Aukštaitija, kaip vienas seniausių Lietuvos etnografinių regionų, garsėja savo unikaliomis tradicijomis ir papročiais, kurie išlaikė savo gyvybingumą iki šių dienų. Šio regiono gyventojai per šimtmečius formavo kultūrą, kurioje susijungia gilios istorinės šaknys, etninės šventės, amatai, tautiniai drabužiai bei kulinariniai papročiai. Šios tradicijos ne tik perteikia regiono istoriją, bet ir padeda išlaikyti jo kultūrinį identitetą. Aukštaitijos kultūrinis paveldas ypač ryškus kasdieniniame gyvenime ir šventėse. Žmonės čia puoselėja papročius, perduodamus iš kartos į kartą, todėl tradicijos tampa neatsiejama bendruomenės dalimi.
Krikštas ir vestuvės nuo pat senų laikų buvo pagrindinės šeimos ir giminės šventės. Šios šventės turi didelę įtaką daugeliui pasaulio šalių dar ir šiomis dienomis. Vestuvių ir krikštynų tradicijos laikui bėgant po truputį nyksta, todėl šias šventes ir jų tradicijas verta nagrinėti. Tarpukariu Lietuvoje valstiečiai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Nors dabar didelė dalis jų palikuonių gyvena stambiuosiuose miestuose ir miesteliuose, norėdami atskleisti tebegyvuojančios tradicinės kultūros elementus, turime suprasti jos veikimą praeityje. Todėl per krikštynų papročius atskleidžiama individo ir bendruomenės tarpusavio sąveika.
Lietuvos krikštas - procesas, kurio metu senovės lietuvių tikėjimas buvo pakeistas krikščionybe. Oficialiai Lietuva pakrikštyta 1387 m. Nukryžiuotas Jėzus su šv, Marija ir šv. Juozapu. XIV a. Kadangi baltų gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos krikščionybės centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai - nesėkmingos X a. pab. - XI a. pr. vykusios Adalberto ir Brunono misijos prūsų ir jotvingių žemėse. XII a. pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir XIII a. Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė baltų teritorija, kuri nebuvo paliesta krikščionybės. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta Kijevo Rusia, dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė stačiatikybę. 1251 m. Lietuvos valdovas Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, o 1253 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžia Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas grįžo prie senovės lietuvių religijos ir krikščionybės plitimas Lietuvoje nutrūko. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos dauguma valdovų vedė derybas dėl krikšto su įvairiomis šalimis (išskyrus Vaišelgą, kuris buvo stačiatikis). Lietuvos krikštas datuojamas 1251 m., kai krikštijosi jos valdovas Mindaugas. Bet plačiau katalikiškasis krikštas nepaplito, todėl jis buvo pakartotas XIV a. pab., kai kontroversiškai vertinamoje Krėvos sutartyje (1385 m.) tuometis Lietuvos valdovas Jogaila įsipareigojo įvykdyti Lietuvos krikštą. 1386 m. vasario 15 d. 1387 m. Jogaila grįžo į Lietuvą ir pradėjo jos gyventojų krikštą. Pirmiausia pakrikštyti Vilniaus ir jo apylinkių didikai, valstiečiai. 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta romovė, pasak Jano Dlugošo, Jogailos įsakymu buvo užgesinta šventoji ugnis, išverstas aukuras, vietoje jo pastatyta Vilniaus katedra. Pavasarį pradėta Aukštaitijos kristianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos Vilkmergėje, Lydoje, Maišiagaloje, Krėvoje, Nemenčinėje, Obolcuose ir Gainoje. Krikštytojai pradėjo masinį šventųjų giraičių kirtimą, žalčių užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalino iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. 1389 m. balandžio 19 d. Po sėkmingo lietuviams Žalgirio mūšio 1411 m. pasirašyta Torūnės taika, kuria Teutonų ordinas grąžino Žemaitiją LDK. Ji buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystės žemė. 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Vytautas su Jogaila Dubysos upe pasiekė Betygalą, kur pradėjo pirmąjį žemaičių krikštą. Jogailos nurodymu sunaikintas prie Nevėžio buvęs bokštas, kuriame degusi šventoji ugnis. Pradėti kirsti šventieji miškai, naikinti aukurai. Jogaila Žemaitijos seniūnu paskyrė uolų kataliką Kęsgailą, kuris turėjo rūpintis regiono krikštijimu. 1416 m. pradėta parapinių bažnyčių statyba, o 1417 m. spalio 23 d. įkurta žemaičių vyskupija, kurios vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. 1464 m. Medininkuose (Varniuose) pastatyta katedra. XV a. pr. Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę baltiškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų apeigos iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Galutinai senasis lietuvių tikėjimas (tiksliau, jo reliktai) išnyko XVI a., kuomet į LDK atsiųstas jėzuitų ordinas. Vienuoliai ėmėsi naikinti bet kokias senojo tikėjimo liekanas, netgi papročius, tradicijas. Jėzuitai savo tarpusavio laiškuose reiškė didelį pasipiktinimą naminių gyvulių aukojimais, ąžuolų garbinimu, maldomis Saulei ir Mėnuliui, burtais, žolininkyste, amuletais. XVIII a. Baronas, Darius. Žemaičių krikštas: tyrimai ir refleksija. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 33-34 p.
