Karantinas - visiems nelengvas metas, kai reikia ne tik mokytis, bet ir susirasti papildomų veiklų namuose. Viena iš jų vaikams neretai būna piešimas, spalvinimas. Tiesa, galbūt ne visi vaikai drįsta ir nori piešti vien dėl to, kad paprasčiausiai nemoka to daryti. Tačiau pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Piešimo, kaip ir visų kitų dalykų, turėtų būti mokoma(si) sistemingai ir nuosekliai.
Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). O kai kurie daiktai yra tiesiog vientisa geometrinė forma, pavyzdžiui, sviedinys, obuolys, saulė ir kai kurie kiti daiktai.
Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti. Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti. Formaliųjų operacijų stadijoje (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus), augant vaikui, piešinys sudėtingėja (maždaug iki 16 m.), nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus.
Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. Vaikų piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties. Jei pažvelgsite į jus supantį pasaulį, suvoksite, jog jis yra kupinas skirtingų linijų, įvairiausių formų ir spalvų.
Viena iš reikšmių - būdas vaikams lavinti savo fantaziją. Jeigu vaikas piešia, t. y. baltame lape jis turi nuo nulio kažką nupiešti, tai reikalauja daug daugiau kognityvinių gebėjimų nei spalvinimas - turi geriau veikti vaiko vaizduotė, nes jam reikia sugalvoti, ką jis nori piešti, kaip tai padaryti ir pan. Kai vaikas ima kokį nors vaizdą ir tikslas yra nuspalvinti, minėtų gebėjimų reikia kiek mažiau. Tiek iš spalvinimo, tiek iš piešimo, anot specialistų, galima daug sužinoti.
Nuo pat mažens vaiko piešiniai gali kažką reikšti ir juose galima įskaityti jo būseną. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti. Pavyzdžiui, pasitaikė atvejis, kai beveik visi berniuko piešiniai buvo apie ginklus, šautuvus. Tačiau vaiko abu tėvai yra susiję su kariuomene ir namuose yra daug karo atributikos. Svarbu atkreipti dėmesį, jei jis nustotų piešti tuos šautuvus.
Piešimas gali būti ir puikus nusiraminimo būdas, - kad galėtum piešti ir spalvinti, reikia atsisėsti patogiai, susikaupti. Tai yra veikla, kuri užima kažkiek laiko, ji nėra trumpalaikė. Didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra.
Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti. Tačiau psichologiniu požiūriu reikia kiekvieną atvejį analizuoti atskirai.
Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Pastarieji, nenorėdami įžeisti atžalos, darbelius kaupia, kol vieną dieną supranta, jog visos vaikystės piešinių išsaugoti nepavyks. O jei vaikų namuose yra dar ne vienas, krūva iš tiesų susidaro nemenka. Tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių.
Pastebėta, kad kai kuriems vaikams, piešiant ar spalvinant, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokias spalvas jie renkasi. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos - juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.
Juoda spalva dažnai reiskia, kad vaikas jaučiasi beviltiskas, yra per daug apribojamas, gali buti ir depresijos pozymiai, bet reiktu stebeti, ar visada naudojo tamsias spalvas, ar tik paskutiniu metu. Veidai dazniausiai atspindi emocijas, galit klausti, kas tas zmogus paveikslelyje, kur spalvina, galit bandyti paprasyti parodyti save ir nuspalvinti jus, žiūrėkit, gal pyksta ant kokio žmogaus arba jūsų. Arba tuo metu, kai spalvina gal jūs nurodinėjate kaip reikia ką spalvinti, ir dėl to tarsi maištauja. Raudona spalva rodo pyktį. Veidus naudoja vėlesniam amžiuje vaikų emociniam intelektui lavinti, emocijų raiškai.
Psichiškai sveikas vaikas naudoja spalvų gamą, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė- geltona, dangus- mėlynas, žolė- žalia. Vaikų piešiniuose dominuojamos spalvos išskirtinai daug pasako, parodo vaiko charakterio ypatumus. Todėl svarbu ne tik atkreipti dėmesį, kokios spalvos labiausiai dominuoja, tačiau ir kokios asmens savybės gali dominuoti.
