Ieva Simonaitytė - viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros figūrų, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos kūryba neatsiejama nuo šio regiono istorijos, žmonių gyvenimo būdo, kalbos ir papročių. Romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ - tai epopėja, atskleidžianti sudėtingą Šimonių giminės istoriją ir likimo išbandymus, su kuriais susiduria pagrindiniai veikėjai.
Romano veiksmas prasideda XVIII amžiuje, maro nusiaubtoje Mažojoje Lietuvoje. Tai laikotarpis, radikaliai pakeitęs Šimonių giminės gyvenimą. Istorija pasakoja apie senąjį bajorą Jokūbą Šimonį, kuris savo vaikus auklėjo taip, kad jie gerbtų savo kilmę, šeimos garbę, laikytųsi padorumo ir teisingumo. Jam buvo svarbu išlaikyti bajoriškumą bet kokiomis aplinkybėmis.
Senasis Šimonis mokė savo vaikus gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti savo žemę. Jo protėviai buvo garbingi bajorai ir jis pats taip buvo išauklėtas. Šimonių vaikai žinojo, kas jie tokie, ko verti ir prieš nieką nelenkė galvos. Šimonis - stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia. Atėjusiems vokiečiams jis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi nešeimininkaus jo namuose.
Vyresnysis Šimonio sūnus Etmonas svajojo, kaip vytų priešus nuo savo žemės ir jo kraštas būtų laisvas. Etmonas liko gyvas, kai siautėjo maras, kartu su tėvu ir broliu dirba dvare, padeda našlaičiams. Jis nori, kad Šimonių dvaras išliktų ateičiai.
Sūnus Lukošius irgi eitų ginti savo žemės, aukščiau visko jam - lietuvio garbė. Endrius, kaip ir kiti jo broliai, darbštus, pareigingas, mylintis tėvus ir gimtinę.
Jaunesnysis sūnus Matas - išdidus, mylintis savo kraštą, Šimonio sūnus, jis neleidžia skriausti engiamųjų. Mato Šimonio šeimą sudarė jis ir penki jo vaikai. Visi jie buvo išmokyti padėti vienas kitam, buvo be galo darbštūs. Jie gyveno prie Įislos upės. Kieme buvo likęs senas bokštas nuo pilies, kuri kažkada ten stovėjo. Staiga užklupo maras, mirė dvi seserys ir vienas brolis, išgyveno tik trys: tėvas, Matas ir Etmonas. Jie priglaudė visus našlaičius, kurių tėvai mirė nuo bado ir jais rūpinosi, kol neatvažiavo vokiečiai ir neužėmė jų dvaro. Tada tėvas bandydamas išsaugoti savo namus buvo nužudytas kaip ir Etmonas, kuris supykęs dėl tėvo pradėjo visus vokiečius žudyti. Liko tik Matas ir jam teko palikti savo namus. Jis išvyko i Aukštujus.
Istorija prasideda nuo pasakojimo apie senąjį bokštą Įsros pakrantėje, kuris per kartas keliavo Šimonių giminėje. Šimonys gyvena dvare, ūkininkauja, yra bajorai. Kartą netikėtai visą jų miestą užklumpa maras, kuris pražudo labai daug miestelėnų bei neaplenkia ir Šimonių dvaro, miršta visa Mato Šimonio šeima išskyrus jį patį, jo brolį Etmoną ir tėvą Šimonį. Vėliau marui pasibaigus ir dvarui pratuštėjus, Šimoniai geraširdiškai nusprendžia į jų namus priimti našlaičius, kurie padeda jiems tvarkytis dvare, prižiūri ūkį, tačiau vieną dieną į jų dvarą atsibeldžia vokietis ir sako, jog jie turėsią priimti nukentėjusius vokiečius. Tam papriešaravę yra nužudomi Etmonas ir tėvas Šimonis, tačiau Matui pavyksta pasprukti ir jis įsikuria kitoje vietoje, kur pradeda naują gyvenimą. Jam padeda sutikta šeima - Ašpurviai. Vėliau jis įsimyli jų dukrą - Gerdutę ir pradeda gyvenimą su ja. Jie kartu sukuria šeimą, susilaukia vaikų, kuriuos pavadina: Katryte, Ansiu, Etmonas - jo brolio garbei. Visas dėmesys skiriamas Mato Šimonio šeimai, kurią sudarė jis ir jo vaikai. Visi jie buvo išmokyti padėti vienas kitam ir buvo be galo darbštūs. Jie gyveno prie Įislos upės, o kieme buvo likęs senas bokštas nuo pilies, kuri kažkada ten stovėjo.
