Pradiniame ugdyme slypi nepaprastai svarbi švietimo stadija, kurioje formuojasi ne tik pagrindinis žinių pamatas, bet ir svarbios gebėjimų bei mąstymo kompetencijos. Tačiau, nepaisant mokytojų pastangų, darbas su gabiais mokiniais dažnai lieka nepastebėtas ir nepakankamai skatinamas. Tyrimo problema šio darbo yra susijusi su gabių mokinių ugdymo metodais ir programomis. Pastebėta, jog ugdymo įstaigos dažniausiai naudoja tradicinius, nediferencijuotus mokymo strategijas visai klasei, ko pasekoje neskatinamas vaikų kūrybiškumas bei analitinis ir kritinis mąstymas.
Gabių vaikų ypatumų atpažinimas
Psichologai ir pedagogai dažniausiai mini šias gabių ikimokyklinio amžiaus vaikų ypatybes: tarpasmeninės, emocinės (psichosocialiniai gebėjimai - socialiniai įgūdžiai, gebėjimas vadovauti ir pan.). Dauguma Europos šalių gabiems vaikams atpažinti vertina pagal šių pagrindinių sričių gebėjimus. Iš esmės šie reikalavimai turėtų būti keliami ne tik (itin) gabių vaikų mokymo metodams. Tačiau esminis jų skirtumas visgi išlieka tas, kad jais siekiama užtikrinti vaiko, kurio pažintinės galios yra didesnės nei didžiosios jo bendraklasių dalies, nuolatinę pažangą.
VDU „Gifted“ centruose mokosi apie 400 vaikų. Mūsų partneriai - Izraelis. Šioje šalyje visiškai kitokia politika gabių vaikų atžvilgiu. Ten visi antrokai yra testuojami. Ir jei jų gabumai atpažįstami, jiems valstybė organizuoja ugdymą - vieną dieną jie mokosi specializuotame centre. O mūsų vaikai mokosi po pamokų. Labai dažnai jie suplakami į vieną su labai motyvuotais vaikais, su tais, kurie labai nori mokytis, smalsiais. Žinoma, smalsumas, geri pažymiai gali būti gabaus vaiko požymiai. Bet nebūtinai. Esu kalbinusi tarptautinių chemijos, fizikos olimpiadų medalininką, kuris mokykloje šiuos dalykus mokėsi septynetais, aštuonetais.
Mokytojų vidinė ramybė yra būtina, vaikų harmoningo ugdymosi sąlyga. Mokytojas grupėje/klasėje yra edukacijos strategas, vaikų ugdymosi proceso modeliuotojas. Video paskaita padės mokytojams sustiprinti savo žinojimą, kaip tinkamai organizuoti vaikų ugdymo (-si) procesą, kad kiekvienas vaikas galėtų ugdytis savo tempu ir pagal savo galimybes. Įgytos žinios padės tiek neurotipiniams, tiek ypatingiems vaikams mokytis sugyventi tarpusavyje bei teikti pagalbą vieni kitiems valdant sudėtingas kasdienio gyvenimo situacijas.
Kaip padėti gabiam vaikui?
Gabų vaiką pasitelkti vedant ryto ratą arba paskatinti padėti kitam, kuriam ne taip gerai sekasi. Gabiam vaikui dalį savaitės darbų galima leisti atlikti ne mokykloje - namuose, bibliotekose, pas močiutę ar pas tėvus darbe. Gabūs vaikai gali būti mokomi specialiose klasėse įprastinėje mokykloje. Gabūs vaikai gali būti mokomi specialiose mokyklose.
Grupėje sudarykime sąlygas kuo įvairesnei, nevienodo sudėtingumo veiklai ir paskatinkime vaikus rinktis veiklą. Parodykime vaikui, kad jo interesai ir pasiekimai pastebimi. Planuodami, ką su vaikais veiksime, niekada nepamirškime gabiųjų. Sudarykime sąlygas, kuriose gabus vaikas pasijustų lyderis. Sudarykime galimybes bendrauti su tų pačių interesų bei gebėjimų vaikais.
