Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami.
Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei.
Grupe galime vadinti tėvus, sporto būrelio komandos narius, bendradarbius ir kitus.
Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai.
Prisiminkime save darželyje - pirmuosius žaidimus su draugais, dalijimąsi žaislais, turimus vienodus drabužius ar tokius pačius žaislus, vaikščiojimą susikabinus už rankučių būtent su tuo, o ne kitu vaiku.
Ir koks kildavo pyktis ar nusivylimas, draugui atsisakius žaisti, eiti kartu poroje ar pasidalyti žaislais!
Ypač draugystės reikšmė išryškėja pradinėje mokykloje.
Pradėjęs ją lankyti, vaikas pakliūna į visiškai naują, dar nepažintą aplinką.
Darželio aplinka, ugdymo struktūra, bendravimo ypatumai yra namams kiek artimesni.
Mokykloje vaikas atsiduria visiškai kitokioje ugdymo sistemoje, kuri turi savitą tvarką ir taisykles.
Toje aplinkoje vaikas sutinka daugybę naujų žmonių - mokytojų ir vaikų.
Jis nuolat lygina save su kitais vaikais.
Tai apima ir išvaizdą, ir tam tikras asmenines savybes, turimus daiktus bei mokymosi rezultatus, nes vaikui labai svarbus kitų vaikų ir mokytojų vertinimas.
Gerai, jeigu mokyklą kartu pradeda lankyti bent vienas kiemo ar darželio draugas, tuomet ir pradinukui gali būti drąsiau, ramiau, tačiau taip nutinka ne visuomet.
Dažnai girdime, kaip tėvai ar darželio pedagogai ruošia vaiką mokyklai, aktyviai mokydami jį skaityti, rašyti, netgi prašydami atlikti namuose rankelės lavinimo ar kitokias užduotis.
Tačiau rečiau tenka išgirsti, kad kas nors taip pat aktyviai mokytų jį bendrauti, susirasti draugų, išlaikyti draugystę.
Aš nesakau, kad tai nevyksta, tačiau takoskyra tarp minėtų dalykų yra labai didelė.
Šiuolaikiniame pasaulyje aukštinamas individualumas yra neabejotinai svarbus.
Visgi taip jau yra, kad gyvename sociume kartu su kitais žmonėmis, todėl, norėdami sėkmingai prisitaikyti ir išgyventi šiame pasaulyje, turime nuoširdžiai domėtis, klausyti ir išgirsti, ką kalba arba ko nori kitas.
Nevertinti, net nebūtinai tam pritarti, tiesiog suprasti, kad kiti žmonės gali mąstyti ir elgtis visiškai kitaip, tačiau būti ne mažiau įdomūs ir gražūs.
Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai.
Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais.
Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis.
Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsnis kelia didžiulę įtampą ir nerimą.
Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones.
Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas.
Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei.
Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne.
Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus.
Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą.
Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje.
Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus.
Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje.
Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku.
Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka?
Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda?
Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi.
Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus.
Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?!
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės.
Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau.
Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis.
Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais.
Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes.
Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”.
Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai.
Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą.
Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.
Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui.
Mokykloje būdingas nuolatinis darbo ir poilsio ciklas - užburtas pamokų ir pertraukų ratas.
Pamokų metu galima suteikti galimybę vaikams „pasipraktikuoti bendrauti”, dirbant visiems kartu grupėje, tačiau dar kitaip komunikuojama, organizuojant darbą mažose grupelėse.
Grupelių narių skaičių geriau parinkti pagal klasės ypatumus - kiek vaikai motyvuoti, aktyvūs, ramūs ir panašiai.
Vieni vaikai saugiau jaučiasi ir produktyviau dirba, dirbdami dviese, kitiems geriau sekasi dirbti trise ar keturiese.
Tokiose situacijose mokytojas turi galimybę pastebėti, koks grupelės vaikų skaičius kiekvienam vaikui yra tinkamiausias, kad jis gerai jaustųsi.
Dirbdami grupelėse, vaikai turi galimybę labiau pažinti bendraklasius, su kuriais laisvu metu mokykloje bendrauja mažiau arba išvis nebendrauja, pastebėti jų pozityvias asmenines savybes ar stipriąsias puses.
Kita vertus, gali būti, kad pamatysime, jog tam tikri vaikai kol kas tiesiog negali būti vienoje grupelėje, tuomet galbūt derėtų peržiūrėti grupių struktūrą.
Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių.
Gali būti, kad vaikui mokykloje ypač sekasi tam tikri mokomieji dalykai.
Kartais šių savybių iškart galime nepastebėti.
Tačiau dar viena saugi vaiko aplinka yra namai.
Pasikalbėkime su vaiko tėvais, kokių vaiko stiprybių jie yra pastebėję, ir galbūt tuomet galėtume jas pritaikyti klasėje, sudarydami sąlygas vaikui atsiskleisti.
Svarbu nedaryti pradinukui spaudimo, mėginant jį įkalbėti bendrauti su klasės draugais.
Remiantis vaiko stipriosiomis savybėmis, per pamoką galima paprašyti jo padėti vienam ar kitam bendramoksliui, klasėje pristatyti savo mėgstamą veiklą.
Tą vaikas gali padaryti nebūtinai kalbėdamas - galbūt kol kas jam saugiau ir priimtiniau parodyti mėgstamą knygą ar žaidimą.
Pradinių klasių mokiniai ypač nori prisiimti atsakomybę, jaustis savarankiški, tad suteikime jiems tą galimybę, klasėje paskirstydami pareigas.
Vienas vaikas gali būti atsakingas už klasės lankomumo žymėjimą - tapti klasės „žvitriąja akimi”, kitas - „lentos valymo ekspertu” ir panašiai.
Nuotaikingi ir linksmi pavadinimai labiau primena žaidimą, todėl kartais paskatina vaikus susidomėti organizuojama veikla.
Ne mažiau reikšmingo patyrimo ir „pamokų” išmokstama per pertraukas.
Šie „mokslai” yra tokie pat svarbūs, kaip išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Per pertraukas mokytojai turėtų būti pakankamai budrūs, stebėdami vaikų tarpusavio bendravimą.
Tai nereiškia, kad reikia pulti aiškintis visus vaikų bendravimo iššūkius.
Vaikams labai reikia laiko, kad jie galėtų laisvai, niekieno netrukdomi pažaisti su draugais.
Viskas plaukia neįtikėtinai natūraliai, o mums, mokytojams, belieka tik domėtis, stebėti ir suprasti, „ką vaikas savo elgesiu nori pasakyti”.
Tik kilus nesaugioms situacijoms, įsiterpti, padėti išsiaiškinti, pamokyti tinkamų bendravimo būdų.
Pastebėjus, kad laisvo žaidimo metu kuris nors vaikas dažnai stovi nuošaly, galima su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko, galbūt jis tiesiog dabar to nori.
Kartais vaikui gali būti nedrąsu prieiti prie kitų vaikų ir pasiprašyti žaisti.
Tokiu atveju mokytojas gali pasiūlyti prisijungti prie žaidimo, tam tikromis aplinkybėmis - ir pats dalyvauti žaidime.
Kai kuriems vaikams yra drąsiau žaisti su mokytoju negu su bendraklasiais.
Galbūt tylus ir nedrąsus vaikas bus puikus empatiškas klausytojas.
Žinoma, jokiu būdu negalima versti vaiko bendrauti, jeigu jis pats to nenori.
Kaip jau minėjau, vaikams patinka žaidimai.
Klasės valandėlių, jeigu tokių esama, ar kitu atitinkamu laiku galima suteikti galimybių vaikams pasimokyti tinkamų bendravimo įgūdžių per žaidimus.
Tai gali būti daroma vaidinant sudėtingesnes situacijas, žiūrint ir aptariant paveikslėlius, filmukus, skaitant pasakas ar kitokius literatūros kūrinius.
Svarbiausia, kad viskas būtų išsiaiškinama su vaikais.
Tai reikšminga vaiko jausmams ir mintims, su kuriomis vaikas „išeina” po tokios veiklos.
Dar geriau, jeigu mokykla turi laiko vadinamiesiems ryto ir vakaro ratams.
Galbūt tai primena darželį, tačiau labai svarbu, kaip jausdamasis vaikas ateina ir išeina iš mokyklos.
Emocinė įtampa, susikaupęs pyktis, liūdesys, nerimas ir kitos emocijos gali turėti reikšmę vaiko mokymuisi, bendravimui su vaikais ir mokytojais.
Lygiai taip pat šie išgyvenimai turi „išliekamąją vertę”, vaikui grįžus į namus: jo bendravimui su tėvais, broliais, seserimis ir kitiems gyvenimo aspektams.
