Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Tėvai dažnai susiduria su situacijomis, kai vaikai neklauso, o tai gali sukelti stresą ir neviltį. Tačiau fizinės bausmės ir žodinis smurtas nėra tinkami sprendimai. Šiame straipsnyje aptarsime pozityvaus auklėjimo metodus, kurie padės jums užauginti paklusnų, laimingą ir emociškai stabilų vaiką.
Kas yra pozityvus auklėjimas?
Pozityvus auklėjimas - tai požiūris į vaikų auklėjimą kaip į mokymą bei elgesio gairių nustatymą, gerbiant vaiko teises į sveiką vystymąsi, apsaugą nuo smurto ir dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Pozityvus auklėjimas nėra nuolaidžiavimas, bet taip pat nėra ir baudimas. Tai dabarties sprendimai, nukreipti į ilgalaikę perspektyvą, lavinantys vaiko saviugdos gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus per visą gyvenimą.
Pozityvus auklėjimas grindžiamas pagarbos, empatijos ir supratimo principais. Šis metodas siekia kurti teigiamą, palaikančią aplinką, kur vaikai jaučiasi priimti ir vertinami. Vaikams svarbu jaustis, kad jų nuomonė yra vertinama ir suprantama. Bendravimas turėtų būti abipusis, svarbu klausyti, ką vaikas sako, ir reaguoti jį palaikant. Empatija yra labai svarbi pozityvaus auklėjimo dalis. Vaikai turi jausti, kad jų jausmai yra suprantami ir gerbiami.
Kodėl svarbu vengti fizinių bausmių ir žodinio smurto?
Fizinės bausmės (kurios, deja, tačiau mūsų laikais dar pakankamai dažnai taikomos) - ne tik nepadeda auklėti vaiko, bet ir pažadina agresyvumą, pyktį, sukelia daug nuoskaudų ir norą atkeršyti. Taip pat netoleruotini yra ir žodinis vaiko žeminimas, rėkimas, pravardžiavimas (arba kitaip - emocinis smurtas). Visa tai suveikia laikinai ir tik todėl, kad mažas vaikas išsigąsta. Bet vaikas dažnai net nesupranta, ką blogai padarė ir kokio elgesio tėvai iš jo tikisi.
Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.
Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Be to, pastebėta, kad fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, kyla daugiau keblumų mokykloje.
Pagrindiniai pozityvaus auklėjimo principai
Vaikų drausminimas, kuris yra neatsiejama auklėjimo dalis, tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Ir deja, nėra vieno stebuklingo recepto, pagal kurį turėtume drausminti vaiką. Visi vaikai yra individualūs, todėl turime atrasti tuos auklėjimo metodus, kurie labiausiai tinka būtent mūsų vaikui.
Nustatykite aiškias ir suprantamas taisykles
Vaikai turi žinoti, ko iš jų tikimasi. Taisyklės turi būti aiškios, suprantamos ir nuosekliai taikomos. Svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams. Jeigu mokome vaikus, kad valgome tik prie stalo ir valgio metu nesinaudojame išmaniaisiais telefonais ar kitais prietaisais - tas pats turi galioti ir tėvams, ir svečiams.
Paskatinkite tinkamą elgesį
Pastebėkime ir pagirkime vaiką, kai jis laikosi taisyklių, yra mandagus, paklusnus ir t.t. Kad vaikai žinotų, kaip tinkamai reikėtų elgtis - pastebėkime vaikus ir pagirkime, kai jie elgiasi taip, kaip norėtume: “Džiaugiuosi, kad prieš imdamas saldainį atsiklausei leidimo”, “Šaunuolė, kad pati pasiprašei ant puoduko”, “Ačiū, kad nusinešei savo lėkštę į plautuvę”.
