Didašė, dar žinoma kaip „Dvylikos apaštalų mokymas“, yra vienas seniausių ir reikšmingiausių krikščionybės raštų. Jo pilnas pavadinimas skamba „Viešpaties mokymas tautoms per dvylika apaštalų“. Pats terminas kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio „didaskein“, reiškiančio „mokyti“, tad lietuviškai šį žodį galime suprasti kaip „mokymą“, „instrukciją“ arba „pamokymą“. Ankstyvojoje Bažnyčioje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti esminį tikėjimo tiesų dėstymą, skirtą naujai atsivertusiems žmonėms, kurie ruošėsi tapti bendruomenės nariais. Šis dokumentas tarnavo kaip praktinis vadovėlis, nubrėžiantis aiškias ribas tarp krikščioniško gyvenimo būdo ir juos supančio pagoniško pasaulio papročių.
Istoriškai šis tekstas yra neįkainojamas, nes jis datuojamas I a. pabaiga arba II a. pradžia, o tai reiškia, kad kai kurios jo dalys gali būti senesnės už vėlyvąsias Naujojo Testamento knygas. Mokslininkai Didašę laiko tiltu tarp apaštalų laikų ir besiformuojančios ankstyvosios Bažnyčios hierarchijos.
Nors šimtmečius kūrinys buvo laikomas prarastu ir žinomas tik iš kitų autorių citatų, 1873 m. metropolitas Filotėjas Brienijas jį rado Jeruzalės Šventojo Kapo vienuolyno bibliotekoje, Konstantinopolyje. Šis atradimas leido pamatyti, kaip pirmieji krikščionys realiai organizavo savo liturgiją, kaip krikštijo, pasninkavo ir kokias maldas kalbėjo praėjus vos keliems dešimtmečiams po Kristaus mirties.
Pati teksto struktūra yra labai logiška ir praktiška, susidedanti iš šešiolikos skyrių. Jame nėra sudėtingų filosofinių svarstymų ar gilių dogminių ginčų, kurie atsirado vėlesniais šimtmečiais. Vietoj to, autorius pateikia tiesioginius nurodymus apie moralę, sakramentų atlikimą ir bendruomenės tvarką. Tai leidžia skaitytojui pajusti autentišką pirminių krikščionių bendruomenių dvasią, kuri dar buvo kupina eschatologinio laukimo - įsitikinimo, kad Viešpaties sugrįžimas yra čia pat, todėl kiekvienas bendruomenės narys privalo gyventi skaidriai ir atsakingai.
Dviejų kelių doktrina ir etinis mokymas
Pirmoji Didašės dalis yra skirta moraliniam parengimui, kuris vadinamas „Dviejų kelių“ mokymu. Autorius teigia, kad egzistuoja tik du pasirinkimai: Gyvenimo kelias ir Mirties kelias. Gyvenimo kelias aprašomas per meilę Dievui ir artimui, akcentuojant nuolankumą, kantrybę ir dosnumą. Šiame skyriuje cituojami Kalno pamokslo elementai, raginantys atleisti priešams ir nesiekti keršto.
Gyvenimo kelias
- Mylėk Dievą, kuris tave sukūrė.
- Mylėk savo artimą kaip save patį.
- Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau.
- Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo priešus.
- Pasninkaukite už tuos, kurie jus persekioja.
- Mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia.
- Susilaikykite nuo kūniškų ir pasaulietiškų geidulių.
- Jei kas trenkia tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.
- Jei kas verčia tave eiti vieną mylią, eik su juo dvi.
- Jei kas atima tavo apsiaustą, atiduok jam ir marškinius.
- Jei kas atima tai, kas tavo, nereikalauk grąžinti.
- Duok kiekvienam, kuris prašo, ir nereikalauk grąžinti.
Įdomu tai, kad būtent čia randame vieną seniausių istorinių liudijimų apie krikščionišką požiūrį į gyvybės apsaugą, kur griežtai draudžiama žudyti užsimezgusią gyvybę ar palikti naujagimius mirti.
Mirties kelias apibūdinamas kaip sąrašas nuodėmių, kurios griauna sielą ir bendruomenę: puikybė, stabmeldystė, magija, godumas ir veidmainystė. Šis mokymas buvo skirtas katechumenams - žmonėms, kurie dar tik ruošėsi krikštui. Prieš priimdami sakramentą, jie turėjo ne tik išmokti tiesas, bet ir radikaliai pakeisti savo elgesį, atsisakydami pagoniškos visuomenės ydų. Tai rodo, kad ankstyvoji krikščionybė buvo suprantama ne kaip teorinių žinių rinkinys, o kaip praktinis, kasdienis sekimas Kristaus pavyzdžiu.
