Kartais atrodo, kad pasaulis sukasi aplink vieną pagrindinį įvykį - Didįjį Sprogimą, kuris, kaip teigiama, įvyko prieš maždaug 13,7 milijardų metų. Šis teorinis įvykis paaiškina Visatos atsiradimą ir jos evoliuciją. Tačiau, ar kada nors susimąstėte, kaip šios kosmologinės teorijos gali sietis su kasdieniškesnėmis, netgi pasakiškomis istorijomis? Viena tokių istorijų - apie stebuklingąją auklę Makfi, kuri, pasitelkusi magiją, sugrąžina tvarką ir meilę į šeimas, susidūrusias su sunkumais.
Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti neįtikėtina, abiejų šių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, temų - Auklės Makfi ir Didžiojo Sprogimo - nagrinėjimas leidžia atrasti netikėtų paralelių ir gilesnių prasmių.
Stebuklingoji Auklė Makfi ir jos misija
Auklė Makfi - tai veikėja, kuri visuomet atsiranda ten, kur jos labiausiai reikia, tačiau mažiausiai pageidaujama. Ji išdygsta prie namų slenksčio, kur vieniša motina bando susitvarkyti su vaikais ir gausiu namų ūkiu. Vyras kariauja, namuose trūksta tvirto žodžio, o vaikams kyla problemų dėl dviejų išpaikintų pusbrolių. Tačiau auklė Makfi, atsiraitojusi rankoves, su magijos ir stebuklų pagalba pamoko vaikus svarbių gyvenimo pamokų, paguodžia motiną ir į visų jų gyvenimus sugrąžina tvarką, šilumą bei meilę.
Tokią pat misiją, tik kitame kontekste, atlieka ir Merė Popins. Ji ne tik auklė, bet ir tikra burtininkė, galinti paversti niūriausią dieną švente, o namų ruošos darbus - žaidimu. Ji padeda užaugusiems Benksų šeimos vaikams iš naujo atrasti džiaugsmą ir stebuklus, kurių taip trūksta jų gyvenime.
Kitoje istorijoje, FTB agentas, persirengęs pagyvenusia moterimi, Didžiąja Motuše, įsidarbina aukle ir namų tvarkytoja, kad sugautų pabėgusį kalinį. Jam tenka ne tik rinkti įkalčius, bet ir rūpintis trimis keistos šeimynėlės atžalomis, kurios tik ir taikosi sukelti jam problemų.
Taip pat, auklė Amelija, kurios sūnus ruošiasi vestuvėms, bet dėl nenumatytų aplinkybių negali grįžti namo, nusprendžia ištrūkti į Meksiką kartu su mažais vaikais. Tai rodo, kad auklės vaidmuo dažnai yra platesnis nei vien vaikų priežiūra - jos tampa pagalbininkėmis ir palaikytojomis įvairiose gyvenimo situacijose.
Yra ir tokių auklių, kurių misija yra kur kas grėsmingesnė. Viena auklė, paslaptingai siekdama sugriauti šeimos gyvenimą, pasirodo esanti tobula auklė, bet slapta turi kitų tikslų. Kitoje istorijoje, auklė nusižudo vaiko penktojo gimtadienio akivaizdoje, o lavonų daugėja, ambasadorius pradeda suprasti, kad jo įvaikintas sūnus yra Antikristas.
Tačiau ne visos auklės atneša tik problemas. Pavyzdžiui, kai ponas Cedrikas Braunas, netekęs žmonos ir turintis septynis sunkiai suvaldomus vaikus, pasamdo auklę Makfi, situacija pasikeičia. Vaikai, išvarię 17 auklių, pradeda pastebėti, kad jų šlykštus elgesys netikėtai baigiasi.
Dar viena auklė, Molly Gunn, mirusio roko legendos dukra, priversta dirbti aukle mažai, bet protingai mergaitei Ray. Molly mokosi, ką reiškia būti suaugusiai, tuo pačiu mokydama Ray, kaip būti vaiku.
Kita auklė, Peiton Flanders, neteko vyro ir dėl patirto streso bei persileidimo kaltina Klerę, nors jos niekada nebuvo sutikusi. Tai rodo, kad auklės vaidmuo gali būti sudėtingas ir apipintas asmeninėmis dramomis.
Kartais auklės vaidmuo tampa dar labiau neįprastas. Pavyzdžiui, kai trys mažamečių vaikų motina Marlo pasiekia nuovargio stadiją, jos brolis suranda jai auklę Tulę, kuri netrukus pakeičia jos gyvenimą neatpažįstamai.