Krikštas - tai blogio ir nuodėmių išsižadėjimas, prisijungimas į Bažnyčios bendruomenę, kur susitinka visi mylintys nariai. Krikštytojai pradėjo masinį šventųjų giraičių kirtimą, žalčių užmušinėjimą. Lietuvoje esminius krikšto papročių pokyčius galima sieti su 1944-1945 metais prasidėjusia sovietine okupacija. Krikščioniškoje Europoje krikštas susijęs su vaiko įvedimu į žmonių bendruomenę. Gimimas, vestuvės ir mirtis iki sovietinės okupacijos Lietuvoje rituališkai ir juridiškai buvo įtvirtinami dvasininko. Bažnyčioje atliekamas krikštas buvo reglamentuotas, tačiau įvairiose vietovėse skyrėsi už jos ribų gyvavę liaudiški krikštynų papročiai ir požiūris į krikštą. Nors krikštą saisto krikščioniški kanonai, tačiau per šimtmečius susiformavę liaudiški krikštynų papročiai ir tikėjimai kito teritorijos ir laiko perspektyvose.
Krikštatėvių parinkimas, krikštynų vaišės ir jų mastas taip pat atspindėjo regionines tradicijas. Nors tekstas tiesiogiai neaprašo Aukštaitijos krikštynų vaišių, tačiau bendrai lietuviškos tradicijos teigia, kad krikštynos buvo didelė šventė su gausiais valgiais ir gėrimais, kurioje dalyvaudavo visa giminė ir artimiausi draugai.
Vestuvių apeigos buvo susijusios su jaunavedžių įėjimu į kitą giminę, jaunamartei - ir į teritorinę bendriją. Įvesdinimo tarpininkas - piršlys (vedęs žmogus). Jis rinkdavo žinias apie besirengiančias tekėti merginas, alegorine kalba, apsimesdamas gyvulių ieškančiu pirkliu, derėjosi su jų tėvais (vaikinas ir mergina savo nuomonės viešai nereiškė). Pasak M. Pretorijaus, Mažojoje Lietuvoje piršlys su lazdyno lazda, puošta rūtomis, į atklausus jodavo tris kartus; antrą kartą atvykusį piršlį tėvas užgerdavo, trečią kartą - sočiai pavaišindavo (sutinkanti tekėti mergina prie piršlio lazdos pririšdavo jam ir jaunikio tėvams skirtus sutikimo ženklus: du rankšluosčius, nosinę ir juostą, o jos draugai apkaišydavo žalumynais arklį). Ketvirtą kartą piršlys atvykdavo su jaunikiu, lydimu jo giminaičių.
Po Tridento susirinkimo katalikiškuose kraštuose ėmus pripažinti tik bažnytinę santuoką, Lietuvoje iš pradžių ji buvo teisinis aktas, patvirtinantis anksčiau įvykusį faktą - namines jungtuves. 19 a. antroje pusėje-20 a. dauguma naminių jungtuvių papročių (vestuvės nuotakos ir jaunikio pusėje) tapo bažnytinės santuokos tąsa. Vestuvės prasidėdavo pintuvėmis (mergvakariu): kaimo ir jaunimo bendrijos parengdavo nuotaką, rečiau - jaunikį, atsiskyrimui nuo bendraamžių, šeimos. Nuotaką šokdindavo, svočia sėdinčią ant duonkubilio šukuodavo, vyriausioji pamergė pindavo rūtų vainiką, moterys apdovanodavo audeklais, vyrai - pinigais.
