Austėjos vardas dabar pagerino populiarumo rekordą, bet prieš 30 metų jis buvo retas ir keistas.
Austėjos Landsbergienės tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą (kitą dukrą pavadino Medeina). Tai buvo drąsus poelgis, aplinkiniai nepaliaudavo stebėtis, kaip tėvai dukrą galėjo TAIP pavadinti? Užtat dabar jau aišku, kad taiklesnio šūvio nebūna.
Austėja gano ne tik beveik 700 mažų bitelių - savo įkurtų darželių „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos vaikų, bet ir augina 4 savus.
Austėja Landsbergienė (g. 1977 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje) - socialinių mokslų daktarė, edukologė, kontekstinio ugdymo pradininkė, konsultantė švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėja. Ji įkūrė ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklą, sukūrė kontekstinio ugdymo principus ir jau daugiau nei du dešimtmečius nuosekliai dirba, kad švietimo sistema atitiktų dabartinei visuomenei keliamus reikalavimus. Be savo veiklos Lietuvoje, Austėja yra ir pasaulinės edukacijos inovacijų platformos „HundrED“ ambasadorė bei Tarptautinių mokyklų tarybos (Council of International Schools) akreditacijos komandos narė.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Austėjos Landsbergienės vardas dabar pagerino populiarumo rekordą, bet prieš 30 metų jis buvo retas ir keistas. Jos tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą. Tai buvo drąsus poelbis, aplinkiniai nepaliaudavo stebėtis, kaip tėvai dukrą galėjo taip pavadinti? Užtat dabar jau aišku, kad taiklesnio šūvio nebūna.
Austėja ir Gabrielius Landsbergiai turi keturis vaikus: Augustas Gabrielius Landsbergis (g. 2001 m. kovo 30 d.), Vilhelmas Konstantinas Landsbergis (g. 2003 m. vasario 12 d.), Morta Sofija Landsbergytė (g. 2006 m. sausio 25 d.), Gertrūda Elena Landsbergytė (g. 2008 m. liepos 29 d.).
Austėja Landsbergienė atskleidė, kad ją labiausiai įkvepia Markas Liuteris Kingas, nes jis buvo pasiruošęs mirti dėl savo idėjų ir jam nekilo dėl to abejonių.
Nors vaikai jau beveik suaugę, rūpestis dėl jų nė kiek nesumažėjo, tiesiog pasikeitė. Kadangi trys mūsų vaikai yra studentai, o du iš jų studijuoja ne Lietuvoje, nuolat kirba nerimas - ar jie pavalgę, ar viską suspėja, ar nesijaučia vieniši. Kai vaikai maži, kasdienybėje daugiau fizinio darbo - vežioji, gamini, tvarkai, sprendi jų tarpusavio ginčus, o jiems užaugus, atsiranda daugiau laisvo laiko, tačiau padaugėja nesibaigiančio emocinio rūpesčio.
Taip pat svarbu turėti vidinę motyvaciją ir aiškius tikslus, kurie skatina tobulėti ir nepasiduoti sunkumams. Praktikuodama karatė, A. Landsbergienė teigia pastebėjusi pagerėjusią fizinę formą bei padidėjusį pasitikėjimą savimi.
Ji teigia pastebinti keistą paradoksą - nors tėvai praleidžia kaip niekada daug laiko su vaikais, dar niekada jie nesijautė tokie kalti. Edukologė, dr. Austėja Landsbergienė šiam teiginiui drąsiai prieštarauja: net pats užimčiausias pasaulio žmogus gali atrasti laiko knygai ar mokymuisi kasdien bent 15 minučių!
Tėvai, ką jūs norite, kad vaikas prisimintų - ar jūsų besišypsantį, besidžiaugiantį veidą, pilną laimės vien dėl to, kad ryte pamatė į kambarį įėjusį savo mylimą vaiką? Ar persikreipusį, priekaištų pilną veidą ir išgirsti: „Ir vėl su šituo megztiniu, ir vėl susmukusiomis pėdkelnėmis“? Net kalbėdama apie tai graudinuosi. Bet tai man labai svarbus užtaisas - nenoriu, kad mano vaikai mane prisimintų surūgusią, priekaištaujančią.
Taip pat svarbu turėti vidinę motyvaciją ir aiškius tikslus, kurie skatina tobulėti ir nepasiduoti sunkumams. Praktikuodama karatė, A. Landsbergienė teigia pastebėjusi pagerėjusią fizinę formą bei padidėjusį pasitikėjimą savimi.
