Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už jų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi tėvai atsako už vaiko auklėjimą ir priežiūrą.
Įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Tėvų kaltė pasireiškia neveikimu ar netinkamu, nepakankamu veikimu. Sprendžiant dėl netinkamo tėvų pareigų vykdymo turėtų būti vertinama, kokia vaiko priežiūra yra būtina ir kokios priežiūros buvo galima tikėtis individualioje faktinėje situacijoje. Vertinant, ar tėvai tinkamai įgyvendino jiems tenkančias pareigas konkrečioje situacijoje, turėtų būti nustatytas situacijos, kurioje buvo padaryta žala, pavojingumas. Skirtingai vertinamos situacijos, kai vaikams sudaromos sąlygos žaisti su pavojingais daiktais, ir kai vaikai žaidžia jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančiais žaislais ar naudojasi kitomis priemonėmis. Taigi, jeigu vaikai yra saugioje ir tiesioginėje tėvų priežiūroje, o vaikai naudoja jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančias priemones, laikoma, kad tėvai nepažeidžia tinkamos vaikų priežiūros pareigos. Aiškinantis dėl tėvų atsakomybės už vaiko iki keturiolikos metų padarytą žalą turi būti nustatytas ne tik žalos faktas ir jos ryšys su vaiko netinkamais veiksmais, bet ir tokio vaiko tėvų netinkamos priežiūros ryšys su padaryta žala. Todėl, nenustačius tokio ryšio, t. y. nėra pagrindo taikyti tėvų civilinę atsakomybę.
Teisinė sąvoka „Tėvų atsakomybė“
Rumunijos civiliniame kodekse (Codul Civil) vartojama tėvų valdžios sąvoka. Tėvų valdžia reiškia visas teises ir pareigas, susijusias su vaiku ir jo turtu. Abu tėvai turi vienodas teises ir pareigas ir jas vykdo atsižvelgdami į vaiko interesus. Su vaikais susijusios tėvų teisės ir pareigos nustatytos Civilinio kodekso 487-499 straipsniuose ir Vaiko teisių apsaugos ir skatinimo įstatyme.
Pagrindinės tėvų teisės ir pareigos:
- Teisė ir pareiga nustatyti vaiko tapatybę ir ją saugoti. Vaikas po gimimo nedelsiant registruojamas ir turi teisę į vardą ir pilietybę.
- Teisė ir pareiga auginti vaiką.
- Teisė ir pareiga remti vaiką. Tėvai yra įpareigoti solidariai teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą.
- Teisė taikyti vaikui tam tikras drausmines priemones.
- Tėvų teisė susijungti su savo vaiku.
- Tėvo (motinos) teisė palaikyti asmeninius ryšius su savo vaiku.
- Teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Nepilnametis vaikas turi gyventi su savo tėvais. Jeigu tėvai negyvena kartu, jie abipusiu sutarimu priima sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos.
- Teisė apskųsti institucijų taikomas priemones, susijusias su vaiku, ir savo ir vaiko vardu teikti prašymus ir pareikšti ieškinius.
- Vaiko turto valdymą. Tėvas (motina) neturi jokių teisių į vaiko turtą, o vaikas neturi jokių teisių į tėvo (motinos) turtą, išskyrus teisę paveldėti ir gauti išlaikymą. Tėvai turi teisę ir pareigą valdyti nepilnamečio vaiko turtą ir atstovauti jam sudarant teisinius civilinius dokumentus arba duoti sutikimą sudaryti šiuos dokumentus.
- Teisę ir pareigą atstovauti nepilnamečiui sudarant civilinius dokumentus arba duoti sutikimą sudaryti tokius dokumentus. Iki 14 metų sudarant civilinius dokumentus vaikui atstovauja tėvai, nes jis turi ribotą veiksnumą. Nuo 14 iki 18 metų nepilnametis savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo savarankiškai, tačiau turi gauti išankstinį tėvų sutikimą, nes jis yra ribotai veiksnus. 14 metų sulaukusio nepilnamečio tėvas (motina) turi tik su vaiku susijusias teises ir pareigas.
