Tėvų atstūmimas yra sudėtingas ir skausmingas reiškinys, kuris gali paveikti visų šeimos narių gyvenimą. Ši problema plačiai tyrinėjama JAV, Kanadoje ir daugelyje Europos šalių, tačiau Lietuvoje apie ją dar tik pradedama kalbėti, o tyrimai šioje srityje vis dar vykdomi. Šiame straipsnyje siekiama analizuoti, kaip tėvų atstūmimo reiškinį išgyvena tėvai, netekę galimybės bendrauti su savo vaikais arba jei tokia galimybė yra labai ribota.
Skyrybos Lietuvoje yra dažnas reiškinys. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais 1000-iui gyventojų teko 5,7 santuokos ir 3,2 ištuokų. Vienas iš galimų skyrybų proceso padarinių, remiantis vaikų psichiatrijos profesoriaus R. A. Gardnerio teorija, yra tėvų atstūmimas. Tėvų atstūmimas (angl. Parental Alienation) - tai kišimasis į vaiko ar paauglio psichologinį vystymąsi, inicijuotas vieno iš tėvų, senelių, globėjų ar specialistų, kuris trukdo vaikui užmegzti ar išlaikyti ryšius su vienu iš tėvų, taip siekiant atskirti jį nuo kito tėvo ar mamos. Šis procesas apima vaiko programavimą nekęsti atskirai gyvenančio tėvo ar motinos ir gali tęstis ne vienerius metus.
Tėvų atstūmimo sindromas (angl. Parental Alienation Syndrome - PAS) - tai psichologinis sutrikimas, kurį įgyja vaikai tėvų atstūmimo programavimo procese. Apie tėvų atstūmimą kalbama tada, kai atstumtasis tėvas ar motina yra normalus ir mylintis vaiką asmuo. R. A. Gardner pabrėžia, kad tai neturi nieko bendra su situacijomis, kai vienas iš tėvų atskiriamas dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių, tokių kaip vaiko žalojimas, apleidimas, nesirūpinimas, alkoholio ar narkotikų priklausomybė.
Pagrindiniai tėvų atstūmimo požymiai
R. A. Gardner išskiria aštuonis pagrindinius vaiko elgesio požymius, kurie gali varijuoti nuo kelių iki visų aštuonių:
- Juodinimo kampanija: Vaikai, turintys tėvų atstūmimo sindromą, yra kupini neapykantos vienam iš tėvų, prieš kurį yra nuteikti. Jie neigia visas pozityvias patirtis iš praeities, atmeta kontaktus ir bendravimą.
- Silpnos, nepagrįstos ir absurdiškos racionalizacijos: Kai vaikų paklausiama, kodėl jaučia stiprų priešiškumą vienam iš tėvų, jų paaiškinimai nėra tokie, kurie įprastai skatintų vaiką atstumti tėvą.
- Vienpusiškas atstūmimą skatinančio motinos/tėvo vertinimas: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu vienpusiškai vertina partnerį tėvą - demonstruoja automatinį, refleksyvų, idealizuotą to tėvo palaikymą, laikydami jį tobulu, o kitą - turintį vien trūkumų.
- Tariamos laisvos valios fenomenas: Nors ir atrodo, kad nuteikinėjantys tėvai daro didelę įtaką vaikams, pastarieji tvirtins, kad patys nusprendė nutraukti bendravimą su vienu iš tėvų, neigdami kitų įtaką.
- Kaltės dėl elgesio su atstumtuoju iš tėvų nejautimas: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu yra šiurkštūs, nedėkingi, kandūs ir šalti tėvo, su kuriuo nebendrauja, atžvilgiu, nejaučiant kaltės dėl savo elgesio.
- Refleksyvus atskyrimą skatinančio tėvo palaikymas, kilus tėvų konfliktui: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikys atskyrimą skatinantį tėvą, nepaisant to, kokia nepagrįsta būtų jo pozicija, ir nenorės išklausyti atskirtojo tėvo požiūrio.
- Svetimi scenarijai: Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu dažnai meta tėvams, su kuriais nebendrauja, kaltinimus, kuriuose skamba nuteikinėjančiojo tėvo frazės ir idėjos, kartais nesuprantamos vaikui.
- Tėvo, su kuriuo nebendraujama, giminaičių atstūmimas: Neapykanta tėvui persikelia ir jo giminaičiams, staiga imama vengti anksčiau mylėtų senelių, dėdžių, tetų.
R. A. Gardner skyrė tris tėvų atstūmimo sindromo sunkumo laipsnius: lengvą, vidutinį ir sunkų. Taip pat svarbu paminėti, kad J. B. Kelly ir J. R. Johnson perkūrė šią teoriją, atsisakydami sindromo sąvokos ir pasirinkdami atitolusio vaiko sąvoką (angl. alienated child). R. A. Warshak vartoja terminą patologinis atstūmimas (angl. pathological alienation), apibrėždamas jį kaip sutrikimą, kai vaikai, prisiimdami vieno iš tėvų neigiamą požiūrį, išgyvena antipatiją asmeniui, su kuriuo anksčiau patyrė normalius prieraišumo santykius.