Nors įtraukusis ugdymas dabar sulaukia nemažai kritikos - mokyklose sunkiai prie jo priprantama, klasėse net yra rašomos peticijos dėl kai kurių vaikų perkėlimo į kitas klases, edukologė atkreipia dėmesį, kad vaikai nekalti dėl sistemos spragų. Siekiant, kad kuo daugiau vaikų gautų jiems reikalingą pagalbą, jos iniciatyva buvo įkurtas Pagalbos vaikui centras.
Išsilavinimas ir karjera
Austėja Landsbergienė yra socialinių mokslų daktarė, edukologė. Ji baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. 1999 m. Vilniaus universitete - norvegų filologijos bakalauro studijas. 2001 m. Vilniaus universitete baigė švietimo vadybos magistro, 2003 m. JAV valstybiniame Fremingemo koledže (angl. Framingham State College), Masačiusetso valstijoje, - tarptautinio švietimo magistro studijas. 2010 m. kovo 5 d. Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė disertaciją tema - „Vadovavimo ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms modelio teorinis ir empirinis pagrindimas“.
2016 m. stažavosi Kolumbijos universiteto Klingenšteino centre (angl. Klingenstein Center) pagal Privačių mokyklų vadovų programą. 2017 m. baigė Verslo administravimo magistras Stenforde.
2010 m. įkūrė privačių darželių tinklą „Vaikystės sodas“. 2013 m. įsteigė privačių mokyklų tinklą „Karalienės Mortos mokyklos“. 2016 m. išrinkta Lietuvos metų moterimi už „šalies švietimo sistemos supurtymą“.
Ji yra didžiausio Baltijos šalyse privačių vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir bendrovės Karalienės Mortos mokykla vienintelė akcininkė. 2017 m. „Vaikystės sodo“ pajamos siekė 4,6 mln., grynasis pelnas - 560 tūkst. eurų. Karalienės Mortos mokyklos pajamos buvo 2,6 mln., pelnas - 657 tūkst. 2018 m. abi įmonės augino ir pajamas, ir pelną. „Vaikystės sodo“ pajamos siekė 5 mln., grynasis pelnas - 764 tūkst. eurų. Karalienės Mortos mokyklos pajamos paaugo iki 3,59 mln., pelnas - 941 tūkst.
Konsultantė švietimo klausimais, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, „Six Senses“ International PreSchool steigėja, knygų autorė, kontekstinio ugdymo propaguotoja. Rašė „Mažylio“ žurnalui lavinimo, vaikų auginimo temomis, dalyvavo įvairiuose Švietimo ir mokslo ministerijos ir ES projektuose.
Austėja Landsbergienė rengs karatistus? Moteris pabrėžia, kad svarbu turėti vidinę motyvaciją ir aiškius tikslus, kurie skatina tobulėti ir nepasiduoti sunkumams. Praktikuodama karatė, A. Landsbergienė teigia pastebėjusi pagerėjusią fizinę formą bei padidėjusį pasitikėjimą savimi.
Dar paauglystėje dirbo dabartinių Moksleivių rūmų šeštadieninės mokyklėlės mokytoja ir vaikų visai nebijojo! Jie visada prie manęs lipdavo, greitai surasdavau bendrą kalbą. Čia, matyt, ir yra tas pašaukimas, kurį sunku apčiuopti ir įvardyti. Man su vaikais visada buvo lengva, nežiūrėjau į juos kaip į iššūkį ar darbą. Taigi ir kūdikio nebijojau, o ta ramybė duoda savo.
Visi keturi gana sunkūs, nes mane labai pykindavo. Vežiodavausi maišiuką J. Darbe užeidavo blogumas, pasakydavau - „vaikai, minutėlę“, o pati nulėkdavau iki tualeto, tada grįždavau toliau vesti pamokos. Laimei, su kiekvienu nėštumu darydavosi lengviau. Ketvirtas nėštumas buvo lengviausias.
Kadangi Austėjos Landsbergienės įkurtos privačios mokyklos taiko pažangius ugdymo metodus ir tarptautines programas, jų prieinamumas ribotas dėl aukštų mokslų kainų. Tai savo ruožtu kelia susirūpinimą dėl socialinės atskirties didėjimo ir nelygių galimybių tarp skirtingų socialinių sluoksnių vaikų.
