Tarpvalstybinėse bylose dėl tėvų pareigų, pavyzdžiui, susijusių su globos ir bendravimo teisėmis, globa, vaiko įkurdinimu globos įstaigoje arba globėjų šeimoje, ES jurisdikcijos taisyklės nustatytos Reglamente „Briuselis IIb“, o tėvų pareigų byloms taikytina teisė reglamentuojama 1996 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos.
Konvencija taip pat taikoma situacijose, susijusiose su ES nepriklausančiomis valstybėmis, kurios yra šios konvencijos susitariančiosios valstybės, pavyzdžiui, Ukraina. Su tėvų pareigomis susijusiose bylose Reglamento „Briuselis IIb“ 7 straipsnyje nustatyta, kad teismai valstybėje narėje turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Tačiau Ukrainos teismai išlaiko jurisdikciją, jei iki perkėlimo vaikas nuolat gyveno Ukrainoje. Paprastai nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimui reikėtų šiek tiek laiko ir teismas turi įsitikinti, kad įvykdyti tam tikri reikalavimai. Todėl į ES atskrendantis vaikas iš Ukrainos tam tikrą laiką tikriausiai neturės nuolatinės gyvenamosios vietos ES, todėl Reglamento „Briuselis IIb“ 7 straipsnis daugeliu atvejų negali būti taikomas.
Reglamento „Briuselis IIb“ 11 straipsnio 2 dalyje numatyta jurisdikcija, grindžiama vaiko buvimu tais atvejais, kai tai susiję su pabėgėlių vaikais arba tarptautiniu mastu dėl neramumų jų šalyje perkeltais vaikais. Tačiau 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos 52 straipsnio 2 dalyje paaiškinama, kad ši jurisdikcijos taisyklė turėtų būti taikoma tik vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo valstybėje narėje.
Jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo trečiojoje valstybėje, pavyzdžiui, Ukrainoje, turėtų būti taikoma 1996 m. Hagos konvencijos jurisdikcijos taisyklė dėl vaikų pabėgėlių ir tarptautiniu mastu perkeltų vaikų. Ukraina ir visos ES valstybės narės yra 1996 m. Hagos konvencijos Susitariančiosios Šalys.
1996 m. Hagos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]aikams pabėgėliams ir vaikams, kurie dėl jų valstybėje vykstančių neramumų yra tarptautiniu mastu perkeliami, Susitariančiosios Valstybės, kurios teritorijoje tokie vaikai yra dėl jų perkėlimo, institucijos turi jurisdikciją, nurodytą 5 straipsnio 1 dalyje“. Daugiau informacijos apie 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos taikymą nelydimiems ir nuo tėvų atskirtiems vaikams pateikiama čia ir čia.
1996 m. Hagos konvencijos 8 ir 9 straipsniuose, taip pat Reglamento „Briuselis IIb“ 12 ir 13 straipsniuose nustatyta, kad jurisdikcija gali būti perduota teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą. Dabartinėmis aplinkybėmis tai galėtų būti susiję su vaiko iš Ukrainos, pavyzdžiui, kuris nelydimas atvyksta į ES, apsauga, jei kompetentinga institucija sužino, kad tas vaikas turi šeimos narių kitoje valstybėje narėje.
Tokiu atveju pirmoji valstybė narė gali prašyti perduoti jurisdikciją, jei vaikas turi konkretų ryšį su antrąja valstybe nare ir jei perdavimas atitiktų vaiko interesus. Siekiant geriau suprasti, kaip taikyti Reglamentą „Briuselis IIb“, naudingos priemonės yra čia pateikti praktiniai vadovai.
Karinės agresijos atveju 1996 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos yra svarbi priemonė, susijusi su vaikų apsauga, įskaitant nelydimų, atskirtų migrantų ir prieglobsčio prašančių vaikų atvejus. Ukraina ir visos ES valstybės narės yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos Susitariančiosios Šalys.
Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą, kas pagal įstatymą turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisė, t. y. vaikų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, atveju - Ukrainos teisės aktai. Tas pats pasakytina apie tėvų pareigų nustatymą susitarimu arba vienašališku aktu (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 2 dalis).
