Kam reikalingi vaikiški žaislai ir kokie jie turi būti, kad ugdytų, lavintų, o ne kenktų vaiko psichikai? Taigi, pradėkim nuo klausimo: kam vaikams reikalingi žaislai? O atsakymas ne toks paprastas, kaip galėtų atrodyti.
Vaiko požiūriu žaislas gali būti bet kas: pagaliukas, buities rakandas, mamos kūnas - visa, kas pakliūva į rankas ir padeda išgauti įdomų efektą, atspindėti įgytą patirtį, išreikšti jausmus, bendrauti su pasauliu. Sveikam vaikui žaidimas - nuolatinė būsena, kylanti spontaniškai iš įgimto gebėjimo tyrinėti ir mokytis kiekvieną gyvenimo akimirką. Pasitelkdami beribę vaizduotę, žaislą vaikai geba susikurti patys iš bet ko, kartais tiesiog iš nieko, nematomą, tačiau gyvą ir asmeniškai prasmingą. Taip išeina, kad duodančio vaikui žaislą suaugusiojo vaidmuo nėra lemiamas, greičiau papildantis natūralią vaiko raidą.
Tuo tarpu tėvų požiūriu žaislai gali būti reikalingi visai kitiems tikslams pasiekti. Neretai žaislas pasitelkiamas kaip galinti vaiką užimti, bendravimą pakeičianti priemonė. Kartais žaislas tampa savotišku meilės įrodymo įrankiu, mainų ar papirkinėjimo objektu. Taip pat būna, kad tėveliai perka žaislą, kurio patys negalėjo vaikystėje turėti. Nepamirškime ir ugdymo - be abejo, svarbios žaislų funkcijos, kurios siekia dauguma supratingų ugdytojų.
Jeigu iki šios vietos vis dar esate su manimi, pabandykite trumpam susitelkti į savo vidų ir prisiminti save vaikystėje žaidžiančius, prisiminkite savo mylimą žaislą ir su juo susijusius išgyvenimus. Jei prisimenate tai praėjus 20, 30 ar daugiau metų, reiškia, žaislai iš tiesų jūsų gyvenime paliko svarbų, ryškų pėdsaką. Taigi, žaislai - reikalingi, tik ne bet kokie. Tačiau kaip atsirinkti, kai pasiūla tokia milžiniška, o vaikas nori beveik visko?
Geri ir blogi žaislai
Funkcija geram žaislui yra tai, kuo jis gali pavirsti vaiko vaizduotės dėka. Kuo mažiau žaislo funkcija apibrėžta iš anksto, tuo lengviau vaikas jį gali transformuoti pagal savo poreikius. Kaladėlės bei gamtinės medžiagos - pagaliukai, akmenėliai, smėlis, vanduo - yra puikiausias neapibrėžtos funkcijos pavyzdys. Žaidimo metu tai gali virsti bet kuo: telefonu, bokštu, mašina, ginklu...
Tuo tarpu brangus, ryškiaspalvis ir vieno mygtuko paspaudimu veikiantis žaislas tokių transformacijos galimybių savyje neturi, todėl neskatina vaiko vaizduotės ir dažniausiai greitai atsibosta.
Žaislų saugumas: fizinis ir psichinis
Žaislų saugumas yra puikiai įstatymais apibrėžtas fizine, bet ne psichine prasme. Fizinio žaislo saugumo nurodymus galima rasti ant kiekvieno žaislo, tačiau apie poveikį psichikai nuorodų neteko matyti.
Paieškojus internete, visgi, radau gana šiurpių vaiko psichiką žalojančių žaislų pavyzdžių. Dažniausiai tai buvo žaislai monstrai, lavonai, skatinantys žaloti, su pavaizduotu krauju (pvz., suvažinėtas kačiukas, suplėšomas žmogus). Kai kurie žaislai buvo skatinantys seksualumą (pvz., robotas su grąžtu penio vietoje) ar stipriai iškreipiantys realybę (pvz., nėščias kūdikis).
Psichinis poveikis dažnai nėra iš karto juntamas, jį sunkiau įrodyti ir tuo naudojasi komercine sėkme, bet ne vaikų gerove susirūpinę gamintojai. Tai, kad žaislą perkate prestižinėje parduotuvėje, negarantuoja, jog pardavėjui rūpi jūsų vaiko savijauta.
