Nuo mažų dienų Asta Keturkienė žinojo, kad eis mamos - medicinos felčerės pėdomis: tvarstė lėlių kojas, iš medžių lapų darydavo švirkštus ir leisdavo joms vaistus. Baigusi mokyklą stojo į Kauno medicinos institutą ir jau daugybę metų dirba gydytoja anesteziologe-reanimatologe bei echoskopuotoja.
Nors daugelį metų dirbo gydytoja, Asta suprato, kad oficialioji medicina neatsako į visus klausimus ir negydo ligų priežasčių, o tik pasekmes. Tai paskatino ją ieškoti kitokių gydymo būdų.
Gydytojos darbo iššūkiai ir atradimai
Asta prisimena savo darbą reanimacijoje kaip itin sunkų ir stresinį. Per budėjimus dažnai tekdavo susidurti su mirtimi, o tai palikdavo gilų emocinį pėdsaką. Ji svarstė: „O jei būčiau padariusi kitaip, gal tas žmogus būtų išgyvenęs?“ Be to, sudėtingi būdavo santykiai su ligonių artimaisiais, kurie ne visada suprasdavo gydytojo pastangas. „Artimieji nenutuokia, kaip gydytojas jaučiasi, kai miršta jų pacientas. Esu mačiusi kolegą, stiprų vyrą, verkiantį. Gydytojai todėl ir tampa cinikais, kad bando apsisaugoti.“
Sunkus darbas reanimacijoje buvo puiki vieta stebėti, kodėl kartais gydytojas ko nors nepastebi, kodėl, nors ir daro viską, mirštančiojo išgelbėti nepavyksta. „Gaivini žmogų, bet jauti, kad po rankomis - tik tuščias kūnas. Reikėtų baigti, tačiau yra reikalavimų, kuriuos privalai vykdyti“, - sakė gydytoja.
„Supratau, kad ne taip gydau. Oficialioji, alopatinė medicina kliaujasi tik vaistais. Bet vaistai neveikia ligų priežasčių, tik pasekmes“, - teigė Asta, pradėjusi ieškoti kitų sprendimų.
Kelias link ajurvedos
Asta ėmė ieškoti kitokių gydymo metodų. Didelį įspūdį jai padarė mitybos specialistas Paulis Braagas, vėliau atrado Sergejų Lazarevą ir jo karmos teoriją, vėliau - liaudies medicinos žinovą Pavelą Malachovą. „Įspūdį darė tai, kad šie žmonės gyveno taip, kaip mokė kitus. O mano dėstytojai aiškino, kaip išvengti ligų, bet elgėsi kitaip“, - prisiminė Asta.
Daugiau kaip dvidešimt metų gydytoja studijavo įvairias metodikas ir sistemas, bet vis neatsirasdavo pojūtis, kad tai - „jos“. Dabar ji supranta, kad tas kelias ją vedė prie šaknų - ajurvedos. Ji buvo visa ko pradžia. Kai ėmė gilintis, viskas susidėliojo tarsi karoliukų vėrinys: atsirado atsakymai į visus klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti oficialioji medicina.
„Kai mokėmės medicinos, negirdėjau žodžio „siela“. Kaip ir kiti gydytojai, buvau patikėjusi, kad viskas priklauso nuo manęs. Bet taip nėra“, - tikino specialistė.
„Visos religijos teigia, kad be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nenukrenta. O alopatinė medicina reikalauja: įrodyk, tuomet patikėsiu. Kaip įrodyti, kad yra siela 1/10 000 dalies plauko galiuko dydžio? Bet turi tokį užtaisą, kad persmelkia kiekvieną ląstelę. Jos nėra - ir gyvybės nėra.“
Ajurvedos gydytojas tam, kad pajustų paciento sielą, privalo lavinti intuiciją, melstis, užsiimti meditacija, jis negali gyventi bet kaip ir maitintis bet kaip. Savo pacientui jis turi paaiškinti, kad šis netinkamai gyvena.
Kūno ir proto toksinai
Asta tikino nustojusi valgyti mėsą dėl kūno ir proto švaros. Atsirado stiprybė, žvalumas. Vėliau ji suprato, kad nedavęs gyvybės neturi teisės ir jos atimti. Dar vėliau ji su vyru atsisakė žuvies, kiaušinių, seniai nevartoja jokių kvaišalų - alkoholio, kavos, arbatžolių, tabako - visko, kas sujaukia ir apvelia protą. „Norėjau išgryninti pojūčius, suprasti, kas esu“, - prisiminė Asta.