Neakcentuokite mums nepatinkančio (bet ne pavojingo) vaikų elgesio
Nesuteikime vaikams dėmesio, kai jie padaro kažką ne visai taip, kaip mes norėtume. Jeigu akcentuosime tai, kas mums nepatinka, vaikai siekdami mūsų dėmesio tokį elgesį gali nesąmoningai pradėti kartoti. Todėl kartais tiesiog „nepastebėkime“, kad vaikas perbėgo per balą su basutėmis, nuskynė ir išmetė gėlytę iš vazono, netyčia suplėšė naujas kelnes. Pastabos padėties jau nebepakeis, tik susigadinsime sau ir vaikams nuotaikas.
Supraskite ir pašalinkite netinkamo elgesio priežastis
Netinkamu elgesiu vaikai tikrai nesiekia išvesti tėvų iš kantrybės (ar iš proto). Netgi tuo atveju, kai mums tenka kelis kartus kartoti, jog jie nustotų bėgioti ar užsidėtų kepurę. Vaiko netinkamas elgesys visada turi priežastį ir mes, suaugę, turime ją suprasti ir pagal galimybę - pašalinti ar bent jau padaryti taip, kad panaši situacija nesikartotų ateityje. Kitaip sakant, mes turime patenkinti vaiko poreikį. Jeigu vaikui karšta - nurengti, jeigu nori valgyti - pamaitinti, jeigu vaikas pavargęs - leisti pailsėti. Jeigu vaikas daug bėgioja ir neklauso, galbūt prieš tai jis per daug laiko sėdėjo ramiai ir yra nepatenkinęs savo aktyvumo poreikio.
Nurodymus formuluokime aiškiai, vaikams suprantama kalba, teigiamai (vengiant dalelytės “ne”)
Mokydami vaiką tinkamo elgesio, aiškindami vaikui taisykles turime patys išlikti ramūs, bet tvirti. Jeigu mes rėkdami vaikui aiškinsime netinkamo elgesio padarinius, jis nesupras mūsų žodžių ir iš viso pokalbio prisimins tik tėvų balso toną, jausmą, kad tėvai jo nemyli ir išmoks, kad problemas spręsti reikia rėkiant. Taip neturėtų būti. Bet taip pat neturėtų būti tokios situacijos, kad kai vaikas paprieštarauja, tėvai jam atsako “na ir daryk ką nori”.
Būkite nuoseklūs
Jeigu jau kažko neleidžiame - nenusileidžiame vaikui ir nekeičiame savo nuomonės priklausomai nuo savo nuotaikos ar užimtumo. Jeigu neleidžiame vaikui žiūrėti televizoriaus daugiau nei pusvalandį - tas pats turi galioti ir tuo atveju, kai pas mamą atėjo draugė išgerti arbatos, taip pat ir tada, kai tėtis yra pavargęs ir norėtų ramiai pabūti namuose. Įsivaizduokime, kad Jūs neleidžiate vaikui valgyti daugiau vieno saldumyno per dieną, bet jam pradėjus verkti - vis tiek duodate jų dar ir dar (dėl “šventos ramybės”). Ką išmoksta vaikas?
Atrinkime tik būtinas taisykles
Kartais atsitinka taip, jog sukuriame labai daug svarbių taisyklių, tačiau beveik nei vienos nepavyksta nei tėvams, nei vaikams laikytis. Tokiu atveju pagalvokime ar visos jos tikrai reikalingos.
Patys laikykimės taisyklių
Tėvai turi rodyti vaikams pavyzdį, tai yra efektyviausias mokymo būdas. Nes jeigu tėvai aiškins, kad einame tik degant žaliam šviesoforo signalui, o patys, “kai niekas nemato”, bėga degant raudonam - tai vaikai lengviau įsimins tai, ką mato, o ne tai, ką girdi. Taigi būkime kantrūs, pozityvūs, nuoseklūs, supratingi ir svarbiausia - mylintys Tėvai.
Kaip spręsti konfliktines situacijas?
Konfliktinės situacijos yra neišvengiamos, tačiau svarbu išmokti jas spręsti konstruktyviai.