Pasikalbėjęs apie tai, kaip jaučiasi, su kokiais įspūdžiais ateina ir išeina, galbūt aiškiau išreiškęs savo išgyvenimus, vaikas gali pasijusti saugiau, ramiau ir maloniau.
Tam tikrose situacijose jis gali pamatyti, kad ne vienas taip jaučiasi: galbūt per dieną mokykloje nutiko kažkas, dėl ko vaikas prastai pasijuto.
Taigi šie ryto ir vakaro ratai yra galimybė išsiaiškinti kilusius neaiškumus.
Kita vaikus stebuklingai suvienijanti mokyklinė veikla - pramogos už mokyklos ribų.
Nepaisant didžiulės mokomųjų dalykų apkrovos, raskime laiko kartu su vaikais nueiti į boulingą, batutų parką, ekskursiją.
Kitoje aplinkoje vaikų elgesys keičiasi - ir tai gali netgi stebinti.
Vaikai kupini įspūdžių kažkur važiuoja, atsiranda begalės temų diskusijoms ir bendravimui.
Neformali aplinka tikrąja to žodžio prasme „išlaisvina” vaikus, padeda jiems atsiskleisti.
Ką dar gali padaryti tėveliai, padėdami vaikui susirasti draugų?
Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti.
Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus.
Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius.
Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai.
Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais.
Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys.
Matydami didžiulį autoritetą - savo tėvelius, gražiai bendraujančius su klasės draugo tėvais, vaikai formuosis teigiamą nuostatą, pajus saugumą tos šeimos atžvilgiu - visa tai gali sustiprinti vaikų tarpusavio santykius.
Tačiau nepamirškime, kad vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų.
Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais.
Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais.
Labai svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais.
Šioje situacijoje svarbus tėvų ar globėjų vaidmuo.
Mes mokome vaikus bendravimo būdų, rodome jiems tinkamą asmeninį pavyzdį, tikslingai organizuojame veiklas.
Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio.
Mokytojai ar vaiko tėvai moko, vaikas mokosi.
Tačiau vaikas turi suprasti, kuria kryptimi jis juda.
Tą galime padaryti dėmesingai stebėdami ir fiksuodami tinkamą vaiko elgesį.
Mokydami vaiką tinkamų susidraugavimo būdų, emocijų ar elgesio raiškos, turime jam aiškiai parodyti, koks jo elgesys yra pageidaujamas.
Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį.
Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti.
Tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį, kai vaikas padaro kažką malonaus, pavyzdžiui, mokykloje paskolina draugui trintuką, valgykloje nuneša jo puodelį, apkabina, kai draugas verkia?
Prisiminkime pagrindinį kiekvieno žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis reikšmingam.
Pritarimą vaiko elgesiui, paskatinimą galime reikšti ne tik žodžiais, bet ir nežodiniais būdais - šypsena, linktelėjimu, prisilietimu ir panašiai.
Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai.
Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui.
Lygiai taip pat atvirai rodykime išgyvenamą džiaugsmą dėl jo malonaus elgesio.
Visos emocijos yra tokios, kokios yra - nei geros, nei blogos.
Jos visos yra priimtinos.
Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti.
Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui.
Ateityje vaikas mokysis, dirbs, galbūt sukurs šeimą - vienaip ar kitaip susitiks įvairiausių žmonių, su kuriais teks bendrauti.
Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę.
Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti.
Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo.
Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti.
Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.
Ką darysite, jei jūsų vaikas grįš iš mokyklos ir pasakys: „Niekas manęs nemėgsta“?
Ypač dažnai taip kalba vaikai nuo septynerių metų - jie būna labai savikritiški.
Tačiau bet kokio amžiaus vaikai kartais gali jausti, kad neturi draugų.
Pirmasis jūsų instinktas gali būti toks: „Juk žmonės tave mėgsta! Jonas juk tave mėgsta.
Ir Sara tave mėgsta“.
Tačiau vaiko taip neįtikinsite - greičiausiai jis ginčysis dar labiau, kad draugų jis neturi.
O gal pajausite frustraciją: „Nagi, jei tu nebūtum toks egoistiškas...“
Tūkstantį kartų įspėjote savo vaiką, kad žeminantis kitus elgesys atbaidys draugus.
Kodėl jis nesiklauso?