Iš namų lauk iškeliavo du televizoriai - proto taršos šaltinis. „Visų ligų pagrindas yra užterštumas arba toksinai, - aiškino Asta. - Apie kūno toksinus mes žinome, o apie proto taršą - ne. Ji sklinda iš televizorių, iškreiptų santykių, interneto: tampame zombiais, kurie tiki, kad turi atitikti kažkokį dydžio, amžiaus, išvaizdos formatą.
Tam dirba daugybė pramonės šakų - pradedat mada ir baigiant medicina. Suteršto proto žmones labai lengva valdyti, nes jie elgiasi pagal standartą. Bet jei žmogus bus dvasiškai stiprus, moralus, jo nepavyks papirkti reklamomis ir jis neišrinks į Seimą kokio nors pajaco, nes žiūrės, ką tas žmogus anksčiau darė, kaip jis gyvena šeimoje, kokia jo moralė.“
Anot Astos, kai kam naudinga, kad nutoltume nuo dvasingumo, naudinga ir tiems, kas pelnosi iš mūsų ligų. Gydytoja neneigia alopatinės medicinos: ji būtina su savo tobula diagnostika, neatidėliotina pagalba, chirurgija. Bet šalia turi būti ir ligų profilaktika. O jos nėra, išskyrus skiepų reklamą.
„Buvau priblokšta, - tikino gydytoja, - kai draugei metus rūkyti gydytoja patarė metus vartoti antidepresantus. Merginos nuo jaunatvinių spuogų mėnesių mėnesius geria antibiotikus, vartoja kontraceptikus, kurie sugriauna jų hormonų sistemą. Šiuolaikinės medicinos laimėjimai neįtikėtini, tačiau ar mes nuo to daromės sveikesni, ar ilgiau gyvename? Tad kodėl reikia ignoruoti tai, kas veikia, t. y. ajurvedą? Suniekinama ir liaudies medicina: žolelės - nerimta, jos negydo.“
Pasikeitę draugai ir palaikymas
Asta neneigė, kad, pakeitusi gyvenimo būdą, prarado kai kuriuos senus draugus. Bet ji neišgyvena: draugai pasikeitė. Svarbiausia - į kitaip gyvenančius nežiūrėti iš aukšto ir nesimėgauti puikybe. Žinios duotos tam, kad padėtum žmogui, o ne didžiuotumeisi, todėl dabar visiems sako: „Turite galimybę tapti į vandenį įkrintusiu akmenuku, nuo kurio sklinda ratilai. Bet žinią turite nešti savo pavyzdžiu, o ne deklaracijomis.“
Visuose ieškojimuose Astą palaiko sutuoktinis Vytautas. Patyręs architektas pasinėrė į užburiantį ajurvedos pasaulį ir tapo puikiu ajurvedinio masažo specialistu, sveikos mitybos ir gyvensenos patarėju. „Įkritome į ajurvedą, manau, negrįžtamai. Anksčiau galvodavau: bus penkiasdešimt - ką reikės veikti? O dabar neturime laiko, nes reikia tiek daug išmokti, suspėti, gyvenimas tapo toks įdomus“, - juokėsi gydytoja.
Visagalis „noriu“ ir ajurvedos principai
Ajurveda - viena iš vedų, senovinių tekstų rinkinio dalių - buvo užrašyta daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų. Joje aprašyta ir atomo sudėtis, ir kaukolės atvėrimas, ir transplantacija. Bet mes gyvename materialistinėje visuomenėje, kurioje viskas neigiama. Daugelis žmonių mano, kad tai - atvežtiniai dalykai, todėl mums netinkami. Bet juk mūsų senoliai gyveno, kaip moko ajurveda: laikėsi moralės principų, rūpinosi sielos, proto švara ir kūno sveikata. Net mūsų patarlėse sudėlioti ajurvediniai principai. Apie karmą ar likimą jose sakoma: „Lazda turi du galus“, „Kaip šauksi, taip atsilieps“, apie dienos režimą - „Su vištomis gulęs, su gaidžiais kėlęs nesigailėsi“. Yra patarlių, išreiškiančių kertinius viso mūsų gyvenimo principus.