Žinoma, kad 2024 m. žiniasklaidoje pasirodė informacija apie privačios mokyklos statybas Vilniaus Kalnėnų rajone. Buvo teigiama, esą mokykla pastatyta vietoje, kur anksčiau planuota statyti valstybinę ugdymo įstaigą. Be to, buvo pranešta, jog Vilniaus miesto savivaldybė skyrė lėšų infrastruktūros, tokios kaip keliai ir komunikacijos, plėtrai aplink privačią mokyklą. Tai sukėlė nepasitenkinimą dėl viešųjų išteklių naudojimo privačių interesų labui.
Kadangi Austėjos Landsbergienės įkurtos privačios mokyklos taiko pažangius ugdymo metodus ir tarptautines programas, jų prieinamumas ribotas dėl aukštų mokslų kainų. Tai savo ruožtu kelia susirūpinimą dėl socialinės atskirties didėjimo ir nelygių galimybių tarp skirtingų socialinių sluoksnių vaikų.
Lyderystės ugdymas prasideda jau vaikystėje. Anot dr. A. Landsbergienės, labiausiai šeima mėgsta leisti laiką kartu keliaudami, nes anksti apsisprendė, kad pagrindinės investicijos bus dvi - į vaikų išsilavinimą ir į keliones.
Nuo mažų dienų jiems kalbėjome apie tai, kaip svarbu prisiimti atsakomybę ir nebijoti imtis iniciatyvos, daug pasakojome apie darbo etiką. Norėjome, kad vaikai nebūtų tik stebėtojai, neplauktų pasroviui gyvenimo upe, bet patys kurtų - sau ir aplinkai, kad nesibaidytų nesėkmių, nes jos augina ir kad turėtų idėjų ir išdrįstų jų siekti.
Knygos
- „Išgyventi paauglystę: tėvams ir mokytojams"
- „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“
- „Augame Kartu. Žiema“ (2008 m.)
- „Augame kartu. Ruduo“ (2008 m.)
- „Sveiko proto motinystė“
Knygos „Išgyventi paauglystę: tėvams ir mokytojams" „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ „Augame Kartu. Žiema“ (2008 m.) „Augame kartu. Ruduo“ (2008 m.)
Austėja Landsbergienė yra viena iš knygos „Augame kartu“ autorių.
Austėja Landsbergienė yra edukologė, socialinių mokslų daktarė, kurios naujausia knyga „Sveiko proto motinystė“ neseniai pasiekė skaitytojus.
Sportas
47-erių Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė ir edukologė, kaip paaiškėjo, ne tik aktyviai praktikuoja karatė, bet ir jau yra gavusi rudąjį diržą. Ji prisimena, jog iš pradžių negalėjo padaryti nė vieno atsilupimo, bet su laiku pasiekė reikšmingų rezultatų. Anot jos, viskam reikalingas reguliarumas ir disciplina - nes tai padeda tobulėti ir siekti aukštesnių tikslų.
A. Landsbergienė rengs karatistus? Moteris pabrėžia, kad svarbu turėti vidinę motyvaciją ir aiškius tikslus, kurie skatina tobulėti ir nepasiduoti sunkumams. Praktikuodama karatė, A. Landsbergienė teigia pastebėjusi pagerėjusią fizinę formą bei padidėjusį pasitikėjimą savimi.
Vis dėlto, prieš pora metų, rinkdamasi šią sporto šaką, moteris svarstė, ar apie pasirinkimą prasitarti šeimos nariams. Mat norėjo būti tikra, kad veiklos nemes. Kita vertus, pastarosios tikinimu, be vidinės motyvacijos genijumi netapsi - net jei turėsi puikius genus ir naudingus ryšius. Tad kai kada būtina pasitempti ir įdėti pastangų.
Šiuos išskirtinius žmones galimai jungia keli dalykai - šilta vieta ir vila po Graikijos saule. A. Landsbergienei jau nuo ankstyvos vaikystės kovos menai buvo labai įdomi terpė. Pastaroji replikuoja, esą malonu bei naudinga išmokti valdyti emocijas. Tai ji daro įvaldydama kovos menus. Tiesa, ilgas kelias neapsieina be iššūkių, mat dabar moteris siekia gauti juodą diržą. Galbūt, mažais žingsneliais, Landsbergienė pamažu gyvenimo meno mokys ir kitus.
Austėja Landsbergienė sieks juodo karatė diržo: pas graikus ar lietuvius? Jei aš galiu - galite ir jūs.