Siekiant parduoti, populiaru pasitelkti TV filmukus, pateikiančius kietai atrodančius, tačiau baisios išvaizdos ir agresyviai besielgiančius herojus, kurie vėliau pasirodo žaislų bei įvairių buitinių niekučių pavidalu ir, žinoma, vaikai reikalauja juos pirkti. Vienas pavyzdžių - tarp pradinukių mergaičių populiarus "Monster High" filmukas bei jo personažai - monstriukės lavono spalvos veidais, prisiūtomis galūnėmis. Panašu, kad nelabai kam rūpi, jog vaikas žaislą suvokia kaip gyvą būtybę ir su juo tapatinasi. Taip agresyvios, išdarkytos išvaizdos žaislai tampa vaiko vertybinio identiteto pagrindu, atsiranda iškreiptas savęs ir pasaulio suvokimas bei įvairios baimės.
Pakenkti gali ir pernelyg ryškių, nenatūralių spalvų, garsų žaislai ir apskritai per didelis žaislų kiekis. Tai sudaro pernelyg didelę stimuliaciją bręstančioms vaiko smegenims, galinčią pasireikšti sudirgimu, hiperaktyvumu ar prarastu domėjimusi žaislais. Žymiai geriau žaislų kiekį riboti, juos keisti, atsibodusius paslepiant ir po keleto dienų ar savaičių vėl duodant vaikui.
Žaislo atitikimas vaiko amžiui ir raidai
Kalbant apie žaislo atitikimą vaiko amžiui, vėlgi neverta pasikliauti vien gamintojo nuorodomis, kurios labiau orientuotos į fizinį saugumą. Svarbu mokėti įvertinti ne chronologinį, bet vaiko raidos amžių, susijusį su dėsningais smegenų vystymosi etapais (plačiau sužinoti galima pasidomėjus „Vaiko raidos psichologija“ R.Žukauskienės).
Tinkamai parinktas žaislas gali ugdyti vienus ar kitus vaiko gebėjimus, pvz., akies-rankos koordinaciją, formų suvokimą.
Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jam svarbu turėti žaislą kaip asmeninę nuosavybę, tuo mažiau reikia ir parduotuvės žaislų. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais svarbiausias žaislas yra jo tėvai, bendravimas su jais, jų kūnas, balsas, prisilietimai.
Pereidamas į antruosius metus kūdikis mokosi suvokti priežasties-pasekmės ryšius, kaupti patirtį eksperimentuojant, todėl jį domina visa, ką galima įdėti, išimti, patraukti už virvutės, išgauti garsą. Dažniausiai tai mamos virtuvėje randami buitiniai rakandai.
Kadangi sparčiai formuojasi daiktų vaizdiniai, vaikui svarbu visomis juslėmis tyrinėti kuo daugiau objektų - kratyti, mesti, dėti į burną, uostyti. Jau galima vartyti knygeles, skatinančias simbolinį pasaulio suvokimą. Pirmosios knygelės turi būti kietais, storais viršeliais, didelėmis, detalėmis neperkrautomis iliustracijomis ir minimaliu tekstu.
Baigdamas antruosius metus kūdikis jau gali manipuliuoti turimais protiniais vaizdiniais, t. y., įsivaizduoti daiktus, kurių nemato, planuoti, siekdamas tikslo, numatyti paprasčiausias savo veiksmų pasekmes (pvz., pasidėti kėdę ir pasiekti aukštai padėtus saldainius). Atsiranda simbolinis, įsivaizdavimo žaidimas, o kartu ir poreikis turėti įvairių buitį, pasaulį atspindinčių žaislų (pvz., lėlių, indų, įrankių, baldų).
Kompiuteriniai žaidimai, filmukai vaiko erdvėje turėtų atsirasti kuo vėliau ir kuo trumpiau. Jų perdozavimas lemia sulėtėjusią protinę raidą, blogesnę dėmesio koncentraciją, sutrikusį miegą bei kalbos vystymąsi. Ikimokykliniame amžiuje nereikėtų peržengti valandos ribos per dieną ir 20 minučių vienam kartui.