Be to, tėvų pareigos, egzistuojančios pagal nuolatinės gyvenamosios valstybės teisę, išlieka tuo atveju, kai vaikas pakeičia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę (1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 3 dalis). Tėvų pareigų vykdymą taip pat reglamentuoja vaiko nuolatinės gyvenamosios valstybės teisė (1996 m. Hagos konvencijos 17 straipsnis).
Be to, 1996 m. Hagos konvencijos 23 straipsnyje numatyta, kad visos priemonės, kurias taiko viena Susitariančioji Valstybė, oficialiai pripažįstamos pagal teisę kitoje Susitariančioje Valstybėje. Atitinkamai, į Konvencijos taikymo sritį patenkanti Ukrainos priemonė bus automatiškai pripažįstama kitose Susitariančiose Valstybėse nereikalaujant oficialaus pripažinimo. Todėl Ukrainos priemonės toliau galioja Europos Sąjungoje.
Kaip išsamiau paaiškinta 1996 m. Hagos konvencijos 18 straipsnyje, tėvų pareigos, nurodytos 1996 m. Hagos konvencijos 16 straipsnyje, gali būti panaikintos arba jų vykdymo sąlygos pakeistos priemonėmis, kurios yra taikomos pagal šią Konvencija. 1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]ykdydamos savo jurisdikciją pagal II skyriaus nuostatas, Susitariančiųjų Valstybių institucijos taiko savo teisę“, todėl tai reiškia, kad tokiais atvejais Susitariančiosios Valstybės taiko savo nacionalinę teisę.
Daugiau informacijos apie 1996 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos taikymą nelydimiems ir nuo tėvų atskirtiems vaikams pateikiama čia ir čia.
Atvejais, susijusiais su valstybių narių centrinių institucijų bendradarbiavimu, pavyzdžiui, į vieną valstybę narę perkeltas vaikas turi brolių ir seserų kitoje valstybėje narėje, galėtų būti taikomi Reglamento „Briuselis IIb“ 80 ir 82 straipsniai. Kalbant apie globą šeimoje, taip pat galėtų būti naudinga valstybių narių Europos e. teisingumo portale paskelbta informacija apie tai, kaip vykdoma tarpvalstybinio įkurdinimo procedūra, įskaitant globėjų šeimose, ir ją galima rasti čia.
Siekiant geriau suprasti, kaip taikyti Reglamentą „Briuselis IIb“, naudingos priemonės yra čia pateikti praktiniai vadovai.
Vaiko atskyrimas nuo tėvų: pagrindai ir pasekmės
Tėvai, kurie piktnaudžiauja savo valdžia, daro vaikui žalingą įtaką, nepageidaujamą poveikį, gali susilaukti savo valdžios terminuoto arba neterminuoto apribojimo. Tačiau egzistuoja atvejai, kai vaikai gali būti atskirti nuo tėvų, kai pastarieji dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių negali pasirūpinti savo vaikais ne dėl savo kaltės.
Vaiko teisių konvencija nustato galimybę riboti vaiko ir tėvų bendravimą valstybių dalyvių vidaus įstatymuose nustatyta tvarka, kai tai reikalinga vaiko interesams. Remiantis Vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.
Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina (tėvų valdžios apribojimas), arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (vaikų atskyrimas).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nurodytas bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų.
Vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo/motinos) faktinis pagrindas - vaiko atskyrimas nuo tėvų yra laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 3.179 straipsnio 1 dalies taikymo nėra nei gausi, nei labai išplėtota, todėl objektyviomis aplinkybėmis, sudarančiomis vaikų atskyrimo pagrindą, pripažįstamos pakankamai skirtingos, netgi kontraversiškos aplinkybės. Tai gali būti: tėvo arba motinos sunki sveikatos būklė, nuolatinio gydymo bei priežiūros poreikis, įvairios priklausomybės, bendravimas su asmenimis, kurie daro neigiamą įtaką tėvui/motinai, nesugebėjimas savarankiškai spręsti iškilusių problemų, negebėjimas bendrauti, valdyti savo emocijų, ūmi reakcija iškilus bet kokiai situacijai, stipriai išreikštos emocijos ir pan.