Iš esmės tėvų valdžia nutraukus santuoką priklauso abiem tėvams kartu arba vienam iš tėvų tik jeigu tam yra pagrįstų priežasčių, susijusių su vaiko interesais. Išimtiniais atvejais globos teismas gali nuspręsti perduoti vaiką giminaičiui arba kitai šeimai ar asmeniui, esant jų sutikimui, arba globos institucijai. Kai vaikas yra nesantuokinis ir abu jo tėvai nustatyti, tėvų valdžią bendrai ir vienodai vykdo tėvai, jeigu jie gyvena sudarę šeimyninę partnerystę. Santuoką sutuoktinių sutikimu gali nutraukti notaras, net jeigu yra nepilnametis santuokinis vaikas, nesantuokinis arba įvaikintas vaikas arba jeigu sutuoktiniai sutaria dėl visų su pavardės naudojimu nutraukus santuoką susijusių aspektų, abiejų tėvų valdžios vykdymo, vaiko gyvenamosios vietos nutraukus santuoką nustatymo, skyrium gyvenančio vieno iš tėvų ir kiekvieno vaiko asmeninių ryšių išsaugojimo būdo, taip pat tėvų indėlio atlyginant vaiko auginimo, vaikų švietimo, studijų ir profesinio mokymo išlaidas. Šalys gali atvykti į teismą bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu, net ir negavusios šaukimo, kad prašytų priimti sprendimą, kuriuo jų sandoris įteisinamas priimant pritariamąjį teismo sprendimą. Prieš kreipiantis į teismą galima pasinaudoti tarpininkavimu. Nagrinėjant bylą teisme, teisminės institucijos turi pareigą informuoti šalis apie galimybę pasinaudoti tarpininkavimu ir jo privalumus.
Jeigu teismas nusprendžia, kad tėvų valdžią turi vykdyti tik vienas iš tėvų, tas tėvas (motina) savarankiškai sprendžia visus su vaiku susijusius klausimus. Tėvai tėvų valdžią vykdo kartu ir vienodai.
Kreipimasis į teismą dėl tėvų atsakomybės
Prie prašymo dėl šaukimo į teismą reikia pridėti šiuos dokumentus: nepilnamečio vaiko gimimo liudijimo kopiją, tapatybės kortelės kopiją, teismo sprendimo nutraukti santuoką kopiją, tarpininkavimo susitarimą (jeigu jis yra) ir visus kitus dokumentus, kurie, ieškovo manymu, gali būti naudingi nagrinėjant bylą.
Teisinės pagalbos teikimas
Teisinės pagalbos gali būti prašoma pagal Nepaprastąjį potvarkį Nr. 51/2008 (Ordonanța de Urgență nr. 51/2008) dėl valstybinės teisinės pagalbos civilinėse bylose, kuris su tam tikrais pakeitimais buvo patvirtintas įstatymu Nr. 193/2008 (Legea nr. Visapusišką teisinę pagalbą gauna asmenys, kurių mėnesio grynosios pajamos kiekvienam šeimos nariui, gautos paskutinius du mėnesius iki prašymo pateikimo, yra mažesnės nei 300 Rumunijos lėjų (RON). Jeigu pajamos yra mažesnės nei 600 RON, padengiama 50 proc. teisinės pagalbos išlaidų.
Vykdymo procedūros
Tam tikrais atvejais, kad būtų įvykdytas sprendimas dėl tėvų atsakomybės, gali prireikti kreiptis į teismą. Jeigu skolininkas savanoriškai nevykdo savo pareigos, kreditorius privalo informuoti antstolį. Antstolis kreipiasi į vykdymo teismą, prašydamas leisti pradėti vykdymo veiksmus. Jeigu skolininkas nevykdo savo pareigos, antstolis pradeda priverstinius vykdymo veiksmus dalyvaujant Socialinės paramos ir vaiko apsaugos generaliniam direktoratui ir prireikus - psichologui ir policijos pareigūnams. Jeigu vaikas atsisako paklusti, vykdytojas perduoda Socialinės paramos ir vaiko apsaugos generaliniam direktorato atstovui oficialią ataskaitą, o kompetentingas teismas priima nutartį, pagal kurią nepilnametis įpareigojamas dalyvauti konsultavimo programoje, kurią užbaigus ataskaitą parengia psichologas. Sprendimo dėl tėvų valdžios pripažinimui taikomos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos. Prašymas adresuojamas atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo gyvenamosios vietos Rumunijoje teismui.
Norint užginčyti kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl tėvų atsakomybės pripažinimą, reikia kreiptis į šios valstybės narės teismą. Civilinio kodekso 2611 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia ir vaikų apsauga taikytina teisė nustatoma pagal 1996 m. spalio 19 d. Tarptautinę konvenciją dėl vaikų teisių apsaugos.