Susikurti svarbiau nei turėti
Pernelyg didelė žaislų gausa gali vaiką varginti, atriboti nuo bendravimo ir stabdyti jo kūrybiškumo, vaizduotės raidą. Skubu priminti, kad būtent kūrybiniai gebėjimai padeda mums greitai ir efektyviai spręsti kasdienes, buitines ir emocines problemas bei įprasinti save šiame pasaulyje.
Taigi, jei vaikas įpranta gauti padarytą žaislą, jo kūrybiškumas lavės ne taip sparčiai, kaip pačiam aktyviai dalyvaujant žaislo gamybos procese. Užaugs vartotojas, bet ne pasaulį keičiantis kūrėjas.
Asmeniškai pasigaminti žaisliukai didina vaiko savivertės, savarankumo jausmą ir tampa svarbūs emocine prasme. Štai kodėl nupieštas ar nulipdytas darbelis su pasididžiavimu rodomas tėveliams ir nešamas namo, tarsi sakant: „Čia aš, čia mano dalis...“
Kartu su tėveliais kuriamas žaislas dovanoja ir bendravimo dovaną, kuomet kartu būnama, atrandama, dalinamasi patirtimi. Kurdamas savarankiškai ar netgi stebėdamas kuriančią mamą, vaikas mokosi planuoti, spręsti iškylančias problemas, ieškoti pagalbos, užbaigti. Kuriant ypač lavėja vaiko rankyčių judesiai, koordinacija, o kartu ir kalba, mąstymas. Pagaliau žaislų kūryba padeda pasotinti nenumaldomą naujos patirties poreikį.
Jei galvojate, jog negebėsite įkvėpti vaiko, nes patys nesate kūrybiški, neskubėkite nusivilti. Kūrybiškumo niekada nevėlu pasimokyti, pasiieškant idėjų interneto platybėse ar apsilankant įvairiuose dailės, keramikos ar kitokių amatų būreliuose. Dar viena padrąsinanti žinia: kuriant vaikui procesas yra svarbiau nei rezultatas, ypač jei patys tėvai tai pabrėžia, vengdami darbelio vertinimo ar kritikos.
Kuriami žaislai nėra ir neturi būti sudėtingi. Kurti galima iš nieko nekainuojančių, po ranka esančių daiktų: gamtinių medžiagų, senų drabužių, atsibodusių žaislų, maisto, buitinio šlamšto. Susikurti galima praktiškai viską: teatrą ir pirštų lėles, knygeles, muzikos instrumentus, papuošalus, dėliones, stalo žaidimus. Sukurti žaislai gal ir nusileis savo išvaizda parduotuvės žaislams, tačiau savo ugdomuoju poveikiu bus gerokai vertingesni.
Kai reikia naujo žaislo
Tiesioginis atsakymas į šį klausimą būtų: tai turi spręsti tėvai, bet ne vaikas. Vaikas visada nori kažko naujo, jo darbas yra norėti ir reikalauti, nesuvokiant nei savo norų priežasčių, nei pasekmių. Tėvų užduotis šį gaivališką procesą išmintingai valdyti, ypač jei vaikui dar nėra septynerių.
Deja, dažnai yra sunku atsispirti vaiko norams ir rasti tinkamų būdų suvaldyti situaciją. „Ožiukų krizės“ bus retesnės, jei šeimoje nuolat teiksite pirmenybę bendravimui, žaidimui ar kūrybai kartu su vaiku.
Visiškai netinkama strategija - įpratinti vaiką kažką gauti kaskart, kai grįžtate iš miesto, nors ir labai pasiilgote ar jaučiate kaltę, jog teko palikti mažylį. Puiku, jei prieš einant į parduotuvę konkrečiai įvardinate vaikui, ką jam galėsite nupirkti (pvz., čiulpinuką, knygelę), neleidžiant rinktis iš VISKO, kas tik bus parduotuvėje.
Puiki mintis 1-4 m. vaiko iš viso nesivesti į didelę, ypač iki lubų užkrautą žaislais parduotuvę. Įsivaizduokite: jūs randate lobį, beveik nieko nenutuokiate, kas yra „brangu, kitas kartas“, o jums sakoma „negalima“. Pradinukui jau galima papasakoti apie šeimos biudžetą, duoti dienpinigių ir pamokyti, kaip taupyti, kad įsigytas žaislas taptų laukiamu, nusipelnytu ir todėl branginamu.