Deja, tūkstantį pirmą kartą pakartoti tą pačią pamoką neverta.
Jei kritikuosite, kai vaikas ir taip jaučiasi palūžęs, nebent išprovokuosite ašarų ar pykčio priepuolį.
Gal pajausite bejėgystę... Juk širdis plyšta, kai tavo vaikas jaučiasi atstumtas.
O jūs juk žinote, kad jam negalite imti ir surasti draugų.
Laimė, yra dalykų, kuriuos jūs galite padaryti.
Taigi, kaip padėti vaikui, kuris jaučiasi neturintis draugų?
Reaguokite su empatija
Mes, suaugusieji, labai dažnai puolame tvarkyti problemų.
Tačiau kartais gali pakakti, kad vaikus išklausysime ir pripažinsime jų jausmus.
Galite pasakyti: „Atrodo, kad diena tikrai buvo nelengva“ arba „Atrodei dėl kažko nuliūdęs“.
Ir jei vaikas nori atvirai papsakoti apie tai, kas nutiko, galite tiesiog paantrinti tam, ką jis sako.
„Tu pasijutai įžeistas, kai ji taip pasakė...“ , - toks reagavimas padės parodyti vaikui, kad klausotės ir jį suprantate.
Taip pat galite pasiteirauti, ar jis norėtų būti apkabintas.
Jei vaikas jaučiasi atstumtas bendraamžių, truputis ekstra meilės iš mamos ir tėčio gali paguosti.
Stenkitės reaguoti ne per daug aštriai
Nors labai sunku matyti vaikus, kuriems skauda širdį, prisiminkite, kad vaikų jausmai labai greitai keičiasi.
Tas vaikas, kurio jis dabar nekenčia, kitą savaitę gali tapti jo geriausiu draugu.
Nesutarimai, kurie privedė prie ašarų, kitą dieną atsibudus gali būti tiesiog pamiršti.
Vaikai neturi perspektyvos jausmo.
Jie tiesiog dar negyveno pakankamai ilgai, kad įvykius suvoktų platesniame kontekste.
Todėl įvykis, kuris jam dabar atrodo pasaulio pabaiga, greičiausiai toks tikrai nėra.
Jei klasės ar darželio grupės vaikas pažemino jūsų vaiką, jus gali apimti pagunda paskambinti to vaiko tėvams ar net pačiam pasikalbėti su tuo vaiku.
Geriau to nedarykite.
Normalu, kad norisi vaiką apginti.
Tačiau juk jūs nenorite, kad tai taptų ir tėvų konfliktu.
Kol vaikui iš tiesų negresia pavojus ar jei tai nėra rimtos patyčios, geriausiai leisti vaikams išsispręsti santykius patiems.
Jei vaiko draugysčių bėdos jus nuliūdins, tai tas bėdas tikrai padidins.
Stiprios emocinės reakcijos iš jūsų pusės gali taip paveikti vaiką, kad ateityje jis tiesiog apie savo bėdas nepasakos.
Arba atvirkščiai - vaikas vėl norės tokio stipraus jūsų atsako ir tada atraportuos jums kiekvieną mažytį nesklandumą.
Jei draugysčių problemos vis kartojasi, geriausia pasidomėti, kas iš tiesų vyksta.
Vaiko pasakojimas gali būti neišsamus.
Ir tai natūralu - vaikams tiesiog sunku sudėtingoje socialinėje situaciją pamatyti savo vaidmenį.
Todėl jis gali teigti, kad draugės paspyrė jo kėdę.
Ir tiesiog pamiršti, kad prieš tai tas pats berniukas net kelis kartus mandagiai paprašė jo pasistumti pirmyn.
Verta pasikalbėti su vaiko mokytoja ar auklėtoja.
Ji kasdien mato jūsų vaiką ir todėl jos įžvalgos, kaip vaikas bendrauja su kitais ir kaip kiti reaguoja į jo elgesį, gali būti naudingos.
Taip pat galite ir patys stebėti, kaip vaikas bendrauja su kitais.
Tam puiki vieta yra žaidimų aikštelė.
Arba galite tiesiog pasisiūlyti savanoriauti vaiko klasėje, taigi, tada iš visai arti matysite, kokie yra santykiai.
Būkite vaiko „koučeriu“
Kai jau suprasite, kas vyksta, bus pats metas pamokyti vaiką, kaip jis galėtų geriau sutarti su kitais.
