Visuomenėje plačiai skelbiama, kad šeima - tai visuomenės pamatas, o kiekvienas vaikas turi teisę augti saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Deja, net stipriausios šeimos kartais susiduria su iššūkiais, kai dėl patiriamų sunkumų tėvams tampa sunku užtikrinti vaikų visapusišką gerovę. Daugelis šeimų susiduria ne su viena, o su visa virtine tarpusavyje susijusių problemų. Dažniausiai tai susiję su smurtu artimoje aplinkoje, tėvų alkoholio vartojimu, nepilnamečių psichiką veikiančių medžiagų vartojimu, vaikų nepriežiūra, tėvų patiriamais vaikų auklėjimo sunkumais, socialinių bei tėvystės įgūdžių stoka ir kitomis krizinėmis situacijomis (pavyzdžiui, skyrybomis, šeimos nario netektimi ar finansiniais sunkumais), kurios ne tik ardo tarpusavio santykius, bet ir kuria įtemptą bei nesaugią atmosferą namuose. Darbinė praktika parodė, kad šeimos problemos dažnai užsitęsia ne vienerius metus ir galiausiai tampa tarsi neatsiejama šeimos narių kasdienybės dalimi.
Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Jau septynerius metus (nuo 2018 m. liepos 1 d.) Lietuvoje taikomas atvejo vadybos procesas sunkumus patiriančioms šeimoms, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, siekiant užtikrinti kompleksinę pagalbą. Naujoje sistemoje daug dėmesio skiriama atvejo vadybininko vaidmeniui, užduotims, požiūriui, kompetencijai, tačiau neturėtume pamiršti ir socialinio darbuotojo vaidmens. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.
Atvejo vadyba socialinių paslaugų įstaigoje - tai individualizuota pagalbos sistema, skirta šeimai, susiduriančiai su įvairiomis socialinėmis, psichologinėmis ar kitomis problemomis. Šis metodas užtikrina, kad visa pagalba būtų teikiama koordinuotai, kompleksiškai bei orientuota į šeimos poreikius. Atvejo vadyba leidžia sujungti visas pastangas į bendrą bei kryptingą pagalbos planą, taip leidžiant pagalbos gavėjams (vaikams ir jų tėvams) stiprinti pačių dalyvavimą sprendžiant savo pačių situaciją/problemas.
Atvejo vadybininko vaidmuo šiame procese esminis - jis atlikdamas pagalbos vaikui (šeimai) poreikio vertinimą bei identifikavęs socialinės rizikos veiksnių lygį bei nustatęs kompleksinės pagalbos poreikį, organizuoja ir koordinuoja pagalbą šeimai. Jis tampa atsakingas, kad visi atvejo vadybos procese dalyvaujantys specialistai veiktų kaip komanda, kuri būtų orientuota į žmogaus/šeimos poreikius. Atvejo vadybininkas tampa ne tik koordinatoriumi, tačiau ir tarpininku, kuris padeda šeimos nariams ne tik suvokti savo situaciją, bet ir išgryninti pagalbos tikslus, kartu su šeima sudaryti individualų pagalbos planą, tarpininkauti tarp šeimos narių ir kitų institucijų, padedant šeimai gauti reikiamas paslaugas (socialines, sveikatos, švietimo, teisinės pagalbos). Efektyvus pagalbos šeimai teikimas neatsiejamas nuo nuolatinio atvejo vadybininko bendradarbiavimo su įvairių institucijų atstovais - vaiko teisių apsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, socialinės apsaugos ir nevyriausybinių organizacijų specialistais. Pagrindinis atvejo vadybininko tikslas yra ne tik padėti spręsti konkrečią problemą, bet ir siekti ilgalaikių pokyčių, stiprinant šeimos funkcionalumą ir gebėjimą ateityje savarankiškai spręsti gyvenimo sunkumus.
Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems. Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų.
Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai. Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą.