Austėjos vardas dabar pagerino populiarumo rekordą, bet prieš 30 metų jis buvo retas ir keistas. Austėjos Landsbergienės tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą (kitą dukrą pavadino Medeina). Tai buvo drąsus poelbis, aplinkiniai nepaliaudavo stebėtis, kaip tėvai dukrą galėjo TAIP pavadinti? Užtat dabar jau aišku, kad taiklesnio šūvio nebūna. Austėja gano ne tik beveik 700 mažų bitelių - savo įkurtų darželių „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos vaikų, bet ir augina 4 savus.
Austėjos Landsbergienės tėvai - Evaldas Zigmas Čijauskas (gim. 1954 m.) ir Nijolė Čijauskienė. Vėliau E. Čijauskas džiaugiasi dukters vyru: „Labai geras žentas, labai myli vaikus."
Austėjos Landsbergienės tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą (kitą dukrą pavadino Medeina).
Austėja, Jūsų vyras Gabrielius dirba Briuselyje. Nesvarstėme tokios galimybės - juk negaliu išvažiuoti, nes „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokykla irgi yra mano vaikai, o jų nepasiimsi kartu. Be to, šie du mano vaikai dar nėra brandžios asmenybės, kurias galima palikti savarankiškai gyventi. Kita vertus - o ką aš veikčiau nuvažiavusi į Briuselį? Mano vaikai juk ganėtinai dideli - visi mokiniai, net mažylė išėjo į parengiamąją klasę. Mano vyras irgi manęs neįsivaizduoja sėdinčios Briuselyje, palikusios savo darbuotojus, idėjas, veiklas.
Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geba geriausiai. Ypač, jei jis yra atradęs savo pašaukimą. Kai su Gabrieliumi kalbėjomės apie mūsų gyvenimą, sutarėme, kad tas, su kuriuo bus vaikai, turės pagalbininką. Tai žmogus, kuris padės buityje. Beje, mums tai nebuvo itin didelė paradigmų kaita, nes buityje padedantį žmogų turėdavome ir anksčiau. Dar būdami studentai dalį uždirbamų pinigų skirdavome žmogui, kuris ateidavo ir sutvarkydavo namus, o mes verčiau pabūdavome su vaikais.
Abu esame pirmagimiai. Pavyzdžiui, aš nuo 6 metų viena važiuodavau į stovyklas. Dar nė nebūdama 13 metų, visą vasarą su tėte - neatsilikdama nuo jo - skyniau braškes Švedijoje. Keldavomės 5 ryto, važiuodavome dviračiu 10 km iki braškių laukų, paskui iki 15 val. Nuo tada kiekvieną vasarą dirbdavau. Būdama 16 metų išvažiavau savarankiškai į JAV. Po to mokiausi Švedijoje. Turėjau išmokti susitvarkyti pati. Žiūrėdama į savo sūnus, suvokiu, kad tikrai buvau labai savarankiška. Savarankiškumą ypač skatino ir ugdė mano tėvai. Gabrielius, būdamas 16 metų, išėjo gyventi pas senelius, mamos tėvus. Likimas taip sudėliojo, kad abu, būdami ne pagal metus brandūs, susitikome.
Laikai pasikeitė, dabar tokio amžiaus, kokio esame mes su Gabrieliumi, žmonės tik kuria šeimas. Daugumos mūsų draugų vaikai yra tokio amžiaus, kaip mūsų jaunėlė ir mažesni. O tokių, kaip mūsų Augustas ir Vilhelmas, beveik niekas neturi.
Grįžkime 13 metų atgal, kai namo parsivežėte pirmąjį kūdikį. Dar paauglystėje dirbau dabartinių Moksleivių rūmų šeštadieninės mokyklėlės mokytoja ir vaikų visai nebijojau! Jie visada prie manęs lipdavo, greitai surasdavau bendrą kalbą. Čia, matyt, ir yra tas pašaukimas, kurį sunku apčiuopti ir įvardyti. Man su vaikais visada buvo lengva, nežiūrėjau į juos kaip į iššūkį ar darbą. Taigi ir kūdikio nebijojau, o ta ramybė duoda savo. Kita vertus - mudu su Gabrieliumi mokame priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir stengiamės ne kurti problemas, o jas spręsti. Iškilo problema - sėdame, šnekame ir sprendžiame. Kas iš to, jei aš išsigąsiu? Kas pasikeis? Žinoma, akimirkai lyg ir sustingsti, bet privalai nugalėti baimę ir daryti geriausia, ką gali daryti. Padėjo ir tai, kad labai greitai pasinėriau į veiklas. Man vaikai visada buvo gražus gyvenimo papildas. Tiesiog jie gimė ir gyvena šalia, bet aš neišnykau!