Atvejo analizės metodai
Atvejo analizė yra vienas iš metodų, naudojamų vaiko gebėjimams tirti ir analizuoti. Šiame straipsnyje aptarsime atvejo analizės objektą, tikslą, uždavinius bei metodus. Stebėjimas ir analizė yra svarbūs komponentai, siekiant įvertinti vaiko gebėjimus. Stebėjimo metu fiksuojami įvairūs vaiko elgesio aspektai, kurie vėliau analizuojami.
Stebėjimo ir analizės aspektai
Atliekant atvejo analizę, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Socialinės sąveikos: Socialinės sąveikos analizė apima vaiko gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Žmogus yra sociali būtybė, kuriai bendravimas padeda užmegzti kontaktą su žmonėmis, ir kartu bendradarbiaujant sukurti ir įgyvendinti naujus projektus, idėjas ir tikslus.
- Kalbos ir komunikacijos gebėjimai: Kalbos ir komunikacijos gebėjimų vertinimas apima vaiko gebėjimą suprasti ir vartoti kalbą, reikšti savo mintis ir jausmus, bei suprasti kitų žmonių komunikacijos signalus.
- Stereotipinis elgesys bei riboti interesai: Stereotipinis elgesys ir riboti interesai gali būti tam tikrų raidos sutrikimų požymiai. Atvejo analizės metu svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas kartoja tam tikrus veiksmus, ar jo interesai yra labai siauri.
- Sensorika: Sensorikos analizė apima vaiko reakcijas į įvairius sensorinius dirgiklius, tokius kaip garsai, šviesa, prisilietimai ir kt.
Iššūkiai ir sprendimai gabiųjų vaikų ugdyme
Lietuvoje vis dar trūksta aiškaus modelio gabiems vaikams identifikuoti, nėra pakankamai instrumentų jiems atpažinti, nėra nustatytos tvarkos, kaip apmokėti papildomą darbą su gabiais vaikais mokytojui. Skaičiuojama, kad gabių vaikų yra po 2-5 proc. - Kai kalbame apie specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, dažnai turime galvoje sutrikusios raidos, fizinę negalią turinčius vaikus. Į ją įeina ir kitataučiai ar pedagogiškai apleisti vaikai. Tai yra grupė vaikų, kurie savo bet kokio lygio gebėjimų nerealizuoja mokymosi veikloje dėl išorės aplinkybių, dėl nepalankių aplinkos sąlygų, o ne dėl to, kad jie turi kokių nors ypatumų.
Neturime pasirengusių mokytojų dirbti su jais, neturime ugdymo programų, priemonių. Mokytojų rengimo programų, kuriose būtų skiriamas pakankamas dėmesys gabumų lavinimui, mes tikrai neturime. Problema yra ir ta, kad mokytojai, net jeigu ir galėtų, yra nepajėgūs to daryti dėl didžiulių krūvių, dėl netinkamų sąlygų, dėl trūkstamų priemonių. Yra ir kitų priežasčių, dėl ko gabūs vaikai nerealizuoja savo gebėjimų. Galime sutikti ir mokytojų, kurie nelabai mėgsta gabius vaikus, nes jie nėra labai patogūs. Jie daug klausinėja, išsiskiria dideliu smalsumu. Jei pasakysi gabiam mokiniui, kad daryk šitaip, jis nebūtinai paklausys, jis klaus: „Kodėl?“ O atsakyti į šį klausimą ne visada lengva, jų daug, tą darome tiesiog rutiniškai.
Požiūris į gabius mokinius gerėja, bet tendencija dar nėra visiškai gera. Tam tikrose grupėse galime susidurti ir su nepalankiu požiūriu. Kitaip tariant, kai paauglys atsistoja kryžkelėje - ar turėti draugų, ar plėtoti tai, kam tu esi gabus, paaugliai renkasi draugauti, nes tai yra jų amžiaus poreikis. Vienas iš svarbiausių paauglystėje raidos poreikių - būti grupėje, būti priimtam, būti pripažintam. Gali būti, kad vaikai nerealizuoja savo gabumų dėl to, kad šeimoje nėra palaikomi. Tiesiog šeimoje nėra vertybė gerai mokytis. Yra dar viena grupė vaikų - tų, kurie turi asmeninių kliūčių, trukdančių skleistis jų gabumams. O kai viename asmenyje susiduria ir negalia, ir išskirtinis gabumas, turime ypač komplikuotą situaciją. Negalią, sutrikimus mes jau šiek tiek mokame atpažinti, turime nuostatą, kad turime padėti šitiems vaikams.
