Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Nurodoma, kad autizmas sukelia visą gyvenimą pasireiškiančias kokybinius socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio problemas. Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas).
Autizmo paplitimas. Autoriai (Gillberg, Coleman, 1992) nurodo, kad iš 10000 vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs berniukų tarpe. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto koeficientą (IQ).
Autizmo priežastys. Išskiriamos biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės - neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir patologiniai EEG duomenys. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija - amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epinefrino ir norepinefrino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis.
Autizmo atpažinimas. Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau - Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontrolinį sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą (pateikiamas priede) sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas. Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas.
Autizmo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Medikamentinis gydymas. Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti.
Psichologinės ir pedagoginės priemonės
Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai. Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia.
Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai.
Kaip švietimo sistema gali padėti ugdyti vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kalbos ir komunikacijos poreikius?
Ar žinojote, kad vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą (ASS) kalbos raida yra savita? Dauguma jų pasaulį suvokia kitaip nei jų neurotipiniai bendraamžiai. Kai kurie tik atkartoja žodžius, kalba tik tam tikrose situacijose arba naudoja alternatyvias komunikacijos formas. Kaip įvertinti ne „kiek“ ir „kaip“ vaikas kalba, o „kam“ ir „ką“ reiškia jo kalba? Ar švietimo sistema gali prisitaikyti prie tokių unikalių poreikių? Šiuos klausimus savo disertacijoje nagrinėja Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologijos srities daktarė Eglė Steponėnienė. Ji Lietuvos kontekstui adaptavo JAV elgesio analizės daktaro Marko L. Sundbergo Verbalinio elgesio etapų vertinimo ir programos sudarymo metodiką, VB-MAPP (angl. Verbal Behavior Milestones Assessment and Placement Program). Pastaroji skirta autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų kalbos ir socialiniams įgūdžiams vertinti bei sukurti efektyvią ugdymo strategiją.
Dr. E. Steponėnienė savo darbe pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje ir Lietuvoje pastebimas autizmo atvejų skaičiaus augimas. JAV nuo 1980 m. iki 2020 m. šis rodiklis išaugo nuo 1 iš 10 tūkst. iki 1 iš 36 vaikų, Lietuvoje per penkerius metus atvejų skaičius padidėjo nuo 172 iki 460 - 100 tūkst. vaikų. Visgi, tyrėjos nuomone, Lietuvos mokyklos dar nėra pakankamai pasiruošusios priimti tokius vaikus. Trūksta žinių, priemonių ir lankstumo ugdymo programose, o daugelis vaikų susiduria su patyčiomis ir socialine atskirtimi.
Dr. E. Steponėnienės disertacijoje VB-MAPP pristatoma kaip autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų kriterinis kalbos ir socialinių įgūdžių vertinimo įrankis. Ji paaiškina, kad įtrauktis švietime reiškia ne tik fizinį buvimą klasėje, bet ir galimybę mokytis, naudojant moksliškai grįstus metodus, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko gebėjimus. Lietuvoje ši idėja įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose ir nacionaliniuose planuose.
Mokslininkė išskiria, kad tradiciškai kalba vertinama pagal tai, ar vaikas supranta ir vartoja žodžius, tačiau savo tyrime remiasi B. F. Skinnerio bihevioristine verbalinio elgesio analize, kuri leidžia kalbą vertinti pagal pastarosios funkciją - ko vaikas siekia savo komunikacija? Pasak edukologės, toks funkcionalus požiūris leidžia tiksliau atpažinti ir ugdyti svarbius komunikacijos įgūdžius, ypač kai kalbos sutrikimai yra itin ryškūs. Dr. E. Steponėnienė pabrėžia pragmatizmo svarbą - vertinimo sistemos turi būti praktiškai naudingos. „Vertinimo sistema turi būti tokia, kuri padeda mokytojui ir vaikui, o ne tik atspindi statistiką“, - rašo ji disertacijoje. Jos atliktas VB-MAPP vertinimo instrumento adaptavimas lietuvių kalba įrodė, kad lietuviška versija tiksliai atspindi kalbos ir socialinius įgūdžius ir Lietuvos kontekste, leidžia stebėti pažangą ir planuoti individualizuotą ugdymą įvairiose aplinkose.
Kadangi originalus VB-MAPP instrumentas sukurtas anglų kalba ir pagrįstas anglakalbe kultūra, instrumento kūrėjo nuomone, MRU tyrėjos disertacijoje ši sistema buvo sėkmingai adaptuota Lietuvos kontekstui - jos lingvistinės ir kultūrinės modifikacijos leidžia tiksliau atspindėti lietuvių kalbos ypatumus.
