Aukštaitijos regionas, viena iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, pasižymi turtinga istorija, savita kultūra ir gamtos grožybėmis. Jo etninės kultūros išsaugojimu ir plėtra rūpinasi Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba (toliau - EKGT). Ši taryba, veikdama Etninės kultūros globos tarybos (toliau - EKGT) sistemoje, vykdo įvairius tyrimus, organizuoja renginius ir prisideda prie regiono kultūrinio paveldo išsaugojimo.
Aukštaitijos istorinis ir geografinis kontekstas
Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus. 1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės - Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“. Gedimino kanceliarijoje Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių). Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai - Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Tačiau būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys tapo vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turinčiu regiono centro reikšmę.
Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai - čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas - Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platumos, šiaurėje pereinančios į Mūšos-Nemunėlio lygumą, dar toliau - į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje - palatvėje - atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio-Biržų krašte.
Etninės kultūros tyrimai ir puoselėjimas
Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veikla apima įvairius etninės kultūros aspektus. Tarybos iniciatyva buvo sukurti Aukštaitijos didžiojo herbo ir vėliavos projektai, kuriuos parengė Rolandas Rimkūnas. Projektas buvo suderintas Lietuvos kultūros paveldo (LHK) posėdyje 2006 m. liepos 5 d. Sukurtame Aukštaitijos didžiojo herbo projekte ant sidabrinio skydo pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje; skydą iš abiejų pusių laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinės juostos su raudonos spalvos užrašu PATRIAM TUAM MUNDUM EXISTIMA (liet. „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“). Pagal projektą Aukštaitijos vėliava yra raudonos spalvos audeklas, kurio centre išsiuvinėtas Aukštaitijos didysis herbas.
Etninės kultūros tyrimai apima plačią tematiką, susijusią su Lietuvos etnografiniais regionais. Pavyzdžiui, 2015 metais buvo paskelbti darbai, nagrinėjantys Lietuvos etnografinių regionų koncepcijos ištakas ir sklaidos kelius, formavimąsi ir rezultatus, kalendorinių švenčių simbolius, taip pat tarmes kaip vieną iš etnografinių regionų kertinių akmenų. Taip pat buvo atlikti tyrimai, apžvelgiantys Lietuvos etnografinių regionų istorines ištakas, centrus, heraldiką, kraštovaizdį, etninę architektūrą, tarmes ir patarmes, etninę muziką, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą ir kitas savitas tradicijas.
Ypatingas dėmesys skiriamas tarmėms, kurios yra vienas iš svarbiausių etnografinių regionų požymių. Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei. Aukštaitija garsi sutartinėmis - savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis, kurios pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą.
Tradicinė architektūra, kostiumai ir kulinarinis paveldas
Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai - aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių - dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje - ir mūrinių statinių.
Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų - žičkų - geometriniais ornamentais. Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių - brokato, šilko, aksomo, rečiau - iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais.
Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies - tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas - rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai - tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas - virtos ir sutrintos bulvės bei miltai. Aukštaitija išsiskiria unikaliais Sekminių papročiais: pavyzdžiui, Ignalinos r. Meironių kaime dar gyvuoja paprotys per Sekmines plukdyti vainikais papuoštas karves į ežero salą ganytis.
Suvalkijos kulinarinis paveldas. Skoniukelias.lt
Veiklos ir tyrimų apžvalga
Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba aktyviai dalyvauja Etninės kultūros globos tarybos veikloje. Tai patvirtina daugybė Etninės kultūros globos tarybos nutarimų, susijusių su regioninių tarybų sudėties kaita, nuostatų pakeitimais, atmintinų metų minėjimo veiksmų planais, taip pat etnografinių regionų herbų ir vėliavų naudojimo tvarkos pakeitimais. Pavyzdžiui, 2022 metais Taryba patvirtino 18 teisės aktų, iš kurių 12 siejasi su EKGT regioninių tarybų veikla.
Dalia Urbanavičienė, docentė, daktarė, yra viena iš svarbiausių EKGT veiklos tyrėjų ir apžvalgininkų. Jos darbai apima tokias temas kaip regioninė politika ir aukštojo mokslo pertvarka Lietuvoje, etninės kultūros globos tarybų ir etninės kultūros plėtros programų savivaldybėse apžvalgos, Europos šalių šventinių dienų palyginimas, taip pat 25 metų EKGT veiklos apžvalga, kurioje aptariami svarbiausi darbai ir iššūkiai.
Taip pat svarbu paminėti Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, dailininko Jono Rudzinsko, kuris ilgą laiką buvo Etninės kultūros globos tarybos narys, pirmininko pavaduotojas, indėlį. Jo veikla, ypač tautodailės judėjimo telkimas, interneto portalo www.lietuvostautodaile.lt įkūrimas ir straipsnių publikavimas, prisidėjo prie etninės kultūros puoselėjimo.
Etninės kultūros globos taryba nuolat siekia tobulinti savo veiklą, atnaujinti teisės aktus, koordinuoti regioninių tarybų darbą ir skatinti etninės kultūros tyrimus bei plėtrą visoje Lietuvoje. Tai užtikrina, kad unikalus Aukštaitijos regiono kultūrinis paveldas būtų išsaugotas ir perduotas ateities kartoms.
tags: #aukstaitijos #regionine #etnines #kulturos #globos #taryba
