Judesys yra asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikas, kuris pats save kuria, privalo nuolat judėti. Jis juda ne tik tada, kai siekia išorinio tikslo, bet juda, kai klauso, skiria, galvoja. Judesys yra proto, juslių ir raumens veikimo rezultatas. Ir tik jo dėka gali įvykti asmenybės apsireiškimas. Jau nuo seno žmonės suprato judesio svarbą. Mokslas taip pat pripažįsta, kad tai būtinas dalykas normaliam žmogaus vystymuisi. Vaikui judėjimas yra biologinis poreikis pasaulio ir savęs pažinimo būdas. Judėjimo veiklą padeda vystyti sąlyginiai refleksai, kurie savo ruožtu yra mokymosi pagrindas, sąmoningai atliekant judesius galima lavinti vaiko atmintį, kalbą, rengti organizmą protiniam krūviui.

Senovės pedagogai pabrėžė fizinio ugdymo svarbą. Čekų pedagogas Komenskis (1986) pabrėžia, kad vaikus galima mokyti tik tada, kai jie yra sveiki. O tam reikalingas judėjimas ir aktyvus darbas. Prancūzų rašytojas, pedagogas Ž. Ž. Ruso tvirtino: "jeigu norite, kad jūsų mokinys būtų protingas, ugdykite jo jėgą be atvangos, lavinkite jo kūną. Tvirtas ir sveikas mokinys bus išmintingas žmogus."

Nors specialiųjų poreikių vaikai ir paaugliai auga ir bręsta pagal bendrus vystymosi dėsningumus, daugumos jų atsilieka fizinės charakteristikos bei motorinis vystymasis. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių ( protiškai atsilikusių) asmens fizinis pajėgumas visose amžiaus grupėse (vaikas, paauglys ir suaugęs) būna 20-40 % mažesnis nei sveiko bendraamžio (Fernhall et al., 1998). Tai labiau susiję ne su motorikos trūkumais, bet su pažinimo, veiksmų supratimo, gebėjimo sukaupti dėmesį atsilikimu (Lorenzi et al., 2000).

Fizinis pajėgumas ir jo vertinimas

Mokslas apie sąlyginius refleksus parodo, kaip teisingai suprasti svarbiausius fiziologinius dėsnius: kad judamojo įgūdžio susidarymas vyksta pagal pagrindinius nervinius procesų dinamikos dėsningumus. Motoriniai refleksai sudaro bet kurio organizmo, tame tarpe ir žmogaus organizmo, veiklos pagrindą. Žmogaus motorinė veikla, jo judesiai atsiranda kaip organizmo atsakymas į dirginimus iš išorinio pasaulio ir paties organizmo vidaus aplinkos. Visos be išimties smegenų veikla, būdama reflektorinė, baigiasi raumens judesiais, nors daugelyje atvejų ir mažu pastebimais. I. Pavlovas nurodo, kad motorinė sritis, kaip ir kitos (regėjimo, klausos ir kt.), motorinio centro sudėtis eina aferentinis ir aferentinis elementai. Valingo judesio mechanizmas yra sąlyginis asociacinis procesas, pajungtas visiems aukštesniosios nervinės veiklos dėsniams. Judesio susidarymo proceso fiziologinis mechanizmas yra sąlyginis-reflektorinis raiščių pobūdis. Valingus judesius reguliuoja ir jiems duoda kryptį galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Ji fiksuoja ištirtą patyrimą, analizuoja ir sintetina naujus dirginimus iš objektyvaus pasaulio ir organizmo vidaus aplinkos, susieja ainius dirginimus su organizmo veikla, tame tarpe ir su raumens veikla, paruošia ir vykdo organizmo išorinius pasireiškimus.

Fizinis ugdymas - viena iš sudedamųjų visapusiškos asmenybės ugdymo dalių. Jau nuo antikos laikų gvildenami žmogaus fizinės ir dvasinės egzistencijos, jo abiejų pradžių sąveikos ir tobulinimo klausimai. Žymiausi žmonijos mąstytojai amžius amžiais fizinį ugdymą laikė būtina visapusiškos asmenybės sąlyga. Kad tobulėtų siela, kūną miklino dar senovės graikai. Jie gerai suprato, kad sveiką, stiprų ir gražų žmogų galima išugdyti tik sutartinai ugdant abu žmogaus pradus - kūną ir sielą. Graikų supratimu, judesys ne tik užgrūdina kūną, kuria jo harmoniją ir judesio grožį, bet ir savotiškai nuteikia sielą, ugdo charakterį. Graikijoje gimnastika buvo organiška, aiškaus dorovinio pobūdžio žmogaus ugdymo dalis. Ji tarnavo ne tik gražioms kūno formoms, bet ir sielai ugdyti. Ritmingi judesiai turėjo sukurti ir taurią sielą.

