Vaikų auklėjimas - tai vienas svarbiausių ir sudėtingiausių tėvų uždavinių, reikalaujantis nuolatinio dėmesio, pastangų ir meilės. Tai procesas, susijęs su vaikų ugdymu, vystymusi ir formavimu į atsakingus bei dorus piliečius. Mokslininkai ir pedagogai, tokie kaip prof. A. Liaugminas, suprato auklėjimą kaip dorinių, socialinių, estetinių, religinių vertybių ugdymą individo ir bendruomenėje. Svarbios sveikos asmenybės vystymosi sąlygos - vaiko produktyvi veikla, tėvų meilė ir drausmė.

A. Liaugmino darbuose analizuojami įvairūs klausimai, tokie kaip auklėjimas šeimoje, nesutarimų ir konfliktų priežastys, kurie padeda tėvams naudoti įvairias kompensacijas ir atlikti jiems skirtą vaidmenį šeimoje. Šeimos kūrimas ir vaikų auklėjimas jo darbuose traktuojami kaip ypatingai svarbios vertybės. Būtina sąlyga vaiko asmenybės vystymui - stabili, darni šeima, todėl A. Liaugminas ypač pabrėžia tėvų pedagoginio ugdymo būtinybę ir reikšmę. Autorius taip pat gilinasi į problematiškų vaikų elgesio specifiką, psichologinius mechanizmus, pabrėždamas šeimos vaidmenį.

Daug dėmesio skiriama vaiko nepaklusnumo mažinimo priemonėms, aptariamos pagrindinės auklėjimo klaidos šeimoje. Akcentuojamas nuoširdus bendravimas tarp tėvų ir paauglių, paremtas pagarbos, meilės, o ne baimės jausmais. A. Liaugmino darbai svarbūs tiek moksliniu, tiek praktiniu aspektu.

Šiuolaikiniai iššūkiai vaikų auklėjime

Šiandienos pasaulyje vaikų auklėjimo problemos yra labai skirtingos, palyginus su praeitimi. Anais laikais buvo autokratinė sistema šeimoje, tėvų pareigos, auklėjant vaikus, buvo daug lengvesnės, paprastesnės - tėvai pasakė, ir vaikai paprastai klausė. Auklėjimas buvo paremtas tradicija, viena generacija išmokdavo iš kitos. Deja, šiais laikais tie metodai gerai neveikia, tėvai turi išmokti naujų auklėjimo metodų, paremtų abipusiu respektu tarp tėvų ir vaikų.

Viena iš didelių šiuolaikinių mamų klaidų - tai informacijos siekimas ir absoliutus įsitikinimas, kad daroma viskas teisingai, tačiau vaikai stebuklingu būdu vėl ir vėl savo elgesiu iškelia naujų klausimų. Tie klausimai kaupiasi, tenka vėl nerti į internetą, ieškoti guru, kad gautumėte atsakymą. Čia ir slypi šiuolaikinio idealaus auklėjimo paradoksas ir problema - pozityvaus dėmesio išalkę vaikai. Tėvai labai stengiasi daryti viską teisingai, teisingai ugdyti, teisingai raminti, teisingai kalbėtis, teisingai maitinti ir t.t. O vaikai ir toliau „badauja“. Jie išalkę pagarbaus ir artimo bendravimo su tėvais. Išalkę elementaraus tėvų supratimo. Jie nori, kad tėvai priimtų juos ir jų reakcijas.

Viskas dėl to, kad mes, tėvai, lenktyniaudami dėl savo vaikų psichologinės sveikatos, pernelyg panirome į atsakymų ieškojimą. Mes kartais pamirštame tiesiog išklausyti vaiką, apkabinti jį, paglostyti galvą, pasakyti, kad didžiuojamės jo pasiekimais ir mylime, nežiūrint į nieką. Pamirštame pagarbiai reaguoti į vaiko elgesį, nuotaiką ir norus. Yra viena didelė šiuolaikinių mamų klaida. „Štai išklausysiu dar vieną paskaitą ir jau tiksliai išmoksiu teisingai auklėti“, o vaikas tuo metu sėdi šalia ir „badauja“ be jūsų įprasto gero ir palaikančio žvilgsnio, be paprasto, elementaraus: „Aš taip tave myliu ir tokia laiminga, kad tu esi“. Iš noro viską padaryti idealiai, mes nepastebime, kad viskas, ko mums reikia, jau yra. Mūsų vaikams visiškai vienodai rodo, pagal kokias metodikas raminsite jų kaprizus. Jiems svarbu žinoti, kad jūs mylite juos netgi tada, kai jie elgiasi tiesiog pasibjaurėtinai. Juk toks elgesys yra ne kas kita, kaip mūsų meilės patikrinimas.