Taip pat, yra istorijų, kur auklės vaidmuo yra susijęs su paslaptimis ir netikėtais atradimais. Viename filme, jauna moteris tampa aukle aštuonerių metų berniukui atokiame name. Pamačiusi natūralaus dydžio lėlę, ji mano, kad tai pokštas, tačiau šeimininkai turi griežtas taisykles, kaip elgtis su lėlės vardu Brams.
Arba istorija, kai dėdė Pūlinys įsimyli naująją Adamsų šeimos auklę Debę, kuri rūpinasi tik Festerio pinigais ir siekia jį atskirti nuo šeimos.
Kita vertus, yra ir istorijų, kur auklės vaidmuo yra tiesiogiai susijęs su vaikų auklėjimu ir ugdymu, kaip pavyzdžiui, kai auklė Makfi su magijos ir stebuklų pagalba moko vaikus svarbių gyvenimo pamokų.
Didysis Sprogimas: Visatos gimimo paslaptis
Didysis Sprogimas (angl. Big Bang) - tai sąvoka, nusakanti Visatos atsiradimo momentą. Ši teorija grindžiama teiginiu, jog galaktikos palaipsniui tolsta viena nuo kitos, o tai patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas Hablo dėsniu. Remiantis šiuo dėsniu, galima apskaičiuoti, jog visos galaktikos prieš maždaug 13,7 milijardų metų buvo vienoje vietoje.
Pavadinimas „Big Bang“ buvo juokais vartotas teorijos kritikų, norint paversti idėją ad absurdum. Tačiau, kadangi nei erdvės, nei laiko, nei materijos prieš Didįjį sprogimą nebuvo, jie turėjo atsirasti šio sprogimo metu. Po jo Visata buvo beveik vientisai užpildyta energijos ir buvo ypač karšta. Sparčiai didėjant atstumams tarp Visatą sudarančių objektų, jos temperatūra krito, susidarė elementariosios dalelės, vandenilio ir helio atomai.
Po maždaug 400 000 metų temperatūra nukrito iki 3000 K. Šiuo laikotarpiu stabilizavosi atomai, leido šviesai laisvai sklisti erdvėje. Šis Visatos periodas stebimas reliktiniame spinduliavime, kurio egzistavimas buvo prognozuotas XX a. ketvirtame dešimtmetyje, o atrastas 1965 m.
Per tam tikrą laiką šiek tiek tankesnes Visatos vietas, sudarytas iš ne visiškai vienalytės materijos, gravitacija sutraukė į tankesnes struktūras, taip sudarydamos dujų debesis, žvaigždes, galaktikas ir kitas astronomines struktūras.
Bendrosios reliatyvumo teorijos požiūriu neįmanoma atskirti erdvės ir laiko - egzistuoja tik erdvėlaikis. Didžiojo sprogimo teorijoje ši problema neaktuali; Hermano Vailio postulatas teigia, kad laikas gali būti nedviprasmiškai išmatuotas bet kuriame taške „nuo Didžiojo sprogimo“.
Alberto Einšteino reliatyvumo teorija teigia, jog, priklausomai nuo materijos tankio Visatoje, galimos dvi Visatos plėtimosi baigtys. Vienu atveju Visata plėsis be sustojimo (infliacinis modelis, "Big Rip"), kitu atveju, esant didesniam tankiui, vėl susitrauks (defliacinis modelis, Big Crunch) ir susidarys situacija, panaši į Didįjį sprogimą. Tokiu atveju galima būtų teigti, jog Visatos raida yra cikliška.
1915 m. Albertas Einšteinas sukūrė Bendrąją reliatyvumo teoriją. Ši teorija neleido jokių statinių sprendinių, t. y., Visata galėjo arba plėstis, arba trauktis. Šį rezultatą jis pats laikė klaidingu, ir vėliau jį bandė koreguoti, pridėdamas kosmologinę konstantą.
Belgijos dvasininkas Žoržas Lemetras 1927 m. buvo pirmasis, pasiūlęs idėją, kad Visata prasidėjo dėl „pirmykščio atomo“ sprogimo. Ketvirtajame dešimtmetyje Edvinas Hablas pateikė eksperimentinių įrodymų, patvirtinančių Ž. Lemetro teoriją. E. Hablas jau 1913 m. buvo nustatęs, kad galaktikos tolsta.
