Daktarą Joną Basanavičių daugelis pažįsta iš griežto jo profilio ant penkiasdešimties litų banknoto. Taip pat daugelis turbūt yra girdėję, kad patriarchu tituluojamas Jonas Basanavičius buvo 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto įkvėpėjas ir signataras, o anksčiau ir pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidėjas bei redaktorius. Tačiau daugeliui lietuvių, kasmet uždegančių Vėlinių žvakutes ant J. Basanavičiaus kapo Rasose ar tiesiog kasdien Lietuvos supermarketuose atsiskaitančių penkiasdešimtiniais basanavičiais, tikriausiai kiek mažiau pažįstamas yra daktaro Jono Basanavičiaus asmeninis gyvenimas, ypač jo meilės istorija…

Prieš porą metų Šiaulių dramos teatre teko režisuoti spektaklį “Daktaras ir Mangaryta”, kuriame naudojau daug J.Basanavičiaus surinktų linksmų lietuvių liaudies pasakų. Vėliau, repetuodami su artistais, pabandėme į pjesę įterpti ir paties J.Basanavičiaus biografijos faktų - iš laiškų, dienoraščių, prisiminimų. Taip, tarsi netyčia - iš Jono Basanavičiaus atsiminimų bei jo žmonos Gabrielės Eleonoros Mohl dienoraščio - susidėliojo romantiškoji spektaklio dalis apie nuostabią, gražią ir liūdną meilę, kurią mūsų tautos patriarchas patyrė gyvendamas Prahoje ir vėliau versdamasis daktaro praktika tolimojoje Bulgarijoje. Apie tokią skaidrią, romantišką meilę nūnai skaitome nebent garsiausiuose XIX amžiaus meilės romanuose, o štai XXI amžiuje tūlam naujalietuviui ši daktaro Jono Basanavičiaus meilės istorija gali pasirodyti tarsi beviltiškai pasenęs dalykas. O gal mes patys kartais esam “pasenę” ir nutolę nuo tokio tyro ir švento jausmo galimybės...

Šiaip ar taip - netenka abejoti, kad Jonas Basanavičius buvo sutikęs savo antrąją obuolio puselę, tad leiskime apie tai toliau kalbėtis patiems šios nuostabios meilės herojams.

Meilės pradžia Prahoje

Jonas Basanavičius pasakoja apie savo gyvenimą Prahoje:

“1882 metų vasaros dalį ir rudenį, visus 1883 praleidau Vienoje ir Pragoje, trūsdamasi klinikose ir bibliotekose. (...) Gyvenimas Pragoje man buvo naudingas ir todėl, kad čia įgijau tūlas iš čekų patriotų veikimo pažintis jųjų tautos atgaivinimo darbuose. Čia tai Pragoje ir Vienoje dabartės gerai susipažinau su senovės trakais - su literatūra apie juos - ir surinkau reikalingos medegos mano veikalui apie jųjų tautystę, darbui, kuriame aš prirodau, jog toji didi senovės tauta buvo ta pati, kaip ir lietuviai, ir jog mes šiandien esame tik menka liekana, gyva, žalia atauga nuo prosenoviško trakų kamieno. (...) Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime - karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tupėjo jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo. Dažnai matydavau ją gedulos juoduose rūbuose ir juodu šydu apsirėdžiusią einant pro mano langus - kaip vėliau patyriau, eidavo į Olšanų kapines pas savo neseniai mirusią motiną lankytis. Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figuros su puikumu biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, jiji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietaitė. Užsiinteresavęs tokia dailia mergina, pradėjau ją sekioti į kapines ir iš ten grįžtant. Kartą - tai buvo jau rudenyje - vaikščiodamas pavakare sode pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių; pasveikinau - užšnekinau. Pasirodė, kad ir ji mane ne kartą už lango stovint pastebėjus ir pasisakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Pasirodė labai meili, sympatinga mergina. Palydėjęs iki namų, atsisveikinau. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau.”