Lietuvos šviesuolis Vydūnas pritaikė ajurvedos žinias ir išsigydė tuo metu nepagydomą ligą - džiovą.
„Ilgai galvojau kodėl ajurveda sukelia tokį didžiulį pasipriešinimą, kol supratau, kad skleisdami ajurvedos žinias sujaukiame žmonių protus. Jie staiga supranta, kad visą gyvenimą gyveno netinkamai, todėl susierzina ir jiems kyla natūralus impulsas gintis - ieškoti kaltų. Kalčiausias, žinoma, tas, kas apie tai pasakė“, - juokėsi Asta.
Jos nuomone, esminis alopatinės medicinos ir ajurvedos skirtumas tas, kad pastaroji yra mokslas apie džiaugsmingą gyvenimą, o Vakarų medicina - mokslas apie ligas. Ajurvedos specialistai į ligą žiūri ne vien kaip į kūno susirgimą, o kaip į viso žmogaus negalią - jo penkių juslių - regos, lytėjimo, klausos, uoslės bei skonio, taip pat proto, intelekto, ego ir sielos ligą. Anot jų, susergame tada, kai protas nustoja kontroliuoti jusles - „noriu“ tampa visagalis: noriu skaniai valgyti, klausytis nežinia kokios muzikos, noriu sekso. Protas paklūsta ir ieško argumentų, kaip pateisinti šiuos norus: „visi taip daro“, „vienąkart gyvenam“, „šiais laikais“, „nedaug malonumų gyvenime“. Bet virš proto yra intelektas. Intelektas, anot Astos, yra ne tai, kas padeda laimėti „protų mūšiuose“, o mūsų dvasingumas ir patirtis, kuris turi laiku sustabdyti, kai norime pasielgti netinkamai, pavyzdžiui, paimti gražų daiktą, kai niekas nemato. Jis turi sakyti: „Dievas mato!“ Negalime suvaldyti ir ego. Jei tikėtume, kad esame nemari siela, o kūnas - viso labo kalėjimas, kuriame ji gyvena, mums nereikėtų patogumų. „Psichikos ligos kyla iš mūsų neįgyvendintų norų ir mūsų didžiulių pretenzijų, - sako Asta. - Prisiimame kreditų, kuriuos reikia mokėti. Kokių tragedijų būna, kai žmonės netenka darbo.“
Liga prasideda nuo neramių minčių
Pirma ligos stadija ajurvedoje laikomas neramus protas - negalėjimas susikaupti, išsimiegoti, neramios mintys. Lėtinio nuovargio sindromas yra pažengusi liga. O kam iš mūsų jo nenustatytų? Kai atsiranda skausmas, kai kreipiamės į poliklinikas, jau būna penkta iš šešių ligos stadijų. Tada galima apmalšinti jos simptomus, bet pagydyti - nebe.
Be to, ajurveda teigia, kad esame skirtingi pagal savo sudėjimą - došą. Pagal jį turime gyventi ir gydytis, nors teigiama, kad visiems reikia badauti, išgerti du litrus vandens per dieną, druska kenkia ir visiems reikia žaliavalgiauti. Tai - tik mitas. Nieko nėra visiems tinkamo. Panašių mitų yra daug, o ajurveda sako: atsirinkime, kas kam tinka.
„Jei susirgai, nereikia kaltini aplinkos, - teigė Asta. - Sustok ir pagalvok, ką darei ne taip. Liga - ženklas: ne ten eini, ne tai darai. Ir jokie vitaminai neišgelbės.“
Anksčiau žmonės žinojo, kad už viską privalo būti dėkingi Kūrėjui. O mes labai susireikšminame. Jei turėtume dėkingumo, mažiau kniauktume, kad mums blogai. Bet danguje yra buhalterija ir visus mūsų darbus suskaičiuoja. O indai tiki karma: jei šiame gyvenime neišspręsiu problemų, vadinasi, jas perkelsiu į kitą. Dėl to negalima atidėlioti - ieškoti išeities reikia dabar. Katalikai irgi panašiai teigia: reikia rūpintis savo siela, kad jai netektų kentėti po mirties. „Visos religijos kalba apie tą patį“, - sakė Asta ir pridūrė, kad privalu prižiūrėti kūną, kad netrukdytų dvasingumui - leistų vykdyti Dievo valią ir padėti kitiems. Bet kaip padėsi kitiems, jei esi susirietęs iš skausmo?