Lydija ir Jonė - labai geros širdies Šimonių dukterys. Lydija - gailestinga, ji padeda vargšams, slaugo sergančius. Žmonės, kaip ir kitus Šimonis, ją gerbia ir myli. Jos sesuo Jonė svajoja apie kunigaikštį, kuris atjos ir išsiveš ją į Lietuvą. Bet jos irgi mirė nuo naro. Nuo maro miršta ir jų motina.
Lieka tik vienas Šimonis - Matas, kuris priverstas išeiti iš savo namų, nes ten šeimininkauja svetimi, o savųjų jau nieko nebeliko. Jis ateina į Aukštujus ir čia įsikuria. Jis sukuria šeimą, turi tris vaikus: Katrytę, Ansį ir Etmoną. Matas dažnai pasakoja savo vaikams apie bokštą Įsros pakrantėje, jis labai ilgisi savo namų, jam norisi sužinoti, kas dedasi jų buvusiame dvare. Jis norėtų aplankyti savo artimųjų kapą dvaro sode. Ir kai jo sūnus Etmonas išeina į kariuomenę, jis prašo jo aplankyti senąjį dvarą. Etmonas, grįžęs namo, negalėjo meluoti tėvui, kad nieko toje vietoje nebeliko. Juk tėvai mokė niekada nemeluoti. Nuo to laiko Matas Šimonis daugiau nebepasakojo apie bokštą Įsros pakrantėje ir kapą bajorijos sode.
Aukštujuose gyvena Jokūbas Šimonis su žmona ir sūnumi Krizu. Jie turi ir kitą sūnų - Mikelį, tačiau jis išdavęs tėvus ir išvykęs pas vokiečius. Šimoniai gan turtingai gyvena, kai kurie jų kaimynai net su bajorais juos palygina, atsiranda ir pavyduolių tokio gyvenimo, kaip kad jų kaimynas Kuprius, kuris vis ieško prie ko nors prisikabinti. Netikėta Nelaimė. Kartą Šimonių gyvenimą ištinka didelė nelaimė - uždegama jų sodyba, ir nuo turtingų būrų jie tampa elgetomis. Maras ir Naujas Gyvenimas. Staiga užklupo maras, mirė dvi seserys ir vienas brolis, išgyveno tik trys: tėvas, Matas ir Etmonas. Jie priglaudė visus našlaičius, kurių tėvai mirė nuo bado ir jais rūpinosi, kol neatvažiavo vokiečiai ir neužėmė jų dvaro. Tada tėvas bandydamas išsaugoti savo namus buvo nužudytas kaip ir Etmonas, kuris supykęs dėl tėvo pradėjo visus vokiečius žudyti. Liko tik Matas ir jam teko palikti savo namus. Jis išvyko i Aukštujus.
Šimonių giminės istorijos vingiai. Romano pradžioje susipažįstame su Šimoniais, kurie gyvena dvare, ūkininkauja ir priklauso bajorų luomui. Tačiau netikėtai jų miestelį užklumpa maras, nusinešęs Mato Šimonio šeimos gyvybes, išskyrus jį patį, jo brolį Etmoną ir tėvą Šimonį. Marui pasibaigus, Šimoniai priima į savo namus našlaičius, o vėliau - vokiečius. Pastariesiems pasipriešinus, Etmonas ir tėvas Šimonis yra nužudomi, o Matui pavyksta pabėgti ir pradėti naują gyvenimą su Ašpurvių šeima. Jis veda Gerdutę ir susilaukia vaikų: Katrytės, Ansiu ir Etmono (brolio garbei). Senatvėje Matas ilgisi Šimonių dvaro ir tėviškės, todėl paprašo sūnaus, kad šis aplankytų gimtąsias vietas ir papasakotų apie jas. Tačiau grįžęs sūnus praneša, kad nieko nebeliko.