Atsakomybės ugdymas vaikystėje
Vaiko atsakomybės ugdymas - užduotis tėvams, kurią spręsti reikėtų jau nuo mažų dienų. Psichologų teigimu, vaikui itin svarbu suvokti atsakomybę, nes tai reiškia savojo „aš”, savo jausmų suvokimą bei gebėjimą spręsti rūpesčius, kurių - mažesnių ar didesnių - turime visi. Be to, dar vaikystėje išmokęs būti atsakingu, žmogus teisingai suvoks atsakomybę - kaip laisvę veikti ir savarankiškai priimti sprendimus, o ne kaip nepageidaujamą naštą.
Pirmieji žingsniai ugdant atsakomybę
Pirmas ir paprastas žingsnelis atsakomybės link yra taisyklių laikymasis. Užsiėmimo metu susikuriamos paprastų taisyklių: klausytis, ką kalba draugai, nekalbėti tuo metu, kai kiti vaidina, aršiai nekritikuoti draugo nuomonės. Vaikams nėra sunku paaiškinti, kodėl turime taip elgtis. Tiesiog pasakoma, kad, norint būti išgirstam, reikia klausytis ir kitų, nes jie lygiai taip pat nori būti girdimi. Vaikai sutinka tinkamai elgtis, tik reikia jiems padėti.
Kartu su vaikais skaitomos ir analizuojamos pasakos, iš kurių mokomasi, kuris veikėjas elgėsi atsakingai, kuris - ne ir kodėl. Užduodami klausimai: Kas nutinka, kai elgiesi neatsakingai? Kokių atsakomybių jūs turite? Ar buvote pasielgę neatsakingai? Svarbiausia duoti vaikams pavyzdžių ir leisti juos suprasti savo gyvenimiškose situacijose.
Atsakomybė teatro scenoje ir namuose
Atsakomybė teatro scenoje ugdosi lyg ir savaime: jei nesiklausysi, ką vaidina draugai, nežinosi, kada tavo eilė prisijungti; jei trukdysi draugui, jis padarys klaidą ir nesmagiai jausis - dėl to ir pats nedžiūgausi. Teatro užsiėmimų galutinis produktas - pasirodymas scenoje - kurio sėkmė priklauso nuo komandinio darbo. Visi dalyvaujantys užsiėmime turi galvoti apie save ir kitą. Tarkime, rūpinsiesi tik savimi ir scenoje užstosi draugą - jo niekas negirdės bei nematys, todėl nukentės bendro pasirodymo kokybė. Kitas aspektas - tam, kad vaidinimas pavyktų, visi scenoje turime jaustis laisvai, vadinasi, kiekvienas iš mūsų yra atsakingas ir už savo, ir už draugų savijautą bei nuotaiką. Atsakomybės ugdymas teatre prasideda nuo paprastų dalykų, tokių kaip dekoracijų saugojimas ir paruošimas spektakliui, darbo vietos sutvarkymas. Vaikams visada paaiškinama, kad kiekvienas yra atsakingas už savo spektaklyje naudojamą rekvizitą ir jeigu jį „praganys” - turės pats sugalvoti, kaip išsisukti iš situacijos. Taip leidžiama vaikams pajausti, kas yra atsakomybė. Žinoma, jie taip pat suklysta (pameta vaidinimui reikalingus daiktus ir pan.), tačiau tokiu atveju jų nebarama, nemoralizuojama: susėdama, pasišnekama ir išsiaiškinama, kodėl taip atsitiko, ką kitą kartą būtų galima daryti geriau.
Namie reikėtų kartu su vaiku įsivesti tam tikras taisykles: susitarti netriukšmauti, kol sesutė miega; nepalikti netvarkingos savo žaidimų vietos ir pan. Tačiau labai svarbus vienas aspektas - suaugusieji taip pat turi laikytis šių taisyklių (pvz., rūpintis savo darbo vietos tvarka, nepalikti išmėtytų daiktų). Mat jei vaikas matys, kad tėveliai nesilaiko susitarimo, jis ir pats galvos, jog nieko tokio pažeisti taisykles.
Svarbiausia, kad tėvai šnekėtų su savo vaikais apie tai, koks elgesys yra atsakingas, o koks - ne. Taip pat galima su atžalomis susitarti, už kokius darbus jie norėtų būti atsakingi namuose ir, juos atlikus, pagirti bei paskatinti. Svarbiausia, jog tie darbai būtų pateikiami smagiai, o ne kaip griežta prievolė - taip vaikas atsakomybę sies su teigiamomis emocijomis.