Dr. E. Steponėnienė siūlo toliau gilintis į svarbiausius VB-MAPP vertinamus gebėjimus. Ypač į vaikų gebėjimą atkartoti garsus (echoika) ir atsakyti į klausimus (intreverbalus). Dr. E. Steponėnienė pabrėžia, kad vaikų pažanga turi būti stebima nuolat, o duomenys gauti naudojant VB-MAPP metodiką, turėtų padėti planuoti individualizuotą pagalbą. Kad tai būtų įmanoma, pedagogams reikia suteikti praktinių žinių, kaip naudotis šiuo įrankiu. Tyrėja taip pat kviečia toliau tobulinti lietuvišką VB-MAPP versiją, atsižvelgiant į mūsų šalies kalbinę ir kultūrinę aplinką. „Valstybės lygmens sprendimai turėtų padėti šiai metodikai plačiai įsitvirtinti ugdymo įstaigose - reikalingi ne tik ištekliai, bet ir aiškus palaikymas iš švietimo politikos formuotojų“, - sako dr. E.
Socialinių įgūdžių ugdymo metodai
Socialinių įgūdžių ugdymo programos - tai realus iššūkis tėvams, mokytojams bei specialistams. Kaip pasirinkti geriausiai vaiko ar tam tikros grupės poreikius atitinkančią programą? Mes rekomenduojame moksliniais įrodymais pagrįstas teorijas renkantis arba kuriant socialinių įgūdžiu programas vaikams bei suaugusiems su ASS. Tačiau kai renkiesi programą, ieškoti tokios, kuri būtų pagrįsta moksliniais įrodymais gali atrodyti ne taip jau svarbu ar netgi neįmanoma, turint galvoje daugumoje bendruomenių ir taip gana ribotą programų pasirinkimą. Kartais tėvai tiesiog stengiasi surasti bet kokią programą, kuri padėtų jų vaikui mokytis elgtis socialinėje aplinkoje, todėl negali leisti sau būti išrankiems. Nepaisant riboto pasirinkimo bei įvairių kliūčių sukurti daugiau programų, labai svarbu tėvams bei mokytojams žinoti, kokie programų komponentai tyrimų metu pasirodė esą veiksmingi mokant socialinių įgūdžių.
Wang ir Spillane (2009) pastebėjo, kad daugumai socialinių įgūdžių ugdymo programų trūksta griežto mokslinio įvertinimo, taigi jos neatitinka EPP kriterijų. Nors savo siūlomas socialinių įgūdžių programas idealu būtų grįsti moksliniais tyrimais, tačiau šis tyrimas dar tik pradedamas. Pavyzdžiui, nepriklausomi tyrėjai neseniai paskelbė du straipsnius apie Winner socialinio mąstymo programą (Crooke ir kt., 2007; Lee ir kt., 2009), vis dėlto reikia atlikti dar daugiau tyrimų, norint įvertinti Socialinio mąstymo programos veiksmingumą.
Kalbant apie socialinių įgūdžių mokymo programas, pavyzdžiui tas, kurias apžvelgėme bendruomenės partnerių tyrime, reikia turėti galvoje, kad jas kūrė ASS srities profesionalai, ilgus dešimtmečius dirbę su ASS turinčiais asmenimis. Per pastarąjį dešimtmetį (2001-2011) buvo parašyta 12 straipsnių, siekiant apžvelgti ir paanalizuoti ASS turintiems žmonėms sukurtas socialinių įgūdžių mokymo programas. Per šį laikotarpį atliktos ir trys metaanalizės, kuriose dar kartą išanalizuoti minėti tyrimai. Čia pateikiame santrauką ir esminius atradimus iš minėtų 12 straipsnių ir trijų metaanalizių, susijusių su socialinių įgūdžių programomis ASS turintiems asmenims.