Gabrielė Eleonora Mohl prisimena šią pažintį ir savo jausmus:

“Mano ilgesys, mano sapnas išsipildė; aš suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti visai nebijodama būti išjuokta... Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas; kai jo nėra, žodžiai putodami liejasi per kraštus iš meilės, kurią nešioju širdyje, ir - kai jis yra, esu tokia nekalbi ir šalta, kad kartais pati savęs nekenčiu. Neseniai jis man pasakė, kad gamtą aš labiau mylinti negu jį! Taip, aš myliu gamtą, myliu ją aistringai ir jau nuo vaikystės buvau imli jos grožiui. Gražūs debesys, paprasta gėlytė, bet pirmiausia mane gali pakerėti mano mielasis, brangusis mėnulis. Jo garbinimas primena kone senolių stabmeldystę, bet tiesiogiai aš jam nesimeldžiu. Tačiau nuo seno jis buvo mano draugas ir tikriausiai liks juo. Miškas, žavi vietovė gali man sukelti gyvą, ilgalaikį įspūdį; betgi kas visa tai, palyginti su jausmu, traukiančiu mane prie mylimojo. Ketvirtis valandos su juo bjauriausiame žemės kampelyje man brangesnis už valandas, praleistas su kitu puikiausioje vietoje. Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą; jis žaidė su kanarėle ir aš pavydėjau mažam kvailam paukšteliui. Gal jis mielesnis jam negu aš? O Dieve, jeigu jam į rankas patektų ši knygelė, ką jis pagalvotų apie mane? Jis rimtas, mąstantis, kilnus vyras, visų vyrų geriausias, prieš kurį visi kiti vyrai išnyksta kaip ūkana prieš saulę. Šiandien sapnavau keistą sapną, nors beveik visą naktį nemiegojau. Buvau didelėje tamsioje bažnyčioje; šalia manęs stovėjo dr. Basanavičius, priešais - kunigas, mes turėjome susituokti. Niekur nedegė šviesa, buvome paprastais drabužiais, ir kunigas vilkėjo tik savo luomo drabužį ir buvo užsidėjęs stulą. Man buvo nepaprastai baugu. Kunigas paėmė mano ranką, apvynioojo ją stula, aš netekau sąmonės ir parkritau. Ką reiškia sapnuoti sutuoktuves? Mirtį. Labai ačiū! Geriau aš viena mirsiu, bet ne jis, kuris gali būti dar labai naudingas žmonijai.”

Meilė ir išsiskyrimas

Artėjant Jono Basanavičiaus išvykimui iš Prahos, pora išgyveno skaudų atsisveikinimą:

Jonas Basanavičius: “Baigiantis mano užsiėmimui Pragoje, artinosi laikas, kada reikėjo šitą gražų, neužmirštamą miestą, o drauge su juomi - bent laikinai - ir mano mylimą Ellę, su kuria tiek mielų valandų pragyventa, apleisti. Tuo tarpu pastaruoju laiku buvo likę dar svarbių dalykų atlikti - pirmučiausiai, kaip mūsų jungtuvės įvykinti.”

Ellė Gabrielė Mohl prisimena šią akimirką:

“Vakar man buvo liūdna žinia, kai jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje išvyks iš Prahos. Kanalo sode mes atsisveikinome toje vietoje, kur pradžioje kalbėjomės. Apglėbęs mane rankomis, jis pasakė, kad reikia skirtis. Aš negalėjau to suvokti. Ką toliau šnekėjome, amžinai liks mudviejų paslaptis, aš niekados to neužrašysiu, jokia akis neturi perskaityti, ką jos brangios lūpos kalbėjo šia proga, man šis vakaras liks neužmirštamas. (...) Mes ėjome už parankės, bučiavomės ir t.t. Buvo nešalta, švietė mėnuo, bet buvo labai vėjuota. Daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi... Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? “Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko!“. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo ir paklausė, kas išeitų iš mudviejų kelionės? Atsakiau, kad kol jis bus Balkanuose, aš būčiau jo pacientė. Jis atsakė, kad tada Ellos niekados daugiau nuo savęs nebepaleistų.”