Atsakomybė už kitą asmenį
Mes esame tam tikros visuomenės, bendruomenės dalis, todėl kiekviename žingsnyje galime susidurti su atsakomybe už kitą. Reikia būti tam pasiruošus, gebėti apgalvoti savo veiksmus. Paprastas pavyzdys: vaikas apsirengia šiltai ir nori tuoj pat išskubėti džiaugtis sniegu. Tuo tarpu jo draugas niekur neranda šaliko. Jei ištempsi draugą be šaliko - vien todėl, kad negali palaukti, pagalvoti apie kitą, nori žaisti „čia ir dabar” - tikėtina, jog jis susirgs. Todėl reikia mokyti savo ugdytinius stabtelti ir pagalvoti apie kitą - ar tavo veiksmai jam nepakenks?
Tiek teatre, tiek gyvenime retai kada būni visiškai vienas. Dažniausia tave supa kiti žmonės ir, kaip sakė labai protinga lapė: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji.” Atsakomybė už kitą moko žmogų nebūti egoistu, gebėti įsijausti į kito asmens būseną. Taip išmokstame gyventi bendruomenėje, suvokiame, kad tam tikri dalykai aplinkinius skaudina, džiugina, ramina ir pan.
Psichologinės traumos ir tėvų vaidmuo
Negebėjimas „perdirbti“ įvykių savo viduje gali sukelti traumą. Vaikystės periodas yra gausus psichologinių traumų, nes vaikas, augdamas, turi tam tikrus įveikos ir apsaugos mechanizmus. Kuo vaikas vyresnis ir sąmoningesnis, tuo jam lengviau susitvarkyti su kylančiais psichologiniais iššūkiais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad žmonės, skirtingai nei dauguma žinduolių, dar labai ilgą laiką auga, jau būdami ne mamos įsčiose. Ir iki kol vaikui sukaks 2 - 3 metai, tėvai yra atsakingi, kad vaikas būtų apsaugotas.
Vaikystės trauma nėra patirtis, kuri visus veiktų vienodai. Vienas iš svarbiausių aspektų, kodėl trauma žmogų taip stipriai paveikia, yra tai, jog jis neturi galimybės pasidalinti savo patirtimi. Neturi žmogaus, kuris suprastų, ką jis jaučia ir į jo jausmus atlieptų. Tėvai turi būti geriausi vaiko draugai, jie turi mumis pasitikėti besąlygiškai, kad galėtų kalbėtis apie viską. Apie tai, kas vyksta mokykloje, apie nesėkmes, jausmus, draugus, seksą, narkotikus. Jie turi jaustis saugūs apie viską su mumis diskutuoti. Ir jeigu vaikas turės traumuojančią patirtį, tėvai galės apie tai pasikalbėti. Nes juk traumuojančios patirtys kyla ne vien dėl tėvų.
Svarbiausia yra suprasti, kad jeigu tėvai nesugeba pasirūpinti savimi, tuomet vaiku jie taip pat nepasirūpins. Vaikas bus saugioje aplinkoje, ta situacija jo gali net ir netraumuoti. O jeigu ir sutraumuos, gerokai didesnė vaikystės trauma mažyliui būtų serganti ar mirusi mama. Svarbiau yra tai, kaip tėvai su problematiškomis situacijomis tvarkosi, kaip elgiasi ir reaguoja joms vykstant, ką daro joms įvykus, kaip komunikuoja su savo vaiku. Vaikai yra linkę prisiimti atsakomybę už viską, kas vyksta jų pasaulyje. Leiskite vaikams išsikalbėti apie jų sudėtingas situacijas, taip vyksta trauminių patirčių integracija. Tuo pačiu vaikas pajaučia, kad tėvai klausosi ir supranta jo emocijas. Jis jaučia, kad nėra vienas, kad kažkas juo rūpinasi ir pasirūpins ateityje. Tėvai neretai patys bijodami reaguoja taip, tarsi nieko nevyktų, tarsi nebūtų nieko blogo nutikę. Vietoj to derėtų sakyti „aš suprantu, kad tu bijai. Aš būsiu šalia ir palaikysiu už rankos“. Tuomet vaikui daug lengviau, net jeigu jis bijo.