Aš neraginu numoti ranka į informaciją, tobulėjimą. Žinios - tai tėvų galia, nuodėmė jomis nepasinaudoti, kai šiandien jos tokios prieinamos. Aš tik raginu kartais prisiminti, kad pats geriausias auklėjimas - tai pagarbus ir kupinas pasitikėjimo bendravimas su vaiku. Tiesiog šiaip, be metodikų ir specialių praktikų - paprastas bendravimas. Tiesiog pabūti šalia bent penkias minutes ir atsiduoti bendravimui visu šimtu procentų.

Pagrindinės vaikų auklėjimo klaidos ir sunkumai

Daugelyje šeimų kyla ginčų dėl vaikų auklėjimo. Tėvams darosi vis sunkiau nuspręsti, kokį auklėjimo metodą rinktis, kaip nesuklysti ir užauginti savo vaikus dorais piliečiais. Auklėjant vaikus labai svarbu rasti ne tik balansą, bet ir išmokti priimti kompromisus.

Dažniausios vaikų auklėjimo klaidos:

• Per didelis nuolaidumas (lepinimas): Ne retai lepinimas painiojamas su meilės išraiška, manoma, kad vaikas per mažas, jis nesugeba, arba „bus greičiau, jeigu padarysime mes”. Tačiau reikia leisti vaikui pačiam atlikti tai, ką jis geba atlikti pagal savo amžių ir tik prireikus jam padėti atliekant veiklas, tačiau nedarant už jį patį.
• Per didelis griežtumas: Tai valdingų tėvų auklėjimo bruožas, kada norima, jog vaikai besąlygiškai paklustų ir vykdytų tėvų paliepimus. Tačiau per didelis griežtumas gali būti priimtas kaip spaudimas. Iš baimės vaikas tėvams gali paklusti, tačiau nesant šalia tėvams gali elgtis priešingai.
• Abejingumas ir per mažai skiriamo laiko: Nors čia įvardintos dvi problemos, tačiau jos glaudžiai susiję. Abejingi tėvai dažnai nenori gilintis ir aiškintis, taigi vaikas paliekamas vienas spręsti savo problemas. Ne retu atveju tai gali nutikti, nes tėvai neturi (arba skiria per mažai) laiko vaiko auklėjimui. „Neturiu laiko”, „Užaugs ir taip” - dažniausi pasiteisinimai. Tačiau tėvai privalo suprasti, kad vaikas dar nemoka spręsti daugelio jam iškylančių problemų ir rasti laiko bendravimui su vaiku, kaip ir visiems kitiems svarbiausiems dalykams gyvenime.
• Neatsakingi grasinimai: Kalbama apie absurdiškus ir neapgalvotus grasinimus: „Jei neklausysi - atiduosiu kitai tetai”, „Jei nedarysi, kaip liepiu - tavęs nemylėsiu”. Bet kokiu atveju tokie žodžiai žeidžia ir nepagrįstai gąsdina vaiką. Be to, jeigu frazės sakomos dažnai, vaikas supranta, kad tai ne tiesa ir tokiu būdu išmoksta manipuliuoti.
• Elgesys su vaiku pagal nuotaiką: Kiekvienas suaugęs žmogus turi asmeninį gyvenimą, tačiau sėkmės ar nesėkmės jame neturėtų daryti įtakos bendraujant su vaiku.
• „Napoleoniški” planai: Šiais laikais mamų tarpe gyvuoja savotiškos lenktynės vaikų talentais. Vaikas, mamų tarpe, suprantamas „talentingu” tik tada, kai lanko šokių, dainavimo, dailės, muzikos instrumento pamokas, bent vieną (nors geriau du) komandinio ir individualaus sporto užsiėmimus. Tačiau dažniausiai tai ne vaikų, o tėvų neišsipildžiusios svajonės ir vaikas verčiamas daryti tai, kas jų tėvams atrodo geriausia. Deja, tokiu atveju, galima užgožti ir nepastebėti tikrojo ir unikalaus vaiko talento.

Nors tai pagrindinės ir dažniausiai pastebimos vaikų auklėjimo problemos, tačiau daromos ne iš piktos valios, o tik norint vaikams suteikti viską, kas geriausia. Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius.