Vestuvių dieną jaunikio pulkas turėjo nugalėti sunkumus ir laimėti bendrijų, kurioms priklausė nuotaka, palankumą; vedliai, įsiprašę į kiemą, išpirkdavo stalą, piršlys surasdavo pasislėpusią nuotaką (Aukštaitija, 19 a. pabaiga), vyriausiasis pabrolys iškilmingai perduodavo jaunikio atvežtą rūtų vainiką nuotakai ar vyriausiajai pamergei. Vainiką uždėjus nuotakai ant galvos jaunieji buvo susodinami greta. Abi šalys, apsikeitusios dovanomis, susigerdavo - patvirtindavo naujus tarpusavio santykius.
Po bažnytinės santuokos, grįžtant į namus, piršlys su pabroliais turėjo išpirkti pakelės užtvaras ir vartus. Prie trobos durų laukė tėvai su duona ir druska, gėrimu ir ugnimi (Dzūkija); gėrimais, saldainiais ir pyragais jaunųjų palyda išpirkdavo ir vestuvininkų apsėstą stalą. Vestuvių pabaigoje tėvas dukterį palydėdavo į jaunojo vežimą. 19 a. pabaigoje-20 a. jaunųjų sutikimo papročiai jaunojo ir jaunosios namuose iš esmės nesiskyrė. Kiek dažniau jaunojo pusėje guldytuvių, keltuvių ir gaubtuvių apeigomis jaunamartei būdavo suteikiama nauja visuomeninė padėtis. Per gaubtuves nuotakai išpindavo kasas, pakirpdavo plaukus, vainiką ir kaspinus pakeisdavo kepurėle arba nuometu. Jaunamartę kartais pakeldavo į šeimininkes: įteikdavo pušinę (šluotą) ir žarsteklį. Keltuvių rytą nuotaka, apdovanojusi vyro giminę ir jos užgerta, tapdavo giminės nare, o atėjusi į pirtį su duona po bendrų vaišių - priimta į moterų bendriją. Vestuvių apeigos baigdavosi atgrąžtais: po savaitės jaunavedžiai lankydavo jaunosios tėvus, o po dviejų savaičių jaunosios tėvai vykdavo pas jaunavedžius, patvirtindami abipusę giminystę.
Aukštaitijos regiono geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos taip pat turėjo įtakos tradicijoms. Didysis Lietuvos etnografinis regionas šiaurės rytuose, gausus ežerų, ypač rytinėje dalyje. Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu liudija senąsias gyvensenos tradicijas. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės. Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose - aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai. XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius.
Aukštaitija garsi sutartinėmis - savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Tautinės dainos, atliekamos per šventes, perduoda istorijas apie gyvenimą, gamtą ir meilę. Tautiniai šokiai, tokie kaip „Jūratė“ ar „Katinėlis“, yra neatsiejami nuo bendruomeninių renginių.
Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų - žičkų - geometriniais ornamentais. Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių - brokato, šilko, aksomo, rečiau - iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais.
Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies - tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas - rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai - tai miltinės tešlos kukulai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas - virtos ir sutrintos bulvės bei miltai.
Aukštaitija išsiskiria unikaliais Sekminių papročiais: pavyzdžiui, Ignalinos r. Meironių kaime dar gyvuoja paprotys per Sekmines plukdyti vainikais papuoštas karves į ežero salą ganytis.
Aukštaitijos papročiai krikšto ir vestuvių tradicijos yra svarbi regioninės ir kultūrinės tapatybės dalis. Šie papročiai atspindi gimties socialinį įteisinimą, jaunimo iniciacijas, kalendorines, vestuvių ir kasdienio gyvenimo tradicijas. Darbe nagrinėjamos aktualios papročių kaitos problemos ir užpildomos sovietmečio bei šiuolaikinės kultūros tyrinėjimų spragos.
Jokūbo krikštynos | Krikštynų fotografas Alytuje
tags: #aukstaitijos #paprociai #krikstynu #ir #vestuviu #tradicijos