Jonas Basanavičius svarsto apie ateitį ir grįžimą į Bulgariją:

“O tuo tarpu vesti Ellę užsimanius, reikėjo pamąstyti ir apie vietą, kur būtų galia su jauna žmona apsigyventi, nes mano iš Bulgarijos išgabentų pinigų išteklius jau galop artinosi. „Aušrą“ įsteigęs rusų valdžiai draudžiant lietuvių spaudą ir „Aušrą“ jau vėl persekioti pradėjus, grįžimas Rusijon man atrodė pavojingas, nebegalimas: peržengus rusų sieną galima buvo atsidurti tuojau kalėjime ištrėmime. Todėl priverstas buvau vėl apie Bulgarijon grįžimą pamislyti.”

Ellė Gabrielė Mohl išreiškia savo pasitikėjimą ir meilę:

“Visi mano norai telkiasi ties juo. Tiesa, kad meilė daro stebuklus. Aš beveik nepažįstu jo charakterio, nežinau principų, pažiūrų; man jis - užversta knyga, kurios vos titulinį puslapį bepažįstu; apie jo šeimą ir visuomeninę padėtį žinau daugiau negu nieko, tačiau man niekada nebuvo atėję į galvą juo abejoti, nes aš juo aklai pasitikiu. Ar kunigaikščio sūnus, ar elgeta, jis lieka man toks pat mielas ir brangus. Išdidumo, kurį vyrai man dažnai prikaišioja, aš dėl jo atsisakiau. Koks jis bus, gali tik mano būsimasis gyvenimas atskleisti, jei aš būčiau šalia jo. Kad tik ateitų tas jo laiškas ir išvaduotų mane iš šitos baisios nežinomybės.”

Santuoka ir gyvenimas Bulgarijoje

Jonas Basanavičius aprašo jųdviejų kelionę ir vestuves:

“Tuo tarpu savo laiškuose, pilnuose meilės ir atsidavimo, Ellė, atsisakius nuo gyvenimo patogumų dideliame mieste, jau išreiškė sutinkanti su manim apsigyventi tokiame Balkanų užkampyje, kaip Elena, kur buvau paskirtas gydytoju nuo balandžio 1 d.; todėl, gavusi iš manęs pakvietimą atvykti Viennon, ilgai nelaukdama, balandžio 10 d. ji perdavė tokią maniep telegramą:“ Penktadienį 11 važiuoju iš Franco Josefo stoties greituoju traukiniu. Vienoje būsiu 8 val. 52 min. Ella.“ Sutikta geležinkelio stotyje su didžiausiu džiaugsmu, jiji hotelyje apsigyveno. Velykų šventę drauge praleidę, pasirūpinę kelionei ir šiaip reikalingų daiktų ir trečią Velykų šventės dieną, balandžio 15, atlikę vestuvių formališkumus, kitą dieną išvažiavome į Budapeštą, kur, vieną dieną praleidę, leidomės tolyn per Szegediną, Temesvar‘ą į Orsovą ant Dunojaus kranto, iš kur garlaiviu pro Vidiną, Lom-Palanką atvykome į Rusę Bulgarijoj. (...) Šitos kelionės po Balkanų girias su tyru kalnų oru turėjo didžiai gelbstinčią įtėkmę į mano nuo nuolatinio dviejų metų darbo bibliotekoje sumenkėjusią sveikatą ir aš pasitaisiau.”

Ellė Gabrielė Mohl apibūdina savo meilę ir nerimą:

“Užvis labiausiai man rūpi viena, mano meilė, mano meilė, tik viena tobula būtybė duoda tai man, ir tai yra jis. Ne kaip blykstelėjęs žaibas kilo ši meilė manyje, ne! Lėtai, bet neišraunamai suleido šaknis, kol užpildė visą mano būtį. Mintis, kad aš vieną kartą, galbūt netrukus, turėsiu su juo išsiskirti, kankina mane. Apskritai dažnos bemiegės naktys, nuolatiniai apmąstymai įvarys man plaučių ligą. Pati mirtis būtų saldi šalia jo, tačiau gyvenimas ir mirtis be jo - didžiausia kančia.”

