Nevyriausybinės organizacijos (toliau - NVO), dirbančios šeimos klausimais, ragina Seimo narius nepritarti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo keitimo projektui, argumentuodamos, kad siūlomi pakeitimai nesprendžia esminių pagalbinio apvaisinimo paslaugų prieinamumo Lietuvoje problemų ir kelia pagrįstų įtarimų dėl tikrojo projekto tikslo - surogacijos įteisinimo.
Vienas pagrindinių projekto siūlomų pakeitimų - atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, taip pat panaikinti nuostatą, jog toks embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui. NVO atstovai teigia, kad teiginys apie nepakeliamą finansinę naštą poroms dėl embrionų saugojimo neatitinka tikrovės.
Finansinė našta ar etinė dilema?
Standartinėje vaisingumo klinikoje embriono šaldymas ir saugojimas trims metams kainuoja apie 500 eurų, t. y. apie 166 eurus per metus. Lyginant su bendromis vaisingumo gydymo išlaidomis, tai nėra nepakeliama finansinė našta. Be to, poros turi galimybę pasirinkti sukurti tik tiek embrionų, kiek bus implantuojama į moters gimdą, taip išvengiant šaldymo klausimo.
Siūlomi įstatymo pakeitimai, pasak NVO, nesprendžia esminių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje mažai porų naudojasi pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Specialistų teigimu, tai susiję su medicininėmis indikacijomis, ribotu kompensuojamų ciklų skaičiumi (tik 2 ciklai) ir nefinansuojamomis paslaugomis nesusituokusioms poroms. Nurodoma, kad visus šiuos klausimus, išskyrus nefinansavimą nesusituokusioms poroms, galima spręsti keičiant poįstatyminius teisės aktus, o siūlomos pataisos šių problemų neišsprendžia.
Kyla pagrįstų įtarimų, kad Projekto autoriai siekia ne padėti nevaisingoms poroms, o tarnauti verslo interesams. Tai patvirtina ir tai, kad Sveikatos reikalų komitetas nepritarė pasiūlymui valstybės lėšomis padengti embrionų saugojimo išlaidas. Pataisos, pasak NVO, yra reikalingos privačias paslaugas teikiančioms vaisingumo klinikoms, kad jos taptų konkurencingesnės globalioje rinkoje.
Teisinė apsauga ir etiniai principai
Nepanaudotų žmogaus embrionų šaldymo prievolės atsisakymas prieštarauja žmogaus embriono teisinės apsaugos principams, kurie suformuluoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) doktrinoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Žmogaus embriono apsauga negali būti grindžiama vien ekonominiais skaičiavimais.
Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga, atsižvelgiant į pagrindines teises ir žmogaus orumą. EŽTT doktrina neprilygina embriono daiktui, kuriuo galima laisvai disponuoti, ir pripažįsta, kad jam reikalinga teisinė apsauga. Lietuvos teisėje embriono sąvoka apibrėžta kaip žmogaus gyvybė genezės stadijoje, todėl valstybė privalo užtikrinti tinkamą jo apsaugą.
Baiminamasi, kad siūlomi pakeitimai gali paruošti dirvą surogacijos Lietuvoje įteisinimui. Pagal dabartinį reguliavimą, pagalbinio apvaisinimo paslauga gali pasinaudoti tik sutuoktiniai arba sugyventiniai. Civiliniai sandoriai, kai kita moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti kūdikį užsakovui (surogacija), yra draudžiami. Naujos redakcijos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, kaip teigiama, leidžia svarstyti altruistinę surogaciją atvejais, kai moteris negali išnešioti nėštumo.
Istorinė perspektyva ir tarptautinė patirtis
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje buvo priimtas 2016 m. ir pradėjo veikti 2017 m. Tuo metu daug diskusijų sukėlė sukuriamų embrionų skaičius, jų šaldymas ir naikinimas. Dabartinis įstatymas neriboja embrionų skaičiaus, bet įpareigoja juos saugoti neribotą terminą.
2021 m. spalio 12 d. Seime buvo teikiamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, leidžiančios atsisakyti "amžinojo" embrionų šaldymo. Lietuva buvo viena paskutinių ES šalių, patvirtinusi pagalbinio apvaisinimo procedūrą ir jos kompensavimą. Kaimyninėse šalyse embrionų saugojimo terminai yra riboti: Latvijoje - iki 7 metų, Estijoje - iki 10 metų.
Nuo 2022 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimai, numatantys, kad embrionai saugomi ne trumpiau kaip dvejus metus ir ne ilgiau kaip dešimt metų, nebent poros pareiškia valią ilgesniam laikymui. Pirmuosius dvejus metus embrionų saugojimas finansuojamas valstybės lėšomis, vėliau - sutuoktinių (partnerių) lėšomis, nebent pora sutinka juos panaudoti donorystei. Jei nėra sutikimo donorystei ir pasibaigia saugojimo terminas, embrionai yra sunaikinami.
Taip pat siūloma padidinti valstybės lėšomis kompensuojamų pagalbinio apvaisinimo ciklų skaičių nuo dviejų iki trijų ir netaikyti amžiaus ribojimo vaisingumo išsaugojimui asmenims, sergantiems onkologinėmis ar kitomis retomis ligomis.
Surogacijos klausimas ir partnerystė
Diskutuojama, ar naujasis reguliavimas ruošia dirvą surogacijos įteisinimui Lietuvoje. Nors Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tiesiogiai draudžia surogaciją, partnerystės įstatymo priėmimas, leidžiantis registruoti partnerystę ir vienos lyties asmenims, gali sudaryti prielaidas tos pačios lyties moterims, pasinaudojus donoru, susilaukti kūdikio. Tai gali sukelti diskriminacijos klausimus ir ateityje pareikalauti papildomų teisės aktų pakeitimų.
Teisiniu požiūriu, embrionų sunaikinimas Lietuvoje nėra nauja praktika, nes ji egzistuoja abortų atveju. Tačiau svarbu rasti balansą tarp potencialios gyvybės apsaugos ir asmenų teisės į reprodukcinę sveikatą.
Lietuvoje yra daugiau nei 50 tūkstančių nevaisingų porų. Siūlomi įstatymo pakeitimai, pasak NVO, turėtų būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į etinius, teisinius ir socialinius aspektus, o ne vien tik į verslo interesus.
tags: #nepanaudotu #embrionu #saugojimas #latvijoje