Jei patarsite, kaip elgtis, dar neįvykus konfliktinei situacijai, jūsų žodžiai turės daug didesnį poveikį negu moralas po to, kai vaikas jau įsivėlė į kovą.
Galite vaikui pasiūlyti vaidmenų žaidimą, kuriame praktikuosite draugiškus palinkėjimus ar ramius atsakymus į pasišaipymus.
Taip pat galite padėti vaikui atpažinti ženklus, kad kitiems jo elgesys nepatinka, ar atrasti geresnį variantą, kai jį trikdo kitų elgesys.
Taip pat verta tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip jūs abu suprantate draugystę.
Tikra tiesa, kad ne visi mėgs jūsų vaiką.
Tai yra žmogiška.
Todėl paaiškinkite, kad piršti draugystę tam, kurio ji nedomina, yra liūdnas reikalas.
Kartais vaikai nori susidraugauti su populiariausiu vaiku klasėje ir nepastebi tų, su kuriais jis turi daug daugiau bendro.
O kartais senos draugystės tiesiog išblėsta ir vaikui reikia susirasti naujų draugų.
Sukurkite sąlygas augti draugystėms
Nors jūs ir negalite megzti draugysčių vietoj savo vaiko, jūs galite sukurti sąlygas, kad jau esančios draugystės augtų.
Vaikai susidraugauja, kai ką nors kartu veikia.
Jei jis lankys būrelius, ten tikrai sutiks vaikų, su kuriais sies tuos pačius interesus.
Taip pat galite pakviesti to vaiko, su kuriuo jis draugauja, šeimą į svečius ir surengti žaidimų vakarą.
Jei reikia, nedvejokite ieškoti pagalbos
Kartais tai jau ne tik draugystės problemos.
Jei iš vaiko tyčiojasi, jam grasina, būtina iškart kreiptis į mokytoją ir ugdymo įstaigos direktorių.
Jei socialiniai sunkumai tęsiasi savaites savaites, vaikui gali būti pravartu tiesiog pasimokyti, kaip bendrauti su kitais.
Patyčios: Palaikykite Vaiką
Realybė skaudi: beveik kiekvienoje klasėje yra bent vienas vaikas, kurį kiti skriaudžia, iš jo šaiposi ir tyčiojasi, neduoda ramiai praeiti.
Dažnai bendraklasių pajuokos ir patyčių priežastimi tampa kokia nors vaiko ypatybė, skirianti jį iš kitų: pernelyg aukštas, storas, kitaip rengiasi, turi fizinę ar psichinę negalią.
Ką daryti?
Jeigu nuspręsite pravesti „auklėjamuosius pokalbius“ su vaikais, kurie tyčiojasi iš jūsų dukros ar sūnaus, greičiausiai situaciją tik pabloginsite.
Duoti vaikui patarimų ir pamokslauti apie tai, ką jam daryti tokioje situacijoje, taip pat nėra efektyvu.
Patarimus duodate iš suaugusiojo pozicijos, o jeigu vaikas turėtų jūsų pasitikėjimą, žinias ir gebėjimus, gali būti, kad tų problemų visai neturėtų.
Ką galite padaryti šioje situacijoje - tai maksimaliai palaikyti savo vaiką.
Išklausyti, kai jis nori pasiskųsti, pabandyti surasti jam tokią aplinką, kurioje jo ypatybes vertintų, ne išjuoktų.
Jeigu vaikas pernelyg plepus, užrašykite jį į teatrą, jeigu aukštas ir liesas - į krepšinio treniruotes.
Supratęs, kad nėra vienintelis toks, jis ims mažiau gėdytis savo „ypatumo“, o vėliau gal net pradės didžiuotis, o tada ir užgauliojimai jo nebeveiks.
Vaikas Neturi Draugų: Kaip Padėti?
Santykių su bendramoksliais problemos nebūtinai susiję su patyčiomis.
Kartais vaikas tiesiog ignoruojamas.
Dažniausiai draugų neturi iš prigimties kuklūs ir nedrąsūs vaikai.
Taip pat dažniau su šia problema susiduria perėję į naują mokyklą, kur visi jau susiskirstę į grupeles.
Ką daryti?
Pirmiausia įsitikinkite, kad turėti draugų nori jūsų vaikas, ne jūs.
