Netaisyklinga laikysena - vienas iš dažniausiai pasitaikančių vaikų sveikatos sutrikimų. Higienos instituto duomenimis, vis daugiau laiko praleidžiant sėdimoje padėtyje, vaiko stalui ir kėdei reikia skirti ypatingą dėmesį. Specialistai pažymi, kad vis daugiau laiko praleidžiant sėdimoje padėtyje, vaiko stalui ir kėdei reikia skirti ypatingą dėmesį.
„Tėvams būtinai reikia atkreipti dėmesį, kaip jų vaikai sėdi prie darbo stalo. Netaisyklinga laikysena gali susiformuoti labai greitai, o vėliau ją pataisyti - sunku“, - sako Kauno Šilainių poliklinikos vaikų ligų gydytoja Andželika Panavienė.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai taip pat ragina tėvus pasirūpinti tinkama vaiko darbo vieta. „Darbo stalas turėtų būti bent 70 cm ilgio ir 50 cm pločio, - rašoma centro pranešime. - Kėdė turi atitikti vaiko ūgį ir turėti aukštą atlošą, atitinkantį vaiko stuburo fiziologinius linkius. Geriausiai pirkti tokią, kurios atlošo aukštį, linkį nugarai, alkūnramsčius galima reguliuoti“.
Įvairių šaltinių duomenimis, problemų su stuburu turi net 80 proc. moksleivių. Gydytoja A.Panavienė pasakoja, kad tokie duomenys atsispindi ir jos praktikoje - praktiškai kas antras prieš mokslo metų pradžią sveikatos ateinantis pasitikrinti vaikas turi stuburo, laikysenos problemų. „Kartu su laikysenos problemomis vėliau prasideda kvėpavimo takų, širdies ligos“, - teigia gydytoja, todėl suskubti pasirūpinti tinkama vaiko laikysena svarbu vos pastebėjus pirmuosius netaisyklingos laikysenos požymius, o idealiausiu atveju - to išvis išvengti.
Prekybininkai pastebi, kad tėvai visgi dažniausiai yra sąmoningi, suvokia rizikas vaikų sveikatai ir renkasi specializuotus baldus. Kiekvienais metais prieš rugsėjo 1-ąją biuro bei mokyklinių baldų - rašomųjų stalų, kėdžių - pardavimai išlieka stabiliai aukšti. Populiarūs ir reguliuojami baldai. Tai yra itin ergonomiški, sveikatos specialistų vertinami gaminiai, padedantys išvengti laikysenos sutrikimų.
„Pirkėjai šiuos baldus vertina ne tik dėl teigiamos įtakos vaikų sveikatai, bet ir dėl jų ilgaamžiškumo. Jeigu tėvai perka vaikui stalą pirmoje klasėje, po poros metų vaikas jau bus gerokai aukštesnis. Tuomet vėl reikėtų pirkti naujus baldus, o tai - jau papildomos išlaidos. Reguliuojami baldai yra puiki išeitis, nes jie „auga“ drauge su vaiku“, - sakė prekybos tinklo „Senukai“ mokyklinių ir biuro baldų specialistė Simona Brusokienė. Anot jos, šiuolaikiniai reguliuojami baldai yra pritaikomi kone kiekvieno žmogaus sudėjimui, nes turi aukštį leidžiančią reguliuoti sėdimąją dalį. O kai kurie - net kėdės išlenkimą, rankenų ar atlošo aukštį.
Siekiant išvengti netaisyklingos laikysenos, nugaros ir galvos skausmų, sėdintis vaikas turėtų būti atsipalaidavęs, neįsitempęs. Nereikėtų vaikui liepti sėdėti ramiai - padėties keitimas yra natūralu. Specialistė rekomenduoja perkant baldus būtinai juos rinktis kartu su vaiku. „Tai - tarsi matuotis naujus batus. Reikia skirti laiko, išbandyti įvairias alternatyvas. Kiekvienas vaikas yra individualus, kas tinka vienam, nebūna tiks kitam“, - atkreipė dėmesį ji.