Liturginiai nurodymai ir sakramentų tvarka
Antroji Didašės dalis pateikia pačias ankstyviausias instrukcijas dėl krikšto, pasninko ir Eucharistijos. Kalbant apie krikštą, nurodoma naudoti formulę „Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Tekstas nurodo krikštyti „gyvame“ (tekančiame) vandenyje, tačiau pasižymi dideliu praktiškumu: jei tokio vandens nėra, tinka ir stovintis, o jei trūksta abiejų - užtenka tris kartus užpilti vandenį ant galvos. Ši detalė parodo, kad ankstyvoji Bažnyčia vertino ne tiek išorinę formą, kiek dvasinę prasmę ir krikštijamo asmens tikėjimą.
Eucharistijos maldos, užfiksuotos Didašėje, yra unikalios ir skiriasi nuo vėliau susiformavusių liturginių formų. Čia dėkojama už „šventąjį Dovydo vynmedį“ ir „pažinimą, tikėjimą bei nemirtingumą“, apreikštą per Jėzų. Duona šiame tekste lyginama su grūdais, kurie buvo išbarstyti po kalvas, bet surinkti tapo vienu kepalu - tai simbolizavo Bažnyčios vienybę, kurią Dievas turėtų surinkti iš visų žemės kraštų. Eucharistijoje leidžiama dalyvauti tik krikštytiems nariams, pabrėžiant, kad šis sakramentas yra šventa bendrystė, reikalaujanti asmeninio susitaikymo su kitais bendruomenės nariais.
Kūrinys nurodo tikintiesiems „Tėve mūsų“ maldą kalbėti tris kartus per dieną, o tai rodo nustatytą maldos discipliną.
Pasninkas nurodomas trečiadieniais ir penktadieniais, sąmoningai siekiant skirtis nuo to meto judėjų tradicijos.
Bažnyčios tvarka ir pabaigos laukimas
Paskutinėje dokumento dalyje aptariama bendruomenės struktūra ir santykis su keliaujančiais mokytojais bei pranašais. Tuo metu Bažnyčia dar neturėjo griežtos hierarchijos, todėl Didašė moko, kaip atskirti tikrus pranašus nuo apgavikų. Pagrindinis testas yra ne pranašystės turinys, o asmens gyvenimo būdas: jei pranašas moko viena, o daro kita arba prašo pinigų savo naudai, jis laikomas „prekiautoju Kristumi“. Tikras pranašas ar mokytojas turi teisę gauti išlaikymą tik jei jis pats dirba ir tarnauja bendruomenei.
Taip pat nurodoma bendruomenėms išsirinkti vertus vyrus - vyskupus ir diakonus, kurie būtų romūs, ne godūs ir patikimi. Tai liudija perėjimą prie stabilesnės bendruomenės valdymo formos.
Knyga baigiasi apokaliptiniu skyriumi, raginančiu visus būti pasirengusiems, nes „paskutinėmis dienomis padaugės netikrų pranašų ir meilė pavirs neapykanta“. Šis budrumo motyvas persmelkia visą Didašę, paverčiant ją ne tik taisyklių rinkiniu, bet ir gyvu liudijimu apie bendruomenę, kuri visa širdimi laukia savo Viešpaties sugrįžimo.
Didašė apima šias pagrindines temas:
- Dvi keliai: Gyvenimo ir Mirties kelias, su išsamiais etiniais nurodymais.
- Krikštas: Instrukcijos dėl krikšto atlikimo ir jo reikšmės.
- Pasninkas ir malda: Nurodymai dėl pasninko dienų ir Viešpaties maldos.
- Eucharistija: Maldos ir taisyklės dėl sakramento priėmimo.
- Bažnyčios tvarka: Vadovavimas keliaujantiems mokytojams ir pranašams, vyskupų ir diakonų išrinkimas.
- Eschatologija: Budrumas ir pasirengimas paskutinėms dienoms.
Didašė yra ne tik istorinis dokumentas, bet ir gyvas liudijimas apie tai, kaip pirmoji krikščionių bendruomenė suprato savo tikėjimą ir gyveno pagal jį. Jos praktiniai patarimai ir moraliniai principai išlieka aktualūs ir šiandien.