Dauguma vaikų trokšta būti grupės dalimi, tačiau kiekviena taisyklė turi išimčių.
Galbūt jūsų vaikas - viena jų.
Bet jeigu mokinukas vis tik labai nori su kuo nors susidraugauti, bet negali, padėkite jam.
Puikiausiai galite surengti savo namuose kokį nors renginį, į kurį pakviesite kitus vaikus.
Jeigu organizuoti panašių popiečių neturite laiko (juk reikia paruošti ne tik maistą, bet ir žaidimais pasirūpinti), pabandykite pasikviesti į svečius ką nors iš vaiko bendraklasių tėvų.
Galų gale jums taip pat neprošal susidraugauti su mokyklos bendruomenės atstovais.
Paprašykite savo naujų pažįstamų kartu atsivesti ir savo vaiką, kad jūsiškiui nebūtų nuobodu.
Mokytojo Nepalankumas: Kaip Spręsti Situaciją?
Idealame pasaulyje mokytojai yra nešališki, objektyviai vertina vaiko žinių lygį, nekreipiant dėmesio į asmenines simpatijas ir antipatijas.
Ką daryti?
Pirmiausia „ištyrinėkite aplinką“, pakalbėkite su kitų vaikų tėvais.
Jeigu pasitvirtino įtarimai, kad mokytoja nemėgsta konkrečiai jūsų vaiko, pabandykite pakalbėti su ja.
Svarbiausia, nesivadovaukite neigiamomis emocijomis.
Jums, o ypač vaikui, kur kas geriau, jeigu konfliktą išspręsite taikiai.
Paklauskite, ką jis galėtų padaryti, kad pažymiai taptų geresni.
Vaikų daug, jie skirtingi ir mokytojams ne visada pavyksta kiekvieną pažinti iki galo.
Papasakokite apie saviškio ypatumus.
Kita vertus, panaudokite šią situaciją kaip pavyzdį ir papasakokite apie tai, kad kartais gyvenime taip nutinka - net jeigu labai stengiamės ir viską darome gerai, ne visada sulaukiame tinkamo įvertinimo.
Išgirsti Emocijas: Būkite Atidūs
Kai vaikas pradeda jums skųstis dėl ko nors, kas vyksta mokykloje (ir ne tik ten), stenkitės išgirsti ne tik žodžius, bet ir emocijas.
Išklausykite jo ir įgarsinkite tuos jausmus, kuriuos, jūsų manymu, jis jaučia.
Pavyzdžiui, pasakykite „Man atrodo, kad esi labai nuliūdęs“, ir nutilkite.
Ugdykite vaiko socialinius įgūdžius.
Mokykite mandagumo, empatijos, sąžiningumo ir teisingumo.
Skatinkite komandinę dvasią ir mokykite išklausyti.
Skatinkite dalyvauti veiklose.
Užrašykite vaiką į būrelį, raskite veiklų, kuriose dalyvauja jo bendraamžiai, organizuokite bendrus žaidimus.
Popamokinė veikla labai naudinga vaikams.
Įvairūs užsiėmimai ne tik ugdo tuos įgūdžius, kuriems mokykloje ar darželyje skiriama mažiau dėmesio, bet ir suteikia galimybę pabendrauti su bendraminčiais.
Popamokinėje veikloje dalyvaujantys vaikai skatinami kartu tobulėti bei siekti bendrų tikslų.
Jų bendravimas nėra toks tiesioginis, jis paremtas bendru darbu ar užduotimi, tad net ir kukliam vaikui atsiskleisti gerokai lengviau.
Svarbu atrasti vaikui malonią veiklą.
Organizuokite susitikimus su draugais.
Pakvieskite vieną vaiką į svečius, leiskite vaikui pasirinkti veiklas, skatinkite bendras išvykas.
Kalbėkite apie draugystę ir santykius.
Paaiškinkite, kad draugystė kuriama per laiką, kalbėkite apie tai, kas yra geri ir blogi draugai, mokykite, kaip spręsti konfliktus su draugais.
Būkite kantrūs ir palaikantys.
Parodykite, kad jį suprantate ir palaikote, pasidalinkite savo vaikystės patirtimis apie draugystę, priminkite, kad svarbu būti savimi, o ne stengtis įtikti visiems.
Stiprinkite vaiko savivertę.
Tai padės jam geriau atlaikyti patyčias ir kitas neigiamas situacijas.