Tėvo ir vaikų santykių raida. Mato Šimonio ir jo tėvo santykiai romane nėra itin išplėtoti, tačiau galima numanyti, kad jie buvo pagrįsti pagarba ir paklusnumu. Tėvas buvo autoritetas, perduodantis sūnui giminės tradicijas ir vertybes. Tai matyti iš to, kad Matas tęsia Šimonių giminės veiklą, ūkininkauja ir rūpinasi dvaru. Mato Šimonio ir jo vaikų santykiai. Matas Šimonis myli savo vaikus ir rūpinasi jais, tačiau jo santykiai su vaikais yra paveikti praeities išgyvenimų ir ilgesio tėviškės. Jis pasakoja vaikams apie Šimonių dvarą, bokštą Įsros pakrantėje ir savo tėviškę, taip perduodamas jiems giminės istoriją ir kultūrą. Mato prašymas sūnui aplankyti gimtąsias vietas rodo jo norą, kad vaikai tęstų giminės tradicijas ir nepamirštų savo šaknų. Tačiau sūnaus pranešimas apie tai, kad nieko nebeliko, sugriauna Mato viltis ir simbolizuoja giminės likimo posūkį.
Jokūbo Šimonio ir jo vaikų santykiai yra sudėtingesni. Jis turi du sūnus: Krizą ir Mikelį. Mikelis išduoda tėvus ir išvyksta pas vokiečius, o Krizas lieka su tėvais ir padeda jiems ūkininkauti. Jokūbo santykiai su Krizu yra pagrįsti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu, tačiau Mikelio išdavystė sukelia tėvui didelį skausmą ir nusivylimą. Gaisras, sunaikinęs Šimonių sodybą, tampa dar vienu išbandymu, kuris paveikia tėvo ir sūnų santykius.
Likimo išbandymai ir tėvo vaidmuo. Romane likimas negailestingai išbando Šimonių giminę. Maras, gaisras, išdavystė - tai tik keletas iš daugelio negandų, kurias patiria herojai. Šiomis sunkiomis akimirkomis tėvas tampa atrama ir stiprybės šaltiniu savo vaikams. Jis moko juos ištvermės, darbštumo ir atsakomybės. Tačiau likimo smūgiai ne tik stiprina, bet ir ardo tėvo ir vaikų santykius.
Istorinis kontekstas: XVIII amžiaus maras ir jo pasekmės. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, rašytoja nukelia į XVIII amžių, į 1709-1711 metų maro laikotarpį, nusiaubusį Mažąją Lietuvą. Ši epidemija nusinešė šimtus gyvybių ir radikaliai pakeitė tolesnį Šimonių giminės gyvenimą.
Likimai susipynę su dvarų istorija. Šalia Simonaitytės aprašyto Šimonių likimo galima prisiminti ir Kosakovskių šeimos istoriją, glaudžiai susijusią su Žeimių dvaru. Nuo 1840 m. dvarą valdę Kosakovskiai patyrė tiek pakilimus, tiek ir nuosmukius. 1941 m. Mykolas Kosakovskis su žmona buvo ištremti į Sibirą. Po tremties Mykolas 1992 m. pirmą kartą apsilankė Žeimiuose, o iki pat mirties 2004-aisiais kasmet atvažiuodavo į savo gimtinę. Kita dvarų istorija - Martyniškių dvaras, priklausęs Kosakovskių giminei nuo 1654 m. 1938 m. po vestuvių tėvai paveldėjo Martyniškių dvarą ir ėmėsi kapitalinio remonto. Deja, gruodžio mėnesį kilęs gaisras, statinius pavertė pelenais.
Leidybos istorijos vingiai. Literatūrologijoje įsitvirtinusi debiutinio Simonaitytės romano leidybos istorija remiasi rašytojos autobiografiniu pasakojimu. Pagal jį 1934 m. rašytoja įdavusi jau seniai pradėtą, bet užmestą romano rankraštį savo bičiuliui Endriui Karaliui, kuris turėjęs perduoti jį Klaipėdos laikraščiui "Lietuwos keleiwis". Tačiau, kaip teigia Simonaitytė, rankraštis nukeliavo į Švietimo ministeriją, o tiksliau į Knygų leidimo komisiją. Kodėl užuot publikavusi romaną dalimis, laikraščio redakcija persiuntė jo rankraštį ministerijai, net neinformavusi apie tai autorės? 1936 m. vasario 17 d. Valstybės teatre atsiimdama jai skirtą premiją Simonaitytė viešai prasitarė, kad romano rankraštį Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui Liudui Girai perdavė Klaipėdos gubernatorius Jonas Navakas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva grindė savo teisę į Klaipėdos kraštą jo lietuviškumu, o Klaipėdos sukilimą deklaravo esant pačių krašto lietuvių siekį susijungti su likusia tautos dalimi, "Aukštųjų Šimonių likimas" atitiko ano meto lūkesčius: jis išpildė tiek Putino įvardytą tautinio tipažo poreikį, tiek ir antivokišką tendenciją.