Emocinis apleistumas yra labai paplitusi trauma. Tėvai kaip ir rūpinasi vaiku, bet neatliepia į jo emocinių poreikių, nes nemoka ir nežino kaip. Visi tėvai savo vaikystėje patyrė traumų. Jeigu nėra impulso, kuris išprovokuotų, galima pragyventi visą gyvenimą ir nežinoti, kad vaikystės traumą turime. Tėvystė - visomis prasmėmis gyvenimą apverčiantis įvykis. Yra daugybė faktorių, kurie keičiasi: transformuojasi moterų psichika ir fizinis kūnas; pats gimdymo procesas gali būti traumuojantis; pasikeičia atsakomybė ir šeimos dinamika. Vaikai yra savotiškas mūsų atspindys. Ir jeigu vaikystės įvykiai nutiko tam tikro amžiaus, tuomet, kai mūsų vaikai patampa to paties amžiaus, mums iškyla atsiminimų vaizdiniai ar garsai. Gali būti, kad iki tol tėvai tų vaikystės įvykių net neatsiminė. Ir tai neretai gali sukelti neadekvačią reakciją į tuo metu su jų vaikais vykstančią situaciją.
Vaikystės trauma nėra nuosprendis. Psichologinių traumų integracija yra viena iš pagrindinių psichologų ir psichoterapeutų darbo sričių. Yra visa padedanti sistema ir jūs turite galimybę gydytis. Trauminės patirtys kuria mūsų pasaulio supratimą ir įsitikinimus.
Atsakingumo ugdymas: tėvų vaidmuo ir metodai
Atsakingumas yra sudedamoji žmogaus sąmoningumo matavimo dalis. Jis apima gebėjimą laikytis žodžio bei susitarimų, vykdyti savo įsipareigojimus, būti patikimu, būti prisidedančiu šeimos, bendruomenės ir visuomenės nariu. Atsakomybė yra viena iš žmogaus vidinių stiprybių. Todėl vaikui atsakomybės suvokimas itin svarbus tam, kad susigaudytų savo jausmuose. Tėvai tikisi, kad vaiko atsakingumas nuo mažens formuosis savaime, o užaugęs jis taps atsakingu žmogumi. Bet norint pasiekti šio tikslo, būtinas suaugusiųjų įsitraukimas, ugdanti ir tobulėti skatinanti aplinka, o sektinas pavyzdys - viena svarbiausių sąlygų.
Vaiko elgesiui paveikia socialinė aplinka, o pokyčiai vyksta palaipsniui, per vaiko įgyjamas žinias, per patirtį. Vaikai geriausiai mokosi ne ausimis, bet akimis. Vaikas mokosi iš savo tėvų, stebi juos ir jų elgesį atspindi. Tad kreipiant dėmesį į atsakomybės jausmo lavinimą, ne pro šalį įsivertinti save pačius: kaip mes elgiamės, ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys? Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatiname jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprėja jo atsakomybės jausmas. Taip pat būtina vaikui akcentuoti jo pastangas bei pažangą: „Šiandien susitvarkei savo kambarį be atskiro paraginimo, puikiai padirbėjai, didžiuojuosi tavimi.” Be kita ko, neužmirškime, kad mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių.
Tėvai siekia, kad vaikas padarytų ką nors čia ir dabar. Vaikas nenori, turi tam priežasčių: gal ne iš karto užduotį atliks, gal dėl tam tikrų aplinkybių nenorės ar negalės ir pan. Pirmuoju atveju, savo elgesiu siekiama tik paklusnumo. Bet pagrindinis tikslas turi būti ne aklą paklusnumą laimėti, o išgirsti vaiką, jo argumentus, kalbėtis, kurti, puoselėti ryšį ir taip ugdyti atsakomybę už savo elgesį. Jei būsime nuoseklūs ir linkę pažangą pastebėti, laikysimės susitarimų, laikui bėgant vaikas atliks užduotį savo iniciatyva, o ne todėl, kad paprašėte - išsiugdys atsakingas požiūris.
Atsakomybės ugdymas skirtingais raidos etapais
Vaiko atsakomybė formuojama jau nuo mažens, leidžiant save suvokti per patyrimus. Nuo mažens vaikas turi būti pratinamas pats atlikti tam tikras užduotis: pavalgyti, apsirengti, pasidėti savo daiktus į vietą ir t.t. Tačiau skatinčiau tėvelius įvertinti individualius vaiko pajėgumus. Blogiausia, ką galime padaryti, tai atlikti užduotis už savo vaiką, nors ir pačių geriausių ketinimų vedini. Juk pasitaiko, kad tėvai ruošia už vaiką namų darbus tam, kad šis gautų geresnį pažymį. Vaikui augant, natūralu, atsakomybės kinta, jų daugėja. Paaugliai geba daugiau prisidėti prie namų ruošos, gaminti maistą, nupirkti reikalingus produktus ir pan. Taip pat verta apsvarstyti jaunuolio galimybes įsitraukti į visuomeninę veiklą. Būdamas tam tikros bendruomenės dalimi, jaunuolis geriau suvokia savo įsipareigojimų vertę, atsakomybę prieš kitus.
