys internete, auga stebėdami gana naujos profesijos - nuomonės lyderių - vystymąsi. Jaunas žmogus turi suprasti, kad internete savo įvaizdžiu ar informacija gali būti manipuliuojama, suvokti, kad siekiant žinomumo gali kilti įvairių sunkumų ir iššūkių, ne vien tik džiaugsmų. Stiprėjant vaiko ar net ir suaugusio žmogaus norui būti pripažintam internete, kyla ir rizika, kad jis elgsis vis labiau pagal kitų norus ir įsivaizdavimus, o ne vadovaudamasis savo vidinėmis vertybėmis, o tai jaunam, savo identitetą kuriančiam žmogui gali turėti sunkesnių ilgalaikių padarinių. Be to, dėl didesnio matomumo didėja ir kibernetinių patyčių rizika. Svarbu aptarti variantus, ką daryti susidūrus su patyčiomis.
Bendravimas - pagrindinis įrankis tėvų ir vaikų santykių kūrimo procese. Trečiosios pozityvios tėvystės mokymų paskaitos metu, kuri vyko vasario 24 dieną, daug dėmesio skirta pozityviam bendravimui, kaip pozityvios tėvystės pagrindui. Kalbėjimas su vaiku yra atskiras menas, turintis savo taisykles ir prasmes. Labai dažnai tėvai tiesiog neklauso, nes mano žinantys, ką vaikas jiems nori pasakyti. Tokiu būdu nutraukia vaikus nespėjus jiems pasakyti iki galo, ką jie norėjo pasakyti, ir padaro savo išvadas, kurios ne visada sutampa su informacija, kurią galėjo išgirsti. Dėl išankstinių išvadų ir nesiklausymo atsiranda nesusikalbėjimas tarp tėvų ir vaikų, o tai gali sukelti konfliktus. Ne veltui yra sakoma, kad gamta sukūrė žmogų su dviem ausimis ir viena burna tam, kad jis daugiau klausytų nei kalbėtų, bet labai dažnai žmogus elgiasi atvirkščiai.
Vaikų privatumas internete – vaikų saugumas ir apsauga internete
tags: #bendravimo #taisykles #vaikams