Videomodelingas
Remiantis šiomis apžvalgomis tik vieno tipo programos, t.y. videomodelingas, atitiko griežtus Chambless ir Hollon (1998) išskirtus EPP kriterijus. Tai būdas, kai mokoma rodant vaizdo įrašą, kuriame demonstruojami vienokie ar kitokie socialiniai įgūdžiai ir pasižiūrėjęs medžiagą asmuo bando atkartoti parodytą elgesį. Tai mokymo strategija, kuri buvo taikyta daugybei skirtingų žmonių grupių, siekiant išmokyti labai skirtingo elgesio (Bellini ir Akullian, 2007). Mokant ASS turinčius žmones tyrimai rodo, kad videomodelingas veiksmingas tobulinant įvairius įgūdžius: žaidimo, bendravimo, pokalbio užmezgimo ir įsijautimo kitą žmogų (Bellini ir Akullian, 2007). Keliuose tyrimuose bei apžvalgoje buvo siekta išsiaiškinti videomodelingo, kaip socialinių įgūdžių lavinimo priemonės, veiksmingumą dirbant su ASS turinčiais žmonėmis (Bellini ir Akullian, 2007; Reichow ir Volkmar, 2010; Scattone, 2007; Wang ir Spillane, 2009). Bellini ir Akullian (2007) atliko dvidešimt trijų tyrimų apie videomodelingą metaanalizę. Tyrimai parodė, jog videomodleingas yra veiksminga priemonė. Wang ir Spillane (2009) atliko trisdešimt aštuonių tyrimų apie socialinių įgūdžių ugdymą metaanalizę, iš jų 11 tyrimų buvo apžvelgtas videomodelingas, jų rezultatai taip pat patvirtino, kad tai veiksminga socialinių įgūdžių mokymo priemonė.
Socialinės istorijos
Šį metodą sukūrė Carol Gray (2010), jame kuriamos trumpos istorijos, kurios apibūdina tam tikras žmogui sudėtingas socialines situacijas, kokio elgesio tokioje situacijoje tikimasi, kodėl tikimasi būtent tokio elgesio, bei teigiamas poveikis mums ir kitiems situacijos dalyviams, jeigu pasielgiame taip, kaip iš mūsų tikimasi. Nors pati Carol Gray keliose savo knygose yra pateikusi daugybę bendrų socialinių istorijų, daugelis tėvų, mokytojų bei specialistų kuria savas, konkrečiai jų vaikui, mokiniui ar klientui pritaikytas istorijas pagal Gray pateiktą šabloną. Tos istorijos labai griežtai struktūruotos, istorijoje turi būti konkretus skaičius tam tikro tipo sakinių. Supratimui palengvinti istorijas dažnai lydi iliustracijos, ypač jaunesniems ir prastesnių kalbinių gebėjimų vaikams. Istorijas skaito pats ASS turintis asmuo arba tėvai, globėjai ar mokytojai. Jos dažnai naudojamos klinikinėje praktikoje bei mokymo situacijose, mat šią techniką taikyti paprasta, ji gali būti naudojama labai įvairių įgūdžių lavinimui, tarp jų bendravimui su bendraamžiais, bendravimo užmezgimui, netinkamo elgesio, pavyzdžiui pykčio priepuolių, alternatyvoms (Kokina ir Kern, 2010).
Keliuose tyrimuose buvo analizuojamas “Socialinių situacijų” veiksmingumas ASS turintiems žmonėms mokantis socialinių įgūdžių. Reynhout ir Carter (2006), Wang ir Spillane (2009) ir Kokina ir Kern (2010) atliktos metaanalizės teigia, kad, nepaisant atliktų tikrai kokybiškų tyrimų „Socialinių istorijų“ veiksmingumas mokant socialinių įgūdžių abejotinas. Pasak minėtų autorių, labai skirtingas poveikis tiriamiesiems neleidžia visiškai pasitikėti „Socialinių istorijų“ veiksmingumu, taigi rekomenduojama atidžiai stebėti bei vertinti šio metodo efektyvumą kiekvienu individualiu atveju.
Socialinių įgūdžių grupės
Socialinių įgūdžių grupėse instrukcijos pateikiamos nedidelėms ASS turinčių dalyvių grupelėms, kuriose sudėtingas socialinis elgesys ar tam tikri socialiniai įgūdžiai išskaidomi į atskirus komponentus ir jų mokoma žingsnis po žingsnio, dažnai taikant Taikomosios elgesio analizės (ABA, Applied Behavioral Analysis) principus. Šiuose užsiėmimuose derinamos įvairios elgesio mokymo technikos, tokios kaip elgesio pastiprinimas, elgesio keitimas, motyvavimo strategijos bei manipuliavimas aplinkos veiksniais, kad būtų skatinamas sisteminis tikslinių įgūdžių išmokimas, taigi gali būti naudojamos labai įvairios technikos bei metodai. Tikslinis elgesys paprastai būna bendravimo užmezgimas, atsiliepimas į kito iniciatyvą užmegzti pokalbį, tarpusavio žaidimo įgūdžiai, empatija ir sugebėjimas įsijausti į kito padėtį, konfliktų sprendimas bei draugystės užmezgimas (Cappadocia ir Weiss, 2011).
