Asmenys, atsidūrę socialinės atskirties paraštėje, dažnai tampa nematomi ir negirdimi. Jų istorijos retai pasiekia viešumą, o dar rečiau sulaukia deramo dėmesio ir supratimo. Šiame straipsnyje nagrinėjame benamio vaiko, kaip aukos, situaciją Lietuvoje, atsižvelgiant į teismo procesus, socialines problemas ir visuomenės požiūrį. Nors tiesiogiai benamio vaiko atvejis nėra detalizuojamas, pateikiami pavyzdžiai, iliustruojantys socialinės atskirties ir smurto pasekmes, atskleidžia bendrą problematiką.
Viena iš esminių socialinių problemų, su kuria susiduria visuomenė, yra skurdas, nedarbas ir benamystė. Šie reiškiniai glaudžiai susiję ir sudaro neigiamą socialinių problemų spiralę. Dauguma prisitaikė prie permainų ir rado savo vietą visuomenėje, tačiau dalis žmonių, ypač tie, kurie vaikystėje patyrė sunkumų, nesugebėjo pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis.
Gyvenimo be pastogės realybė
Petras Anelauskas (48 m.), neturintis nuolatinio darbo ir gyvenantis Obelinės sodų bendrijoje, susidūrė su griežta teismo nuosprendžio realybe - dešimt metų pataisos namuose už buvusio bendramokslio tyčinį nužudymą. Nors ir neturintis pastovios gyvenamosios vietos, jis, kaip ir daugelis benamių, greičiausiai pasiilgo šiltų namų ir pastogės virš galvos.
Praėjusių metų spalio 21-osios rytą Petras, ieškodamas vertingesnių daiktų, rado pamestus 50 litų. Radiniu nudžiugęs vyras nutarė atšvęsti su likimo broliu, Julius Šalaševičiumi (53 m.). Vėliau, įsigiję svaigalų, jie užėjo pas pažįstamą Kęstutį Žiemį (47 m.). Kęstutis, su kuriuo Petras kadaise kartu mokėsi internate, buvo panašaus likimo nelaimingas vaikas. Nors vyrai beveik nebendraudavo, susitikę pasisveikindavo ir pasikalbėdavo.
Petrui pasiūlius Kęstučiui kartu dar išgerti ir parodžius atsineštą butelį, pastogės šeimininkas, jau neblaivus, atsisakė. Situacija paaštrėjo, kai Petras paėmė Kęstučio cigaretes, o šis piktai pareikalavo jas grąžinti. Susidariusiai įtampai įtakos turėjo ir tai, kad vienas įsižeidė dėl nepageidaujamo svečio namuose, o kitas - dėl neįvertintų jo gerų ketinimų ir „lauktuvių“. Piktuoju Kęstučio „lydimas“ pro duris, Petras įsižeidė ir staiga du kartus dūrė draugui į pilvą peiliu.
Merdintį, kraujais paplūdusį Kęstutį Žiemį aptiko kaimynų sūnus. Nelaimėlis, nugabentas į ligoninę, mirė dėl nukraujavimo, padarę peilio dūriai pažeidė žarnas ir kitus vidaus organus.
Tyrimo kelias ir socialinės problemų atspindžiai
Pradžioje pareigūnams sunkiai sekėsi aiškintis žiauraus nusikaltimo kaltininką. Iškart buvo sulaikytas nužudytojo kaimynas, tačiau įtarimams nepasitvirtinus, jis buvo išleistas. Kiti galimi liudytojai taip pat turėjo tragiškus likimus.
Pareigūnai susidūrė su sunkumais ieškodami benamių, kurie dažnai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir gali keisti savo buvimo vietas. Po keturių parų buvo sulaikytas Julius Šalaševičius (Liudvinavinis), kuris neigė nužudęs Kęstutį, tačiau buvo suimtas. Nors pirminiais duomenimis, jis galėjo būti įtariamas, vėliau paaiškėjo, kad tikrojo kaltininko paieškos tęsėsi.