Būtini žaislai
Žaisdamas, fantazuodamas vaikas gali patekti už realaus pasaulio ribų, nebijoti būti nubaustas ar suklysti ir labai kūrybingai išspręsti įvairias emocines problemas. Per simbolinę raišką vaikas įgyja kontrolės pojūtį tiems įvykiams, kurie jam atrodė nekontroliuojami.
Tuo naudojasi vaikų psichoterapeutai, taikydami žaidimą kaip vaiko pažinimo bei emocinio gydymo priemonę. Nors žaidimų terapijoje žaislai vaidina ne pagrindinį vaidmenį, visgi galima pasitelkti terapeutų rekomendacijas perkant žaislus emocinių problemų dar neturinčiam vaikui.
Garsi vaikų psichoterapeutė Violet Oaklander rekomenduoja turėti šiuos žaislus (pateikiama santrauka, plačiau jos knygoje „Langas į vaiko pasaulį“):
- Realią gyvenimą atspindintys žaislai: lėlių namai ir baldai, kūdikio daiktai, žaisliniai virtuvės reikmenys, žaislinės transporto priemonės, buities reikmenys, vaikiški žurnalai ir knygutės.
- Žaislai, padedantys išreikšti agresiją: žaisliniai ginklai, karo reikmenys, kareiviai, jūrų pabaisa, krokodilas, dinozauras, gyvatės.
- Žaislai, skirti išreikšti kūrybiškumą ir išlieti emocijas: tapymo priemonės, plastilinas; spalvoti pieštukai, kreida; indas su vandeniu, smėlis, smėliadėžė; laikraščiai, žurnalai, kuriuos galima karpyti, plėšyti.
- Stalo žaidimai, įvairūs konstruktoriai („Lego“), atminties žaidimai, padedantys išreikšti jausmus žaidimai, dėlionės.
- Vaidmenų žaidimams: įvairūs kostiumai, papuošalai, perukai, kepurės, kaukės.
Pereinamasis objektas: žaislo svarba saugumui
Kuris neturime vaikystės nuotraukos su priglaustu prie širdies meškiuku ar lėlyte? Galima sakyti, kad yra priešingai. Mažiems vaikams normalu jausti nesaugumą atsiskiriant nuo mamos ar kito svarbaus asmens.
Tikriausiai esate girdėję garsaus britų psichiatro ir pediatro Donaldo Woodso Winnicotto (1896-1971) teoriją apie pereinamąjį objektą. Idėja yra ta, kad, vaikui augant ir pereinant iš ankstyvoje vaikystėje dominuojančio motorinio vystymosi į simbolinio žaidimo stadiją, tam tikras žaislas tampa pagalbiniu įrankiu, padedančiu įveikti šį perėjimą, suteikiančiu saugumo jausmą.
Kūdikis save ir mamą suvokia kaip vientisą darinį, nes mama yra tai, nuo ko jis absoliučiai priklauso. Tačiau ateina laikas, ir pats kūdikis, ir jo mama vis daugiau laiko ima praleisti atskirai. Kai vis labiau besivystančios mažo vaiko smegenys jau ima atskirti AŠ nuo NE AŠ, kyla skausmingas perėjimas iš visiškos priklausomybės prie sąlyginės nepriklausomybės.
Pereinamuoju objektu gali būti pliušinis gyvūnas, mėgstamas žaislas ar antklodėlė. Jie dažnai bus susiję su kažkokiu vaikui asmeniškai priimtinu, raminančiu sensoriniu patyrimu (kvapas, taktilinis pojūtis, garsas ar spalva). Specialus žaislas tarsi įgyja mamos ar namų saugumo jausmo simbolinę reikšmę. Jo turėjimas ramina, suteikia komforto, skatina drąsiau peržengti įprastas tyrinėjimo ribas.
Tai aktualu neįprastose situacijose, nepažįstamoje aplinkoje arba einant miegoti. Pereinamasis objektas simbolizuoja vaiko ir mamos ryšį, kuris lieka su vaiku mamai išėjus. Tai tarsi visur nešiojama mini mama.
Rūpestingos ir gebančios surasti, kaip nuraminti savo kūdikius, mamos padeda vaikams susikurti pereinamąjį objektą. Jei vaikas neturi pereinamojo objekto, jam kur kas sunkiau susikurti poilsio zoną, kurioje jis galėtų numalšinti vystymosi keliamas įtampas.