Vienas didžiausių reguliuojamo aukščio stalų privalumų - galimybė dirbti stovint. Sveikatos specialistai rekomenduoja pakilti nuo kėdės kas 30-60 minučių. „Ne veltui akademinė valanda trunka 45 minutes - maždaug kas tiek laiko vaikas turėtų pakeisti padėtį. Ruošiant pamokas, moksleiviams reikėtų suformuoti įprotį dirbti ne tik sėdint, bet ir atsistojus. Jeigu vaikas turi reguliuojamo aukščio stalą, jam tiesiog reikia pasukti rankenėlę ir pakelti stalviršį iki reikiamo aukščio“, - pasakoja specialistė. Dar viena darbo stalo savybė, į kurią vertėtų atkreipti dėmesį - stalviršio pasvirimo reguliavimas.
Nors gyvename tokiais laikais, kai medicininė pagalba lengvai prieinama kiekvienam, vis dar pasitaiko atvejų, kai tėvai į netaisyklingai augančius vaiko dantis numoja ranka. Tačiau gydytojai perspėja, kad to daryti tikrai nevalia. Netaisyklingas sąkandis gali privesti prie gerokai rimtesnių problemų ateityje ir nulemti sunkiai įveikiamus kompleksus bei nepasitikėjimą savimi.
Tad kokie požymiai išduoda, kad vaikui gali būti reikalingas ortodontinis gydymas? Kokios pasekmės gresia laiku jo nepradėjus? Tai, kad ortodontinių anomalijų problema mūsų šalyje itin opi įrodo dar 2010 metais atliktas medicinos daktarės D. Baubinienės tyrimas. Jo metu buvo išsiaiškinta, kad ortodontinės anomalijos yra labai paplitusios tarp Lietuvos moksleivių: jos nustatytos 77 proc. 10-11 m. amžiaus ir 61,7 proc. 14-15 m. amžiaus moksleivių. Ortodontinis gydymas reikalingas beveik pusei (49,6 proc.) jaunesniojo amžiaus ir kas trečiam (34,1 proc.) vyresniojo amžiaus moksleiviui. Kad šie skaičiai būtų gerokai mažesni, reikalingas atidesnis tėvų dėmesys vaikų dantų būklei.
Pirmasis vizitas pas gydytoją ortodontą turėtų įvykti jau apie septintus - aštuntus vaiko gyvenimo metus. Kaip teigia J. „Pirmojo vaiko apsilankymo pas ortodontą metu būna vertinamas nuolatinių dantų užuomazgų skaičius, jų padėtis, dantų kaitos eiga, žandikaulių vystymasis, sąkandžio būklė, suplanuojamas reikalingas ortodontinis gydymas. Anksti diagnozavus ir pradėjus gydyti ortodontines problemas, kai dar vyksta žandikaulių ir dantų augimas, gydymas būna lengvesnis, efektyvesnis, trumpesnis bei padeda išvengti sudėtingo ortodontinio gydymo ateityje“, - tvirtina J.
Specialistas teigia, kad vaikų dantų kreivumą ir netaisyklingą sąkandį gali lemti daug veiksnių. „Netaisyklingam sąkandžiui įtakos gali turėti genetika - jis gali būti paveldimas iš kartos į kartą. Jį nulemti gali ir tam tikri įpročiai: piršto čiulpimas, netaisyklinga liežuvio padėtis, per ilgas čiulptuko naudojimas. Normalų žandikaulių vystymąsi gali trikdyti ir kvėpavimas per burną. Netaisyklingo sąkandžio formavimąsi kartais nulemia ir per anksti iškritę ar pašalinti pieniniai dantys, dėl ko ima trūkti vietos nuolatiniams. J. „Ėduonis gali stipriai pažeisti danties audinius ar privesti iki visiško danties netekimo. Ėduoniui pažeidus pieninius dantis ar dėl šios priežasties juos pašalinus per anksti, erdvės žandikaulyje sumažėja ir nuolatiniams dantims neužtenka vietos išdygti.