Gal ir buvo šiokios tokios pogimdyminės depresijos apraiškų. Pirmagimiui Augustėliui buvo 3 mėnesiai, o mane apsėdo mintis, kad aš turėjau pakeisti pasaulį, o dabar keičiu sauskelnes. Vyrui guodžiausi, kad nebežinau, kas aš esu. Tuomet buvau studentė, bet jau ir dirbau, turėjau begales tikslų, planų, buvau užsidegusi nuversti kalnus, palikti po savęs kažką labai svarbaus ir reikšmingo. O dabar? Aš atlieku funkcijas, kurias gali atlikti bet kas, kam veikia reprodukcinė sistema? Laimei, šis jausmas buvo trumpalaikis. Sutarėme, kad aš einu į darbą, o Gabrielius lieka su Augustu. Tą pačią dieną mano depresija baigėsi.
Esu už maitinimą ir visas skatinu kuo ilgiau žindyti. Mano pozicija buvo tokia: „Aš žiauriai noriu maitinti!“ Pirmagimis buvo alergiškas, o aš - kadangi buvau išprususi šia tema - žinojau, kad maitindama pati labai padėsiu vaikui. Aš apskritai esu tokia, kad jei kokia tema man rūpi, tai stengiuosi apie tai rasti kuo daugiau informacijos. Tariau sau, kad noriu žindyti vaikutį mažiausiai metus, o gerai būtų ir pusantrų. Ir ką gi, atsikeldavau valanda anksčiau, nusitraukdavau pieno, palikdavau, kad užtektų iki pietų. Per pietus Gabrielius atvažiuodavo su Augustu pas mane į darbą, pamaitindavau. Per kitą pertrauką nusitraukdavau, kad būtų ką užšaldyti ir duoti rytui. Vakare grįžusi pamaitindavau, taip pat ir naktį. Ryte vėl tas pats maratonas. Išmaitinau pusantrų metų, paskutinius mėnesius jau laukiausi Vilhelmo.
Turiu būti dėkinga savo tėvams ir jų genams. Negaliu pasiimti nuopelnų sau. Nei aš daug sportuoju, nei labai sveikai maitinuosi. Esu normalus žmogus. Tiesiog esu be galo ištverminga.
Paskutinį vaiką gimdžiau Belgijoje, nes tuo metu ten dirbo Gabrielius, o mes su vaikais irgi ten gyvenome. Man patiko gimdyti ir Lietuvoje, ir Belgijoje! Belgijoje man patiko atsipalaidavęs ir paprastas požiūris į tai, ką Lietuvoje esame linkę sureikšminti. Tarkime, pooperacinėje palatoje gulėjo gal 30 žmonių po visokiausių operacijų, kai tuo tarpu Lietuvoje po cezario gulėjome dviese. Kitas dalykas, kuris paliko didžiulį įspūdį, kad vos užgimusią Gertrūdą suvyniojo ir padavė tėčiui. Gydytojai puolė rūpintis manimi, o į sutrikusio tėčio klausimą, ką jam dabar daryti, pasakė - darykite, ką norite. Nors vaikui tik 3 minutės šiame pasaulyje!
Taip, o užsisuko viskas nuo antro gimdymo. Pirmasis gimdymas komplikavosi, po 20 valandų buvo nutarta daryti cezarį, nes vaikeliui grėsė hipoksija. Kai laukiausi antro, tikėjau, kad pagimdysiu pati, nes daug buvau apie tai skaičiusi. Ypač įkvepianti amerikiečių statistika, nes ten po pirmo cezario antrą natūraliai pagimdo daugiau kaip pusė moterų. Deja, nėštumas nuo pat pradžių buvo rizikingas, nes placenta prisitvirtino arti rando. Gydytojai net sakė, kad gali nepavykti ir išnešioti, tad nerizikavo ir darė cezarį. O po 2 cezarių jau viskas… Žinoma, rizikuoti gali, bet medikai tada prašo pasirašyti dokumentus, kurių aš nenorėjau pasirašyti, nes pasitikiu, kad medikai žino, ką daro.