Kitoje byloje kasacinis teismas objektyviomis aplinkybėmis, atitinkančiomis CK 3.179 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindus, yra pripažinęs tai, kad vaiko tėvai ilgą laiką negyveno kartu su vaiku, dėl to vaiko ir tėvų santykiai nebuvo artimi, o vaikas dėl susiklosčiusios situacijos (ryšio su tėvais nebuvimo) gyventi kartu nenori. Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje taip pat buvo spręsta dėl situacijos, kai vaikas po motinos žūties negyvena su tėvu dėl susiklosčiusių aplinkybių (motinai esant gyvai tėvų gyvenimo skyrium) ir dėl to tarp vaiko ir tėvo neužsimezgė socialiniai dvasiniai vaiko ir tėvo ryšiai.
Naujausioje byloje kasacinio teismo tokiomis objektyviomis aplinkybėmis pripažintinas nepilnamečio vaiko susvetimėjimas su tėvu, ryšio su juo praradimas, kurį iš dalies lėmė tai, jog vaiko motina sukūrė kitą šeimą ir vaikas joje gyveno. Teismas plačiau nurodė, kad susiklosčius tokiai situacijai tėvas nesugebėjo visapusiškai dalyvauti vaiko gyvenime, puoselėti socialinius dvasinius ryšius su vaiku, tokiu būdu sudarydamas sąlygas, jog nepilnamečio vaiko teisių įgyvendinimą bei jo interesų tenkinimą iš esmės užtikrino motinos naujojo sutuoktinio bei ir vaiko motinos šeima. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tokia situacija nereiškia, kad vaiko tėvui buvo uždrausta bendrauti su vaiku ar teikti jam išlaikymą, ir nepateisino vaiko apleidimo, o tai padaręs tėvas turi suvokti natūralias tokio veiksmo (neveikimo) pasekmes - susvetimėjimą.
Taigi, objektyvios atskyrimo aplinkybės gali būti labai įvairios - nuo tėvo/motinos ligų, įvairių priklausomybių iki natūralių gyvenimiškų aplinkybių, įtakotų tėvų skyrybomis, motinos naujos šeimos sukūrimu bei vaiko ir tėvo natūraliu susvetimėjimu.
Teisinės pasekmės ir pagalba šeimai
Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų, nesant šių kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku, pavyzdžiui bendrauti, lankyti vaiką ir pan. Taigi vaikų ir tėvų atskyrimo tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi.
Pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas (pavyzdžiui, pasikeitus sveikatos būklei ar nustojus vartoti alkoholinius gėrimus), vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali būti panaikintas teismo sprendimu.
Visos teisės saugomos. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės, vaikui nesaugi aplinka - ne tik fizinis smurtas ar priklausomybės ligos, bet ir tokia aplinka, kur nėra užtikrinami jo poreikiai, nesudaromos sąlygos visapusiškai vystytis. Pavyzdžiui, nuolat, sistemingai nesirūpinama vaiko sveikata, neprižiūrimi dantys, nesirūpinama jo higiena ir neugdomi socialiniai įgūdžiai, nesirūpinama vaiko specialiaisiais poreikiais, jeigu tokių yra, iš jo atimamos galimybės gauti socialines paslaugas, nesudaromos tinkamos gyvenimo sąlygos, nesudaroma galimybė mokytis, neaprūpinama reikiamomis mokymuisi priemonėmis, vaikas būna nepailsėjęs.
„Nepriežiūra gali būti ne tik fizinė, bet ir emocinė - kai vaikas apleistas emociškai, ignoruojamas jo egzistavimas, neatsižvelgiama į poreikius, raidą, amžiaus tarpsnius, sveikatos būklę, neleidžiama eiti į mokyklą, socializuotis, neleidžiama turėti draugų, su vaiku nebendraujama ir pan.“, - sako I.Skuodienė. Svarbu tai, kad nepriežiūra yra ne atsitiktiniai pavieniai tėvų elgesio elementai, o nuolatinis sistemiškas elgesys vaiko atžvilgiu, trunkantis ilgą laiką ir sukuriantis itin dideles neigiamas pasekmes vaikui.