Pedagogai J. Komenskis, Ž. Ruso, J. Pestalocis, A. Dystervėgas, J. Herbartas ir kt., vienu svarbiausiųjų ugdymo uždavinių laikydami fizinį ugdymą, glaudžiai siejo jį su protiniu, doroviniu, darbiniu ir estetiniu ugdymu. J. A. Komenskis "Didžiojoje didaktikoje" rašė: "Mes įpareigoti saugoti kūną nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų pirmiausia dėl to, kad jis yra sielos namai, ir dar vieninteliai. Jiems nugriuvus, siela iš šio pasaulio turi tuoj pat išeiti. O jeigu jie yra palengvėle, plynėdinėdami vienoje ar kitoje vietoje, tai vienintelė siela tenka gyventi nepatogiame bute. Taigi, jei pasaulio ratuose, į kuriuos paleido mus Dievo maloningumas, norime išbūti kuo ilgiausiai ir kuo patogiausiai, turime uoliai rūpintis šia jaukia leliuke". Pedagogas teigia, kad būtina saugoti sveikatą, uoliai ja rūpintis, nes sveikas kūnas reikalingas protiniam tobulėjimui. Jis cituoja garsųjį graikų posakį, kad sveika siela tegali būti tik sveikas kūne. Veikale "Motinos mokykla" Komenskis rašo, kad vaikus galime mokyti tik tada, kai jie yra sveiki. Jo nuomone su ligoniais ir silpnais vaikais nepasieksi jokių laimėjimų. Taip, J. Komenskis nurodo, kad kaip medžiui, taip ir žmogaus kūnui "būtina reikia judėjimo ir darbo, rimtų pratimų ir žaidimų" (Komenskis, 1986).

Apie vaiko fizinį ugdymą, jo sveikatos stiprinimą, kūno ir sielos harmoniją rašo ir Lietuvos visuomenės atstovai: filosofai, psichologai, pedagogai. Pasak A. Fizinio ir psichinio tobulumo ryšį, kūno ir dvasios sąveiką pedagoginiuose darbuose akcentuoja ir profesorius S. Šalkauskis. "Žmogus nėra nei vienas kūnas, nei tik dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos dvasios pasireiškimui, iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Kitaip tariant, žmogui kūnas ir dvasia turi vienas antram grįžtamosios įtakos." Pasak S. Šalkauskio, lavinant kūną negalima nesidairyti į sielą. Tačiau jis turi būti palenktas aukštesniems žmogaus galioms (Šalkauskis, 2002).

Tyrimas ir hipotezė

Nors specialiųjų poreikių vaikai ir paaugliai auga ir bręsta pagal bendrus vystymosi dėsningumus, daugumos jų atsilieka fizinės charakteristikos bei motorinis vystymasis. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių ( protiškai atsilikusių) asmens fizinis pajėgumas visose amžiaus grupėse (vaikas, paauglys ir suaugęs) būna 20-40 % mažesnis nei sveiko bendraamžio (Fernhall et al., 1998). Tai labiau susiję ne su motorikos trūkumais, bet su pažinimo, veiksmų supratimo, gebėjimo sukaupti dėmesį atsilikimu (Lorenzi et al., 2000).

Hipotezė: Specialiųjų poreikių vaikai, besimokantys bendrojo lavinimo mokykloje, fiziškai yra silpnesni, nei jų bendraamžiai.

Darbo objektas: Tyrimas vyko 2004-2006 m.m. Tyrime dalyvavo 181 Kupiškio vidurinės mokiniai. Iš jų - 29 (5-9 klasės) specialiųjų poreikių mokiniai ir 152 Kupiškio vidurinės mokyklos mokiniai, neturintys specialiųjų poreikių. Tiriamieji buvo tiriami keturis kartus: 2004m. spalio mėnesį, 2005m. kovo mėnesį, 2005m. spalio mėnesį ir 2006m. Tyrimui naudoti fizinio pajėgumo testavimo metodai. Mokinio fizinis pajėgumas nustatytas kūno kultūros pamokose (tarp 8-14 val.) pagal EUROFIT testus (EUROFIT, 2002).