Išklausykite vaiką
Pirmiausia, išklausykite, ką vaikas nori pasakyti. Leiskite jam išreikšti savo jausmus ir nuomonę.
Būkite empatiški
Stenkitės suprasti vaiko perspektyvą.
Ieškokite kompromiso
Bandykite rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses.
Mokykite vaiką spręsti problemas
Padėkite vaikui išmokti spręsti problemas savarankiškai. Skatinkite jį ieškoti alternatyvių sprendimų.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaikų asmenybei
Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai - augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos. Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D.Baumrind.
Valdingi (autoritariški) tėvai
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Autoritetingi tėvai
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių. Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi.
Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai
Nėra lengva kaskart tinkamai sureaguoti sudėtingose situacijose su vaikais. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, įgyvendindama „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ programą Lietuvoje, organizuoja programos mokymus asmenims, dirbantiems su vaikais ir / ar šeimomis, auginančiomis vaikus.
Kaip paskatinti vaiką keisti elgesį?
- Pasakykite, kas negerai.
- Suteikite informaciją.
- Leiskite pasirinkti.
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu.
- Pasakykite, ką jaučiate.
- Nurodymus užrašykite.
- Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Vaiko raidos etapai ir auklėjimo iššūkiai
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
Paauglystė: kaip elgtis, kai vaikas atsiskiria nuo tėvų?
Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpiui perėjimui ir įžengimui į jaunystę. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais. Paauglių smegenų vystymasis dar tebevyksta. Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę įgyja pasitikėjimas, kurį turi iki to laiko būti sukūrę tėvai. Vaikai nenori būti kontroliuojami, tačiau jiems svarbu žinoti, kad Jūs palaikote juos, kad suteiksite jiems aiškią ir nuoširdžia informaciją bei saugią aplinką. Tačiau atsiminkite, kad šie įgūdžiai dar nėra visiškai išsivystę. Jie vystytis ir tobulės dar daugelį metų. Todėl paauglystės metais jaunuoliai vis dar darys nemažai klaidų, susižeis, bus įskaudinti - lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jie buvo maži vaikai. Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą. Šis laikotarpis - tai paskutinis etapas, suteikiantis tėvams galimybę padėti vaikams išbandyti savo sprendimų priėmimo įgūdžius saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Kaip atsižvelgti į vaiko individualumą?
Visi vaikai yra skirtingi, todėl svarbu atsižvelgti į vaiko individualumą auklėjant.
Vaikų tipai pagal charakterį
Svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį auklėjant:
- Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Vaikų mokymosi stiliai
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:
- Bėgikai išmoksta labai greitai.
- Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą.
- Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Klaidų svarba auklėjime
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Emocijų valdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiasias emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.
Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugeb... „Minutės pertraukėlė“ yra auklėjamoji priemonė, skirta nuraminti neklaužadą vaiką. Vaiką galima pasodinti ant ramiame kamputyje esančios kėdutės, suolelio ar tiesiog pastatyti priešingoje kambario pusėje. Šią bausmę taikančių pedagogų ir tėvų teigimu, „minutės pertraukėlė“ yra sąlyginė sąvoka ir tikrasis pabuvimo atskirai laikas priklauso nuo vaiko amžiaus. Rekomenduojama vaikui skirti tiek ramybės minučių, kiek jam yra metų, t.y. Net ir suaugusiam, savo elgesį ir emocijas sugebančiam valdyti žmogui, kartais prireikia trumpam sustoti, įkvėpti, „susidėlioti“ mintis ir jausmus. „Minutės pertraukėlės“ taip pat labai praverčia, jeigu ikimokyklinuką užklumpa isterijos priepuoliai - „ožiukai“. Greitai pavargstantis, perdėm daug stimuliacijos gavęs, išalkęs ar ištroškęs, tėvelių dėmesio stokojantis mažylis dar nemoka aiškiai išdėstyti savo minčių žodžiais, tai kelia didelį pyktį, nusivylimą, liūdesį ir vaikas tampa sunkiai valdomas. Paaiškinkite vaikui „minutės pertaukėlės“ prasmę. Vaikas turi labai aiškiai suprasti, kokiomis aplinkybėmis ir už kokį elgesį yra skiriama „minutės pertraukėlė“. Vaikas turi suvokti, kad tai nėra piktų tėvų išsigalvojimas, o jo netinkamo elgesio pasekmė. Aiškiai įvardinkite vietą ir laiką. „Minutės pertraukėlei“ pasirinkite, atokią, ramią vietelę, kurioje nebūtų jokių papildomų pramogų (pavyzdžiui, minutėlę besiilsintis vaikas negali naudotis planšete, vartyti knygutės ar stebėti šone įjungto televizoriaus). Įspėkite vaiką. Įprastai vaikas neįsismarkuoja „iš niekur“. Mažylis pradeda elgtis netinkamai, pavyzdžiui, pradeda laužyti trankyti ir laužyti žaislą. Visų pirma, ramiai paaiškinkite, kad žaislus reikia branginti ir saugoti, toks elgesys nėra tinkamas ir nebus toleruojamas. „Minutės pertraukėlę“ skirkite nedelsdami. Prašymą gražiai elgtis galite pakartoti vieną, du ar tris kartus, tačiau „nepersistenkite“ (ypač, jeigu vaikas skriaudžia kitus žmones, gyvūnus, pavyzdžiui, stumdo brolį ar mėto akmenis į paukščius). Išlikite ramūs ir konkretūs. Ramus, tačiau kartu ir griežtas tėvų elgesys padės vaikui suprasti, kad „minutės pertaukėlės“ nereikia bijoti ir jai priešintis - tai būdas jam pačiam suvaldyti ir apmąstyti savo elgesį ir emocijas. Skirdami „minutės pertraukėlę“ jokiu būdu nepradėkite vaiko auklėti ir nesivelkite į diskusijas. Jūsų tikslas yra nuraminti įsismarkavusį vaiką, suteikti jam galimybę atsikvėpti vienumoje. Pasikalbėkite su vaiku po „minutės pertraukėlės“. „Minutės pertraukėlė“ tikrai neturės ilgalaikės naudos, jeigu vaiką tiesiog trumpam pastatysite į kampą, o tuomet „pamiršite“, kas nutiko. Netinkamą elgesį nutrauksite, tačiau tik tam kartui. „Minutės pertraukėlė“ pavirs puikia auklėjimo priemone, jeigu vaikui nurimus ir apgalvojus savo blogą elgesį, pasikalbėsite. Teisingai skiriant „minutės pertraukėlę“ tai gali būti puiki auklėjimo priemonė, padedanti kritinėmis akimirkomis. Žinoma, šis netinkamo elgesio sustabdymo ir išvengimo metodas tinkamas ne visiems - išskirtinai aktyvūs vaikai negalės nusėdėti vietoje, nuolat grąžindami juos ant „minutės pertraukėlės“ kėdės pavargsite patys ir tik dar labiau išvarginsite ir įaudrinsite vaiką. Galbūt jiems padės dėmesio nukreipimas, veiklos pokytis.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos auklėjant vaikus
Tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, daro jam didžiulę žalą. Psichologė pabrėžė, kad pliaukštelėjimas, vaiko žeminimas, bauginimas neišmoko vaiko tinkamo ir pageidaujamo elgesio.
Fizinės bausmės už netinkamą elgesį
Prieš porą dešimtmečių buvo įprasta vaikus „pavaišinti“ diržu ar už netinkamą elgesį pastatyti ilgesniam laikui į kampą. Dabar smurtas prieš vaikus yra visiškai netoleruotinas ir psichologė paaiškina tokių bausmių žalą.