Ligos ir netektis

Jonas Basanavičius pasakoja apie žmonos ligos pradžią:

“Praėjus kokiam mėnesiui kitam, kartą ji užsikosėjo ir, pažiūrėjus į skreplį, nusigandusi pamatė biskelį kraujo. Tai davė progos pirmą kartą ištardyti jos krūtinę. Konstatavęs dešiniojo plaučio viršūnėje katarą, aš pradėjau teirautis apie jos motinos ligą ir mirtį. Pasirodė, kad jos motina, su kuria Ellė taip arti laikėsi ir ją ilgai ligoje slaugino, buvo mirusi plaučių džiova. Neteko abejoti, kad Ellė galėjo užsikrėsti nuo savo velionės motinos ta pačia liga. Šita mintis suteikė man didžiausią dorišką smūgį, kursai nuo to laiko liko neišdildomas mano omenyje ir su pasekmėmis ėmė mane persekioti. Kaip tolesnis ligos išsirutuliojimas parodė, toks spėliojimas turėjo tvirtą tikrenybės pagrindą.”

Ellė Gabrielė Mohl rašo apie savo meilę ir baimę:

“Nepyk, mano mylimasis, kad esu tokia vaikiška. Mano meilė tau rimta ir gili, ir aš esu tavo su kūnu ir siela, ir kaip didžiuojuosi, kad priklausau rimtam garbingam vyrui. Mirštu iš baimės, kad likimas neįsiterptų tarp mūsų, nes negaliu ir nenoriu be tavęs gyventi. Kai mums padeda maldos, tai tu manoji turi man padėti.”

Jonas Basanavičius aprašo žmonos paskutines dienas ir mirtį:

“Sekančiais 1888 metais liepos mėn. Buvau valdžios siųstas Rachovo departamentan ištyrinėti syphilio gyventojų tarpe prasiplatinimą, todėlei nuo liepos 14 ir iki rugpjūčio 4 apvažiavau žmonos lydimas kaimus Knaža, Lukovit, Brenica, Barkačevo. Syphilis buvo išsiplatinęs dar turkų viešpatavimo laiku nuo kaimuose stovinčių kareivių. Apie savo kelionės rezultatus pranešiau bulgarų valdžiai.”

Ellė Gabrielė Mohl apibūdina save ir savo jausmus:

“Kaip aš pati sau kartais atrodau? Tarsi lango vitražas. Jei pasaulis rūškanas, matai dėmėtą stiklo gabalą; bet jei pašviečia saulė, pasirodo aiškus, ryškus, draugiškas paveikslas. Tas pat su manimi. Įstumk mane į kasdienybės aplinką, pasielk su manimi nedraugiškai, įsakmiai, būk man negailestingas, ir tu pamatysi pilną klaidų ir silpnybių charakterį. Tačiau parodyk šiltą, tikrą susidomėjimą manimi, būk man mielas ir geras, apšviesk meilės šviesa negražų pilką paveikslą ir žiūrėk! Dėmės ištirpsta harmoningoje visybėje, klaidos pasitraukia ir geriausia mano būdo pusė išryškėja.”

Jonas Basanavičius aprašo ligos progresavimą ir žmonos mirtį:

“Prisiartino 1889 metai. Ellės sveikata buvo nekokia: kosulys, nors nedidelis, dūravo. Kūno pajėgos buvo sumenkėjusios, vakarais kai kada - nors ne kas dieną - turėdavo jau karščio. Per Kalėdų balių, o ypač naujųjų metų sutikti vakare šaltoje, menkai apkūrytoje salėj būdama, persišaldė ir ėmė labiau karščiuoti. Nuo sausio josios liga labai pakrypo blogon pusėn. Kūno temperatūra pradėjo svyruoti tarp 36-37 C, pasirodė dieglys ir nemiga, nuo kurių tik morphijaus injectijos šiek tiek nuraminti galėjo. Jau sausio 10-20 pasirodė delirium su haliucinacijomis. Vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5 respiracijų turėjo 65-80 minutėje ir po pietų mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi 26 metus, 2 mėnesiu ir 23 dienas. Quiesce in pace, carissima mea! Taip aš užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, rasi laimingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštamoji, idealė Ellės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliausianti. Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo tikslo pasiekti - atsigulti šalia motinos neteko jai, nes ji liko svetimoje jai bulgarų žemėje. Kadangi...”