Galima sakyti, kad tai, ką dariau, buvo arčiausiai buvimo namuose. Tuo metu rašiau disertaciją, įstojau į podoktorantūrines studijas Briuselio universitete ir dar rašiau knygą „Augame kartu“. Spaustuvei knygą atidaviau penktadienį, o pirmadienį gimė Gertrūda.
Tie dalykai man svetimi, tačiau šį tą nuveikiau. Pradėjau rašyti tinklaraštį. Kadangi Austėjos blogas gimė kartu su Gertrūda, man lengva suskaičiuoti, kiek jam metų - neseniai suėjo 6. Gyvendama Belgijoje parašydavau į tinklaraštį vos ne kiekvieną dieną.
Na o iš tų moteriškų veiklų… sakykime, kad Belgijoje aš išmokau gaminti. Sudėtingesni patiekalai man atimdavo daug laiko, o jo man būdavo gaila. Buvau pasiekusi gana aukštą lygį - kepdavau lazanijas, virdavau cepelinus. Kai šiuos receptus įveikiau, nuspendžiau, kad AŠ GALIU, ir galiu gana gerai, bet visiškai to nenoriu. Iš tiesų, maisto gaminime nematau tiek vertės, kiek jis atima mano laiko.
Turime labai daug stalo žaidimų, kuriuos mėgstame žaisti. Gabrielius su Augustu pradėjo bėgioti. Stengiamės kuo dažniau išeiti kartu pavalgyti, bet ne šiaip picos su kokakola, o išbandyti įvairių tautų virtuvių. Bet gal reikėjo pradėti nuo to, kad mes visi esame daug skaitantys, tad visada yra apie ką kalbėti, analizuoti. Vaikai užsisako „Iliustruotąjį mokslą“, „Iliustruotąją istoriją“, „Nacionalinę geografiją“, visi perskaitę kalbamės. Kai kurias naujas knygas vaikams su Gabrieliumi perskaitome patys, kad būtų įdomiau kalbėtis.
Jau 8 metus neturime televizijos, bet turime televizorių, tad penktadieniais žiūrime norimus filmus. Dažnai programą sudarome pagal temas, pavyzdžiui, peržiūrime filmus apie II pasaulinį karą, tokius kaip „Šindlerio sąrašas“ ir panašūs. Beje, neturėti televizijos visai „apsimoka“, nes mūsų vaikai nepaveikti reklamų. Mus išgelbėjo elektroninės knygos. Štai šiuo metu savo rankinėje nešiojuosi gal 50 knygų. Augustas irgi skaito daugiau elektronines knijas, angliškai ir prancūziškai.
Jie mažiau savarankiški, bet neprapultų. Dauguma mūsų draugų stebisi, kiek daug mūsų vaikai padaro patys. Štai šią vasarą aš buvau tokia užimta, kad nespėjau supakuoti 8 metų Mortos daiktų į vieną kelionę. Taip yra dėl to, kad aš niekada nepakavau už ją ar kitus vaikus. Nuo tada, kai su jais jau buvo galima kalbėtis, sakydavau - atnešk dantų šepetuką, atnešk batus, ar tikrai jie tau patogūs, ar supranti, kad galime pasiimti tik dvi poras. Taip, toks pakavimas užima labai daug laiko - daug paprasčiau supakuoti pačiam tuos 4 lagaminus, bet užtat pamokos išlieka ilgam. Gaudome pigius „Rynair“ ar „Vizzair“ skrydžius, nes skristi visiems - ne pigus malonumas. Todėl ir bagažas būna limituotas, reikia gerai apgalvoti. Atostogos yra tas laikas, kai vaikai turi visą mamą ir visą tėtį kiaurą parą.
Lyderis yra vyriausiasis Augustas. Jis buvo mažas, kai gimė brolis, jis buvo mažas, kai gimė pirma sesė, jis buvo nedidelis, kai gimė antra sesė, nes didžiausias skirtumas tarp mūsų vaikų yra 7 metai, o tai nėra daug. Mūsų vaikai yra tarsi pasidalinę po du. Mes turime du nepaprastai atsakingus ir patikimus vaikus - tai vyriausias berniukas ir vyriausia mergaitė (pirmas ir trečias vaikai). Jie viską suorganizuotų, sutvarkytų ir tai padarytų labai gerai. Ir turime du jaunylius, kurie yra ūkas mūsų namuose - jie lengvi, linksmi, nuolatos juokaujantys, pamirštantys, išsiblaškę, bet niekada iš to nedarantys problemų, jiems viskas gyvenime yra gerai, jie daug juokiasi ir įneša nepaprastai daug chaoso ir šilumos.