Raudona spalva- tai aktyvi spalva, rodo, kad vaikas yra energingas iš prigimties, sportiškas arba gali jausti agresiją. Rožinė spalva- Vaikas, kuris renkasi rožinę spalvą, yra meilus bei švelnus. Geltona spalva- tokie vaikai nori kuo daugiau pažinti, pamatyti. Jie yra smalsūs, spontaniški, originalūs, džiaugiasi gyvenimu, yra reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Oranžinė spalva- ši spalva išreiškia socialinio ir viešojo kontakto poreikį. Mėlyna spalva- rodo, kad mažylis gali liūdėti, galbūt ilgisi savo draugų, artimųjų. Žalia spalva- simbolizuoja smalsumą, pažinimą, gerovę, iniciatyvumą. Pilka spalva- toks vaikas išgyvena pereinamą laikotarpį: viena koja praeityje, kita- ateityje. Juoda spalva- ji dažnai aiškinama ne taip. Siejama su blogomis mintimis. Ruda spalva- simbolizuoja pastovumą, struktūrą ir planavimą.
Neužtenka kiekvienos spalvos vertinti atskirai, todėl svarbu atsižvelgti į spalvų sąveiką su kitomis. Vaiko piešinys - langas į jo sielą. Dauguma vaikų savo piešiniuose mėgsta vaizduoti namą, medį, saulę, šeimą ir savo augintinį.
Namui vaiko piešinyje parodyti jo socialinį jausmą, šeimyninio gyvenimo ypatumus ir saugumo jausmą. Durys ir langai atspindi vaikelio atvirumą arba uždarumą. Jeigu vaikas nupiešė namą be durų, tai gali reikšti, kad vaikas šeimoje jaučiasi nesaugus.
Šeimos vaizdavimas vaiko piešinyje atskleidžia labai daug. Lapo pakraštyje paprastai vaikai piešia mažiau svarbius šeimos narius, o lapo centre - svarbiausius šeimos narius. Beje, vaikas gali pavaizduoti centre tik save. Šeimos narių svarbą atskleidžia ir figūrų dydis, tarpusavio santykis. Dažniausiai vaikai jaunesnius brolius ir seseris piešia mažesnius, o tėvelius didesnius. Galite pastebėti, kad šalia šeimos narių gali atsirasti ir nepažįstamas žmogus. Dažnai tai byloja apie tai, kad vaikas yra uždaro būdo. Kalbant apie šeimos vaizdavimą piešinyje, svarbus ir šeimos narių išdėstymas. Tie nariai, kurie nupiešti arčiausiai paties vaiko, jam yra artimiausi. Verta sunerimti, jei piešinyje pasigendate kažkurio šeimos nario, kadangi tai rodo, kad vaikui to asmens buvimas kelia nemalonius išgyvenimus. Tačiau čia tikslinga vertinti kelis piešinius, pieštus ilgesniu periodu.
Vaikai dažnai piešia medžius. Medis piešinyje išreiškia vaikelio „ego“ ir ambicijas. Jeigu vaikas piešia storus ir sveikus medžius, tai reiškia, kad vaikas turi daug energijos. Tačiau jeigu medžio šakos yra plikos - tai rodo vaiko polinkį į depresiją ir dvasinių jėgų nebuvimą.
Technika, tokia kaip lapo dydis, išduoda, kokią vietą vaikas jaučiasi šeimoje užimantis. Jei galėdamas rinktis pirmenybę teikia mažiems lapams, greičiausiai nepasitiki savimi. Didelis formatas išduoda arba didelį vaiko pasitikėjimą, arba bandymą atsverti menkavertiškumo jausmą. Ištisa, nenutrūkstanti piešinio linija rodo stabilią, ramią emocinę būseną. Netolygi, trūkinėjanti - abejones, nerimą. Jei piešdamas vaikas stipriai spaudžia pieštuką ar kreidelę, tai rodo, kad greičiausiai yra aktyvus, energingas, o gal supykęs arba kažkuo labai susidomėjęs. Jei linija silpna, neaiški, vaikui trūksta pasitikėjimo, abejoja, o gal jaučiasi pavargęs. Jei piešia labai kruopščiai, tvarkingai, tai rodo, kad siekia būti tobulas, save labai kontroliuoti.