Atvejo vadybos taikymo praktikoje pavyzdžiai
Pirmasis atvejis: grįžimas į šeimą
Aprašyta šeima susidūrė su socialiniu darbuotoju dar prieš įsigaliojus naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui. Vėliau, 2018 m. rudenį, atvejo vadybininkas buvo paskirtas organizuoti atvejo vadybos procesą šeimoms. Pirmoji dalis yra parašyta socialinio darbuotojo. Jis pateikia savo požiūrį į šeimą ir įvykusius pokyčius. Antroji dalis yra parašyta atvejo vadybininkės. „Su šeima pradėjau dirbti 2017 m. liepos mėn. Šeima iki tol socialiniams darbuotojams žinoma nebuvo, joje augo trys vaikai: du berniukai 14 m., 6 m. ir mergaitė 6 mėn. Vyras, gyvenantis su šeima, buvo tik mergaitės tėtis, o berniukų tėtis po suicido neišgyveno. Vyras dirbdavo užsienyje ir grįždavo namo trumpam laikui. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog mama piktnaudžiauja alkoholiu, nesusitvarko su vaikais, nepalaiko emocinio ryšio, neugdo vaikų socialinių įgūdžių, daugiausiai dėmesio skiria tik mergaitės poreikiams tenkinti. Vyresnis berniukas Lukas nelankė mokyklos, nors ji buvo visai šalia jo namų, jaunėlis sūnus Matas nepasižymėjo gerais mokymosi rezultatais. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog moteriai trūksta emocinio palaikymo, ji yra priklausoma nuo vyro kaip pajamų šaltinio. Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos. 2018 m. sausio mėn. abu berniukai ir mergaitė buvo paimti iš šeimos dėl žalingo alkoholio vartojimo. Reiktų atkreipti dėmesį, jog tuo metu, kai motina vartodavo alkoholį, jaunesnį brolį ir sesę prižiūrėjo 14 m. sūnus Lukas, namuose taip pat gyveno 80 m. 2018 m. vasario mėn. iš užsienio grįžo mergaitės tėvas ir jis turėjo teisę susigrąžinti mergaitę, kadangi laikinai apribota tėvų valdžia buvo tik mamai, tačiau balandžio mėn. Tuo metu moteris jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre nuo žalingo alkoholio vartojimo, moteris praėjo detoksikacijos ir psichosocialines programas (iš viso stacionare išbuvo 1 mėn.), grįžusi namo moteris turėjo motyvacijos susigrąžinti vaikus į šeimą, pradėjo lankyti psichologės konsultacijas, lankytis ir konsultuotis pas socialinį darbuotoją, lankyti vaikus globos įstaigoje (mergaitė buvo perduota savo tėvo mamai, močiutei, į kitą savivaldybę). Praėjus savaitei po gydymosi, moteris vėl pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir tai tęsėsi iki 2018 m. Pradėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, atvejo vadybininkas kartu su socialiniu darbuotoju analizavo šeimos situaciją, vertindami pagalbos poreikį šeimai bei ieškodami šeimos stiprybių. Nepaisant Vaiko teisių apsaugos specialistų svarstymo dėl kreipimosi į teismą dėl nuolatinės globos vaikams nustatymo, atvejo vadybos posėdžio metu buvo sudarytas pagalbos šeimai planas, suteikiant galimybę susigrąžinti vaikus į šeimą. Atvejo vadybininkė ir socialinis darbuotojas tikėdami, jog šeima turi motyvacijos dėl vaikų susigrąžinimo į šeimą, skatino klientus imtis veiksmų ir jais įrodyti, jog jie yra stiprios asmenybės. Aš, kaip šios šeimos socialinis darbuotojas, tikėjau ir tikiu šia šeima. 2019-03-14 įvyko atvejo vadybos posėdis, kurio metu buvo pastebėta, jog šeima nemažai užduočių, kurios buvo numatytos pagalbos šeimai plane, įvykdė, tačiau buvo pastebėti alkoholio vartojimo atvejai. Aš, kaip šeimos socialinis darbuotojas, patyriau nusivylimą, tačiau džiaugiausi, jog šeimai buvo suteikta dar viena galimybė, moteris buvo pasiryžusi dar kartą gydytis Respublikiniame priklausomybės ligų centre (Minesotos programoje), o tuo metu vyras nusprendė, jog lankysis anoniminių alkoholikų susitikimuose, eis pas psichologą.