„Fizinės bausmės auklėjimo procese yra visiškai nepriimtinas būdas. Dažnai suaugę, ypač vyresnės kartos atstovai, nevengia pasisakymų, kad nė vienas neužaugom be liaudyje vadinamos „beržinės košės“ ir nieko blogo neatsitiko. Deja, yra daug tyrimų, kurių išvados aiškiai apibrėžia ir nurodo fizinių bausmių žalą vaiko psichikai, kas vėliau lemia suaugusio žmogaus gyvenimo problematiką. Tai stebime ir kasdienėje praktikoje. Vaikai, kurių tėvai nevengia fizinių bausmių, pasižymi stipriu nesaugumo jausmu, nepasitikėjimu savimi ir aplinkiniais, elgesio ir emociniais sutrikimais. Suaugę žmonės, kurie buvo auklėjami fizinių bausmių pagalba, turi socialinių santykių sunkumų, savivertės problemų bei dažnai patys nevengia bendraudami su žmonėmis pasitelkti smurtinių veiksmų.“
Jokio lepinimo
Gyvenimas sunkus ir negailestingas, tad vaikams negalioja jokios lengvinančios aplinkybės. Ar iš tiesų lepinimas visada yra blogai?„Kalbant apie lepinimą, yra viena paprasta taisyklė - saikas. Perdėtai lepindami tėvai atima iš vaikų galimybę mokytis susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais. Didžiausia lepinimo žala yra ta, jog vėliau vaikai nesugeba kontroliuoti savo elgesio ir emocijų, negeba laikytis taisyklių, pamiršta pareigas, ypač kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau visiškai atsisakydami palepinti savo atžalą nesuteikiame vaikui galimybės pasijusti dėmesio centre, išgyventi besąlygiško poreikio patenkinimo. Taigi retkarčiais palepinti vaiką nėra kažkas blogo, bet svarbu neperlenkti lazdos ir stebėti kaip tai veikia vaiko emocijas ir elgesį.“
„Nes taip pasakiau“ - kategoriškumas ir sprendimų priėmimas už vaiką
Daugelis dabartinių tėvų prisimena, kad tėvų žodis būdavo paskutinis ir nereikėdavo jokių paaiškinimų, kodėl kažkas neleidžiama.
„Auklėjimo stilius, kai tėvai yra kategoriški ir siekia visus sprendimus priimti už vaiką, vadinamas autoritariniu. Toks tėvų elgesys skatina vaiką manyti, kad jis yra nepajėgus ir neturi galios priimti jam svarbius sprendimus. Konsultuojant tėvus ir jų vaikus pastebiu, kad šia savybe pasižyminčių tėvų vaikams dažniau būdinga žema savivertė, nepasitikėjimas savo jėgomis, silpna mokymosi motyvacija, nenoras siekti savarankiškumo, elgesio sunkumai, apatija. Kita vertus, nėra gerai, kai vaikams suteikiamas per didelis savarankiškumas ir primetama atsakomybė patiems pasirūpinti savimi, nes jie dar nėra pajėgūs priimti visų sprendimų, su kuriais susiduria kasdienybėje.“
Lyginimas su kitais bendraamžiais
Daugelis tėvų apgailestaudavo, kad kaimynų vaikas geriau elgiasi, o sužinoję, kad bendraklasiai gavo geresnį pažymį, visada nepamiršdavo pridurti „o kodėl tu taip negali?“.„Lyginimas su kitais bendraamžiais yra labai būdingas mūsų visuomenei. Dauguma mūsų vaikystėje buvome lyginami vieni su kitais, o vėliau patys pradėjome lygintis. Lyginimas tapęs savotiška norma, bet taip neturėtų būti. Dažnas pasakys, kad girdimi palyginimai skatina vaikus siekti geriausio rezultato, motyvuoja elgtis taip, kaip tinkama aplinkai, ir jie bus teisūs. Tačiau už to slypi besiformuojančios savivertės problemos, jausmas, kad nesu pakankamai geras, kad turiu būti kitoks, kad turiu būti geresnis, panašus į kažką kitą. Reikia suprasti, kad paskatinti vaiką elgtis tinkamai, siekti tikslų, mokytis galima ir kitais, palankesniais asmenybės augimui, būdais.“