O mažoji yra mažoji. Sąmoningai stengdamasis neišskirti, nelepinti, vis viena tai darai. Mes su Gabrieliumi pasikalbame, koks brandus buvo Augustas, kai jam buvo 6, kiek jis turėjo atsakomybių, kiek jis pats turėjo daryti. O šita mūsų dama… Broliai viską už ją neša, o kai ji pavargsta, tai ir ją pačią paneša. Mes sakome - Gertrūda, pailsėkime ir vėl visi eisime savo kojomis. Bet tada kuris nors brolis būtinai prišoka ir sako - eikš, panešiu.
Vaikai mato ir puikiai suvokia mano spontaniškumą ir energiją. Man nesunku pasakyti - vaikai, atsiprašau, buvau susinervinusi, dėl to piktai pasakiau. Puikiai suprantu, kad negaliu neklysti, klysti normalu. Lietuvoje esame nesveikai perfekcionistiški, pasmerkiame žmogų, kuris suklydo.
Dažniausia tėvų ir vaikų buitinių konfliktų priežastis - vaikai nenori tvarkytis. Dažnai mes patys susikuriame problemas. Tėvai įsivaizduoja, kad vaiko kambarys visada turi būti tvarkingas. Na, bet ar tau dėl to skauda, kas ten už tų uždarų durų? Vaikas užaugs ir susitvarkys taip, kaip jam reikės. Norime užbėgti gyvenimui už akių. O gal jam niekada nereikės tvarkytis? Gal jis bus naujasis Zuckerbergas ir jam patarnaus 100 žmonių?
Man labai patiko vienos psichoterapeutės knygoje išsakyta mintis: „Tėvai, ką jūs norite, kad vaikas prisimintų - ar jūsų besišypsantį, besidžiaugiantį veidą, pilną laimės vien dėl to, kad ryte pamatė į kambarį įėjusį savo mylimą vaiką? Ar persikreipusį, priekaištų pilną veidą ir išgirsti: „Ir vėl su šituo megztiniu, ir vėl susmukusiomis pėdkelnėmis“? Net kalbėdama apie tai graudinuosi. Bet tai man labai svarbus užtaisas - nenoriu, kad mano vaikai mane prisimintų surūgusią, priekaištaujančią „su kokiais tu čia dabar batais“, „kokia čia tavo kepurė“, „vėl neužsirišai šaliko“. Na, neužsiriš to šaliko, ir kas blogiausia nutiks? Susirgs plaučių uždegimu? Tikriausiai ne, bet net jeigu ir susirgs, tai juk dabar XXI amžius, ir yra vaistų. Bus pamoka man, vaikui, kitiems, bet juk tai bus ne pasaulio pabaiga.
Lengva neburbėti, jei vaikai labai geri. Mūsų mažoji po atostogų jau dabar beveik su dredais (afrikietiškomis kasytėmis). Mes su vaikais apie šituos dalykus ne kartą esame šnekėję. Na, juk ne man ta tatuiruotė, jeigu tu jos nori, darykis. Nekelčiau dėl to problemų. Nei dėl auskarų, nei dėl apsirengimo stiliaus. Draugė kartą klausė - ką darysi, jei ateis prasidūręs liežuvį? Atsakiau - koks skirtumas, ką jis bus prasidūręs: liežuvį, nosį ar ausis - juk čia vis tiek bus mano vaikas. Visada į tai gana laisvai žiūrėjau.
Ar Jums, kaip mamai, būna silpnumo akimirkų? Aišku būna, bet viskas priklauso, kokie mūsų savisaugos, atsistatymo mechanizmai. Silpnumas apima, kai iš tikrųjų tampa sunku suderinti darbą ir šeimą. Kai esu namie, nukenčia darbas, kai esu darbe, kenčia namai. Šį pavasarį, vasarą buvo labai daug darbo kelionių, konferencijų, mokymų, o dar Gabrieliui rinkimai. Metas nepaprastai sunkus, skrydžiai vienas po kito. Grįždavau namo penkioms dienoms, persipakuodavau lagaminus ir vėl išvažiuodavau, o vyras tuo metu keliavo po visą Lietuvą. Buvome „pajungę“ ir gimines, ir draugus, vaikai kelis paskutinius mėnesius augo kaip ir be tėvų.