Emocinė prievarta ir jos pasekmės

Emocinė prievarta - tai nuolatinis suaugusiųjų, tai yra tėvų/globėjų ir kitų ugdančių vaiką asmenų, bendravimas su vaiku, kuris sukelia vaikui ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės pasikeitimus. Literatūroje paprastai naudojami terminai „emocinė prievarta”, „emocinė nepriežiūra”, „emocinis smurtas”, „psichologinė prievarta”, „psichologinis smurtas”.

Emocinę prievartą gali lemti:

• Nuolatinė neigiama suaugusiųjų nuostata į vaiką. Tėvai ar kiti vaikui įtaką darantys suaugę vaiką kaip asmenį kaltina, kritikuoja, žemina, atstumia, nes yra įsitikinę, kad vaikas nusipelnė tokios nuostatos.
• Tėvai ir kiti suaugę iškelia vaikams per didelius arba per mažus jų amžiaus ir brandos neatitinkančius reikalavimus.
• Tėvai reikalauja, kad vaikas, kuris dar negali to padaryti, mokėtų įvertinti grėsmingas arba sudėtingas situacijas, kad atsakytų už aplinkybes, kurioms neturi įtakos, pavyzdžiui, sugebėtų prižiūrėti mažesnius brolius ir seseris, apsaugotų juos nuo pavojų, suteiktų pagalbą.
• Tėvai nepadeda arba nesukuria galimybių vaikui ugdyti bendravimo ir pažintinius gebėjimus: neišleidžia į užsiėmimus, būrelius, treniruotes, nepagrįstai draudžia bendrauti su bendraamžiais.
• Tėvai nepripažįsta vaiko individualumo ir psichologinių ribų. Tėvai naudoja vaikus savo psichologiniams poreikiams tenkinti, neatskiria savo lūkesčių nuo vaiko galimybių ir poreikių, neigia unikalias vaiko temperamento ir charakterio savybes.

Iš visų prievartos rūšių sunkiausia yra nustatyti emocinę prievartą. Atskirti, kur pasireiškia netinkamas vaikų auklėjimas - kritikavimas, reikalavimai, perdėtos baimės dėl vaiko saugumo ir t.t., o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusiųjų elgesio su vaiku modeliu.

Kitokios kilmės sutrikimų turintys vaikai ir emociškai skriaudžiami vaikai elgiasi panašiai ir gali turėti panašių požymių. Tačiau stebint jų tėvų ar kitų suaugusių elgesį, galima atskirti, kas paveikė vaiko savijautą ir elgesį.

Svarbiausi vaikų auklėjimo principai

Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu”.

Pagrindiniai principai:

• Meilė ir Priėmimas: Svarbiausias vaiko auklėjimo principas - meilė ir besąlygiškas priėmimas. Vaikui būtina jausti, kad jis yra mylimas, vertinamas ir priimtas toks, koks yra. Tėvai turėtų nuolat skatinti vaiką, parodyti jam, kad jie yra jo palaikymo ir paramos šaltinis.
• Aiškios Taisyklės ir Elgesio Ribos: Elgesys ir taisyklės yra esminės vaiko auklėjimo dalys. Tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, ir aiškiai apibrėžti, kokie elgesio modeliai yra tinkami, o kokie - netinkami. Vaikas turėtų būti skatinamas elgtis gerai, o ne vien tik būti baudžiamas už blogą elgesį.
• Pavyzdys Iš Tėvų: Tėvai taip pat turėtų rodyti gerą elgesį savo vaikams. Jie turėtų būti pavyzdžiu, kuriuo vaikas galėtų sekti.
• Bendravimas: Bendravimas yra esminis elementas, kai kalbama apie vaikų auklėjimą. Tai padeda vaikams ir paaugliams išmokti socialinių įgūdžių, bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti savo mintis ir jausmus.
• Pagarba: Išmokyti vaiką gerbti kitus galima tik gerbiant jį patį. Jo asmeninę erdvę, kūną, pasirinkimo teisę, nuotaiką, norus, mintis, poelgius.
• Priėmimas: Priimti - tai, galbūt, būti pakankamai griežtais tėvais ir reikalauti vykdyti prašymus ir laikytis taisyklių, ir tuo pat metu neleisti sau net tokios minties, kad jeigu vaikas nesielgia taip, kaip jums norisi, jis jums nereikalingas. Negalima duoti vaikui suprasti, kad dėl ašarų, isterijų, savo problemų, savo siaubingos nuotaikos ir skausmo jis gali prarasti jūsų meilę ir palaikymą.
• Tikėjimas: Vaikas turi suprasti, kad tikite juo, kad ir kas benutiktų. Jūs pasitikite tuo, ką jis renkasi, jūs leidžiate jam daryti klaidas ir tikite, kad jis sugebės jas ištaisyti. Proto ribose, savaime suprantama.
• Mokėjimas klausytis: Jei kalba vaikas - dėmesingai klausykitės, nepertraukite, kartais iš nekantrumo mes taip ir neišklausome svarbiausio. Pasistenkite vengti kritiškai vertinti tai, ką vaikas pasakė. Paauglystės amžiuje visa tai leis jums orientuotis, kas vyksta vaiko gyvenime, jis jumis pasitikės, o tai labai vertingas dalykas.

