Ankstyvoji vaikystė - ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius. Vaikai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje praleidžia daug laiko bendraudami, įvairiais būdais komunikuodami ar žaisdami vienas su kitu. Tenka pripažinti, šiomis dienomis daugėja vaikų, turinčių elgesio ar emocijų sunkumų, kas lemia vaikų nepakankamus emocinio intelekto įgūdžius, kurie taip reikalingi pozityvių santykių palaikymui. Iš vaikų pasigirsta tokios frazės kaip - „aš nebūsiu tavo draugė“, „neduosiu tau, nes tu negera“, „čia mano“ , „dink“. Dėl šių priežasčių vaikai nebesutaria vienas su kitu, nemoka prisitaikyti vienas prie kito, empatiškai reaguoti ar kontroliuoti savo elgesį bei emocijas kitų vaikų atžvilgiu.
Kasdieninis bendravimas formuoja įgūdžius. Be abejonės, tai kiek vaikas praleidžia laiko su kitais vaikais, ar suaugusiaisiais, turi įtakos jo/jos socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymuisi ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymo gebėjimams. Tik praktikuodamasis, bendraudamas, susidurdamas su tam tikromis kliūtimis ir jas spręsdamas, vaikas išmoks socialinių normų, tobulins savo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Praktinis pavyzdys iš vaikų bendro žaidimo smėlio dėžėje - tarkime, smėlio dėžėje žaidžia 10 vaikų, jie visi turi pasidalinti ten esančiais žaislais.
Ikimokyklinio ugdymo mokytojai turi skirti pakankamai dėmesio vaikų tarpusavio santykių kūrimui, be jų pagalbos, vaikams sunku išsiugdyti reikiamus tarpusavio bendravimo įgūdžius. Pirmoji tarpusavio santykių kūrimo mokykla yra šeima. Jeigu šeimos resursų nepakanka, kad vaikai galėtų išsiugdyti reikiamų įgūdžių, mokykla ar darželis tai papildo, pastiprina.
Šiai dienai vaikams trūksta gerųjų suaugusiųjų tarpusavio bendravimo pavyzdžių iš kurių vaikai galėtų mokytis kaip sugyventi tarpusavyje.
Bendravimo įgūdžių ugdymo metodai
Suaugusiojo pavyzdys. Turbūt, ne kartą teko girdėti, jog vaikai lyg kempinėlės - viską sugeria. Taip pat yra ir su elgesio modeliais, kuriuos perteikia vaikui artimi suaugusieji. Jei suaugusysis intuityviai stengiasi demonstruoti pozityvius tarpusavio santykius palaikantį elgesį tiek su pačiu vaiku, tiek su šeimos nariais vaikui matant, tai gali paskatinti vaiką taikyti šiuos, pavyzdinius, elgesio modelius su kitais bendraamžiais ar suaugusiaisiais. Pavyzdys iš gyvenimo - vaikai įsijautę į žaidimą garsiai kalba tarpusavyje, spontaniška ugdytojų reakcija būna - „nustokit rėkti, kiek galima…“ arba „kaip visada keliat triukšmą, nemokat žaisti ramiai“. Kita dalis ugdytojų, kurie gilinasi į save, stengsis reaguoti kitaip: „matau, kad įsijautėt į žaidimą ir kalbat labai garsiai. Nuo jūsų garsaus kalbėjimo darosi sunku išbūti. Ką darom dėl to?“
Socialinės istorijos. Socialinės istorijos - tai trumpi, iliustruoti pasakojimai, skirti padėti vaikams suprasti įvairias kasdieniškas, gyvenimiškas situacijas bei perteikti tinkamo elgesio pavyzdžius vaikams priimtina forma. Šias istorijas galima kurti kartu su vaiku, parenkant jam tuo metu aktualią temą, pavyzdžiui, kaip užmegzti pokalbį, aktyviai klausytis ar įsitraukti į žaidimą su kitais vaikais. Svarbu, kad socialinės istorijos būtų aiškios, trumpos ir lengvai suprantamos vaikui.