Kriminalistai, atlikdami operatyvinę veiklą, nustatė galimą konflikto priežastį. Vis dėlto, po pusantro mėnesio nuo K. Žiemio nužudymo, pareigūnai sulaikė Petrą Anelauską. Jis prisipažino, kad spalį svečiavosi pas Kęstutį, susipyko ir jį sužalojo, tačiau teigė nežinojęs, kad jo dūriai pasibaigs Kęstučio mirtimi. Petras buvo suimtas, o jo kaltė vėliau patvirtinta ne tik prisipažinimu, bet ir kitais įrodymais. Julius Šalaševičius, praleidęs areštinėje beveik du mėnesius, buvo išleistas ir liko liudininku šioje istorijoje.
Randais paženklinti likimai
Teisme P. Anelauskas gailėjosi dėl tragiškos vizito pas vaikystės draugą baigties ir nieko neneigė. Anksčiau tris kartus teistas už vagystę, chuliganizmą ir pasikėsinimą nužudyti, Petras pastaruoju metu buvo ramiai gyvenęs septynerius metus. Nors gyveno atokiau nuo Marijampolės, tačiau mieste lankydavosi dažnai, kur rasdavo įvairiausių darbų pragyvenimui.
Vyras nelengvai vertėsi nuo pat vaikystės, kai anksti liko našlaitis. Nužudytojo K. Žiemio likimas taip pat buvo tragiškas. Jis neturėjo šeimos, nuolatinio darbo, beveik nebendravo su giminaičiais. Kalbama, kad Kęstutis matė, kaip jo tėvas nušovė jo motiną, o paskui ir pats nusišovė. Po mamos netekties vaikas liko su broliu, gyveno internate. Praėjus keleriems metams Kęstučio brolis taip pat pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas Kęstutį vieną, paženklintą skaudžių išgyvenimų.
Socialinės atskirties problemos Lietuvoje
Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje vyksta sudėtingi socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai. Nepriklausomoje Lietuvoje, nors daugelis prisitaikė prie permainų, dalis visuomenės narių nesugebėjo pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Tai sąlygojo tokius neigiamus socialinius reiškinius kaip nusikalstamumas, bedarbystė, skurdas ir benamystė.
Skurdas, aukštas nedarbo lygis ir benamystė yra vienos opiausių XXI amžiaus pradžios problemų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šios problemos glaudžiai susijusios: didėjant nedarbui, auga skurdas, o tai įtakoja benamystės didėjimą.
Nedarbo pasekmė - ne tik finansiniai sunkumai, bet ir psichologinė trauma. Nedarbas demoralizuoja, veda prie netikrumo, psichinių ligų, savižudybių, nusikaltimų, alkoholizmo ir kitų neigiamų socialinių padarinių. Valstybė turėtų imtis efektyvesnių priemonių, mažinant nedarbo lygį.
Europos Sąjungos priemonės ir Lietuvos socialinės institucijos
Siekiant spręsti socialines problemas, Europos Sąjungoje apibrėžti pagrindiniai socialinės politikos principai, ypatingas dėmesys skiriamas socialinės atskirties problemoms mažinti. Tai apima socialinės apsaugos sistemos kūrimą ir tobulinimą, teisės į socialinę paramą ir medicinos pagalbą užtikrinimą.
Atkurta Lietuvos Respublika, po 50 metų okupacijos, siekia pasinaudoti kitų šalių patirtimi socialinės atskirties mažinimo srityje. Įkurtas Socialinės paramos centras, rengiami nacionaliniai kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planai.
Vilniaus „Rožytė“: benamio žmogaus likimas ir atminimas
Vilniaus „Rožytės“ (Vidos Gumbytės) istorija atspindi benamio žmogaus likimą ir visuomenės požiūrį į jį. Nors gatvėje šypsodavosi, V. Gumbytė namuose kentė depresiją. Jos mirtis sukėlė daug gražių žodžių iš rašytojų, filosofų, dizainerių, tačiau ar kas nors aplankė jos kapą?
V. Gumbytė gyveno skurdžiai, namuose buvo priversta miegoti ant kėdžių. Jai teko patirti ir globos namus, kur ji ir mirė. Moters gyvenimas ir mirtis iliustruoja socialinės atskirties problemą, kuriai būtinas nuolatinis visuomenės dėmesys ir sprendimai.
Straipsnyje taip pat paliesta teismo procesas dėl nelegaliai atlikto aborto, visuomenės požiūris į išmaldos prašymą ir socialinės atskirties problemos Lietuvoje. Benamystės situacija nesuderinama su žmogaus teisėmis į būstą, saugumą ir gyvybę.