Specialiųjų poreikių mokiniai buvo testuojami kartu su sveiki bendraamžiais. Tirtas mokinio judėjimo pajėgumas: bendroji pusiausvyra, lankstumas, jėga ir greitumas. Bendrajai pusiausvyrai atliktas Flamingo testas (N/min); lankstumui - sėstis ir siekti testas (cm); jėgai - šuolis į tolį iš vietos (cm), sėstis ir gultis testas (N/30s), kybojimas sulenktomis rankomis (s); greitumui - 10x5 m.

Testų aprašymai

Bendroji pusiausvyra: Stovėdamas ant buomelio (pagal išilginę jo ašį) tiriamasis parankesne koja, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą. Kita, per kelią sulenkta, koją laiko vienvarde ranka už kelties ir stovi kaip flamingas. Kita ranka gali padėti laikyti pusiausvyrą. Kad užimtų taisyklingą padėtį tiriamasis gali įsikibti į pagalbininko ranką. Testas prasideda, kai tiriamasis paleidžia pagalbininko ranką. Tokia padėtimi reikia išstovėti 1 minutę. Kiekvieną kartą, kai tiriamasis netenka pusiausvyros, testas nutraukiamas.

Lankstumas: Tiriamasis atsisėda. Pėdomis atsiremia į matavimo dėžės ašoninę paviršių, o rankas pirštais gali padėti ant dėžės viršaus krašto. Stumdydamas rankas pirštais, stumia kuo toliau į priekį liniuotę. Tolimiausiame taške, kurį tiriamasis gali pasiekti, jis turi išbūti maždaug 2 sekundes.

Jėga:

• Šuolis į tolį iš vietos: Tiriamasis turi atsistoti taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų pirštai būtų prie linijos. Šuolis atliekamas abiem kojomis.
• Sėstis ir gultis: Tiriamasis atsisėda ant pakloto. Iš šio padėties atlieka judesius.
• Kybojimas sulenktomis rankomis: Tiriamasis atsistoja po skersiniu. Pagalbininkas padeda pasikelti, kol smakras pakyla virš skersinio. Tiriamasis turi išlaikyti šią padėtį kuo ilgiau, neliesdamas smakru skersinio.

Greitumas: 10x5 m. Tiriamasis atsistoja už linijos ir pasiruošia bėgti. Viena pėda prie pat starto linijos. Jis bėga prie finišo linijos, tada atgal prie starto linijos, peržengia ją abiem pėdomis, bėga prie finišo linijos, ir t.t.

Duomenų analizei naudota SPSS-11 programa.

Autizmo spektro sutrikimai ir jų įtaka

Nors dar ne taip seniai autizmas buvo laikomas gan retu sutrikimu, pastaruoju metu jo atvejų sparčiai daugėja. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad autizmo spektro sutrikimų skaičiai auga visame pasaulyje. Vienų šaltinių duomenimis, autizmas diagnozuojamas vienam iš 68, kitų - net 1 iš 59 vaikų. Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2016 m. autizmo spektro diagnozė buvo nustatoma vienam iš 54, 2018 m. - vienam iš 44, 2020 m. - vienam iš 36 vaikų. Nors tikslios autizmo sutrikimų Lietuvoje statistikos nėra, manoma, kad autizmo sutrikimus turi apie 5-8 tūkst. vaikų iki 17 metų amžiaus.

Pasak medicinos centro „Northway“ gydytojų vaikų neurologų, didėjantis sergamumas susijęs ne tik su pagerėjusia diagnostika ar tuo, kad tėvai vaikų susilaukia vis vyresniame amžiuje. Didelę įtaką tam turi ir sparčiai besikeičianti mūsų aplinka. Ankstyvajai autizmo diagnozei skiriamas didelis dėmesys, tačiau dažnai jis nustatomas gana vėlai. Nors daugelis tėvų pirmuosius nerimą keliančius požymius paprastai pastebi iki vaikui sukanka 1,5 metų, bet dėl vyraujančių stereotipų ir įvairių mitų į specialistus kreipiasi gerokai vėliau.

Autizmas - tai kompleksinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo ir socialinės sąveikos trūkumai bei ribotas, pasikartojantis elgesys, interesai ar veikla. Tai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar jo sulėtėjimą. Autizmas apima platų įvairių neurologinių raidos sutrikimų spektrą, ir kiekvienas autizmu sergantis asmuo turi savitų stipriųjų pusių ir sunkumų. Gydytojų teigimu, vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, mokymosi, mąstymo ir problemų sprendimo būdai gali būti labai įvairūs.