Vaidmeniniai žaidimai. Šių žaidimų metu vaikai lengvai įsijaučia į tam tikrą vaidmenį, empatiškai perteikia kito emocijas, išgyvena naujas situacijas, žvelgia į tam tikrus įvykius iš kito perspektyvos. Vaidmeninių žaidimų metu vaikai praktikuoja bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Vaidmeniniai žaidimai gali būti panaudoti dviem aspektais - vaikų bendravimo įgūdžių stiprinimui ir netinkamo elgesio permodeliavimui į tinkamu elgesiu pagrįstus scenarijus. Ugdytojams svarbu nenutraukti vaiko žaidimo, kai jiems atrodo, jog vaikai, jų nuomone, žaidžia ar bendrauja ne tinkamai, bet išnaudoti šias situacijas vaikų pažinimui, neįsiterpiant anksčiau laiko, kol tai yra saugu.
Priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymosi sritys
Priešmokyklinis ugdymas - visuotinis vienerių metų trukmės ugdymas, skirtas vaikams nuo 5 metų padėti subręsti mokyklai. Priešmokyklinio amžiaus vaikai turi įgyti kasdieniam gyvenimui, bei sėkmingam ugdymui/-si būtinų kompetencijų, kurios yra ugdomos/-si ne tik grupėje, bet ir lauko aplinkoje. Kasdien lauke vaiko praleistas laikas yra toks pat svarbus kaip ir ugdymas/- is grupėje. Švietimo aprūpinimo standartuose (2011) teigiama, jog mokymosi aplinka kuriama ir turtinama vadovaujantis funkcionalumo, šiuolaikiškumo, estetiškumo, žmogaus saugos ir ergonomikos principais. Tačiau LR švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose (LR Švietimo įstatymas, 2011 m., 22 str.) dominuoja reikalavimai, susiję su vaiko globa, saugumu, sveikata. Edukacinis aspektas išreikštas silpnai, trūksta tikslesnių, aiškesnių rekomendacijų ugdomosios aplinkos įrengimui užtikrinti. Santykinai daug mažiau dėmesio skiriama ugdomosioms aplinkoms lauke. Daugelio ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą vykdančių įstaigų lauko ugdomoji aplinka neatitinka ar prieštarauja jau patvirtintiems reikalavimams.
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Kasdieninėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius (pvz., koncertus, spektaklius, parodas, pavienius kūrinius), bendraamžių raišką ar kitomis aktualiomis temomis. Stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja, supranta gaunamus paprastus verbalinius ir neverbalinius pranešimus. Apibūdina savo jausmus ir emocijas, kylančias įvairių veiklų metu.
Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Tyrinėdami Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldą, pastebi skirtingų tautų kultūrinį išskirtinumą, šiais atradimais pasinaudoja žaidimo, mokymosi situacijose ar atlikdami projektines veiklas (pvz., susipažįsta su tautinių raštų ornamentais, valstybių vėliavų spalvomis, išradimais, monetomis, banknotais ir pan.). Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje. Susipažinę su kai kurių Lietuvos kūrėjų bei atlikėjų kūryba, dalijasi savo įspūdžiais apie kūrinių įvairovę.
Gamtamokslinis ugdymas
Domėdamasis, aiškindamasis, stebėdamas, žaisdamas, visais pojūčiais patirdamas, spontaniškai ir tikslingai tyrinėdamas atpažįsta ir savais žodžiais apibūdina artimiausios aplinkos gamtos objektus, reiškinius, jų įvairovę, požymius, kaitą. Atlieka ir paaiškina paprasčiausią savo sumanytą ir aptartą tyrimą laikydamasis jam suprantamos gyvybės saugojimo etikos. Žaisdami, tyrinėdami artimą aplinką pastebi gamtinių išteklių (Saulė, vėjas, vanduo, dirvožemis), naminių gyvūnų (bitė, avis), augalų (daržovės, vaisiai, vaistažolės), grybų naudą žmonėms: naudojimas maistui (salotos, sultys) ir gydymui (mėtų, aviečių arbata, medus), drabužiams (vilnonis megztinis, kojinės). Dalyvaudami bendrose veiklose, aptardamas kasdienes situacijas aiškinasi, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei, susižeidus, pasiklydus miške, įgėlus bitei, kaip elgtis kilus gaisrui. Žaisdamas, tyrinėdamas aiškinasi, lygina, kuo skiriasi gamtos daiktai nuo žmogaus sukurtų daiktų, iš kokių medžiagų pagaminti buityje naudojami daiktai (pvz., plastiko, metalo, medžio).