Nepaisant kelių tyrimų bei literatūros apžvalgų, iki šiol nėra atlikta nė venos metaanalizės ar kitokio tyrimo bendram šio metodo efektyvumui išsiaiškinti ar padaryti išvadų apie Socialinių įgūdžių grupių atitikimą EPP kriterijus. Vis dėlto šis mokymo metodas gali būti daug žadantis, jeigu jame remiamasi mokymosi programa bei technikomis, kurios pačios savaime atitinka EPP kriterijus.
Kognityvinė elgesio terapija (CBT)
Mokant ASS turinčius asmenis socialinių įgūdžių, kognityvinės elgesio terapijos (CBT, Cognitive Begavioral Therapy) tikslas yra plėsti žmogaus supratimą apie socialinį pasaulį, ir tuo pat metu padėti jam suprasti mintis bei jausmus, kurie slypi už netinkamo elgesio. Yra manoma, kad augant socialiniam supratingumui, savęs pažinimui didesnė tikimybė, jog elgesio pokyčiai bus ilgalaikiai bei generalizuoti. Kognityvinė elgesio terapija tai multimodalinis požiūris, kuriame kognityvinio mokymo technikos derinamos su elgesio intervencijomis. Tokios mokymo programos, kaip tos, kurias sukūrė Jeanette McAfee (2001), Michelle Garcia Winner (2008) ir Howlin, Baron-Cohen bei Hadwin (1999) yra CBT pavyzdžiai, visi jie pabrėžia, kad norint pasiekti socialinio elgesio pokyčių visų pirma reikia keisti socialinį supratingumą.
Kalbant apie žmonių su ASS socialinių įgūdžių mokymą, tyrimai rodo, kad CBT gali būti naudingas gerinant įsijautimo į kitus, emocijų valdymo ir socialinių problemų sprendimo įgūdžius (Bauminger, 2007). Wang ir Spillane (2009) atlikta metaanalizė nagrinėjo tris CBT tyrimus, ir rezultatai rodo, kad CBT poveikis svyruoja nuo vidutinio iki labai aukšto. Deja, kol kas atlikti tyrimai neatitinka aukščiausių reikalavimų, taigi CBT neatitinka EPP kriterijų kaip veiksminga priemonė mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius žmones (Bauminger, 2007; Wang ir Spillane, 2009).
Savistabos mokymas
Tai procedūros, kai asmuo pats stebi ir pastiprina savo elgesį. Šis metodas reikalauja, kad pats žmogus stebėtų ir fiksuotų tam tikro norimo keisti elgesio pasireiškimus, dažnai tam naudojami kontroliniai sąrašai, ant riešo tvirtinami skaičiuokliai arba šalia laikomi žetonai. Vos keli tyrimai bandė nustatyti šio metodo veiksmingumą mokant socialinių įgūdžių ASS turintiems žmones (pagal Scattone, 2007; Weiss ir Harris, 2001).
Veikla paremtos programos
Neseniai pasiūlyta mintis, kad veikla pagrįstas socialinių įgūdžių mokymas, kuris remiasi ypatingais ASS turinčio žmogaus įgūdžiais arba interesais (pavyzdžiui, žaidimas LEGO kaladėlėmis, kompiuterinių įgūdžių grupė) gali veiksmingai stiprinti mokomus įgūdžius ir slopinti netinkamą elgesį, be to, didinti norą būti su bendraamžiais (Schreiber, 2011). Šiuose užsiėmimuose veikla organizuojama remiantis bendrais pomėgiais, ir tos veiklos metu yra mokoma socialinių įgūdžių. Schreiber teigia, kad lavinant įgūdžius tose srityse, kurias vertina bendraamžiai, gali būti svarbiau nei socialinis supratingumas ar socialiniai įgūdžiai.
Socialinių įgūdžių mokymas tarpininkaujant bendraamžiams
Tai tokie užsiėmimai, kuriuose bendraamžiai, dažniausiai klasės draugai, pateikia socialinių įgūdžių instrukcijas bei įgyvendina mokymo programą. Tai gali būti daroma įvairiomis formomis, tarp jų integruotos žaidimų grupės, susitikimai pažaisti, bendraamžių tinklai, bendraamžių kuravimas bei esminių įgūdžių ugdymas. Buvo atlikta begalė tyrimų apie socialinių įgūdžių mokymą ASS turintiems žmonėms tarpininkaujant bendraamžiams (pagal Chan ir kt., 2009; DiSalvo ir Oswalk, 2002; McConnell, 2002; Schreibman, 2011, Wang ir Spillane, 2009; Weiss ir Harris, 2001). Aprašomųjų tyrimų apžvalgose buvo teigiama, kad socialinių įgūdžių mokymas tarpininkaujant bendraamžiams yra veiksmingas. Šiaip arčiau, Wang ir Spillane (2009) atlikta metaanalizė, kurioje apžvelgti devyni tyrimai, parodė, kad mokymų tarpininkaujant veiksmingumas abejotinas.