Tikslus autizmo spektro sutrikimų išsivystymo mechanizmas dar nėra iki galo suprastas. Mokslininkų teigimu, autizmo atsiradimą lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai. Nors nėra vieno specifinio geno, kuris būtų atsakingas už autizmo išsivystymą, visgi moksliniai tyrimai parodė, jog šis sutrikimas turi stiprų genetinį pagrindą. Dažniau autizmo spektro sutrikimai nustatomi tiems vaikams, kurių giminėje jau yra nustatyta autizmo atvejų ar kurių tėvai yra vyresnio amžiaus. Taip pat padidėjusi rizika siejama su tokiais veiksniais kaip mažas naujagimio svoris gimimo metu ar jau buvusios nustatytos genetinės patologijos, tokios kaip Dauno sindromas, fragilios X chromosomos sindromas ar kitos. Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas iki keturių kartų dažniau nei mergaitėms. Tačiau vienas ar keli rizikos veiksniai dar nereiškia, kad vaikui bus diagnozuotas autizmas.

Pirmieji autizmo požymiai gali būti pastebimi ir labai anksti - dar pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Simptomai tampa ryškesni vaikui augant. Autizmo sutrikimų simptomai gali būti labai įvairūs, apimantys netipišką socialinį ryšį, tarpusavio bendravimą ir pasikartojantį elgesį. Būdingiausi jų - nesidomėjimas bendravimu, vėluojanti kalbinė raida, ryškus pasipriešinimas nusistovėjusiai rutinai ir aplinkos pasikeitimams, riboti interesai. Vaikams su autizmu taip pat būdingas nekokybiškas akių kontaktas su artimaisiais, nereagavimas į savo vardą ar daiktų nerodymas pirštais. Šį sutrikimą turintiems vaikams sunku suprasti kitų emocijas, dalyvauti vaizduotės žaidimuose ir užmegzti draugystę. Dažniau jie žaidžia vieni, neįsitraukia į bendras veiklas.

Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali elgtis ribotai ir pasikartojančiai, pavyzdžiui, kartoti žodžius ar frazes (echolalija), turėti stereotipinių judesių (vaikščiojimas ant pirštų galų, plasnojimas). Gali būti pastebimas padidėjęs jų jautrumas sensoriniams dirgikliams (šviesai, garsui, drabužiams). Dar vienas požymis - įgūdžių susilpnėjimas po tipiškos ankstyvosios raidos, ir regreso (grįžimo atgal) arba sąstingio pasireiškimas nuo pusantrų metų amžiaus. Gydytojas atkreipia dėmesį, kad ne visi autizmą turintys asmenys pasižymi visais išvardintais elgesio bruožais. Sunerimti ir kreiptis į specialistą reikėtų, jeigu vėluoja vaiko kalbos raida, trūksta socialinio įsitraukimo, jo elgesys yra pasikartojantis arba jis žaidžia netipiškai.

Šiuo metu, autizmo diagnostikoje, nėra rutiniškai naudojami kokie nors instrumentiniai ar laboratoriniai tyrimai. Nors yra publikacijų, kurios nagrinėja tam tikrus pakitimus vaizdiniuose tyrimuose, tačiau tai nėra tiek plačiai ištirta, kad galėtų būti įtraukta į diagnostinius kriterijus. Autizmas ar autizmo spektro sutrikimai nustatomi remiantis klinikine išraiška bei klinikiniu stebėjimu.

Vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, priklausomai nuo būklės sunkumo, intelektinių gebėjimų ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų gali būti taikomos medicininės, socialinės ir psichologinės terapinės priemonės. Visos terapinės programos yra individualios ir remiasi detaliu vaiko sveikatos bei aplinkos vertinimu. Vaikų neurologų teigimu, laiku pradėtos taikyti terapinės intervencijos padeda sumažinti pagrindinių autizmo požymių ir susijusių sveikatos sutrikimų išreikštumą, koreguoti esminius autizmo simptomus, tokius kaip kalbos, komunikacijos, socializacijos sutrikimas, stereotipiniai judesiai ir kt. Autizmo spektro sutrikimai tęsiasi visą gyvenimą. Jų eiga ir požymiai laikui bėgant gali keistis, tačiau nėra jokių vaistų ar intervencinių metodų, kurie galėtų juos išgydyti.