Gavusi įsakymą dėl atvejo vadybos proceso vaiko organizavimo, pradėjau ruošis posėdžiui. Pagrindinis tikslas buvo laikinosios globos vaikams peržiūra. Tai buvo pirmasis atvejo vadybos posėdis su šia šeima, tačiau iki šio posėdžio dar buvo įvykę penki susitikimai (dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, šeimai, socialiniam darbuotojui), kurių metu tėvai buvo motyvuojami keisti gyvenimo būdą, tam, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą. Prieš pirmąjį atvejo vadybos posėdį, apsitarus su specialistais, visgi buvo susiformavus nuomonė, kad posėdžio metu bus siūloma vaiko teisių apsaugos specialistams kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos vaikams nustatymo ir tėvų valdžios ribojimo, kadangi tėvai nėra motyvuoti keisti gyvenimo būdą. Tačiau posėdžio metu tėvai dalyvavo aktyviai ir ryžtingai teigė, kad jie per porą mėnesių imsis konkrečių veiksmų gyvenimo būdui keisti. Vyksta plano įgyvendinimas, kurį koordinuoja socialinis darbuotojas ir atvejo vadybininkė. Jau pirmosiomis dienomis po vykusio posėdžio, buvo pastebėta, kad tėvai siekia savo tikslo - susigrąžinti vaikus. Jie nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus ir veiksmus, numatytus pagalbos šeimai plane. Tai kelia nuostabą socialiniam darbuotojui ir atvejo vadybininkei. Socialinis darbuotojas džiaugiasi šeimos pasiekimais. Atsirado tikėjimas, kad šeima yra tikrai labai motyvuota keisti gyvenimo būdą ir džiugesys, kad buvo suteiktas dar vienas šansas, nes buvo patikėta šeima. Visą mėnesį socialinis darbuotojas, dirbantis su šia šeima, kontaktavo su atvejo vadybininke telefonu informuodamas, kad šeima vis dar vykdo visus pagalbos šeimai plane numatytus įsipareigojimus, kad puikiai vyksta šeimos bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju ir kitais specialistais. Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas, dalindamiesi savo pastebėjimais ir diskutuodami apie situacijos stipriąsias ir silpnąsias puses, palaikė ir parėmė vienas kitą. Jie padrąsino klientus imtis veiksmų.
Socialinis darbuotojas tikėjo šia šeima, nors ir šeima nuvylė mane prieš keletą mėnesių. Penkių susitikimų su tėvais metu tėvai buvo ne tik informuojami apie rimtą situaciją. Vyko daug daugiau. Šeima buvo skatinama permąstyti situaciją, diskutuoti apie savo jausmus, formuluoti savo nuomones ir sprendimus. Šie paruošiamieji susitikimai padėjo šeimai prisiimti aktyvaus dalyvio vaidmenį atvejo vadybos posėdyje. Atvejo vadybos posėdis privalo būti tinkamai organizuojamas ir vedamas, kad jo metu skirtingi dalyviai galėtų išsakyti ne tik problemas, bet ir atliktus pozityvius žingsnius. Apie tai buvo kalbama. Darbuotojai rimtai traktavo tėvus ir klausėsi jų. Rezultatas buvo pozityvus. Tai turėjo didesnį poveikį nei atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas tikėjosi. Atvejo vadybininkas, socialinis darbuotojas ir kiti specialistai tęsia darbą su šeima, kuri dabar bendradarbiauja su jais visais. Socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima, parašė šį pavyzdį. Organizacijoje, kurioje dirba ši darbuotoja, dalis darbuotojų dirba dalį darbo kaip socialiniai darbuotojai, dalį - kaip atvejo vadybininkai. Pateikdamas šį pavyzdį, socialinis darbuotojas išreiškė savo nuomonę apie buvimą atvejo vadybininku: "Aš esu laiminga, kad yra atvejo vadybininkai.