Skleidžia žinias
Asta ir Vytautas nusprendė vykdyti Dievo valią skleisdami žinias, kaip derėtų gyventi ir mokyti tas žinias taikyti gyvenime. „Ajurvedinis masažas nėra panacėja, bet jį suderinus su gyvenimo būdu galima labai daug pasiekti - net labai sušvelninti nepagydomas lėtines ligas. Niekam nepatariu liautis vartoti cheminių vaistų, bet ilgainiui pasieksite, kad jų nebereikės arba reikės gerokai mažiau“, - tikino gydytoja.
Dažnai žmonės stebisi, kodėl ajurvediniai masažai tokie brangūs. Asta ir į šį klausimą turi atsakymą: ajurvedos masažistas turi atitikti aukštus reikalavimus, jis negali gyventi bet kaip, nes delnai - energijos šaltinis. Juk net kunigas laimindamas iškelia rankas, kai vaikas verkia, ranka glostome jo galvą, kai užsigauname kelį, griebiame jį delnais. Taigi, jei masažuotojas bus pagiringas, prisivalgęs bet ko, piktas, jei jis galvos tik apie pinigus, kokią energiją jums perduos?
Ajurvedinis masažas atliekamas naudojant aukštos kokybės aliejų. Masažuojamas kūnas sugeria mažiausiai 100 g aliejaus. Juo impregnuojama ne tik oda, bet ir sausgyslės, sąnariai. Asta įsitikinusi: jei žmonės būtų masažuojami, jie išvengtų daugybės sąnarių, stuburo ligų, o sportininkai nepatirtų tiek daug traumų. Nereikėtų tiek raminamųjų ir antidepresantų, nes masažas atpalaiduoja, ramina.
„Ajurveda daug kam nepatogi. Jei jos paisytume, turėtume gyventi kitaip ir visiškai kitaip rengti gydytojus“, - sakė Asta.
Aušrinė Šėmienė Asta Keturkienė savo pastebėjimus grindžia ne tik ilgamete medikės patirtimi: klasikinės medicinos gydytoja, anesteziologė-reanimatologė, echoskopuotoja įkvėpimo semiasi iš Ajurvedos mokymo. „Ajurveda - seniausias medicinos mokslas, kuriame glūdi kinų, Tibeto ir kitų medicinos mokyklų ištakos“, - sako medikė, sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė Asta. Jos patarimus sveikatos klausimais skaitome populiariausiuose žiniasklaidos portaluose, tik, ko gero, nedaugelis žino, jog Asta Keturkienė - mūsų krašto žmogus. Ji iš Krosnos. „Mama buvo felčerė. Ją visi daktariuke vadino. Taip mane ir užprogramavo tapti gydytoja. Vis sakydavo, jog būsiu daktarė. O ir aš pati visas lėles subintavusi buvau, susukti medžių lapai atstodavo švirkštą, taip žaisdama leisdavau vaistus“, - prisimena ji.
Žolynais kvepiančioje pirtelėje Znicos kaime, pas Astos brolį, žinomą mūsų krašto pirtininką Rimantą Silkę, klausomės varlių kurkimo ir kalbamės. Prieš mane ramumu spinduliuojanti moteris, basa per gėlėtą pievą atžengusi, sakosi kaime kitaip negalinti vaikščioti, tik basomis, praeidama jau pasidžiaugusi ir pomidorų daigais, ir lauko gėlėlėmis. Ir sunku patikėti, kad ši smulkutė, gležna moteris ne vieną dešimtmetį gelbėjo tuos, kurie buvo atsidūrę tarp gyvenimo ir mirties. „Nėščia moteris, kuriai išgyventi nebuvo vilčių, meldė išsaugoti kūdikį, matyt, jausdama, jog mirs. Mes, medikai, jau žinojome, kad kūdikis miręs įsčiose. Mirė ir ji. Ir po tokių išgyvenimų tenka kažkaip užmigti naktį, kažkaip gyventi savo gyvenimą“, - dar ir dabar mena šį skaudų įvykį gydytoja pridurdama, kad per tiek metų medicinoje buvę visko.