Būkite pozityvūs.
Kalbėdami su vaiku venkite neigiamų įžvalgų, nepabrėžkite vaiko bėdų.
Tai skaudina.
Neskubinkite drovaus vaiko.
Nereikėtų drovaus vaiko stumti į jam nepatogią situaciją - neverskite jo linksmintis klegesio kupiname žaidimų kambaryje, „negrūskite“ į kiemą, kuriame daug nepažįstamų vaikų, nesipiktinkite, jeigu vaikas niekaip nesusiranda bičiulių darželyje ar mokykloje.
Jūsų susierzinimas ar net pyktis suveiks priešingai.
Bendravimas su bendraamžiais vaikui ims kelti tik dar didesnį stresą!
Skatinkite gyvą bendravimą.
Deja, bendravimas internetu, nors ir paprastesnis, nelavina socialinių įgūdžių, o, galiausiai, prireikus bendrauti gyvai, atsiranda tik dar daugiau nerimo ir nepasitikėjimo savimi.
Mokykite vaiką parodyti domėjimąsi kitu žmogumi.
Išmokykite vaiką iki automatizmo sveikintis su kitais žmonėmis žaisdami vaidmeninius žaidimus.
Apgalvokite kartu su vaiku, kokius komplimentus ir kada galima sakyti bendraklasiams.
Mentorystės Svarba
Mentorystė - tai tikslinis pedagogo darbas su kiekvienu savo mentoriaujamu vaiku.
Bendraujant su mokiniais individualiai, palaikomas ir stiprinamas jų savarankiškumas.
Tai galimybė bendradarbiauti vaikui, mentoriui, šeimai, mokyklos bendruomenei, mokytojams greičiau, konkrečiau ir labai šiltai.
Svarbiausia mentorystės dalimi yra socialinis ir emocinis ugdymas: laiko planavimo, tikslų kėlimo, bendradarbiavimo ir net mokėjimo mokytis srityse.
Mentorius greta mokinio yra kiekviename žingsnyje, kai mokiniui prireikia pagalbos spręsti iškylančius iššūkius ar pasidžiaugti pavykusiais veiksmais.
Svarbiausia, kad augantis žmogus pasiektų geriausių individualių rezultatų, tuo pačiu padedant jam jaustis komfortiškai, saugiai ir ramiai mokymosi aplinkoje.
Kada Kreiptis į Specialistą?
Jei vaikas ilgą laiką neturi draugų ir jaučiasi dėl to nelaimingas, gali prireikti pagalbos.
Mūsų vaikai labai greitai perima šiuolaikinio pasaulio vartotojiškumą.
Jie ne tik nori, bet ilgainiui ir ima reikalauti vis daugiau, vis brangesnių, vis įmantresnių žaislų, drabužių, pramogų.
Jie nenori dalintis, nejaučia dėkingumo, kelia skandalus, kuomet jų norai nėra pildomi.
Ką daryti, jeigu vaiką užvaldė godumas?
Pirmieji vaiko asmenybės pokyčiai pastebimi sulaukus vos 2-ejų metukų.
Anksčiau noriai žaisliukus tėvams ar kitiems vaikams tiesdavęs vaikas staiga laikosi jų įsitvėręs, pravirksta, kuomet kiti nori paimti žaislą, gali net imti muštis, kandžiotis.
Reikėtų suvokti, kad tai dar ne godumas ar išlepimas, o normalus vystymosi etapas.
„Mano“ yra tarsi vaikučio asmenybės tęsinys, tad tas pliušinis meškiukas, kuris jums tėra žaislas, jūsų vaikui yra tiesiog gyvybiškai svarbus, tai svarbi jo paties dalis.
Šis vaiko elgesys anaiptol nėra žalingas, tačiau mokyti mažylį ir nustatyti ribas verta kuo anksčiau.
2-3-ejų metukų sulaukęs vaikas jau turėtų pradėti skirti, kas yra „mano“, o kas - „tavo“.
Vaikas turėtų suprasti, kad imant svetimą daiktą būtina atsiklausti jo savininko leidimo, daikto nesisavinti ir paprašius grąžinti.
Lygiai taip pat vaikas turi teisę į „mano“, t.y.