Moksliniai tyrimai patvirtino, kad pereinamojo objekto naudojimas vaikystėje yra dažnas ir įprastas reiškinys tik Vakarų kultūros šalyse, kur apie 60 procentų vaikų pirmaisiais trejais savo gyvenimo metais būna prisirišę prie savo žaislo ar kitokio negyvo daikto. Tačiau kitų kultūrų šalyse, ypač tose, kuriose maži vaikai praleidžia daug laiko kartu su savo mamomis, būdami šalia ir dieną, ir naktį, prisirišimo prie negyvo objekto atvejai yra reti.
Svarbiausias kriterijus yra tai, kad vaikas pats pasirenka sau šį ypatingą žaislą. Vadinasi, jis ar ji turi su šio žaislo ypatybėmis susijusių poreikių, kurių patenkinimas suteikia saugumo, komforto jausmą. Kaip pavyzdys, mano dukrai buvo apie dvejus metus, kai ji pasirinko savo lėlytę, bet ji turėjo ir taktilinės stimuliacijos galimybių, nes buvo minkštas kūdikėlis su plastikiniu veiduku bei rankytėmis.
Tačiau dažniausiai vaikai pasirenka, prisiriša ir aktyviai naudoja šį „miego brolį“ nuo vienerių iki 2-3 metų. Nenusiminkite, jei taip nenutiko jūsų vaikui. Galbūt jūs auginate savo vaiką pagal prieraišiosios motinystės principus?
Be to, tėveliai gali sukurti tokį specialų žaislą ir vėliau. Vienas iš ryškiausių momentų, kai daugeliui vaikų reikalingas pereinamasis objektas, yra pradėjimas lankyti darželį. Dvejų-trejų metų vaikai dar labai stipriai prisirišę prie mamų, tad išbūti darželyje visą dieną jiems yra emociškai sunku.
Išmintingos vaikų darželio auklėtojos supranta šiuos vaikų poreikius ir leidžia vaikams atsinešti bei su savimi turėti savo mylimiausius žaisliukus.
Prisirišimas prie mėgstamo žaisliuko ima mažėti nuo 3 metų, kol palaipsniui praranda savo svarbą iki vaikas pradeda eiti į mokyklą. Tačiau pernelyg ilgas naudojimasis pereinamuoju objektu iki paauglystės (13 metų) bei suaugusiojo amžiaus jau turi aiškų ryšį su psichopatologija. Būtina atkreipti dėmesį, jei paauglės mergaitės vis dar miega su minkštais žaislais. Pereinamasis objektas ir turi būti pereinamasis. Jo paskirtis pagelbėti vaiko adaptacijai turi būti laikina, skirta tik padėti įveikti pirmųjų trejų metų laikotarpiu kylančius sunkumus, susijusius su atsiskyrimu nuo mamos.
Vaikų elgesys ir žaislai: kaip reaguoti?
Daugelis žmonių jaučia emocinį prisirišimą prie tam tikrų vaikystės žaislų ir šie daiktai užima ypatingą vietą jų širdyse. Nostalgija yra galinga emocija, galinti mus nukelti į vaikystę ir sukelti šiltus, teigiamus jausmus.
Vaikai dažnai būna stipriai emociškai prisirišę prie savo žaislų, nes šie daiktai jiems teikia komfortą, saugumą ir pažįstamumo jausmą. Žaislai gali tapti emocinės paramos šaltiniu, ypač streso ar pereinamuoju laikotarpiu.
„Tai, jog maži vaikai nesidalija žaislais ir mėgsta atiminėti juos iš kitų, yra natūralus dalykas. Metukų ar kelerių vaikas dar neskiria, ką reiškia žodžiai „mano” ar „nemano”. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet lygiai taip gali kitam ir atiduoti savo daiktą. Nesupranta, gražu tai ar ne. Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus skanėstus. Jei neduoda, kartais trinkteli pasitaikiusiu žaislu pastarajam per galvą.“
Psichiatrės komentaras: „Nereikia tikėtis, kad metų, dvejų, o kartais net ir vyresnis vaikas ims bei sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat pirmaisiais gyvenimo metais jaučiasi esąs pasaulio „bamba“. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad taip būtų mandagu elgtis.“
Kaip elgtis? Geriausia būtų nesudaryti sąlygų tokiems vaiko veiksmams, kai jis atiminėja žaislus iš kito ir dar jį aptalžo. Kovoti natūralu, tačiau tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų.