Antrasis atvejis: smurto šeimoje prevencija ir intervencija
2018 metais gegužės mėnesio pabaigoje apie galimą smurtą vienoje šeimoje prieš berniuką tuo metu informavo senelė. Bendradarbiaujant su mokykla ir VTAS vaikas buvo nuvežtas patikrai pas medikus, buvo rastos smurto žymės. Birželio pradžioje VTAS organizavimo susirinkimą, kuriame su tėčiu buvo pasirašytas Susitarimas. Susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas vaiko grįžimui į šeimą. Prasidėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, tėvas buvo kviečiamas plano peržiūrai lapkričio mėnesį. Peržiūros metu pastebėta, kad vyras susitarimo žingsnius vykdė dalinai: lankė individualias socialinio darbo konsultacijas smurtaujantiems asmenims, per pastaruosius tris mėnesius nebuvo užfiksuota ar gauta informacija apie vyro piktnaudžiavimą alkoholiu, pastebėta, kad vyras rūpinasi namų buitimi. Tačiau tėvas nelankė pozityvios tėvystės užsiėmimų, nuo liepos mėnesio nebendravo su vaiku. Vyras taip pat posėdžio metu minėjo, kad vaikas gavo su diržu vieną kartą, tačiau dėl to kad jo neklausė, neatlikinėjo namų darbų, nepagarbiai bendravo su mokytojais. Tėvas suprato, kad pasielgė netinkamai, nesuvaldė emocijų, tačiau pyko ir ant sūnaus, nes jis irgi nevykdo savo pareigų. Tuo metu posėdyje VTAS specialistai išsakė nuomonę, kad būtina ruošti dokumentus dėl nuolatinės globos ir tėvų valdžios ribojimo nes tėvas nevykdė visų plane numatytų žingsnių ir nebendravo su sūnumi. Aš, kaip šeimos socialinė darbuotoja, žinodama visą situaciją, vis bandžiau ginti tėvą, įvardindama jo gerasias savybes ir norą keisti situaciją. Į sekantį posėdį susirinkome 2019 m. vasario pabaigoje. Tėvas įsipareigojimus įvykdė, psichologės išvados irgi teigiamos, ryšys tarp berniuko ir tėvo pagerėjo. Tėvas bendradarbiavo su visais specialistais, lankė šeimos stiprinimo užsiėmimus su vaiku, lankė psichologo konsultacijas ir išreiškė norą jas tęsti, pakeitė darbą. Atvejo vadybos proceso metu, šeimai vertinant pagalbos poreikį buvo tiksliai pasirinktos pagalbos priemonės, kurios buvo naudingos šeimai.
Šiame pavyzdyje yra fokusuojamasi į atvejo vadybininko darbą ir į aspektus, į kuriuos jis/ji kreipia dėmesį.
Trečiasis atvejis: socialinės rizikos šeimos integravimas
Šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą įtraukta 2011-04-13 dėl tėvų girtavimo ir netinkamos vaikų priežiūros. Aukštos rizikos lygio šeima dėl abiejų tėvų priklausomybės alkoholiui, sugyventinio smurtinio elgesio klientės atžvilgiu. Šeimai teikiamos bendrosios ir socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Nuo 2018-07-02 šeimai taikomas atvejo vadybos procesas. Atvejo vadybininkė bendradarbiaudama su socialine darbuotoja, dirbančia su šeima, rinko informaciją, ją sistemino ir analizavo, vertino pagalbos poreikį šeimai. Šeimos situacija buvo aptarta su abiem tėvais kartu. Taip pat bendraujant su kiekvienu individualiai, įsivardintos problemos ir aptartos pagalbos priemonių galimybės. Buvo išplėtotas šeimai artimos aplinkos tinklas, siekiant, kad vaikai liktų gyventi artimoje ir jiems pažįstamoje aplinkoje, kad tarpusavio vaikų ir tėvų ryšys išliktų artimas. Atvejo vadybos eigoje pastebėta, kad atsirado glaudesnis tarpusavio santykis ir sutelktumas tarp tėvų ir artimų giminaičių, kurie buvo pasirengę suteikti pagalbą. Atvejo vadybininkas atsižvelgiant į šeimoje kylančias problemas telkė specialistų komandą. Institucijų specialistai, pateikė informaciją, rekomendacijas ir savo kompetencijų ribose teikė pagalbą šeimai. Taikant atvejo vadybą šioje situacijoje, pastebėta, kad į šeimos funkcionavimo procesą aktyviau įsitraukė vyriškis. Individualių pokalbių metu vyriškis atvirai dalinosi savo vaikystės negatyviomis patirtimis, aiškiai įvardino asmenines problemas, kurios pasireiškia gyvenant šeimoje. Tuo metu vyriškis įsivardino ir savo stiprybes, susidėliojo prioritetus, siektinus tikslus, aiškiai įvardino kokios pagalbos reikia, įvertino jos efektyvumą. Dėl kardinaliai pasikeitusio vyriškio gyvenimo būdo, jis motyvuotai prisiėmė atsakomybę už vaikų gerovę gyvenant namuose ir padeda sugyventinei gyventi blaiviai, emocionaliai stiprėti.