Pasak I.Skuodienės, vaiko teisių gynėjai į šeimas be reikalo nevyksta. Vykstama tik tuomet, kai tam yra pagrindo. O pagrindu tampa iš policijos pareigūnų, socialines paslaugas teikiančių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų įstaigų, visuomenės ar iš paties vaiko gautas pranešimas. Būna situacijų, kai dėl vienos šeimos vaiko gaunami pranešimai iš karto iš kelių įstaigų.
Gavę informacijos apie galimus tokius atvejus - galimą vaiko teisių pažeidimą - vaiko teisių gynėjai vyksta į šeimą, vertina aplinkybes, bendrauja su vaiku, išklauso jo nuomonę, o esant būtinybei ir realiai grėsmei - perkelia vaiką į saugią aplinką, atlieka vaiko situacijos vertinimą. Vaiko perkėlimas į saugią aplinką taikomas tik kaip kraštutinė priemonė - reali grėsmė vaiko gyvybei, smurtas prieš vaiką, netinkamas elgesys su vaiku, nesirūpinimas jo poreikiais - sveikata, mityba, ugdymas, nėra suderinami su geriausiais vaiko interesais, o vaiko apgyvendinimas saugioje aplinkoje padeda apsaugoti jį nuo pakartotinio smurto, pasikartojančių trauminių išgyvenimų arba kitų neigiamų padarinių.
Jeigu gavus pranešimą apie smurtą prieš vaiką ar kitus vaiko teisių pažeidimus išaiškėja realus ir tiesioginis pavojus vaiko fiziniam arba psichiniam saugumui, gyvybei ar sveikatai, tada nustatomas apsaugos vaikui poreikis. Vaiko perkėlimas į saugią aplinką taikomas tik kaip kraštutinė priemonė - reali grėsmė vaiko gyvybei, smurtas prieš vaiką. Pirmiausia ieškoma galimybių vaikui nustatyti laikinąją priežiūrą - tėvams išlaikant visas teises, paskiriamas vaiką laikinai prižiūrėsiantis asmuo, kuris gali tinkamai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jam saugią aplinką arba vaikas su atstovais pagal įstatymą iki 12 mėn. gali būti apgyvendintas socialinių paslaugų įstaigoje Krizių centre.
Jei yra nustatytas vaiko apsaugos poreikis, vaiko teisių gynėjai ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja savivaldybės atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą. Tačiau tais atvejais, kuomet nėra galimybių nustatyti laikinąją priežiūrą arba vaiko tėvai nesutinka priimti pagalbą atvejo vadybos metu, arba laikinai su vaiku apsigyventi krizių centre, o situacija šeimoje nesikeičia, gali būti priimamas sprendimas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų. Gavus leidimą, su nurodymu dėl laikinosios globos nustatymo kreipiamasi į savivaldybės merą.
„Vaikui brangiausia - jo šeima. Todėl ir vaiko teisių gynėjai daro viską, kad, pirmiausia, vaikui būtų saugu ir gera augti biologinėje šeimoje. Bendradarbiavimas ir noras keisti situaciją, užtikrinti vaikams saugią, augti ir ugdytis tinkamą aplinką, laimingą vaikystę, yra raktas padedantis į šeimą grįžti vaikams. Krizę išgyvenančiai šeimai padėti pasiruošęs būrys specialistų, tėvams tereikia motyvacijos, pastangų, priimti pagalbą ir kartu su specialistais įgyvendinti Pagalbos šeimai plane numatytas priemones, keisti gyvenimo būdą“, - sako I.Skuodienė. Vaiko teisių apsaugos sistemos prioritetas - vaikas ir jo prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje. Šiomis vertybėmis darbe vadovaujasi vaiko teisių gynėjai. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.