Pradėjus auklėti: „Nebepirkome jokių žaislų, bet vaikas turi daug geru tetų ir dėdžių... Po kurio laiko paėmėme šiukšlių maišą, pradėjome rinkti visus sulaužytus ar kaip kitaip sugadintus žaislus išmetimui, vaikas ne tai, kad dėl to neišgyveno, bet dar ir padėjo juos surinkti... Nepagerėjus situacijai, nusprendėme, kad vos tik jis nors kiek įlenks kokį žaisliuką, drastiškai į šiukšlių dėžę. Tuomet ir supratome, kad jam laužyti daiktus patinka. Atneša mašinytę su nulaužtu ratu ir sako "sulaužiau, reikia išmesti", aš paimu tą mašinytę, o jis... "palauk, va čia dar reikia sulaužyti" ir paėmęs tą žaisliuką be jokio pykčio ar agresijos visą išardė iki "skutelių" ir padavė man išmetimui... tai pasidarė jam atrakcija...“
Apie tai, kad žaislų ar daiktų negalima laužyti ir kodėl, kalbama nuolatos, pasitelkiant įvairiausią fantaziją apie tai, kad žaisliukams skauda ir kitokius pasakojimus. Taip pat labai sunku sukontroliuoti, kad nelaužytų, negadintų reikalingų daiktų (o ypač baisu svečiuose)...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė: „Turėtų būti nelengva matyti, kaip sūnus nevertina to, kas greičiausiai vertinga jums. Kita vertus, stebėti daiktų laužymą iš esmės malonumo mažai teikiantis dalykas, keliantis klausimą, kas vyksta su vaiku, kad jam to reikia. Nelengva rasti atsakymą be tiesioginio bendravimo su jumis, visgi galima daryti prielaidą, jog daiktų laužymas yra savotiškas berniuko santykio su jumis palaikymo forma, kuri jam reikalinga. Aiškiau tariant, labai dažnai vaikai pasirenka elgtis vienaip ar kitaip, nes konkretūs jų veiksmai garantuoja tėvų dėmesį, laiką, net jei pastariesiems jis neatrodo malonus.“
Iš to, kaip aprašote situaciją, galima įsivaizduoti, jog jūsų sūnus taip būna su jumis: ką nors sugadina, tuomet vyksta išmetimo procesas, tikėtina, kad seka pokalbis, kodėl reikėtų vienaip ar kitaip elgtis, kurio paprastai maži vaikai girdi pirmus du žodžius, o po tiesiog mėgaujasi jūsų jam skiriamu balsu. Gali būti, jog tai tampa ir kovos erdve, kurioje vaikas išbando jūsų autoritetą ir gebėjimą atstovėti savo teisingumą. Be to, kad vaikas patiria bendrystę su jumis per daiktų laužymą, šis procesas jam nėra problema. Tai yra jūsų sunkumas. Jūs jį sprendžiate išmesdama daiktus. Jis jums padeda. Akivaizdu, kad berniukas nesuvokia daiktų vertės arba kažkas kitas jam yra svarbiau už daiktus. Gali būti ir tai, jog sulaužymą jis interpretuoja kitaip ir jam tai nėra trukdis toliau naudoti daiktą.
Taigi norint spręsti kokį nors sunkumą, pirmiausia derėtų įvardinti kieno jis yra. O tik po to ieškoti sprendimo galimybių. Jei eina kalba apie jūsų ir daiktų, esančių svetimuose namuose, gadinimą, tokį elgesį tiesiog reikia stabdyti. Labai paprastai, su vieninteliu aiškinimu, jog kitų žmonių daiktų gadinti negalima. Ir čia yra ne vaiko užduotis išmokti nelaužyti, o jūsų - išmokti tvirtai atstovėti šią ribą. Svarbu kiek įmanoma mažiau skirti tam laiko, tik tiek, kiek reikia sustabdyti nepageidaujamą elgesį.