Į vieną konferenciją Niujorke pasiėmiau berniukus, turėjome daug laiko pakalbėti būtent apie mano darbą. Norėjau, kad vaikai savo akimis pamatytų, kaip aš degu savo darbu, ir jie pamatė. Kai grįžome, sūnūs buvo užsidegę, sakė - mama, mes irgi norime gyvenime atrasti tai, kas mums patiktų taip, kaip tau švietimas. Būdami 13 ir 11 metų jie puikiai suprato, kad aš darau kažką, kas suteikia mano gyvenimui nepaprastai didelę prasmę.
Nesu neišsenkanti. Pavargstu. Tada turiu pabūti ramiai, susirankioti save. Nepaprastai mėgstu viena skaityti.
Net ir vieną vaiką augindamos mamos nerimauja, kad tik vaikui nenutiktų ko blogo. Viena iš baisiausių gyvenimo akimirkų buvo, kai man paskambino ir pranešė, kad Augustas pateko į avariją, jį partrenkė mašina. Fiziškai jaučiau, kaip viskas išsilieja, laikas eina pro šalį, o tu sustoji… Tą jausmą žinau. Jis labai baisus. O juk aš turiu ne tik savo 4 vaikus, bet ir kelis šimtus vaikų, kuriuos man patikėjo jų tėvai. Man mama kartais sako - kaip tu gali gyventi nešdama atsakomybę už šitiek vaikų? O jeigu kas nors atsitiktų? Ar man tai baisu? Taip, man tai yra baisiausia. Todėl į vaikų saugumą investuoju begales laiko, minčių, mokymų. Manau, toje srityje geriau kelis kartus persistengti nei būti atsipalaidavus. Kita vertus, aš tikriausiai turiu galvoje kažkokį saugos mechanizmą. Nors kartais sapnuoju košmarus ir naktį pašoku iš miego, bet sugebu su tuo susitvarky...
Mes patys su vyru kartais stebimės, kaip anuomet viską suspėdavome. Neseniai mano sesers vyras pasakė, kad neleidžia niekam sakyti, jog mums viskas buvo lengva, nes savo akimis matė, kaip jauni mokėmės, dirbome ir tuo pat metu savarankiškai auginome vaikus. Ir dabar mes dažnai sulaukiame komentarų, kad vaikus buvome „numetę auklėms“, kad „mes patys jų neauginome“. Man tokie pareiškimai kelia juoką, nes auklė vaikus prižiūrėdavo tik tada, kai mūsų namuose nebūdavo, nes dirbdavome, tačiau susikeisdavome su ja tą pačią minutę, kai grįždavome namo. Žinoma, esame labai dėkingi už tai, kad kartais, kai jau būdavo tikrai sunku, padėdavo mano sesuo, tėveliai ir Gabrieliaus seneliai, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad vaikus užauginome pasikeisdami dviese“, - sklandančius klaidingus įsitikinimus paneigia pašnekovė.
Pasak jos, motinystė buvo ir yra svarbi jos gyvenimo dalis, bet, be abejo, auginant mažus vaikus derinti motinystę ir darbus buvo daug sudėtingiau. „Kai vaikai maži, viskas - ir jų priežiūra, ir ugdymas - yra tavo rankose: maisto ruošimas, pasakų skaitymas, būrelių planavimas ir visa su jais susijusi logistika, namų darbų tikrinimas ir vaikų tarpusavio santykių arbitražas. Kai prasidėdavo gimtadienių sezonas, kuris mūsų šeimoje yra intensyviausias žiemą bei pavasarį, pasipildavo dar papildomi darbai - vis prigalvodavau įvairiausių kostiumų, visokiausių rankdarbių, nes vaikams norėdavau surengti įsimintinas gimtadienio šventes. Tačiau tuo pat metu reikėjo tvarkytis ir su savo darbais, rūpesčiais bei atsakomybėmis. Kažkaip visu tuo pavyko sėkmingai žongliruoti, tad ir vaikai augo prižiūrėti, ir savo karjeros dėl motinystės neteko pristabdyti. Juk vienas dažniausių motinystės mitų, kad, pasirinkus auginti vaikus, karjera turi sustoti. Ji neturi: ji gali keistis, įgauti kitą formą, bet augant vaikui, gali augti ir tu“, - drąsina dr. A. Landsbergienė.
tags: #austeja #landsbergiene #gime