Pasak psichologės Š. Vienės, visi šie aptarti auklėjimo metodai, išskyrus fizines bausmes, yra aktualūs ir šiandien, tačiau juos taikant labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir nenukrypti į kraštutinumus. Moteris pabrėžia, kad blogai yra tuomet, kai auklėjimas atsiduria aukščiau vaiko poreikių: „Pavyzdžiui, tėvai įsitikinę, kad vaikas turi būti savarankiškas. Pritariu, kad savarankiškumas yra puiki savybė, skatinanti asmenybės augimą, tačiau visa esmė yra tai, kaip tėvai ir vaiko aplinka gebės atskleisti šią savybę ir su kokia emocija vaikas išgyvens savarankiškumo augimą. Vaikai „su raktu po kaklu“ tikriausiai išmoko pasirūpinti savimi, bet tapti savarankišku, nes „esu vienas ir privalau išgyventi“ yra ne tas pats kaip „aš noriu būti savarankiškas ir mokausi tokiu būti, o šalia esantys tėvai man padės, jei kažkas nepavyksta“. Abiem atvejais vaikai įgis savarankiškumo, bet emocinė savijauta ir išgyvenimai, kurie lydės juos gyvenime, skirsis.“
Internete apstu informacijos vaikų auklėjimo tema, todėl specialistė ragina tėvus kritiškai vertinti visas pateikiamas rekomendacijas.„Blogiausia, kas gali atsitikti, tai aklas vadovavimasis gairėmis“, - konstatuoja Š. Vienė ir primena, jog santykiuose su atžalomis asmeniniai įsitikinimai neturi būti aukščiau vaiko poreikių.
Teigiamų santykių su vaikais kūrimas
Stiprių, teigiamų santykių su vaikais kūrimas yra būtinas jų emocinei ir socialinei raidai. Teigiami santykiai yra jų savigarbos, pasitikėjimo kitais ir gebėjimo naršyti pasaulyje pagrindas.
- Dedikuota sąveika. Labai svarbu kiekvieną dieną skirti kuo daugiau laiko bendravimui su vaiku. Jūs privalote rasti bent minutėlę vakarienės metu, prieš miegą ar trumpo pasivaikščiojimo metu. Kokybiškas laikas ir pokalbis su jais leidžia vaikams jaustis vertinamais ir išgirstiems.
- Ritualų kūrimas. Kasdieniai ritualai stiprina tarpusavio ryšį ir tai akivaizdu. Ką veikiate prieš miegą? Ką veikiate savaitgaliais? Tokie ritualai, kaip knygos skaitymas prieš miegą ar savaitgalio žygiai, taip pat gali sustiprinti jūsų ryšį su vaiku.
- Aktyvus klausymas. Efektyvus bendravimas yra sveikų tėvų ir vaikų santykių pagrindas. Tėvai turėtų praktikuoti aktyvų klausymąsi palaikydami akių kontaktą, linktelėdami suprasdami ir teikdami žodinius patvirtinimus.
- Drąsinantis dialogas. Labai svarbu sukurti saugią erdvę atviram dialogui. Skatinkite vaikus reikšti savo mintis užduodami atvirus klausimus, pvz., „Kaip tai privertė jus jaustis?
- Emocijų patvirtinimas. Kai vaikai dalijasi savo jausmais, labai svarbu šias emocijas patvirtinti.
- Meilės išraiška. Reguliarus meilės išreiškimas žodžiais ir veiksmais, pvz., „Aš tave myliu“, apsikabinimas ar užrašų palikimas, gali turėti didžiulę įtaką vaiko saugumo jausmui ir savivertei.
- Pasiekimų šventimas. Didelių ir mažų pasiekimų pripažinimas ugdo vaikų savigarbą.