Jei vaikas „negali“ negadinti, tuomet jis gali būti tik su jumis ir ne taip, kaip jam norisi, o tiesiog būti šalia taip, kaip būnate jūs. Pavyzdžiui, jei jūs kalbatės su draugėmis, berniukas gali sėdėti šalia. Tai nėra jo nubaudimas, tiesiog padėjimas jam, o tiksliau, daiktų apsaugojimas. Svečiuose galima turėti savo žaislų, su kuriais jis gali elgtis taip, kaip jam patinka. Čia prisiliečiu prie kito momento: leidimo vaikui su savo žaislais elgtis taip, kaip jam to reikia. Tikrai nuostabus sprendimas neapkrauti vaiko žaislais, kurie jam nelabai rūpi, tačiau gali būti, jog būtent jų tyrinėjimas, iškonstravimas yra jo domėjimosi sritis. Gali būti ir tai, jog vaikas nelabai žino, ką veikti su žaislais, arba jie nėra tie, kurie jį domina. Dėl to vietoj brangių plastmasinių daiktų visai verta pasinaudoti aplinkos teikiamomis gerybėmis: kaštonais, akmenukais, medžio kaladėlėmis, medžiagomis, juostelėmis. Vienu žodžiu, nedalomais daiktais, iš kurių galima ką nors gamintis, galbūt kalti, sulipdyti, surišti, nuspalvinti. Gal kai kurios šakelės gali būti skirtos laužymui, kokia nors neypatingai vertinga medžiaga ar popierius karpymui.
Bendrai tariant, verta pabandyti sudominti vaiką atskiromis detalėmis, iš kurių jis galėtų gamintis jam patinkančius žaidimus, o jums nebūtų gaila, kad jie yra gadinami ir laužomi. Padovanotieji žaislai gali likti jo. Tačiau jei jau atiduodate žaislą vaikui, žinodama, kad jis turi tokį pomėgį, atiduokite su teise elgtis taip, kaip jis nori. Kartais žaislų laužymas padeda vaikams išreikšti ar išgyventi jausmus, kurių paprastai negalima rodyti ar per baisu juos rodyti. Žinoma, kad daiktų, kurių jums gaila, tiesiog galima neduoti vaikui, jei jis nori juos gadinti.
Taigi bandant išspręsti jūsų vaiko santykį su žaislais, derėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus. Svarbu vaikui nustatyti aiškias ribas, tačiau neversti jo vertinti to paties, kas atrodo vertinga jums, nemoralizuoti, netgi nesistengti jam labai paaiškinti, juo labiau nepiktnaudžiauti bausmėmis, kurios galiausiai labiau atsisuka prieš jus, nei padeda vaikui. Kitas vertingas dalykas, padėti vaikui atrasti, kas jam patinka, kaip jau minėjau, tai gali būti natūralios medžiagos, galbūt knygelės ar kita veikla. Trečia, tai judviejų santykio reikšmingumas. Čia yra be galo svarbu neįsitraukti į kovą dėl žaislų laužymo, bet atrasti būdą, kaip kitaip jus gali jungti žaislai. Pavyzdžiui, kartu galima žaisti, kurti, statyti. Jei jūs savo kasdienybėje žaislus naudojate kaip priemonę nukreipti vaiko dėmesį nuo savęs, gali būti natūralu, jog vaikas naikina tai, kas jus skiria: „nebus žaislų, bus galimybė patirti tiesų kontaktą su mama/tėčiu“. Ir paskutinis dalykas, kaip jau minėjau, gali būti, jog vaikui žaislų laužymas yra priemonė išgyventi daug svarbių dalykų: santykį su jumis, nesėkmes, pyktį, liūdesį ir panašiai. Bandant padėti vaikams ir sau, labai verta neskubėti. Lėtai stebėti situaciją, kurį laiką nesiekiant jos išspręsti ir klausti savęs, ką ji duoda vaikui ir ką ji duoda jums? Kas iš tikro po ja slepiasi? Drąsos labiau pasitikėti savo vaiku ir į situaciją pažvelgti nebūtinai kaip į turinčią tikslą nutraukti vaiko žaislų laužymą, bet kaip į siekį suprasti, kas per tai vyksta.
Dalijimosi džiaugsmo epizodas | Linksmas mokomasis vaizdo įrašas vaikams