Tėvų ir vaikų santykiai: pagarba ir supratimas
Vaikai auga, bet tėvai ir toliau laiko juos savo nuosavybe. Daugumai tėvų rūpestis susijęs su fiziologinių (maisto ir kitų) ir saugumo poreikių tenkinimu. Meilę keičia perdėtas rūpestis. Tokiu būdu iš vaikų atimama galimybė pasitikėti savimi, jie auga įsitikinę, kad nuo jų niekas nepriklauso. Dažnai tokie santykiai vaikus ima dusinti ir čia yra dvi išeitys - maištas ir susitaikymas. Gerai, jeigu vaikas maištauja. Pastaruoju atveju tėvai visam laikui prisiima atsakomybę už savo vaikų gyvenimą. Tokiu būdu jie auga infantiliais, o tėvai per daug save apkrauna.
Tėvai visą gyvenimą jaučia atsakomybę už viską, ką padaro jų vaikai. Kam tada vaikui pačiam ugdytis tokį įgūdį? Taip ir gaunasi, kad daugeliu atvejų, kai vaikai tikisi, kad tėvai juos palaikys jų raidoje, tėvai tą raidą stabdo, užuot padėję vystytis. Tėvams sunku gyventi, o jų vaikams niekas nerūpi! Kodėl tėvai nori kontroliuoti savo vaiką? Todėl, kad jie jį laiko savo pačių tęsiniu…
Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau. Iš esmės, tai ir yra viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių. Paprastai „mama (tėtis) geriau žino ko tau reikia“ principu. Tėvai stengiasi išmokyti vaikus savo įpročių ir požiūriu į gyvenimą. Be abejo, viskas grįsta (kaip jiems atrodo) geriausiai norais. Jie nuoširdžiai stengiasi apsaugoti vaikus nuo savo klaidų.
Kritikuodami ugdote tik kritikus. Pats kritikuoji, o mainais tikiesi tik dėkingumo ir pagarbos? Esame įsukti į ratu besisukantį nepagarbos procesą. Svarbiausia laiku suvokti, kad vaikai užaugo. Kitaip vaikams nelieka nieko kito, kaip tik atsiriboti nuo tėvų arba net jų atsikratyti, išvykstant kur nors toli. Pagarbos tėvams reikalavimo pagrindas dažnai yra mąstymas, kad pagyvenęs žmogus nusipelno pagarbos vien todėl, kad yra vyresnis.
Tėvai ir mokytojai pirmiausiai yra duodantieji, o vaikai ir mokiniai - imantieji. Tiesa, tėvai taip pat kažką gauna iš savo vaikų, o mokytojai - iš savo mokinių. Tačiau tai neatkuria balanso, o tik sušvelnina jo nebuvimą. Bet tėvai kadaise patys buvo vaikais, o mokytojai - mokiniais. Jie grąžina savo skolą perduodami kitai kartai tai, ką gavo iš ankstesnės.
Svarbu auklėti vaikus, kurie supranta, kad gyvenime yra svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Dažniausiai galima (jei tik yra noro) pataisyti santykius. Kaip? Pasiryžti pradėti dialogą. Išsiaiškinti abipusius lūkesčius (kurie kitai pusei ne visada akivaizdūs!). Tiesiog abipusės nuoskaudos neleidžia jai „išeiti“. Tėvai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam. Ir tada atsiranda bendravimo džiaugsmas. Visada galima susitarti kaip šis bendravimas vyks. Kaip „suaugęs“ žmogus su „suaugusiuoju“ žmogumi. Sunkesnė dalis yra pagarba tėvų gyvenimo patirčiai. Gyvenimo patirtis yra vertinga tuo atveju, jeigu suteikia žmogui išminties.
Tėvų ir vaikų konfliktas yra amžinas. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Tėvai ar vaikai, kas turi padaryti pirmą žingsnį (jeigu yra noro pagerinti santykius)? Dažniausiai ir vieni ir kiti mano, kad jų darbas - reikalauti (meilės, rūpesčio, pagarbos, dėkingumo). Reikalavimai yra kelias į niekur.
tags: #atsakomybe #uz #savo #vaikus
