Aktorė Aurelija Tamulytė, žinoma dėl savo talentingo vaidmenų atlikimo ir stiprios asmenybės, pastaruoju metu susidūrė su daugybe gyvenimo išbandymų. Po audringų ir skausmingų skyrybų su fotografu Raimundu Švilpa, ji patyrė didelį emocinį sukrėtimą, susirgo depresija ir neteko galimybės vaidinti, kas dar labiau apsunkino jos padėtį.
„Pusantrų metų, kol vyksta skyrybų procesas, tęsiasi žudanti įtampa. Kaip tai ištveriu, ir pati nesuprantu. Dabar aš - ant bedugės krašto nulaužtais sparnais. Svarbiausia - atsistoti“, - sako Aurelija.
Aktorė pasakoja, kad bendras gyvenimas su sutuoktiniu pradėjo griūti, o skyrybų procesas jai sukėlė didžiulį stresą ir įtampą. Tai lėmė, kad ji negalėjo vaidinti spektakliuose ir užsidirbti pragyvenimui. Negana to, buvęs sutuoktinis ją išvarė iš namų Palangoje, o grįžusi į Vilnių ji rado pakeistą buto spyną. „Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, - neslepia A. Tamulytė.
Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Dėl didelės įtampos ji neturėjo jėgų vaidinti, o kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia - ir kolegių intrigų buvo labai daug.
Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“ Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“
Moterys Lietuvoje: patriarchato įkaitės?
Aurelija atvirai kalba apie moters padėtį Lietuvoje, patriarchato įsigalėjimą ir tai, kaip moterys kenčia nuo vyrų fizinio ir psichologinio smurto.
„Mūsų moterys gyvena išsigandusios. Viskas yra vyrų pusėje, jie čia - karaliai. Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchatas ir iš to niekaip negalima išbristi. Moteris - antrarūšis žmogus, vyras bet kada ją gali išmesti iš namų. O kas tada apgins moterį?“ - retoriškai klausia ji.
Pasak jos, visa sistema paremta pinigais, o didesnius pinigus uždirba vyrai. Nėra pagarbos moteriai - ji traktuojama labiau kaip tarnaitė. Vyrai nenori asmenybių šalia savęs, jiems reikia patarnaujančios moters, kuri būtų „uždaroma auksiniame narvelyje kaip gražus paukštelis, palesinama trupiniais“. Tokia moteris yra „nepavojinga, rami, niekur neišbėgs, neišskris“. O asmenybė gali ir išskristi, nes „ji nori diskutuoti, nori būti lygiavertė vyrui, nori su juo kalbėtis ta pačia žmonių kalba.“
Aurelija pataria moterims, pajutus, kad jos nereikalingos, sukaupti visas jėgas ir eiti savo keliu, net jei tai būtų tik „vienu sparnu“. Ji pati patyrė tai, ką apibūdina kaip „didžiausią gyvenimo košmarą“.
Skyrybų maratonas ir teismų realybė
Aktorės ir fotografo skyrybų procesas trunka jau daugiau nei pusantrų metų ir yra kupinas įtampos. Aurelija atvirauja, kad perskaičiusi teismo nuosprendį patyrė šoką.
„Tikrai nesitikėjau, kad gyvas žodis, liudininkai nieko nereikš, kad šiais laikais teismuose lemia tiktai popierius ir surinkti pirkinių čekiai. Jausmai, meilė nieko nereiškia. Nors pats statybines medžiagas pirkai, pats piešei sienas, bet jeigu neturi dažų čekio, nieko neįrodysi. Tu esi niekas - popierius yra viskas. Ir man žiauru, kad nelieka ryšių tarp žmonių, lieka tik tai, kas parašyta. O parašyti gali nulenkęs galvą, paslėpęs sąžinę. Tiesiog formaliai gali parašyti žmogui viso gyvenimo nuosprendį ir nulemti jo likimą pagal buhalterinius duomenis, o tai labai žiauru.“
Ji prisimena, kad susipažinus su Raimondu buvo didžiulė meilė ir noras padėti, viską darė kartu. Tačiau ji nesuprato, kad reikia rinkti čekius. Ji negalėjo įrodyti teisme, kad ne tik jis, bet ir ji pati prisidėjo prie Vilniaus ir Palangos butų bei fotostudijų įrengimo, kiek savo lėšų ir sveikatos įdėjo, kad padėjo jam dirbti fotostudijose. Ji tiesiog nerinko popierių.
Aurelijai skaudu, kad jos buvęs sutuoktinis viešai paskelbė, jog jai padovanojo butą. „Baisiausias melas, kad jis man butą padovanojo. Tą butą, paėmusi paskolą iš banko, nusipirkau iš R. Švilpos dar pusmetis iki mūsų vestuvių, jis įformintas mano vardu. Mudu susituokėme 2008 metų pavasarį. Už jį moku bankui paskolą nuo pat pirmos dienos. Dar liko mokėti 10 metų.“
Palanga - namai, kurių negali pasiekti
Aktorė pasakoja apie skaudžią situaciją su namais Palangoje. Ji negali įeiti į savo namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti daiktų, net paglostyti mylimo šuns Šanso.