Jei gabūs vaikai dėl kokios nors išorinės priežasties nepatenka į jiems palankią aplinką, jie gali nerealizuoti savo potencialo ir turėti specialiųjų poreikių dėl savo išskirtinių gabumų. Bet jei gabūs vaikai patenka ten, kur derėtų, jei jiems pasiseka, tuomet gabumai kaip ir nelaikomi specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Liūdna, kad tyrimai rodo, jog tie sėkmingieji sudaro gal 40-60 proc. iš gabiųjų grupės.
Mokykla, pastebėjusi vaiko gabumus, šio mechanizmo užsukti negali. Nėra dokumentų, kurie atvertų tuos vartelius. Pinigai paskui gabiuosius nevaikšto taip, kaip vaikšto paskui specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios, sutrikimų turinčius vaikus. Čia yra didelė mūsų problema. Taip išeina, kad gabūs vaikai Lietuvoje neidentifikuojami? Identifikuotų vaikų turime. Kai kurios mokyklos dalyvauja įvairiose programose, skirtose gabiems vaikams ugdyti. Bet tai vyksta ne per pedagogines psichologines tarnybas.
Tiek pat, kiek ir kiekvienoje kitoje valstybėje: gabūs yra 2-5 procentai vieno amžiaus vaikų. Strategijų yra įvairių. Reikėtų didesnio apmokėjimo mokytojui, taip pat suteikto didesnio krūvio, kaip ir dirbant su negalia turinčiu vaiku, kad pedagogas klasėje galėtų turėti mažiau mokinių. Galbūt papildomai turėtų būti sudaromos sąlygos mokykloms, atsižvelgiant į tai, kiek jos turi gabių vaikų, teikti pagalbą juos identifikuojant? Kalbu apie sistemą vaiko gabumus pripažinti oficialiai išduodant pažymą. Tarkime, vaikas mokosi klasėje kaip bendruomenėje, o matematikos eina mokytis su grupe, sudaryta iš kelių klasių gabių šiam dalykui vaikų. Nekalbėkime apie dideles grupes. Mes dažnai paslystame manydami, kad jei nesurenkame, tarkime, dešimties vaikų, negalime organizuoti tokios grupės. Galbūt tą grupę sudarys vos vienas vaikas. Gabių vaikų nėra itin daug. Reikia ir švietimo pagalbos specialistų. Tarkime, psichologų. Gabūs vaikai turi didelių iššūkių dėl savo išskirtinumo, tarkime, jų aukštas nerimo bijant suklysti lygis, dalis jų juk yra perfekcionistai. Jie patiria didelį stresą dalyvaudami konkursuose.
Kaip ir sakiau, matau pozityvią dinamiką. Prieš 20 metų, kai pradėjau domėtis šia tema, ieškojau žinučių žiniasklaidoje apie gabius, ypač intelektinei veiklai, asmenis. Jų nebuvo. Geriausiu atveju rasdavau straipsnių apie laimėjimus meno ar sporto srityje. Šiandien pas mus kalbama ne tik apie olimpiadininkus, bet ir apie mokslo laimėjimus. Ir kalbama su pasididžiavimu. Dar vienas momentas. Kai aš buvau mokinė, nebuvo populiaru gerai mokytis, nemažai mokyklų iš tokių vaikų būdavo tyčiojamasi. Šiandien mes tokių vietų turime daug mažiau.
Mokykla, pastebėjusi vaiko gabumus, šio mechanizmo užsukti negali. Nėra dokumentų, kurie atvertų tuos vartelius. Pinigai paskui gabiuosius nevaikšto taip, kaip vaikšto paskui specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios, sutrikimų turinčius vaikus. Čia yra didelė mūsų problema.