Kaip teigia CLINIC | DPC gydytojas ortodontas, yra keletas požymių, kurie gali išduoti apie ortodontinio gydymo reikalingumą vaikui. „Požymis, kurį tėvai pastebi pirmiausia, tai yra dantų susigrūdimas ar jų kreivumas. Taip pat aiškiai pastebimos ir sąkandžio problemos. Esant kryžminiam sąkandžiui, apatiniai dantys perdengia viršutinius. Kai sąkandis yra pernelyg gilus - priekiniai viršutiniai dantys uždengia didžiąją dalį apatinių priekinių dantų. Na, o jeigu sąkandis yra atviras, dantys nekontaktuoja tarpusavyje, pastebimas padidėjęs tarpas tarp viršutinių ir apatinių dantų juos visiškai sukandus.
„Vaikystėje negydomos ortodontinės anomalijos gali padaryti tiek fizinę, tiek psichologinę žalą. Anksti neišgydyti fiziniai reiškiniai - dantų padėties anomalijos, netaisyklingas sąkandis gali lemti patologinį dantų dėvėjimąsi, periodonto audinių pažeidimus ar net smilkininio apatinio žandikaulio sąnario, galvos skausmus. Vėliau ortodontinis gydymas gali būti taikomas ir suaugusiesiems, tačiau jis dažnai tampa sunkesnis, ilgesnis, brangesnis, o visiška korekcija kartais būna net ir neįmanoma. Ką jau bekalbėti apie psichologinę žalą, kuri atsiranda dėl patyčių, turint ortodontinių anomalijų.
Pasiteiravus J. „Vaikų amžiuje stebimas žandikaulių augimas lengvina tam tikrų ortodontinių anomalijų gydymą, leidžia naudoti paprastesnius, mažiau invazyvius ir pigesnius ortodontinius aparatus. Taip pat vaikų žandikauliai ir dantys yra lengviau paveikiami ortodontinių aparatų, todėl gydymas dažnai būna trumpesnis bei paprastesnis. Vyresniame amžiuje taip pat dažniau pasitaiko dantų ir periodonto audinių ligų, kurios turėtų būti adresuojamos pirmiau nei ortodontinis gydymas - net ir išgydytos ar stabilizuotos, šios ligos gali apsunkinti ortodontinį gydymą“, - tvirtina J.
„Pradedant nuo žalingų įpročių šalinimo, miofunkcinės terapijos, tęsiant išimamais ortodontiniais aparatais ir baigiant fiksuotais ortodontiniais aparatais. Paskyrus ortodontinį gydymą - breketais ar išimamais aparatais - svarbu skirti ypatingą dėmesį taisyklingai jų priežiūrai. J. Sutkus teigia, kad dantis ir ortodontinius aparatus būtina valyti tris kartus per dieną. Ryte, po pietų ir vakare po valgio minkštu šepetuku ir pasta su fluoru turėtų būti kruopščiai nuvalomi visi dantų bei ortodontinio aparato paviršiai, nepaliekant apnašų likučių. Jis pabrėžia, kad papildomai dantų bei aparato valymui gali būti naudojami ir specialūs vieno danties šepetėliai, tarpdančių siūlai bei skalavimo skysčiai. Kai kuriuos išimamus aparatus reguliariai reikia mirkyti specialiame dezinfekuojančių tablečių tirpale, o aparatui esant ne burnoje - jį laikyti specialioje dėžutėje.