Tyrimai rodo, kad tėvų atstūmimą inicijavę tėvai su vaikais sudaro patologinę koaliciją, siekdami patenkinti savo emocinius poreikius ir atkeršyti kitam tėvui. Atstūmimą išgyvenantys tėvai dažnai reaguoja mažai suvokdami, kad jų pačių elgesys nesprendžia problemos, ir jiems sunku atskirti savo vaikų jausmus nuo atstūmimą sukeliančio tėvo elgesio. Tyrimų duomenimis, tiek atstūmimą sukeliančios, tiek jį patiriančios motinos pasižymi didesniu nesaugumu, lyginant su kontrolinės grupės motinomis. Tuo tarpu tėčiai, sukeliantys ar patiriantys atstūmimą, pasižymi didesniu rigidiškumu, įtampa ir sunkumais reiškiant emocijas.
Metodika ir tyrimo rezultatai
Šiame tyrime dalyvavo trys tėvai (viena mama ir du tėčiai), kurie yra „Asociacijos prieš tėvų atstūmimą“ nariai ir negali palaikyti emociškai artimų santykių su savo vaikais.
Apklausa vyko taikant naratyvinio interviu metodą, o duomenys analizuoti naudojant kokybinę duomenų analizę (kontentanalizę). Tyrimo metu gauta medžiaga suskirstyta į 4 kategorijas: „Laiminga šeima“, „Pokyčiai“, „Jausmai ir veiksmai“ ir „Vertinimas“.
Kategorija 1: „Laiminga šeima“. Šioje kategorijoje aprašomi buvę intensyvūs ir artimi santykiai su vaikais, bendravimas, grindžiamas emociniu artumu. Tėvai prisimena laikotarpius, kai jie buvo ypatingai artimi su vaikais, kartu leisdavo laisvalaikį, rūpinosi jais.
Kategorija 2: Pokyčiai. Šioje kategorijoje tiriamieji apibūdina, kaip laikui bėgant santykiai su vaikais pasikeitė. Vyras pradėjo nepagrįstai kritikuoti, žeminti, sakydamas, kad vaikai „matytų, jog mama durna“. Po skyrybų noro pareiškimo buvusi žmona „visai pašėlo“ ir pasakė, kad atkeršys. Vaiko elgesys su tėvu tapo šaltesnis, atžarus. Mergaitės staiga nustojo kalbėtis, žiūrėdavo į vieną tašką. Vėliau dukros pradėjo kartoti, kad nenori bendrauti, net nutraukdavo pokalbį.
Kategorija 3: Jausmai ir veiksmai. Tėvams skaudu, kad nemato, kaip auga jų vaikai, negali būti šalia jų. Tačiau dar skaudžiau yra santykiai su dukromis ir jų elgesys. Jie daro viską, ką gali, kreipiasi į institucijas, tačiau nesulaukia pagalbos. Bandymu palaikyti ryšį su vaikais telefonu, skype, elektroniniais laiškais.
Kategorija 4: Vertinimas. Tėvai mano, kad buvusi žmona apie juos mergaitėms prikalbėjo nebūtų dalykų, nuteikė mergaites prieš juos, nors nesupranta kodėl. Jie mano, kad buvusi žmona padarė neatitaisomą žalą atskirdama mergaites nuo tėvo. Prarado savo vaikus, tačiau pasakoja tam, kad galbūt kitiems tai galės padėti. Teigiamas aspektas, kad asociacija prieš tėvų atstūmimą suteikia palaikymą.
Mūsų tyrimas parodė, kad tiriamųjų santykiai su vaikais, buvę emociškai šilti ir artimi, pasikeitė dėl pakitusio vaikų elgesio tiriamųjų atžvilgiu. Tiriamieji nesupranta, kas tokį santykių pasikeitimą lėmė. Tai patvirtina užsienio šalių autorių pastebėjimus, kad asmenys, kurie tampa tėvų atstūmimo proceso taikiniais ir aukomis, paprastai negali suprasti, kas atsitiko.
Diskusija dėl tėvų atstūmimo sindromo
Atliekant tyrimą išryškėjo, kad vaikai nutraukė ryšius ne tik su tiriamaisiais, bet ir su jų giminaičiais, nors iki tol šie ryšiai buvo abipusiai ir tvirti. Net ir palaikydami skurdžius kontaktus su vaikais tiriamieji pastebi pasireiškiančias jų prieštaringas ir neadekvačias emocijas tiriamojo atžvilgiu. Tai leidžia manyti, kad jie išgyvena tėvų atstūmimą.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su tėvais, susiduriančiais su tėvų atstūmimu, turi pasiūlyti paramą, šviesti ir padėti. Svarbiausia pareiga - suteikti klientui informacijos apie tėvų atstūmimą ir tėvų atstūmimo sindromą, kad tėvas galėtų nuspręsti, ar iš tiesų susidūrė su šia problema. Jei padaroma išvada, kad vyksta tėvų atstūmimas, atstumtieji tėvai turi būti mokomi reaguoti į atstūmimą, kad netaptų pernelyg pasyvūs ar agresyvūs. Socialiniai darbuotojai, kontaktuojantys su vaikais, patiriančiais tėvų atstūmimo sindromą, turi būti budrūs ir nuovokūs, kad nesusivienytų su vaiku prieš tėvą, prieš kurį nuteikinėjamas vaikas. Reikėtų padėti vaikui ugdyti kritinį mąstymą ir taip sustiprinti jo gebėjimą atsispirti spaudimui pasirinkti kažkurią pusę. Vaikui turi būti leidžiama bendrauti su tuo iš tėvų, prieš kurį jis yra nuteikinėjamas.
Šis tyrimas atskleidžia, kad tėvų atstūmimo sindromas yra rimta problema, turinti ilgalaikių neigiamų pasekmių tiek vaikams, tiek tėvams. Reikalinga didesnė visuomenės ir specialistų sąmoningumas bei parama nukentėjusioms šeimoms.