Vaikų gydytojai neurologai sako, kad labai svarbu autizmo sutrikimą aptikti ir diagnozuoti kuo anksčiau. Ankstyva diagnostika užtikrina galimybę laiku gauti reikiamą pagalbą, sprendžiant patiriamas problemas ir sunkumus. Pradėjus taikyti intervencines priemones ankstyvaisiais metais, išnaudojami kritiniai smegenų vystymosi laikotarpiai, o tai gali sušvelninti su autizmu susijusių problemų poveikį. Tuo tarpu kuo vėliau susiformuoja verbalinė komunikacija, pradedamos taikyti pagalbinės priemonės arba taikomos neefektyvios intervencijos, tuo blogesnė vaiko raidos sutrikimo prognozė. Vaiką su autizmo spektro sutrikimais auginantiems tėvams reikėtų tiesiog priimti ir mylėti jį su visais jo ypatumais. Nereikėtų vengti ar bijoti autizmo diagnozės.

Atvejo analizė: Įvadas (Atvejo analizės objektas, tikslas, uždaviniai, metodai) ..3-4Stebėjimas ir analizė41. Socialinės sąveikos..4-52. Kalbos ir komunikacijos gebėjimai..53. Stereotipinis elgesys bei riboti interesai..54. Sensorika.

Neįgalus vaikas šeimoje: Vaiko su negalia gimimas. Labai svarbu bet kokį apsigimimą nustatyti kaip galima anksčiau. Kai kurie apsigimimai, pavyzdžiui, Dauno sindromas diagnozuojamas vaikui tik gimus. Kai gimsta apsigimęs kūdikis, šeimai prireikia ir patarimų, ir tam tikros paramos. Labai svarbu, kad vaikas liktų namuose. Tik pastaraisiais metais supratome, kad vaikai su įvairiomis negaliomis turi poreikius kaip ir visi kiti. Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Tačiau tam tikrus jausmus ir reakcijas daugelis tėvų, kurie mokosi priimti ir suprasti savo vaiką, patiria panašius.

Skaudi žinia, pranešama po kelių dienų, savaičių, mėnesių ar net metų po vaiko gimimo, vis vien suvokiama kaip šokas. Galbūt širdies gilumoje būta negeros nuojautos, tačiau, nepaisant to, karštai tikėtasi, kad viskas bus gerai. Labai svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvams rekomenduotinas toks vaiko ugdymas, kuris skatintų jo vystymąsi.

Kai praeina šokas, iškyla visi sunkūs jausmai. Tėvai jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos. Jie sielvartauja neturėdami tokio vaiko, kokio laukė, iš kurio daug tikėjosi. Jie pyksta ant likimo ar gyvenimo, kuris pakišo jiems tokį netikėtumą. Jie jaučiasi nevykėliai, nesugebėję pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Jie žino, kad yra nekalti dėl vaiko negalios, tačiau sveika nuovoka nepaklūsta jausmams: „Jei niekas nekaltas, kaip tai galėjo atsitikti?“ Tėvai užduoda daugybę klausimų, į kuriuos nėra jokio atsakymo: kodėl visa tai atsitiko būtent mums? ką bloga mes padarėme, kad mus ištiko tokia nelaimė? kaip mes galėsime mylėti tokį vaiką ir juo rūpintis? dabar gyvi, darbingi, - galime pasirūpinti, o kas bus, kai mūsų nebebus?

Protinis atsilikimas tradiciškai įvertinamas standartizuotais intelekto tyrimo testais. Šis įvertinimas papildomas socialinės adaptacijos (sugebėjimas prisitaikyti) skalių rezultatais. Šiais tyrimais nustatomas apytikslis protinio atsilikimo lygis.

Vaikai su protiniu atsilikimu paprastai viską žymiai lėčiau išmoksta; dažnai jie turi klausos ir regėjimo problemų, bet jų jausmai ir poreikiai tokie pat kaip ir kitų, psichiškai sveikai besivystančių bendraamžių. Visų tokių vaikų tikslas yra vienas - kad visuomenė priimtų juos tokius, kokie jie yra; kad mylėtų šeima; kad visada galėtų būti šalia sveikų bendraamžių ir tarp jų rastų draugų. Daugeliui protiškai atsilikusių vaikų savarankiškai tai nėra pasiekiama, todėl jiems reikalinga kvalifikuota kompleksinė pagalba (medicininė, psichologinė, socialinė).

tags: #atsilikusio #vaiko #mimika

• Sužinokite apie priešlaikinio gimdymo riziką
• Kaip palengvinti vidurių užkietėjimą nėštumo metu
• Vaikų ekrano laiko iššūkiai
• Svorio metimas žindant
• Sužinokite apie vaiko laikinosios globos procesą