Atsidaro durys: prasideda veiksmas
„Atsidaro durys: prasideda veiksmas, kviečia, vis skubi, kažkam reikia pagalbos“, - apie savo darbą, kurį dirbo daugiau nei 30 metų, pasakoja Asta. Gaivinusi ne vieną mirštantį, prisipažįsta, kad lavonų nenorinti matyti. Ji dirba, kol gyvas žmogus. O ir jos ramumas šiek tiek apgaulingas, kaip pati sakosi, visas gyvenimas tarsi „ant bombos“: turi veikti greitai, sprendimus priimti čia ir dabar. Prisipažįsta, jog dabar ji žymiai ramesnė nei anksčiau. „Dievo daugiau, tai ir rimsti“, - patikina ji.
Prisipažįsta išgyvenusi didžiulę krizę: darbe krūviai dideli, namie du maži vaikai… „Viską darai, ką gali, o išgelbėti visų gyvybių negebi. Grauži save, galvoji, ką kitaip reikėjo daryti, nemiegi naktimis. Pastangų daug, rezultatas - mirtis“, - savo tuometinius svarstymus pasakoja ji. Kai žmogus išgyvena, žinoma, džiaugsmas, tačiau, anot jos, aplanko mintis, jog taip ir turi būti. „Ir su visu šituo gyvenau aš, gyveno ir kiti mano kolegos. Ką daryti, kur dėtis pačiai, kaip nusiraminti?“ - ieškojo atsakymų į kylančius klausimus ji. Krizė tęsėsi kelerius metus. „Vis ieškojau kitokio mokymo ir vis atmesdavau, vis ne tai ir ne tai“, - pasakoja ji. Supratimas, kad cheminiai vaistai neveikia ligos priežasties, taip pat vertė ieškoti kažko kito. „Kibirinės vaistų dozės… Ir kaip su tuo gyventi, kur ligos priežastis?“ - tokie klausimai kildavo. O juk gyvenimas tarsi zebras. „Kai užeina juodosios bangos, išjudina iš sotaus gyvenimo, tada akis į dangų pakeliame“, - sako ji.
Atradę tai, kas tiko
Taip prieš keliolika metų Asta pradėjusi ieškoti kitokių ligų gydymo būdų. „Tiesų ieškojimas baigėsi, kai pradėjau studijuoti Ajurvedos akademijoje. Toliau mokiausi klausydama paskaitų ir dalyvaudama seminaruose, nes žinių klodai nerealaus gylio. Sau taikau daugiau, negu siūlau savo pacientams individualių konsultacijų metu arba klausytojams paskaitose“, - tikina ji.
Dabar Asta jau ir pati veda mokymus Ajurvedos akademijoje, skaito paskaitas ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Airijoje, Amerikoje. „Pažirusius karolius suvėriau“, - prisipažįsta ji. Jau 11 metų panirusi į Ajurvedos mokslus. O kaip paprastai apibūdintumėte Ajurvedą, kad ir paprastam žmogui būtų aišku? „Ajurveda - tai mokslas, kaip nesirgti, o susirgus pasveikti“, - paprašyta paaiškina ji. Pasak jos, jei palygintume žmogų su medžiu, tai, vaizdžiai tariant, Ajurveda gydo šaknis - ne lapus.
„Nors esu didelę darbo patirtį turinti klasikinės medicinos gydytoja, tačiau keistoka klasikine vadinti mediciną, kuriai viso labo keli šimtai metų, tuo tarpu Ajurveda, įamžinta prieš 5000 m., vadinama alternatyvia. Ajurveda yra mokslas apie džiugų, laimingą gyvenimą, o medicina - apie ligas“, - kalba ji.
„Vis labiau gilinantis į Ajurvedos mokslus, atėjo ir supratimas, kad aš tik gydytoja - ne Dievas“, - sako ji. Anot moters, svarbu nesusireikšminti: juk yra dar ir Dievo valia. „Kad ir kiek varlė žandus pūs, jaučiu netaps“, - pacituoja senolių išmintį. Tiesa, gydytoja įspėja, kad nereiktų visko „nurašyti“ Dievui, dirbti gydytojai privalo sąžiningai.