Psichologai teigia, kad maždaug 4-5-erių metukų sulaukusių vaikučių identitetas sparčiai formuojasi, jie ima suvokti ne tik savo asmenybę, bet taip pat pradeda save lyginti su kitais.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankantis, su vaikais bendraujantis mažylis stebi ne tik jų elgesį, bet ir turimus daiktus.
Vaikas nori būti bendruomenės dalimi, susirasti draugų, pritapti.
Stebėkite vaiko aplinką ir jos daromą įtaką.
Draugai.
Ikimokyklinukai siekia įsilieti į bendruomenę, nori prisitaikyti, būti panašiais į draugus, tad ir turėti tokius pačius daiktus.
Labai svarbu parodyti vaikui, kad suprantate jo norą, tačiau tuo pačiu nuoširdžiai paaiškinti, kodėl jo įgeidis nebus išpildytas.
Reklama.
Žurnaluose, per televiziją ir internete nuolat matomos reklamos išmuša iš vėžių net ir patį kukliausią vaiką.
Žinoma, kad norisi daugybę kartų matyto automobiliuko ar lėlės!
Stebėkite, kokią informaciją gauna jūsų vaikas, atsakingai peržiūrėkite jo lankomus tinklalapius, vartomus žurnalus, žiūrimas laidas.
Taip pat paaiškinkite vaikui, kas yra reklama.
Seneliai.
Susidaro įspūdis, kad močiučių ir senelių gyvenimo tikslas yra lepinti mūsų vaikus.
Mažieji greitai įpranta ir tik močiutei žengus pro duris iškart tiesia rankas iš pradžių žaviai prašydami, o po to ir atvirai reikalaudami dovanų.
Senelių dėmesys ir jų švelnus lepinimas yra puiku!
Tėvai.
Sakoma, kad norėdami užauginti gerus vaikus turime būti gerais žmonėmis.
Paprasta, ar ne?
Vaikai tarsi kempinė sugeria mūsų elgesio modelius, tad, kodėl mažylis turi liautis reikalavęs naujausio planšetinio kompiuterio, jeigu jis mato, kad mama nusipirko dar vieną rankinę?
Taip pat naujais daiktais kartais stengiamės tarsi išpirkti savo kaltę - galbūt neturėjome laiko šeimos atostogoms, gal praradę savitvardą nepelnytai apšaukėme, gal nesuprantame jo liūdnumo priežasties ir tikimės, kad problemą užglaistysime nauju konstruktoriumi.
Nuo pat mažumės parodykite vaikui, kad juos gauti ne taip ir lengva, paaiškinkite, kad šeimos biudžetą planuoja dirbantieji, t.y. tėveliai, kad smagios dovanos įteikiamos per šventes.
Dažnai nepastebime perdėto vaiko susižavėjimo daiktais, savininkiškumo, nenoro dalintis iki tol, kol godumas pradeda kelti akivaizdžių problemų.
Prasideda pykčiai namuose bei mokymo įstaigoje, vaikas jaučiasi tikra „pasaulio bamba“, kuriam naujas žaislas, atrodytų, svarbesnis net už mamą!
Ribokite naujus pirkinius.
Pastebėję, kad vaikas ima neadekvačiai reikalauti naujų daiktų jų tiesiog nepirkite ir paaiškinkite, kodėl jie nėra gyvybiškai svarbūs.
Pratinkite dalintis.
Paaiškinkite vaikui, kad jis turi daugiau, nei kiti, tad reikėtų džiaugtis, o ne reikalauti dar.
Kartas nuo karto drauge su vaiku peržiūrėkite jo daiktus, atrinkite nebereikalingus, tačiau gerus ir juos paaukokite.
Leiskite vaikui užsidirbti.
Apsilankę JAV pastebėsite, kad dar nė mokyklos slenksčio neperžengę pypliai stengiasi užsidirbti - jie padeda kaimynams, parduoda limonadą, vyresnėliai nešioja laikraščius, vedžioja šunis ar prižiūri mažesniuosius.
Mokykite atjautos.
Paaugusį ir gebantį suvokti bei įvertinti aplinką vaiką mokykite savanorystės, atjautos ir pagalbos kitiems.
Drauge nuvykite į labdaros valgyklą, senelių namus ar gyvūnų prieglaudą, pasisiūlykite atlikti keletą darbelių.
Meilė yra pati brangiausia.
Parodykite vaikui, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra šeima, jos meilė, darnūs tarpusavio santykiai ir prasmingas laikas kartu.