„Ir į Palangos butą įleido nuomininkus. Naktimis vaikštau aplink tą namą, matau - šviesos dega, mano lėlė kabo ant sienos, mano kaktusas stovi ant palangės, mano šuo, girdžiu, loja, bet neleidžia man net jo paglostyti. Man širdis plyšta pusiau, kai einu naktį aplink tą namą. Žmonės klausdavo - tai kodėl neinate namo? Negaliu įeiti, sakau. Metus niekas nieko nežinojo. Man buvo gėda pasakyti, kad mane išmetė kaip šiukšlę. Be teisės sugrįžti. Tai įvyko 2018-ųjų vasarą.“
Ji prisimena tą rytą, kai vyras atvažiavo į Palangą ir pasakė: „dink, čia jau ne tavo namai, tuoj čia viskas bus išnuomota.“ Aureliją ištiko šokas. Įvyko beveik muštynės. Net iškviesti pareigūnai jos neįleido į namus, nes paiso tik popieriaus. „Padaviau pasą, jūs - Tamulytė, pasakė, ne Švilpa, o buto savininkas - Švilpa, tad jūsų negalime įleisti, durų laužti negalime. Sakau jiems - aš čia gyvenu 13 metų, čia visi mano daiktai likę.“
Aurelijai skausmingiausia, kad ją išmetė iš namų prie jūros, ten, kur ji viską sukūrė, įrengė, gyveno. Teismas jai nepaskyrė nė mažiausio kambarėlio iš to didelio buto. „Ten buvo pagrindiniai mano širdies namučiai.“ Ji - jūros vaikas, Palangoje daug sportuodavo, plaukiodavo. Jai buvo labai svarbu išeiti į sceną fiziškai gerai pasirengus. O vyras viską išvertė į kitą pusę - neva ji ten mezga romanus su kažkokiais vyrukais.
„Ką aš turėjau daryti? Buvo jau naktis. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Vilnių. Tiktai su šortais, kaip stoviu, ir savo šuneliu Šansu, drabužių ir daiktų neleido susirinkti. Atvažiuoju vos gyva. Ieškau raktų - nėra, pasirodo, nusegė Palangoje. Žinojo, kad grįžusi į Vilniaus namus neįeisiu.“
Likęs tiktai „ofisėlio“, kurį nugyveno nuomininkai studentai, raktas. Atidarius duris, viduje buvo krūva daiktų: sumesti seni teatro drabužiai, kelios senelių kėdės išlaužytomis kojomis. Nebuvo nei virdulio, nei lovos. Dalį jos drabužių sukišo į dulkinus šiukšlių maišus.
Karjera ir asmeninis gyvenimas: tarp teatrų ir svajonių
Aurelija Tamulytė, apdovanota „Fortūnos“ statulėlėmis ir „Auksiniu scenos kryžiumi“, yra viena ryškiausių Lietuvos teatro aktorių. Jos karjera prasidėjo 1993 metais, o nuo 1996-ųjų ji dirba įvairiuose teatruose, sukūrė vaidmenų režisierių V. Šinkariuko, Valentino Masalskio, G. Varno spektakliuose.
Ji prisimena, kad dirbo keturiuose teatruose ir vaidino net trisdešimtyje spektaklių. Jai kur nors reikėdavo mokytis tekstus, kur būdavo ramu. Ji ten mokydavosi, ten dirbdavo. Vyras būdavo daugiau Vilniuje. Ji atvažiuodavo į Vilnių jau pasiruošusi darbui.
„Aš viską dariau, kad mums būtų geriau. Užupyje, fotostudijoje „Ciceronas“, fotografavosi Lietuvos žvaigždės: Alanas Chošnau, „Skamp“, „Mango“, kitos. Iš teatrų sunešdavau drabužių, sugalvodavau fotosesijos temą. Naktimis nemiegodavau - reikėdavo važiuoti ir į Kauną vaidinti spektakliuose, ir Vilniuje vaidinti. Naktimis galvodavau fotosesijų siužetus - kaip žmonės bus aprengti, nugrimuoti. Kasmet reikėdavo keisti grupių įvaizdį - tai „Mango“ merginos su vyriškais kostiumais, tai su šunimis, tai labai moteriškos. Visa tai turėjau sugalvoti, viskas buvo ant mano vienos pečių, jis į tai nesikišdavo.“
Ji svajoja grįžti į teatrą ir tikisi, kad jos patirtis, nors ir skausminga, padės jai sukurti dar stipresnius ir įsimintinesnius vaidmenis.
Vaikai ir motinystė
Aurelija Tamulytė atvirai kalba apie savo svajones apie vaikus ir motinystę.