Augalai
Bendradarbiaudamas, tyrinėdamas, dalyvaudamas bendrose veiklose stebi ir fiksuoja (fotografuodamas ar pažymėdamas skalėje) pasirinktą augalą skirtingais metų laikais. Atpažįsta ir pavadina keletą artimiausioje aplinkoje augančių medžių, krūmų, žolių. Žaisdamas, įgydamas patyrimo susipažįsta su augalo poreikiais (vanduo, šviesa, dirvožemis). Skiria dažniausiai sutinkamas daržoves, vaisius, nusako, kaip juos naudoti maistui. Tyrinėdamas susipažįsta su augalo gyvenimu nuo sėklos iki sėklos.
Gyvūnai
Žaisdamas, tyrinėdamas paveikslėliuose ir natūroje atpažįsta ir įvardija naminius ir kai kuriuos laukinius gyvūnus. Dalyvaudamas bendrose veiklose, aptarimuose samprotauja apie naminių ir laukinių gyvūnų gyvenimo skirtumus, gyvūnų poreikius. Tyrinėdamas artimą aplinką atranda, kaip žiemoja gyvūnai, aiškinasi, kodėl kai kurie paukščiai migruoja.
Dangaus kūnai
Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas artimą aplinką domisi dangaus kūnais, atpažįsta Žemės planetą, Saulę, Mėnulį, savaip juos apibūdina.
Gamtos reiškiniai
Tyrinėdamas, stebėdamas, dalyvaudamas bendrose veiklose pastebi ir pavadina savo aplinkoje daugumą gamtos reiškinių (rasa, vaivorykštė, vėjas, šlapdriba, šerkšnas, šalna, atodrėkis, šešėliai, sniegas). Kartu su kitais stebi orus, juos sutartiniais ženklais fiksuoja kalendoriuje. Tyrinėja vėją, jį apibūdina (šaltas, šiltas, stiprus).
Daiktai ir medžiagos
Žaisdamas, stebėdamas, tyrinėdamas atpažįsta, pavadina artimos aplinkos daiktus, juos apibūdina, palygina, pagal paskirtį naudoja, grupuoja pagal požymius (gyvas, negyvas), tekstūrą, spalvą, formą, dydį, ilgį (ilgas, trumpas), temperatūrą (šiltas, šaltas), svorį (lengvas, sunkus).
Tyrinėjimai
Su mokytoju, kitais tyrimo dalyviais atlieka tyrimą, aptaria atliekamo tyrimo eigą, rezultatus, įgytą patirtį. Atsakydamas į klausimus išvardija sunkumus ar problemas, su kuriomis susidūrė tyrinėdamas gamtos objektus ar reiškinius, pasakoja, kaip rado sprendimą. Remdamasis savo patirtimi ir vartodamas paprasčiausias gamtamokslines sąvokas aptaria artimiausioje aplinkoje esančius gamtos objektus. Prieinamuose informacijos šaltiniuose, taip pat ir skaitmeniniuose, atradęs iliustruotą informaciją apie gamtos objektus ir reiškinius skirtingais jam žinomais ar pasiūlytais būdais ją perteikia kitiems.
Informacijos rinkimas, aptarimas ir pateikimas
Gamtamokslinę informaciją renka įvairiais jam žinomais ar pasiūlytais būdais (stebi, tyrinėja, skaito, klausinėja) ir priemonėmis (pvz., lupa, termometras, mikroskopas, fotokamera, matavimo prietaisai, matavimo juosta), ją pristato kitiems. Stebėdamas, tyrinėdamas, bendradarbiaudamas savaip samprotauja apie pastebėtas ryškiausias aplinkos objektų savybes, požymius, juos palygina. Kalba apie tai, ką darė tyrinėdamas ar veikdamas. Stebėdamas, tyrinėdamas literatūros šaltinius (taip pat ir skaitmeninius), klausydamas pasakojimų skiria realius gamtos objektus nuo fantastinių ir nurodo, kas iliustracijoje, pasakojime netikra. Domėdamasis smulkiąja tautosaka (pvz., mina mįsles apie gamtos objektus), negrožinėmis knygomis (pvz., gamtos enciklopedijomis, atlasais), pažįsta gamtą. Dalyvauja skaitomų gamtinių siužetų aptarimuose, pasisako.