Jonas Basanavičius toliau tęsia apie žmonos veiklą ir lietuvybės reikalus:

“Šalia Ellės mokinimo lietuvių kalbos, kurią ji visa širdimi buvo pamilusi ir uoliai darbavosi, kad jos pramokus, ir buvo jau mėginus dainas versti į vokiečių kalbą, aš pats, nors labai nuliūdęs ir nusiminęs dėlei jos sveikatos, ėmiausi čia gyvendamas rūpintis ir lietuvybės reikalais. Pirmučiausiai prirengiau spaudon keletą „Ožkabalių dainų“, kurios tais pat 1884 m. Tilžėje išėjo, parašiau du veikalėliu „Žirgas ir vaikas“ ir „Žiponė bei žiponas“. (...) Tuo tarpu lietuvystės reikalai, kiek jie buvo su „Aušros“ leidimu susimezgę, Tilžėje pakrypo labai blogon pusėn. Šliūpui nuo „Aušros“ atsitraukus ir Amerikon iškeliavus, o man dar anksčiau Viennon, o paskui pietų link net už Dunojaus atsidūrus, negalima buvo apie „Aušros“ redagavimą nė mislyti.”

Ellė Gabrielė Mohl apie savo santykį su vyru ir aplinkiniais:

“Kokiomis akimis žiūri į mane žmonės? Vyras tvirtina, kad aš ir ypač mano akys kasdien darosi vis įdomesnės, tačiau pasižiūrėjusi į veidrodį, aš tematau tik pailgą išblyškusį veidą šaltomis pilkai mėlynomis akimis ir tamsiais plaukais. Ir apskritai iš mano išorės nematyti, kiek daug aistros, svajonių ir jausmų slypi manyje. Aš buvau gabi mokinė, motinos ir mokytojos pasididžiavimas, ir vienintelė aistra buvo knygos. Taip palengva manyje susikūrė savas keistas pasaulis, pilnas įmanomų aprėpti rašytojų minčių ir mano pačios lakios fantazijos vaizdinių. Tai sukėlė pašėlusį chaosą ir stengdamasi jį bent kiek sutramdyti pasidariau ne pagal amžių rimta ir tyli. (...) Mano charakteriu nusivylė jau daugelis žmonių ir nuo pat vaikystės daug kas išblyškusią, rimtą, iš pažiūros šaltą mergaitę laikė esant savotišką.”

Knyga vaikams apie Joną Basanavičių

Knyga "Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus" pristatoma kaip įdomus pasakojimas vaikams ir suaugusiems apie Lietuvos patriarchą Joną Basanavičių. Iliustracijos knygoje perteikia skirtingas gyvenimo nuotaikas ir svarbius biografijos taškus, pavaizduojant J. Basanavičiaus gyvenimą nuo gimtinės iki svarbiausių istorinių įvykių.

Knygos viršelyje vaizduojamas per balas šokuojantis vyras, ranka rodantis į priekį, simbolizuojantis J. Basanavičiaus kelionę link aušros. Iliustracijos, sukurtos Monikos Vaicenavičienės, atskleidžia vaikų akimis matomą pasaulį, perteikia gimtinės, didmiesčių atmosferą, meilės ir šilumos jausmus.

Jonas Basanavičius: gyvenimas ir veikla

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime. Baigęs Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universitete, kur įgijo gydytojo specialybę. Daug metų dirbo Bulgarijoje, kur tapo jos piliečiu ir kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju. 1905 m. grįžo į Lietuvą ir tapo vienu svarbiausių tautinio atgimimo ideologų, Tautos patriarchu. Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo jam. J. Basanavičiaus pastangomis buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija, jis rūpinosi tautosakos rinkimu ir leidyba. 1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. pirmininkavo posėdžiui, kuriame priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo atminimas įamžintas paminklais, gatvėmis ir mokyklomis visoje Lietuvoje. Jo gyvenimas ir veikla yra neatsiejama nuo kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir tautinę savimonę.

tags: #basanavicius #vaiku #akimis

• Jungtinės Karalystės patirtis dėl smurto prieš vaikus
• Naujienos: Petro Mažylio gimdymo namų veiklos pokyčiai
• Sėdimosios dalies pasirinkimo gidas
• Priežiūra ir ugdymas Marijampolėje
• Tabako prevencija mokyklose