„Jaučiuosi keistai. Tarsi nepagimdžiusi turėčiau jausti kaltę visuomenei. Tarsi esu nenormalus, trečiarūšis, žmogus.“ Ji supranta, kad vaikelis - tai ne pirkinys prekybos centre.
„Pasenau nespėjusi užaugti. Kiekvieną dieną atrodė, kad nesubrendau, esu vaikas, gyvenimas dar tik prasideda, o galvoje - vėjai. Nesustabdžiau savęs laiku, nepasakiau, kad laikas užaugti. O jei turėčiau vaiką, viską skirčiau jam. Man - arba viskas, arba - nieko.“
Ji iš dalies sutinka su Edita Mildažyte, kad didžiausias moters triumfas - motinystė, tačiau pati motinystės nepatyrė, tad jos kelias yra kitoks.
Atsisakymas vaidmens Tarantino filme
Aktorė atskleidžia, kad kadaise turėjo unikalią galimybę - jai buvo pasiūlyta vaidinti Kventino Tarantino projekte. Tačiau, kaip pati sako, tąkart nugalėjo baimė, o galbūt - pernelyg stiprus atsakomybės jausmas.
„Na, va, čia jau toks pamirštas laikas... Bet, matyt, mano provincialumas tada suveikė“, - atvirai prisimena ji. - „Šiandien tikrai neatsisakyčiau tokios progos, bet tada buvo kitaip - labai daug dirbau, buvau viena pirmųjų aktorių, kuri vienu metu vaidino ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ir teatre „Domino“ ir kitur. Viskas buvo suplanuota metams į priekį, pilni repertuarai.“
Pasiūlymas atėjo netikėtai - po spektaklio „Karčios Petros fon Kant ašaros“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. „Viskas įvyko taip staiga. O aš pagalvojau - Viešpatie mano, o kas, jeigu nepasiseks? Nebus kelio atgal. Viskas suplanuota, tiek įsipareigojimų - kaip viską dabar mesti ir išvažiuoti?“
Tuo metu, pasak Aurelijos, gyvenime kaupėsi ir asmeninių sunkumų: „Visas tas laikotarpis sutapo su skyrybomis, su asmeninėmis audromis. Buvo labai baisu. Net nežinojau, ar turėsiu kur grįžti. Ir dar ta anglų kalba - kalbu angliškai, bet teatrine anglų kalba tada dar nekalbėjau. Tai irgi gąsdino.“
Visi šie veiksniai, sako ji, susidėjo į vieną - ir lemtingą sprendimą. „Tiesiog išsigandau. Atsakomybė visada manyje labai didelė, o avantiūrizmo, kuris anksčiau lydėjo, tąkart pritrūko. Nežinau, kur jis dingo. Buvo viską susikrovus, dokumentai jau atspausdinti, režisierė ragino - važiuok, tik važiuok! Bet tą dieną atsiguliau, širdis daužosi, susisukau į kamuoliuką... Ir neišvažiavau.“
Šiandien ji neslepia - tą sprendimą laiko viena didžiausių klaidų savo gyvenime. „Praėjo ta diena, ir viskas. Vėl repeticijos, spektakliai, gyvenimas įsuko. Bet ta mintis liko - kad išsigandau. Tai buvo klaida. Didžiulė klaida ir išsigandimas, kurio, matyt, iki galo niekada nepamiršiu.“
Naujas etapas ir ateities planai
Aurelija pasakoja, kad šiuo metu jos kūrybinis gyvenimas itin intensyvus - aktorė dalyvauja keliuose projektuose.
„Taip tiesiog sutapo, kad dabar turim tokį projektą „Tolima šalis“ - kartu su Gyčiu Ivanausku, Antanu Zakarausku, Linu Dužinsku“, - dalijasi aktorė. - „Tai muzikinė istorija, toks tarsi gastrolinis spektaklis, kurį rodome įvairiose Lietuvos vietose.“
Aurelija sako, kad šis darbas - labai jautrus, pilnas simbolikos ir gyvų emocijų. „Spektaklis liūdnas, bet labai šiltas. Jis apie išėjimą, apie paskutinę kelionę - tą, kai žmogus prieš mirtį tarsi grįžta pas savo gimines, pas savo žmones.“
Be šio projekto, aktorė ruošiasi ir kitoms iniciatyvoms - Justino Marcinkevičiaus atminimui, bei pasirodymams visoje Lietuvoje. „Turim ir Marcinkevičiaus atminimo renginį, važiuojam po miestus - Druskininkus, Prienus... Dabar toks tikras gastrolinis sezonas - nuo ryto iki vakaro kelionėse, bet labai smagus“, - sako Aurelija Tamulytė.
Gitanas Nausėda griežtina toną: „Koalicija yra apie nieką“ | Apkalbėkime. Su Tadu Ignatavičiumi