Taisyklingos laikysenos privalumai – Muratas Dalkilinças
- Ar vaikams užtenka 2 kūno kultūros pamokų per savaitę? - Ne, be abejonės, neužtenka. Jei tai būtų ne pamokos, bet aukštos kvalifikacijos specialistų konsultacijos, kineziterapeutų, per tas 2 savaites galima nepraleisti vystymosi kažkokių sutrikimų, patikrinti visą raumenų sistemą, juos truputį aktyvuoti. Bet apie optimalų fizinį krūvį per 2 kūno kultūros pamokas per savaitę nėra nė ką kalbėti. Optimalus krūvis būtų bent valanda per dieną. - Tai iš principo tokių pamokų užtektų tik tam, kad sužinotume, ką vaikas blogai daro, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ką stiprinti ar atpalaiduoti. - Taip. Dabar ateina vaikai pas kineziterapeutus ar kitus gydytojus, kai jau būna labai apleisti atvejai. Raumenys sutrumpėję, nekoreguojama laikysena. Kai pakitimai jau negrįžtami. - Galbūt tada geriau sporto būreliai. - Žinoma. Jei šnekame apie iki-mokyklinio amžiaus vaikus, tai jiems reikia žaisti, o paskui, kai atsiranda disciplina, galima vesti į kažkokį sporto būrelį. Bet reikia žiūrėti, kiek kvalifikuotas treneris, koks jo požiūris. Jei treneris orientuotas tik į rezultatą, tai sveikatos nežiūrės. Jei vaikas fiziškai silpnas, reikėtų pradėti nuo baseino. O jei vaikas vikrus, energingas, gali eiti ir į krepšinio, ir į karate būrelį. Svarbu, kad patiktų vaikui.
- Kai pacientams pasakau, kad vaikui reikėtų padirbėti su laikysena, dažnai išgirstu atsakymą, kad tėvai kartu su vaiku eis į baseiną, tačiau 1 ar 2 kartus per savaitę. - Vėlgi, jei šnekame apie baseiną ir plaukimą, kai siekiamas plaukimo rezultatas, tai veikla yra intensyvi. Bet, jei einame į baseiną šiaip paplaukioti, tai yra palengvinta veikla. Vandenyje patenkame kaip į nesvarumo būklę. Kaulai gauna mažesnę apkrovą, viską atlikti lengviau. Daugeliu atveju tai labiau reabilitacinė priemonė. Didesnės apkrovos raumenims ir kaulams, kas yra labai svarbu, kad kauptųsi kalcis ir jie tvirtėtų, tai to nėra. Baseiną geriau derinti su kitomis sporto šakomis, kur yra šuoliai, atatranka, o vanduo būti atsigavimo priemonė. - Negaliu nepaminėti batuto, kuris yra ganėtinai prieštaringai vertinamas. Tai yra geras sportas ar pavojingas? - Vaikų traumatologai pasakytų, kad rizika tikrai labai didelė. Bet ji dažniausiai būna rizikinga būna dėl apsaugų nenaudojimo, vaiko nepriežiūros. Iš tiesų, batutas yra labai gera priemonė fizinei veiklai. Jei vaikas saugiai šokinėja, tai viskas labai gerai, nes vaikams dažniausiai tai patinka. Bet, jei nesaugu ar vaiko prastesnė koordinacija, charakteris agresyvus, reikia į tai žiūrėti atsargiai, nes traumos labai sunkios.
- Teko susidurti su šeimomis, kurių vaikai turi susikaupimo, adrenalino, agresijos problemų. Kai jie visa tai palieka sportuodami, su jais tampa lengviau susitarti. Jūs tą pastebėjote, galite pritarti ar paneigti?- Taip, karate treneriu dirbu 22 metus. Patenka vaikų ir hiperaktyvių, ir kitų kaip tik prislopintų, nejudrių. Bet koks kryptingas darbas, kai ugdomas susikaupimas ar drausmė, duoda rezultatus. Bet ne visais atvejais. Jei sunkesnis atvejis, su vaiku reikia dirbti individualiai, nes grupėje gali kelti chaosą. Bandyti, žinoma, galima. Galbūt kažkuriems prireiks keleto individualių treniruočių.