Tėvų mokymai
Esama pagrįstų įrodymų, kad vaikų tėvų mokymai padeda reikšmingai sumažinti jų vaikų elgesio problemas (Thomas ir Zimmer-Gembeck, 2007), taip pat mokyti vaikus, turinčius raidos sutrikimų (Matson, Mahan ir LoVullo, 2009). Matson ir kt. (2009) atlikta literatūros apžvalga teigia, kad ASS vaikus auginančių tėvų mokymas perspektyvus metodas, tačiau nepaisant to, kad metodas taikomas plačiai, tyrimų apie tai, ar jis veiksmingas mokant vaikus socialinių įgūdžių, labai mažas (Reichow ir Volkmar, 2010).
Viena išimtis, kurią verta paminėti, tai Franke ir Laugeson atlikti tyrimai apie ASS vaikams bei paaugliams skirtas draugystės įgūdžių mokymo programas tėvams padedant. Frankel ir Myatt (2003) per pastaruosius du dešimtmečius UCLA (University of California, Los Angeles) sukūrė Draugystės mokymo programą (CTF, Children’s Friendship Training). Iš šio modelio atsirado PEERS (Program for the Education and Enrichment of Relational Skills) programa paaugliams (Laugeson ir Krankel, 2010). Abi šios programos yra detaliai aprašytos įvairius aspektus apimančios grupinės programos vaikams ir paaugliams, kuriose taikoma daug ABA strategijų, pavyzdžiui, tiesioginių instrukcijų, rodymo savo pavyzdžiu, elgesio repetavimo ir savaitei skiriamų socializacijos namų darbų. Jose labai svarbus komponentas yra tėvų mokymas, kartą per savaitę vyksta atskirti, tačiau tarpusavyje suderinti tėvų ir vaikų užsiėmimai. Šių užsiėmimų metu tėvai mokomi skatinti įgūdžių perkėlimą į kitas sritis namuose per sukviestus bendraamžių susibūrimus.
Norėdamas įvertinti PEERS programos efektyvumą Laugeson (2009) atliko atsitiktine atranka pagrįstą kontroliuojamą tyrimą, kurio metu tyrė 33 paauglius nuo 13 iki 17 metų amžiaus, aukštų gebėjimų ASS turinčius vaikus. Paaugliai atsitiktine tvarka buvo paskirstyti į 14 savaičių trunkantį PEERS mokymų ciklą skirtingu metu (vieni anksčiau, kiti vėliau). Frankel ir kt. Abu tyrimai nagrinėjo tą patį elgesį: pokalbio įgūdžiai, atėjimas bei išėjimas iš grupės, socialinio etiketo taisyklės popamokinėje veikloje, sėkmingo bendraamžių susiėjimo inicijavimas padedant tėvams ir erzinimo įveikimas. Abiejų tyrimų dalyviai kelių skirtingų pasibaigus mokymams atliktų vertinimų duomenimis gavo reikšmingos naudos. Jokie tiesioginiai stebėjimu pagrįsti vertinimo metodai taikomi nebuvo, tačiau bendraamžių susibūrimų skaičius reikšmingai išaugo. Nors šie duomenys teikia vilties, tačiau minėtųjų programų laikyti visiškai patikimomis mokant ASS turinčius vaikus socialinių įgūdžių dar trūksta pagrindo.
Iš visų minėtų metodų tik videomodleingas yra pakankamai ištirtas ir nustatytas jo veiksmingumas mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius žmones. Daugelis kitų metodų taip pat buvo tirti ir įvertinti kaip „daug žadantys“, tačiau jiems dar trūksta mokslinio pagrindimo, kad būtų laikomi įrodymais pagrįsta praktika (pavyzdžiui, Socialinės istorijos, Kognityvinė elgesio terapija, Savistabos mokymas bei Veikla paremtos programos). Reikia atlikti daugiau tyrimų su visomis socialinės intervencijos strategijomis, norint įsitiki...
Patarimai bendravimo iššūkiams – realaus gyvenimo patarimai vaikams, turintiems autizmą
tags: #autistisku #vaiku #komunikavimo #gebejimu #ugdymo #metodai