- Saugios aplinkos kūrimas. Ugdanti aplinka, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, yra būtina pasitikėjimui stiprinti.
- Ribų nustatymas. Nors ribos gali atrodyti ribojančios, jos iš tikrųjų suteikia struktūrą, kuri padeda vaikams jaustis saugiai.
- Padrąsinimas prieš bausmę. Teigiamas pastiprinimas skirtas atpažinti gerą elgesį, o ne bausti už klaidas.
- Elgesio modeliavimas. Vaikai mokosi stebėdami savo tėvus.
- Unikalių privalumų pripažinimas. Kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis individualių stiprybių ir iššūkių.
- Interesų išlaikymas. Įsitraukimas į vaiko pomėgius - nesvarbu, ar tai būtų sportas, menas ar akademiniai dalykai - parodo, kad vertinate jo aistras.
Kitos dažnos klaidos auklėjant vaikus
- Gąsdinimas ir bauginimas. Kad vaikas būtų paklusnus, darytų tai, kas liepta, tėvai stengdavosi įvaryti jam kokių nors baimių, nors tai akivaizdus emocinis smurtavimas. Juk baimė, kad bus atiduotas čigonams arba mama iškeliaus į kapus, gali palikti pėdsaką žmogaus psichikoje, tapti uždarumo ir baikštumo priežastimi.
- Statymas į kampą. Elementarus padorumas reikalauja konfliktus spręsti tik privačioje aplinkoje. Deja, į kampą vaikai neretai būdavo statomi klasės arba svečių akivaizdoje. Tokia mada nulėmė visą galybę vaikystės traumų, kurių randus net su psichoterapijos pagalba nebūtinai pavyksta visiškai užgydyti.
- Gyrimas už gerus ir bausmės už prastus pažymius. Vaikams, tikėtina, nesiseka tik tie dalykai, į kuriuos jie nėra linkę, ir šitai niekaip nepaveiks jų galimybių tapti puikiais specialistais dirbant širdžiai mielą darbą.
- Įkyrus įprotis vaikus niurkyti. Prisilietimai vaikui gali būti nemalonūs. Jį dėl kokių nors priežasčių gali sudirginti besaikiai bučiniai ir niurkymas netgi tada, kai šitaip meilę demonstruojantys žmonės - giminaičiai.
- Per jėgą brukami lyčių stereotipai (ypač berniukų atveju). Bet kokių radikalių lyčių stereotipų primetimas vaikams dabar vis dažniau kelia abejonių. Jei berniukas pareiškė norą ką nors pagaminti, padėkite jam suktis virtuvėje. Jeigu mergaitei kilo idėja užsiimti remontu ir ji, nusičiupusi plaktuką, kala vinis - jokių problemų.
Devynios vaikų auginimo gairės
Devynios vaikų auginimo gairės padės jums susigaudyti auginant vaikus. Į jas sudėjom svarbiausius dalykus, į ką turėtų atsižvelgti kiekviena mama ir tėtis. Tai nieko ypač sudėtingo, tiesiog priminimas, kas svarbiausia auginant vaikus. Skirkite laiko ir išmokite palaikyti savo vidinę ramybę net ir sunkiose situacijose. Vaikams nuo pat gimimo svarbu, kad tėvai būtų kartu su jais. Geriau pažinti ir suprasti savo vaiką paprasta, tereikia stebėti, klausyti, klausti. Prisiminkite, kad vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami nuo pat gimimo. Vaiko gimimas ir auginimas sukelia daug jausmų - pasididžiavimo, džiaugsmo, kartu ir liūdesio, pykčio, baimės. Kalbėkite su vaikais daug ir ne tik apie aplinką. Vaikų šypsenos (jie šypsosi iki 400 kartų per dieną) paskatina mus jais rūpintis. Kai būna sunku, prisiminkite, kad ir kiti mamos ir tėčiai patiria panašių sunkumų - susisiekite su jais, tarkitės, ieškokite sprendimų kartu.