Tėvų vaidmuo ir atsakomybė

Tėvų elgesys daro didžiulę įtaką vaikų raidai ir gerovei. Deja, ne visada tėvai sugeba tinkamai valdyti savo emocijas ir elgesį, o tai gali turėti neigiamų pasekmių vaikams. Tėvų autoritetas vaikams įgyjamas ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę.

Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis. Advokatui tai užtruks panašiai tiek. Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienos knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto.

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Būdami neblaivūs jie konfliktuoja tarpusavyje ir tokie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus.

Vaikų auklėjimas - viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių tėvų pareigų. Tai procesas, susijęs su vaikų ugdymu, vystymusi ir formavimu į atsakingus bei dorus piliečius. Tėvai turi būti nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną! Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti.

Alternatyvos bausmėms: vadovavimas elgesiui

Nors kartais tenka nubausti vaiką, tačiau tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadiname vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.

Metodai, padedantys formuoti tinkamą elgesį:

• Tinkamo elgesio modeliavimas: tai yra pastebėti ir suteikti dėmesio, kai vaikas elgiasi tinkamai: padrąsinimai, pagyrimai, pozityvūs paskatinimai, taip pat susitarimai, tinkamo elgesio lentelė, apdovanojimai už tinkamą elgesį ir kt. Tinkamo elgesio formavimo būdai vaikui padeda suprasti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį ir yra už jį atsakingas. Taip vaikas mokosi elgtis tinkamai ir nematant tėvams.
• Netinkamo elgesio ignoravimas: Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai todėl, kad tėvai suteikia jiems dėmesio, pastebi juos, kai jie elgiasi netinkamai. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio. Todėl tėvai net nesusimąsto, kad nuolatiniu kritikavimu patys skatina vaiką elgtis netinkamai.
• Loginių pasekmių principas: pvz. jeigu keturmetis užsispyrė rengtis naują šiltą paltuką, kai už lango 20 laipsnių šilumos ir jokiais būdais nepavyksta su juo susitarti kitaip, tuomet vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais. Žinoma, šis principas ne visais atvejais tinkamas.
• Privilegijų atėmimas: mėgstamos veiklos, kompiuterio, televizoriaus ribojimas, kai vaikas nesilaiko susitarimų ir pažeidžia nustatytas taisykles.

Taisyklės turi būti aiškios, nekintančios ir teisingos. Taisyklės turi atitikti vaiko amžių. Jos turi galioti visada - jeigu vaikui norite išugdyti, kad jis pats kiekvieną dieną valytųsi dantis, tai negali būti jokių išimčių. Leiskite vaikams klysti, tik taip jie mokysis, nebijos bandyti vėl ir vėl, jų pasitikėjimas savimi tik didės. Jei kritikuojate, tai kritikuokite ne vaiko asmenybę, o jo elgesį. Jei padarius ką nors netinkamo, kiekvieną kartą bus kritikuojamas ne poelgis, o pats vaikas, ilgainiui vaikas pradės jaustis tikru nevykėliu ir ims baimintis bet kokio neigiamo komentaro.

Sveika nuovoka ir išmintis. Kiekvienas vaikas skirtingas. Ir ne visiems vaikams tinka tas pats vadovaujantis elgesys, bendravimo būdas, todėl pirmiausiai reiktų pažinti savo vaiką ir ieškoti efektyvaus, tinkamo bendravimo būdo su savo vaiku.

tags: #auklejimo #problematika #terminas

• Sužinokite apie kraujo spaudimą vaikams
• Medela Antspenių naudojimo patirtis
• Kūdikio odos priežiūra ir sprendimai
• Globos taisyklės Lietuvoje
• Ugdymas darželyje "Šnekutis"