Kompozicija taip pat svarbi. Jei svarbiausius objektus vaikas išdėsto viršutinėje lapo dalyje, tai rodo, kad yra smalsus, trokšta žinių. Ore pakibęs piešinys gali rodyti, kad vaikas skrajoja padebesiais, yra svajotojas, atitrūkęs nuo tikrovės. Jei svarbiausi herojai ir objektai „sutupdyti“ lapo apačioje, tai rodo, kad vaikas orientuojasi į praktinę veiklą, siekia tikrovės pažinimo. Jei piešinys pasislinkęs į kairę, gali reikšti, kad vaikas nesugeba „paleisti“ praeities, t. y. kažkoks praeities įvykis yra prikaustęs visą jo dėmesį ir jėgas, trukdo pažinti dabartį.
Herojai: aš ir kiti
Jei vaikas piešia šeimą, atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaizduoja jos narius. Palyginkite piešinio herojų skaičių ir tikrąją šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodo, kad vaikui jis sukelia nemalonius jausmus (tačiau gali atspindėti ir neseniai įvykusį konfliktą). Jei piešia gyvūnus, nors šeima jų neturi, gali būti, kad vaikui trūksta šilumos, pastovaus ryšio. Pirmiausia vaikas piešia jam svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, šeimoje gerai besijaučiantis vaikas svarbiausiu laiko save. Jei savęs nepiešia, greičiausiai jaučiasi nereikalingas, neranda sau vietos. Save vaikas dažniausiai piešia šalia to žmogaus, prie kurio yra labiausiai prisirišęs. Toliausiai nuo visų vaizduojamas tas žmogus, kuris kelia mažiausiai simpatijų. Figūrų dydis taip pat atspindi jų svarbą. Jei save vaikas piešia labai mažytį, smulkų, greičiausiai jaučiasi nesvarbus.
Yra teorijų, teigiančių, kad saulė piešinyje taip pat reiškia šeimos narius. Jei saulė atsiduria kairėje lapo pusėje, ji reiškia mamą, jei dešinėje - tėtį, centre - patį vaiką. Kuo spinduliai didesni, ilgesni, tuo didesnė yra mamos ar tėčio įtaka vaikui.
Gedo (7 m.) piešinys ir jo interpretacija: „Į akis krinta kampuotos, aštrios, aukštyn kylančios linijos, daug raudonos spalvos, daug veiksmo. Pirmieji klausimai autoriui ir būtų tokie: „Kas čia vyksta?“, „Ką veikia visi šie žmogeliukai?“, „Ką jie nori padaryti?“, „Kaip jie jaučiasi?“, „Ką galvoja?“. Atrodo, kad Gedas yra labai energingas, stiprus, veržlus ir atkaklus berniukas, o šie klausimai galėtų atskleisti šiuo metu jam rūpinčius dalykus, jo tikslus. Piešinyje svarbiausias yra veiksmas, tai svarbiau nei išbaigtas piešinys, detalės. Veržliai pasakojama kažkokia istorija, atrodo, kad vyksta kova. Kyla grėsmė net saulei! Norisi klausti: „Su kuo tu dažniausiai kovoji?“, „Ko sieki?“, „Kodėl?“ Kai kurios figūros piešinyje neatpažįstamos, svarbu būtų sužinoti, kas tai, kam jų reikia. Gali būti, kad šis siužetas yra bent iš dalies nulemtas neseniai matyto filmo.“
Guostės (11 m.) piešinys ir jo interpretacija: „Piešinys labai spalvingas ir išbaigtas. Matyti, kad mergaitė stengėsi ir stropiai dirbo. Piešinio siužetas originalus, netikėtas: gėlėtoje pievoje matome svajingai galvą pakreipusį šuniuką, virš kurio debesėliai neša vaivorykštę, kampe į dangų kyla trys spalvoti balionai. Atrodo, kad mergaitei būdinga laisva minties raiška, polinkis svajoti ir fantazuoti, atitrūkti nuo tikrovės. Norisi paklausti: „Ką šuniukas veikia? Kaip jis jaučiasi? Kas juo rūpinasi? Ar jis turi draugų?“ Balionų grupė tikriausiai atspindi šeimos sudėtį ar kitą mergaitei artimą ir svarbią grupę.
Vaikų piešinių interpretacija yra sudėtingas procesas, reikalaujantis specialistų žinių. Vis dėlto, atidžiai stebėdami savo vaikų kūrybą, tėvai gali suprasti, ką jie galvoja, jaučia ir ką nori pasakyti.