- Ir priėjome prie tos minties, kad labai dažnai tėvai galvoja, jog atiduos vaiką ir treneris juo pasirūpins. Tada rezultato negauna, visi nepatenkinti ir pikti. Ar užtenka vaiką atiduoti ir po to atsiimsi sveiką?- Reikia žiūrėti, kiek kartų per savaitę vaikas būna tame būrelyje, dažniausiai tai būna labai trumpai. Geriausias rezultatas, jei treneris ir tėvai bendradarbiauja, atliekami namų darbai. Pavyzdžiui, aš, kaip karate treneris, visada rekomenduoju vaikams namuose atlikti mankštą. O treniruotėse su kitais jie susirenka pakonkuruoti su kitais, pabendrauti ir atlikti tas užduotis, kurių vienas atlikti negali.
- Po karantino pasipylė daugybė nutukusių vaikų, su pablogėjusia laikysena, raumenų darbu. Pagrindinis pasiteisinimas, kad buvo karantinas ir nebuvo būrelių. Bet juk tėvai turi irgi būti pavyzdys. - Dabar yra laikmetis, kai sportinė veikla konkuruoja su maloniais, pasyviais užsiėmimais. Kai pradėjau dirbti treneriu, dar nebuvo tiek daug kompiuterių ir telefonų arba internetą buvo galima įsijungti tik namuose. Dabar internetas pasiekiamas visur, vaikai visada rinksis tą veiklą, kuri įdomesnė ir lengvesnė. Netgi nereikia karantino. Kai paklausiu tėvų, kodėl vaikas neatėjo į treniruotę, man atsako, kad jis žaidė su telefonu. Tėvai į tai neatsakingai žiūri. Pats turiu dukrą ir stengiuosi, kad bent valandą per dieną ji būtų judri ir užsidirbtų tą laiką pažaisti su kompiuteriu. Dažniausiai suaugę žiūri laidas, kuriose ieško pasiteisinimų, kad koks nors sportas netinkamas, kad kas nors pavojinga ir panašiai. Tada tuos argumentus naudoja tam, kad pateisintų savo mažą fizinį aktyvumą.
- Patogios tiesos. Daržovės su nitratais, batutas pavojingas, žuvys su švinu, vaisiai nupurkšti. Kitas klausimas, ko reikėtų tėvams paklausti trenerio kiekvieną kartą, kai pasiima ar atveda vaiką?- Galėtų paklausti, kur silpnesnės vietos, ką galėtų padaryti namuose savarankiškai. Galbūt reikėtų dar vieno specialisto, kuris truputį pakoreguotų ydas, ko negali padaryti treneris bendroje treniruotėje. <...> Kartais ateina tokios grupės vaikas, kuris fiziškai yra labai prastos būklės, į konsultaciją su tėvais, jam tiesiog duodi namų programą, ką kasdien reikia padaryti su tėvais, kokią mankštelę. Tai yra tėvų atsakomybė, nes vaikų mąstymas nėra kritiškas, jie galvoja, kad problemos išsispręs savaime. Bet augant, praleidus tą auksinį tarpsnį, kai vyksta fizinė ir psichinė raida, kartais tas aplaidumas duoda nepataisomus dalykus. Pavyzdžiui, susiformuoja krūtinės ląsta ne taip, kaip turėtų. Stuburas taip pat. Vaikas neišsivysto taip, kaip jam duota genetiškai.
- Juo labiau, kad vaikai yra plastiški ir tuos rezultatus gali pasiekti daug lengviau nei suaugus.- Būtent. Paskui nepakeisi, kaip susiformuoja griaučiai, kelių forma, pėdos, pečių juosta. Bus labai sunku koreguoti.