Atradę nė karto nepasigailėjo
Laikui bėgant, gimė ir „Satvika“ - ajurvedinių masažų bei sveikos mitybos studija. „Gimimo data“ - 2012 12 21. „Šią dieną pranašavo pasaulio pabaigą, o „Satvikai“ tai buvo pradžia“, - sako ji. Astos vyras buvęs architektas, dabar - masažuotojas, ji - konsultantė. „Prasmę jaučiame. Darėme tam, kad niekad nepasigailėtume, jog nepabandėme“, - sako Asta. Ir, anot jos, kuo toliau, tuo įdomiau gyventi. „Nuobodu? Nėra taip buvę“, - prisipažįsta Asta. Ji užsiima joga, medituoja, vegetarė jau 15 metų. „Mes privalome prižiūrėti savo fizinį kūną, kuris tarsi mūsų sielos automobilis, turintis saugiai nuvežti nuo taško A iki taško B“, - sako pašnekovė, pridurdama, kad nuodėmė neprisižiūrėti savo kūno. „Kiek priklauso nuo mūsų pačių, turime tai padaryti“, - tikina ji. Ir visai nepyksta Asta, kai brolis Rimantas iš Znicos sostinėn paskambina juokaudamas, kad žolę pjovęs, tai atvažiuoti kviečiąs, mat ji tik „žolukes tevalganti“.
Pasimokė: daugiau prognozėmis „neužsiima“
Kartą gydytoja gana griežtokai pasakiusi, kad viena močiutė neišgyvens. Vėliau niekad nesiėmė tokios misijos. „Aš lietuvaitė - ne čigonė“, - vis sakydavo klausiama, ar išgyvens vienas ar kitas pacientas. O toji močiutė išgyveno. „Ką man, daktarėle, su mėsa daryti: veršį papjoviau ir kiaulę, o mama - gyva“, - tokius žodžius išgirdusi ir daugiau neprognozavusi.
Anot Astos, aukštasis pilotažas daryti tai, kas priklauso nuo tavęs ir neprisirišti prie rezultato. „Tam yra Dievo valia“, - šiandien sako ji.
Senolių išmintis - puikiausios gairės, kaip gyventi
Asta žino begalę senolių išminties perlų, juos kuo puikiausiai taiko gyvenime. Sako, stebuklingai veikia. Kaimo žmonės dar ir dabar ant savo kiemo vaikšto basi, geria žolelių arbatas, valgo savo užsiaugintą maistą, eina į pirtį, tačiau ir juos veikia šiuolaikinis gyvenimas - to neišvengsi.
„Nekask duobės kitam, pats įkrisi“, - sako Asta. Ji tikina, jog kiekvienam mūsų veiksmui yra šimtaprocentinis atoveiksmis. Būtina minčių švara, tuomet ir darbai bus geri, o klaidos, anot jos, atitaisomos. Dabartiniai žmonės gyvena strese, o tai itin neigiamai veikia: norisi ir pulti, ir gintis, ir kažko saldaus, ir kartaus suvalgyti. „Blogėja virškinimas, organizme „atgula“ toksinai, kurie gali būti bet kurios ligos priežastis. Nemiga, antidepresantai…“ - vardija toliau. Ir tuoj vėl suranda senolių išminties perlą: žuvis genda nuo galvos. Yra žmonių, nuolat gyvenančių strese. „O juk tik ramiam vandeny dangus atsispindi. Greiti nusiraminimo būdai čia nepadeda - padėtis tik blogėja“, - sako pašnekovė.
Svarbu žinoti, ko mums reikia iš tikrųjų. „Vėlgi reikia pagalvoti, ar mums visko reikia, kiek mes norime?“ - retoriškai klausia. Juk žmogui tiek nedaug reikia - dažnas pasakome. Nuolankumo trūksta. „Purkštaujame nuolat, o juk nuolankumas - tai ne orumo praradimas ar nusižeminimas“, - sako Asta. Klausia: „Kas geriau: ramus ar teisus?“ Anot jos, šie du žodžiai už parankės susikabinę nevaikšto. Rinktis mums patiems. Daug žmonių, atėjusių į „Satviką“, prisipažįsta, kad dirba nemėgstamą darbą. „Bet jei skųsimės, kniauksime - nematysime atdaro lango“, - atkreipia dėmesį ji. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso: musės ar bitės gyvenimą pasirinksime. „Ar blogio ieškosime, ar gėrio medų nešime“, - sako ji.
tags: #asta #keturkiene #gimimo #data