Gamtinių išteklių nauda ir Darnumas su gamta
Žaisdamas, tyrinėdamas artimą aplinką pastebi gamtinių išteklių (Saulė, vėjas, vanduo, dirvožemis), naminių gyvūnų (bitė, avis), augalų (daržovės, vaisiai, vaistažolės), grybų naudą žmonėms: naudojimas maistui (salotos, sultys) ir gydymui (mėtų, aviečių arbata, medus), drabužiams (vilnonis megztinis, kojinės). Dalyvaudamas bendrose veiklose, aptardamas kasdienes situacijas aiškinasi, kur kreiptis pagalbos ištikus nelaimei, susižeidus, pasiklydus miške, įgėlus bitei, kaip elgtis kilus gaisrui. Žaisdamas, tyrinėdamas artimiausią aplinką aiškinasi, kas yra gamtos ištekliai. Žaisdamas, tyrinėdamas aiškinasi, lygina, kuo skiriasi gamtos daiktai nuo žmogaus sukurtų daiktų, iš kokių medžiagų pagaminti buityje naudojami daiktai (pvz., plastiko, metalo, medžio).
Bendrose veiklose įgyja supratimą ir savais žodžiais apibūdina save kaip gamtos dalį, žmogaus poreikius ir jo daromą poveikį gamtai. Rodo iniciatyvą saugoti gamtą, atsakingai vartoti gamtos išteklius. Smalsauja, ką tyrinėja gamtos mokslai, ką veikia mokslininkai. Žaisdamas, tyrinėdamas išbando gamtininko, mokslininko profesijas, samprotauja, kuo jos ypatingos, skiriasi nuo kitų. Domisi, kaip gamtininkai, mokslininkai dirba, kokiomis priemonėmis, instrumentais naudojasi, kuo reikšmingas jų darbas.
Komunikacinės kompetencijos ugdymas
Bendraudamas sukaupia dėmesį, klausosi draugų ir suaugusiųjų. Žaisdamas ir kitaip veikdamas kartu su kitais išsako savo nuomonę, stengiasi išgirsti ir suprasti kitą. Klausosi neilgų skaitomų ar pasakojamų tekstų, supranta jų turinį, atsako į nesudėtingus klausimus. Kalba, atsižvelgdamas į situaciją, veikdamas su kitais savaip apibūdina, pasako, atpasakoja, paaiškina, diskutuoja pažįstamose situacijose mokydamasis susitelkti į temą. Žaisdamas kūrybiškai naudojasi kalbos galimybėmis, ugdo pagarbą savo gimtajai kalbai, tarmei, svetimoms kalboms. Naudojasi jam žinomais arba pasiūlytais neverbaliniais ženklais, bendraudamas l...
Monografijoje nagrinėjami klausimai, kodėl maži (5-7 m. amžiaus) vaikai turėtų vaidinti, ir kaip galėtų vykti jų vaidybos gebėjimų ugdymas. Siekiant atskleisti šio amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymo galimybes, tyrinėjama, kokie ugdymo proceso ypatumai nulemia penkerių - septynerių metų vaikų vaidybos gebėjimų plėtotę. Monografijoje atskleidžiamas kognityvinis požiūris į vaikų kūrybinių gebėjimų ugdymą, pagrindžiama meninių simbolių kūrimo gebėjimų svarba vaiko vystymuisi, parodomas jų raidos netolygumas, pateikiamos psichologų, meno filosofų rekomendacijos edukologams. Apibrėžiami vaidybos gebėjimai, nagrinėjama, kaip ir kokiais tikslais panaudojamas žaidimas 5-7 metų vaikų vaidybinėje veikloje. Monografijoje pristatomi dviejų žvalgomųjų eksperimentinių tyrimų rezultatai, padėję rasti svarbiausius penkerių - septynerių metų vaikų vaidybos gebėjimų ugdymo modelio elementus, aprašoma vaidybinių gebėjimų diagnostinio vertinimo metodika. Pateikiamas 5-7 m. amžiaus vaikų vaidybos gebėjimų ugdymo modelis: vientisas, neskaidomas į „pasirengimo“ ir „pasirodymo“ etapus komunikacinis vaidybinės veiklos organizavimas. Apibūdinami vaikus į vaidybinę komunikaciją orientuojantys pedagogės veiksmai, kurie yra pagrindžiami kaip semiotinės mediacijos priemonės. Analizuojami ugdymo etapai, pereinant nuo žaidybinių, nesąmoningų link sąmoningesnių, ryškesnių vaidybos gebėjimų. Monografija skiriama priešmokyklinio ugdymo, teatro edukologijos ir kitų meno šakų edukologijos studentams, pedagogams, teatrinio ugdymo specialistams.
tags: #bendravimo #gebejimaisvarba #priesmokykliniame #amziuje