Vaiko kambario baldai yra svarbus pasirinkimas. Renkantis baldus vaikų kambariui, vienas iš svarbiausių kriterijų, į kurį reikia atsižvelgti - saugumas ir ilgaamžiškumas. Vaiko kambario baldai yra svarbus pasirinkimas. Renkantis baldus vaikų kambariui, vienas iš svarbiausių kriterijų, į kurį reikia atsižvelgti - saugumas ir ilgaamžiškumas. Vaikai iš prigimties yra smalsūs ir linkę į nelaimingus atsitikimus, todėl labai svarbu pasirinkti tokius baldus, kurie būtų tvirti ir atlaikytų jų aktyvų žaidimą . Labai svarbu pasirinkti baldus, pagamintus iš aukštos kokybės medžiagų, kurios yra netoksiškos ir be aštrių briaunų ar smulkių dalių, kurios gali kelti pavojų užspringti. Kitas svarbus kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti renkantis baldus vaikų kambariui - funkcionalumas ir praktiškumas. Vaikų kambariai yra skirti įvairiems tikslams: jie yra miego, žaidimo, mokymosi ir daiktų laikymo erdvė . Todėl svarbu pasirinkti tokius baldus, kurie atitiktų šiuos įvairius poreikius. Pavyzdžiui, lova su įmontuotais laikymo stalčiais gali padėti maksimaliai padidinti erdvę ir patogiai tvarkyti žaislus ir drabužius. Panašiai reguliuojamo aukščio rašomieji arba darbo stalai gali patenkinti kintančius augančių vaikų poreikius . Renkantis baldus vaikų kambariui reikšmingą vaidmenį vaidina ir estetika bei dizainas. Vizualiai patrauklios ir stimuliuojančios aplinkos sukūrimas gali prisidėti prie bendros vaiko gerovės ir kūrybiškumo. Ryškių spalvų, žaismingų raštų ir amžių atitinkančių temų baldų pasirinkimas gali ugdyti vaizduotę ir padaryti kambarį patrauklesnį vaikams. Be to, įtraukus vaikus į sprendimų priėmimo procesą, leidžiant jiems pasirinkti baldus, kurie atspindi jų asmeninius pageidavimus, jie gali suteikti daugiau galimybių ir sukurti nuosavybės jausmą jų erdvei. Tačiau svarbu rasti estetikos ir funkcionalumo pusiausvyrą, kad baldai atitiktų ir vaiko vizualinius pageidavimus, ir praktinius poreikius. Bendraukite su vaikais kai įrenginėjate jų kambarius. Išsiaiškinkite ko jie tikisi ir ką jie nori matyti savo kambaryje, juk kiekvienas mes turime savo kambario viziją. Taip pat kokias spalvas vaikas nori matyti savo kambaryje.
Namai, kuriuose gyvena vaikai ar augintiniai, dažnai būna triukšmingesni, judresni, bet kartu ir gyvesni, kupini džiaugsmo. Visgi, tie maži džiaugsmo šaltiniai neretai palieka savo pėdsakus... Jei norite, kad baldai ilgiau išliktų tvarkingi, gražūs ir tarnautų ne vienus metus, bet kartu nenorite nuolat „grūmoti“ vaikams ar gaudyti augintinio su letenomis ant švarios sofos - šis straipsnis kaip tik Jums. Pirmas ir svarbiausias patarimas - nesiimkite per daug griežtų taisyklių. Baldai nėra muziejaus eksponatai. Jie turi būti naudojami, sėdimi, apkabinami ir net kartais - truputį „išgyventi“ smagų chaoso momentą. Tikslas - ne sterilus tobulumas, o ilgaamžiškas jaukumas. Kai šeimoje auga vaikas ar gyvena augintinis, labai svarbu baldus rinktis ne tik pagal grožį, bet ir pagal praktiškumą. Užtiesalai - tai ne tik dekoratyvus elementas, bet ir pirmoji pagalba Jūsų baldams. Katėms ir šunims dažnai atrodo, kad visa sofa priklauso jiems. Pasikalbėkite su vaikais apie tai, kodėl verta rūpintis daiktais. Jūsų baldai gali būti ir gražūs, ir patogūs, ir tinkami vaikams bei augintiniams. Svarbiausia - pasirinkti sprendimus, kurie ne varžo, o prisitaiko prie Jūsų gyvenimo ritmo. Namai - tai ne tik erdvė, tai jausmas. O tie, kurie juose gyvena, yra svarbesni už bet kokią dėmę. Baldus galima išvalyti ar atnaujinti, bet kartu praleistas laikas - neįkainojamas.