Gabūs, kūrybingi ir labai jautrūs vaikai | Heidi Hass Gable | TEDxLangleyED
Mokykloje dirbantys psichologai labai daug konsultuoja, o tai patvirtina, kad poreikis iš tiesų yra didelis. Ar tą poreikį atliepia pačios ugdymo įstaigos, ar Lietuva kaip valstybė? Čia jau liūdniau, nes visi pakalbėjimai apie finansavimo didinimą, psichologų etatų steigimą dažniausiai arba lieka kalbų lygmenyje, arba virsta vienkartiniais pavyzdžiais. Tarkime, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras vykdo projektą, kurio metu į ugdymo įstaigas buvo įdarbinamas antras psichologas, tačiau, mano žiniomis, tik metams. Skiriama lėšų, kurios momentinę situaciją pagerina, tačiau trūksta tęstinumo. Esant tokiai situacijai, mokiniai gauna tik epizodinę pagalbą.
Galima suprasti, kodėl suaugusio žmogaus didžiausias dėmesys skiriamas netinkamai besielgiančiam vaikui. Visų pirma, jis pats reikalauja dėmesio ir elgiasi taip, kad į jį tas dėmesys būtų atkreiptas. Tuo tarpu tie vaikai, kurie yra uždaresni ir tylesni, tarsi natūraliai lieka šone, nepamatyti. Nors tarp ramesnių vaikų labai dažnai yra tų, kurių viduje siaučia audra, bet jie jos neparodo. Maištaujantis vaikas savo vidinį konfliktą išveikia ir gali jaustis geriau nei tas, kuris turi tą patį konfliktą, bet, pavyzdžiui, dėl asmeninių priežasčių jį pasilieka sau. Jam yra sudėtingiau. Todėl mokyklų psichologų vaidmuo - suteikti informaciją tiek vaikams, tiek mokytojams, kad jie pastebėtų ne tik blogai besielgiantį mokinį, bet ir matytų tą tylų, neatsiskleidžiantį vaiką. Mokytojai nėra tik dalyko dėstytojai, jie yra ir tarpininkai tarp vaiko ir psichologo, kurie gali palydėti vaiką iki mokyklos psichologo.
Priežastys, dėl kurių vaikai ateina konsultuotis pas psichologus, atspindi, jog turime labai daug emocinių sunkumų patiriančių vaikų. Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos - dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Psichologo užduotis yra sužinoti, ko tokiam vaikui trūksta, ir tinkamu būdu padėti. Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Suaugęs žmogus galbūt jau turi įgūdžius, kaip su tuo tvarkytis, o vaikas juos dar tik formuoja, todėl kyla įtampa. Kita priežasčių grupė - santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos. Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą. Jiems iškyla dilema, kaip atrasti balansą tarp mokslų ir gyvenimo.
Itin svarbu, kad vaikas gebėtų pats savyje susigaudyti, o vėliau padėti ir kitam. Lietuvoje yra labai gerų pavyzdžių vaikų darželiuose, pradinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, „Zipio draugų“ ir „Obuolių draugų“ programose kalbama apie jausmus (pyktį, liūdesį ir kt.), diskutuojama, kaip žmonės jaučiasi, kaip padėti kitam. Kai kurie pedagogai jau dalyvavo mokymuose ir taiko tas programas nuo pat darželio. Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti panašiose programose ir būtų tęstinumas vėlesniame amžiuje. Turėtume suprasti, jog svarbu ne tik akademiniai dalykai. Kita vertus, prie skatinimo pažinti emocijas turėtų aktyviai prisidėti tėvai ir visuomenė, nes visų šių dalykų pasireiškimas viešumoje taip pat prisideda prie vaikų mokymo. Kiekvienas iš mūsų kažkam esame pavyzdys. Socialinė kognityvinė Alberto Banduros teorija teigia, jog žmogus didžiąją dalį savo elgesio išmoksta stebėdamas kitus. Taigi bet kuris visuomenės narys gali būti tas, iš kurio elgesio mokysis kitas.