Visuose trijuose pavyzdžiuose atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turėjo tikslą padėti šeimai (-oms) tokiu būdu, kad vaikai pagerėjus situacijai, galėtų grįžti namo. Buvo pasitikėjimas šeima (-oms), kad sąmoningai dauguma tėvų myli savo vaikus ir nori jiems geriausio. Tiek socialinio darbuotojo, tiek atvejo vadybininko pagrindinė vizija buvo panaši, bet jų užduotys buvo skirtingos. Dalindamiesi savo įspūdžiais apie situaciją, ieškodami stiprybių ir klausydami šeimos, jie padarė gilesnes įžvalgas apie situacijos silpnybes, stiprybes ir galimybes. Dialoge galima atrasti gilesnes įžvalgas.
Vaiko priežiūros atostogos: ką svarbu žinoti?
Trumpai sakant, socialinis darbas orientuojasi į tai, kas vyksta praktikoje. Jo pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms ir suteikti jiems pagalbą gyventi ,,savo gyvenimą” ne tik kaip individams, bet ir palaikyti tarpusavio santykius su jų aplinkoje esančiais žmonėmis. Nė vienas negali tik gyventi pats sau. Mums visiems reikia kitų žmonių. Kai vaikas susiduria su nesaugumu dėl smurto ar išnaudojimo, kyla daug emocijų vaikui kaip ir jo aplinkai. Atsiranda baimė, kad bus apribota tėvų valdžia; kad vaikai bus paimti į laikiną globą pas globėjus; ar kad policija paims vaikus. Visais šiais atvejais vyks drastiški emociniai incidentai į kuriuos nebus galima nekreipti dėmesio. Kitaip visas geranoriškumas bendradarbiauti ateityje gali būti užblokuotas. Kiekvienas asmuo turi savo reagavimo būdą, tėvas gali reaguoti visiškai skirtingai nei motina. Įvardindami problemas, kartu reflektuodami apie tai, kas padeda ir kas blokuoja, visi gauna galimybę pamatyti realybę ir ieškoti krypties ,,su kuo dirbti”. Ir tikimės galiausiai po kurio laiko pamatyti ,,šviesą tunelio gale”, kaip antrame pavyzdyje. Tam reikia laiko ir tikėjimo, kad pokyčiai yra galimi.
Kartais, kaip pirmame pavyzdyje, šeima teikia prioritetą socialinio darbuotojo pagalbai ,,Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos, psichosocialinės ar apgyvendinimo krizių centre paslaugos moteris atsisakydavo”. Faktas, kad socialinis darbuotojas tikėjo šeima ir jų geranoriškumu, tikriausiai buvo esminis faktorius šiame atvejyje. Kai situacija atrodo beviltiška, maži konkretūs žingsniai su pozityviais rezultatais yra labai reikalingi, kad būtų įgytas pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad pokyčiai į gera yra galimi. Žingsniai įtraukia konkrečius ir praktinius veiksmus, tokius kaip gyvenamosios...
Pagalbos procesą gali inicijuoti patys tėvai, kai pastebi, kad jiems sunku susitvarkyti su vaiko auklėjimo, elgesio ar emociniais sunkumais. Taip pat kreiptis gali ir mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos ar kitos organizacijos, pastebėjusios, kad šeimai reikalingas papildomas palaikymas. Darbinė praktika parodė, jog laiku suteikta pagalba padeda atkurti šeimos narių tarpusavio ryšį, stiprinti tėvystės įgūdžius ir grąžinti šeimai pasitikėjimą savo jėgomis ir išvengti problemų pasikartojimui ateityje.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai net ir akivaizdžiai smurtą ar priklausomybes patiriančios šeimos atkakliai neigia turinčios problemų. Smurto artimoje aplinkoje atvejai - itin jautrūs. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nukentėję asmenys noriai priims specialistų pagalbą. Deja, tikrovė dažnai kitokia - smurto aukos, tikėdamos skriaudėjo pasikeitimu, pateisina jo elgesį ir grįžta į pavojingą aplinką kartu su vaikais. Todėl tokiose sudėtingose situacijose atvejo vadybininkui tenka itin sunkus uždavinys - motyvuoti žmogų pripažinti problemą, imtis pokyčių ir siekti saugesnės aplinkos sau bei vaikams. Kai pagalba nėra priima iš karto, ji reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir jautrumo, gebėjimo suprasti kito žmogaus ribas. Todėl atvejo vadybininkas, net susidūręs su pagalbos atsisakymu, nenustoja tikėti, kad pokyčiai įmanomi.