Socialinėje žiniasklaidoje dažnai kuriamas vaizdinys, kad tėvai iš namų išsikrausius atžaloms šį faktą priima džiugiai ir švenčia, jog pagaliau turės daugiau erdvės ir laiko sau. Tačiau realybėje šį faktą dažniau lydi liūdesys ir net ašaros. Tuščio lizdo sindromu vadinama visa jausmų, kuriuos patiria tėvai vaikams išsikrausčius iš šeimos namų, paletė. Pasak specialistų, tuščio lizdo sindromas yra gana dažna patirtis. Tėvystė - svarbi žmonių tapatybės dalis. Netekties jausmą patirti gali visi, tačiau kai kuriuos žmones vaikų išsikraustymas paveikia kur kas stipriau. Kai kurie simptomai sutampa su nerimo ir depresijos, tik tiek, kad jie - švelnesni nei sergant tikrąja depresija. Svarbu nusiteikti: tuomet bent jau nesijausite šios nejaukios situacijos užklupti netikėtai, turėsite laiko apdoroti visus užplūdusius jausmus. Pasidžiaukite vaiko pasiekimais: užauginote atžalą, kuriai sekasi. Ir visai nesvarbu, ar jūsų vaikas išvyksta studijuoti į kitą miestą ar net šalį, kraustosi į savo namus, gavo naują darbą ar įstojo į kariuomenę. Bendraukite atvirai, įvardykite aiškius planus ir ribas. Pavyzdžiui, kaip dažnai vaikas planuoja grįžti namo? Bendravimas yra labai svarbus, tačiau taip pat turite būti atidūs, ką ir kaip sakote. Jei jaučiatės prislėgti, galite tai pasakyti, tačiau vaikais neturi atsakyti už tėvų problemas ir tuo labiau imtis jų spręsti. Ne kiekvienas šeimos narys į ištuštėjusį lizdą reaguos vienodai. Pavyzdžiui, vieni visą dieną po namus vaikšto su chalatu, kiti iki vėlumos dirba, tretieji visais būdais vengia ramybės ir tylos. Jūsų lizdas nėra tuščias, jame tik vyksta pokyčiai, atnaujinimai. Labai svarbus atitinkamas nusiteikimas. Vertinkite tai ne kaip santykių su vaiku pabaigą, bet kaip galimybę užmegzti dar stipresnį ir prasmingesnį ryšį. Daugelis žmonių yra įpročių vergai, tad gali būti sunku planuoti laisvalaikį. Tad pats metas pasiieškoti tinkamų užsiėmimų. Yra tyrimų, kuriuose įrodyta, kad vaikams palikus tėvų namus dažnai pagerėja sutuoktinių santykiai. Auginančios vaikus poros savo santykius nustumia į antrą planą, nes daug dėmesio turi skirti vaikams ir jų kasdieniams poreikiams patenkinti. Kartais net ir tokie pokyčiai gali peraugti į rimtesnes sveikatos problemas. Taip pat stebėkite savo fizinę savijautą. Tėvų namus paliekantys vaikai - neišvengiamybė, nesąmoningai tam tėvai jau turi ruoštis vaikui atėjus į šį pasaulį. Visi pirmi kartai, kai vaikas lieka nakvoti pas draugus ar išvyksta į stovyklą, tėvus pratina prie laukiančio atsiskyrimo.