Tačiau vėliau, dar kartą naudodamasis raudonojo poslinkio matavimais, jis nustatė, kad tolimos galaktikos tolsta visomis kryptimis tokiais greičiais, kurie yra vienodi Žemės atžvilgiu, ir kurie tiesiogiai proporcingi atstumui nuo Žemės iki tų galaktikų. Ši teorija 1948 m. išprovokavo prognozes apie reliktinį spinduliavimą (angl. Cosmic microwave background radiation), kurio egzistavimas 1965 m. buvo patvirtintas.
Hablo dėsnis pagimdė dvi teorijas apie Visatos ateitį. Viena - pasiūlyta Georgijaus Gamovo - teigia, kad Visata prasidėjo apibrėžtu laiku praeityje ir ateityje visą laiką plėsis. Kita teorija - Fredo Hoilio pastovios būsenos modelis, pagal kurį nauja materija būtų kuriama galaktikoms tolstant vienai nuo kitos, ir visatos vaizdas laike nesikeistų. F. Hoilis yra ir paties termino „Didysis sprogimas“ autorius. Pirmąsyk F. Hoilis jį pavartojo 1950 m.
Faktai, paremti vėlesnių stebėjimų duomenimis, buvo palankūs Didžiojo sprogimo teorijai. Nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio ji buvo laikoma tiksliausia esama teorija apie Visatos kilmę bei evoliuciją. Šiuo metu beveik visi kosmologijos ištekliai skirti Didžiojo sprogimo teorijai plėsti ir taisyti. XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir XXI amžiaus pradžioje, tobulėjant teleskopų technologijoms, Didžiojo sprogimo teorija buvo labai patikslinta. Gauti duomenys leido astronomams tiksliau apskaičiuoti daug Didžiojo sprogimo parametrų ir nustatyti, jog Visatos plėtimosi greitis auga greičiau, negu buvo manyta ir tuo prieštarauja Hablo dėsniui.
Didžiojo Sprogimo teorija paaiškina daugumą stebėjimo duomenų. Neaišku, kas vyko laiko intervale nuo 0 iki 10-43s po Didžiojo sprogimo. Tikima, kad Bendroji reliatyvumo teorija negali prognozuoti pačios Visatos pradžios. Šiuolaikinėje kosmologijoje trūksta kvantinės gravitacijos teorijos bei Bendrosios reliatyvumo teorijos sujungimo į Didžiąją apibendrintą teoriją (angl. Grand unification Theory - GUT), nors ši teorija vis dar neleis nustatyti, kas vyko Planko epochos metu.
Netikėtos sąsajos ir metaforos
Kaip gi susijusios auklės, gebančios sugrąžinti harmoniją į šeimas, ir Visatos gimimo teorija? Galima svarstyti, kad abi temos kalba apie pradžią, tvarkos atsiradimą iš chaoso ir naujos pradžios galimybę.
Didysis Sprogimas yra Visatos pradžia, iš pirminio chaoso ir energijos atsiranda tvarka, struktūros, galaktikos. Panašiai, auklė Makfi, pasitelkusi savo unikalias galias, sugeba įvesti tvarką į sumaištį, sugrąžinti harmoniją į šeimas, kuriose vyrauja nesusipratimai ir sunkumai. Ji padeda vaikams suprasti svarbias pamokas, o suaugusiems - atrasti prarastus jausmus.
Merė Popins taip pat grįžta į Benksų šeimą po skaudaus praradimo, padėdama jiems iš naujo atrasti džiaugsmą ir stebuklus. Tai metafora apie tai, kaip svarbu turėti palaikymą ir pagalbą, kad galėtumėme atsigauti po sunkumų ir pradėti iš naujo.
Net ir tos istorijos, kuriose auklės vaidmuo yra grėsmingas ar susijęs su paslaptimis, gali būti interpretuojamos kaip transformacijos procesai. Pavyzdžiui, kai auklė siekia sugriauti šeimos gyvenimą, tai gali simbolizuoti destrukciją, kuri kartais yra būtina naujai pradžiai. Kai auklė tampa Antikristo nešėja, tai rodo, kad net ir su didžiausiais sunkumais gali ateiti neišvengiami pokyčiai.
Galima teigti, kad tiek Didžiojo Sprogimo teorija, tiek istorijos apie aukles, kviečia mus mąstyti apie pradžias ir pabaigas, apie chaosą ir tvarką, apie transformaciją ir atgimimą. Jos primena, kad net ir po didžiausio chaoso gali prasidėti naujas, stebuklingas etapas, o svarbiausia - atrasti meilę ir harmoniją.
