Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Todėl labai svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir žinoti, į kokius iš jų reikėtų atkreipti dėmesį.
Dažniausios infekcijos nėštumo metu ir jų poveikis
Nėštumo metu moters organizmas yra jautresnis infekcijoms, o kai kurios iš jų gali sukelti sunkias komplikacijas tiek motinai, tiek vaisiui. Svarbu atpažinti pagrindinius simptomus ir laiku kreiptis medicininės pagalbos.
Toksoplazmozė
Toksoplazmozė - tai parazitinės pirmuonės Toxoplasma gondii sukeliama infekcija. Pagrindiniai jos šaltiniai yra užteršta aplinka ir nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia lengva forma, be ryškių simptomų.
Toksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms. Serganti motina gali perduoti parazitą vaisiui per placentą. Didžiausias pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas.
Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą.
Raudonukės virusas
Raudonukė yra infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu ir padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš šią ligą įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui.
Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.
Citomegaloviruso infekcija (CMV)
Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo.
Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Virusą motina gali perduoti nėštumo, gimdymo arba žindymo metu. Rizika užkrėsti vaisių yra didesnė, jeigu moteris CMV nėštumo metu užsikrečia pirmą kartą.
Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, tai reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui.
Chlamydia trachomatis
Chlamydia trachomatis infekcija - tai lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Ji daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas.
Literatūros duomenimis, 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjunktyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija.
B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS)
Nustatyta, kad 10-40 % visų nėščiųjų turi B grupės streptokoko bakteriją. Įdomu tai, kad moteris jokių negalavimų nejaučia, o bakterija gali sukelti daugybę bėdų per nėštumą, gimdymą ir po jo.
Per nėštumą streptokokas B gali sukelti šlapimo takų infekciją, persileidimą, priešlaikinį gimdymą. Gimdymo metu moters gimdymo takais keliaujantis vaisius gali užsikrėsti ir susirgti labai sunkiomis ligomis - meningitu arba sepsiu (kraujo užkrėtimu). Po gimdymo moteriai gali sukelti gimdos uždegimą, karščiavimą, blogai gyjančią tarpvietę.
35-38 nėštumo savaitę paimamas pasėlis su vatiniu pagaliuku iš apatinio makšties trečdalio, tarpvietės ir išeinamosios angos srities. Jei laboratorijoje išauga bakterija, vadinasi, moteris turi užkratą. Nėštumo metu negydoma, o atvažiavusiai gimdyti leidžiama antibiotikų.
Taip pat būtina suleisti antibiotikų gimdančiai moteriai, jei:
- gimdytis prasidėjo anksčiau kaip 37 savaitę;
- gimdanti moteris karščiuoja, temperatūra siekia per 38 laipsnius;
- prieš gimdymą nutekėjo vandenys ir bevandenis periodas tęsiasi 18 val.;
- per ankstesnį gimdymą vaisius užsikrėtė ir susirgo meningitu arba sepsiu dėl B grupės streptokoko;
- nėštumo pradžioje moteris sirgo šlapimo takų infekcija, sukelta streptokoko.
Vėjaraupių virusas (VZV)
Vėjaraupiai - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV).
Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika.
Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui.
Ureaplasma urealyiticum/Ureaplasma parvum
Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje. Nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui.
Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą, nes užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba, sukelianti priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.
Hepatitas B (HBsAg)
Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%.
Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)
ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių.
ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu; 2) gimdant; 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Lietuvoje dėl ŽIV privalomai tiriama kiekviena nėščioji.
Sifilis (RPR ir TPHA)
Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį.
Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius.
RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.
Bakterinė vaginozė
Bakterinė vaginozė yra dažnas negalavimas, diagnozuojamas 30-40 procentų besikreipiančių moterų. Tai nėra infekcija - tai makšties floros sutrikimas.
Makšties bakterijų pusiausvyrą palaiko laktobacilos, kurios apsaugo nuo bakterijų, sukeliančių šlapimo ir lyties infekcijas. Bakterinės vaginozės atveju visiškai išnyksta arba labai sumažėja laktobacilų, pakinta makšties pH.
Pagrindiniai bakterinės vaginozės sukėlėjai yra Gardnerella vaginalis, Mobiluncus, Bacteroides spp., Mycoplasma hominis. Moteris skundžiasi pagausėjusiomis „žuvies“ kvapo išskyromis. Kartais vargina niežulys, išorinių lytinių organų perštėjimas.
Nėščiosioms bakterinę vaginozę būtina gydyti, nes ji gali sukelti vaisiaus dangalų uždegimą, persileidimą, priešlaikinį gimdymą, priešlaikinį vaisiaus dangalų plyšimą, infekcijas po gimdymo.
Diastazė nėštumo metu - kas tai yra ?
Šlapimo takų infekcijos (ŠTI)
Šlapimo takų infekcijos (ŠTI) yra dažnos nėštumo metu ir gali kelti didelę grėsmę tiek motinos, tiek besivystančio vaisiaus sveikatai.
ŠTI diagnozuojama tiriant šlapimo mėginį. Pagrindinis šlapimo takų infekcijų (ŠTI) gydymas nėštumo metu apima antibiotikus. Laiku diagnozavus ir pradėjus gydymą, nėštumo metu pasireiškiančių šlapimo takų infekcijų prognozė paprastai yra gera.
Simptomai yra dažnas šlapinimasis, deginimo pojūtis šlapinantis, drumstas arba nemalonaus kvapo šlapimas, dubens skausmas ir nuovargis. Nėščiosioms labai svarbu suprasti priežastis, simptomus, diagnozę, gydymo galimybes ir prevencijos strategijas.
Bendros rekomendacijos
Įvairios infekcijos nėštumo metu gali turėti rimtų pasekmių. Todėl labai svarbu reguliariai atlikti profilaktinius tyrimus, laikytis higienos ir, pastebėjus pirmuosius simptomus, nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Svarbu: Ši informacija yra bendro pobūdžio ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos. Visais sveikatos klausimais visada kreipkitės į savo gydytoją.
tags: #bakterioze #kenkia #nestumui
