Draugystė vaikų darželyje yra nepaprastai svarbi. Tai ne tik smagus laiko leidimas, bet ir esminis vaikų socialinės ir emocinės raidos elementas. Pedagogė Ieva Žiūraitė dalijasi įžvalgomis apie draugysčių svarbą, jų formavimosi etapus ir kaip padėti vaikams užmegzti tvirtus ryšius.
Draugystės svarba vaikui
Draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įsitraukti į įdomias veiklas.
Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai.
Prisiminkime save darželyje - pirmuosius žaidimus su draugais, dalijimąsi žaislais, turimus vienodus drabužius ar tokius pačius žaislus, vaikščiojimą susikabinus už rankučių būtent su tuo, o ne kitu vaiku. Ir koks kildavo pyktis ar nusivylimas, draugui atsisakius žaisti, eiti kartu poroje ar pasidalyti žaislais!
Draugystė suaugusiems yra natūralus dalykas. Turime draugų, jais pasitikime, su jais bendraujame, smagiai leidžiame laiką, o esant reikalui ir ant peties paverkiame ar patys pasiūlome apsikabinti, jeigu matome, kad bičiuliui sunku. Mes dalinamės džiaugsmais ir rūpesčiais, žinome, kad negalima draugo išduoti ar įskaudinti.
Draugystės formavimosi etapai
Psichologas Robertas Selmanas teigia, kad draugystė prasideda jau nuo 3 metų. Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.
Didelę reikšmę draugystei skiria 5 - 9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu“.
6 - 12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą”. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartais gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.
Kaip padėti vaikui užmegzti draugystę?
Ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai - agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fizinės išvaizdos. Tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalbos negali įveikti.
Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius, reikia skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus.
Tėvų vaidmuo
Taigi, tėveliai turėtų:
- Drąsinti vaikus draugams užduoti klausimus, pasiūlyti idėjų, įdomios veiklos - žaidimų, pakviesti kartu ką nors veikti, kuo nors pasidalinti, pozityviai komentuoti ir šypsotis.
- Paaiškinti ir konkrečiai patarti apie vaiko vienokio ar kitokio elgesio sukeltus sunkumus visų pirma jam pačiam, o vėliau ir aplinkiniams, pademonstruoti pozityvias alternatyvas.
- Leisti vaikams išreikšti savo nuomonę apie savo savijautą ir jausmus, atsiradus konfliktams ir kartu ieškoti sprendimo būdų.
Papildomos priemonės
Taip pat galimos ir kitos priemonės vaikų izoliacijai įveikti:
- Paskaitykite knygas draugystės, draugo susiradimo tema, tai galėtų būti knygos A. Milano „Mikė pūkuotukas” ar A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė” ir užveskite diskusiją apie draugo susiradimą.
- Suorganizuokite bendrą veiklą ar užsiėmimą kartu, kad patys vaikai galėtų pasidalinti darbais ar atsakomybėmis.
- Kalbėkitės su vaiku apie jo veiksmus. Nupasakojant vaiko veiksmus žodžiais, kuriais padėsite vaikui suprasti ir kartu pakeisti elgesį, kuris sukelia kitiems vaikams problemų ir nėra tinkamas ir priimtinas kuriant draugiškus santykius. Pavyzdžiui: „Ar pastebėjai, kad atsisėdai ant grindų per patį vidurį ir trukdei statyti bokštą”. Kitą kartą, paklausk vaikų, kur tau atsisėsti ir kartu žaisti. Pažiūrėkime ar tai bus geriau?”
- Pabrėžkite draugiškumo privalumus ir vaikas, matydamas pozityvaus elgesio pasekmes, daug mieliau savo elgesiu stengsis integruotis į kitų vaikų būrį.
- Padėkite įveikti atstūmimą, skatindami kitus vaikus vengti pasisakymų, kaip, „tau negalima”, „eik iš čia”.
Dažnai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu vaiku, neužtenka vien noro tai padaryti, svarbu pačiam parodyti, jog kitas vaikas rūpi.
Kuklumas žmogų, žinoma, puošia, tačiau perdėtas drovumas, nepasitikėjimas savimi ir net užsisklendimas dažnai trukdo. Droviems vaikams sunkiau bendrauti, susirasti bičiulių ir bendraminčių, jie jaučiasi atskirti, „kitokie“. Buvimas su bendraamžiais vaikui tikrai svarbus, tad reikėtų padėti jam susidraugauti.
Atsargiai, lyg tarp kitko vis paklauskite vaiko, su kuo jis draugauja kieme, darželyje, mokykloje ar būreliuose. Pasidomėkite, kaip sutaria kiti vaikai, su kuo jie bendrauja. Kartais tėvų ir vaikų poreikiai bei supratimas apie „tinkamo dydžio“ draugų ratą skiriasi. Gali būti, kad jūsų vaikas nebūna būryje, tačiau turi vieną ar du gerus draugus ir jam to pakanka, jis jaučiasi laimingas, saugus. Juk visi žmonės skirtingi - vieniems reikia šurmulio, buvimo dėmesio centre, naujų pažinčių, o kiti mieliau leidžia laiką atokiau, puoselėja vieną, tačiau artimą draugystę.
Darželio aplinka ir jos įtaka
Suaugusiems darželis gali atrodyti kaip smagi vieta žaisti ir mokytis, tačiau mažam vaikui - tai pasaulis, kupinas naujovių - jame nauji žmonės, nauji kvapai, nauja aplinka, nauji nepažįstami žaislai, naujos taisyklės ir labai gąsdinantis atsiskyrimas nuo namų bei pagrindinio saugumo šaltinio - mamos. Todėl visi šie nauji dalykai gali sukelti ir dažniausiai sukelia vaikui labai stiprias emocijas, nes šie pokyčiai vaiko pasaulyje yra be galo dideli, jie stipriai veikia vaiko nervų sistemą ir daro įtaką jo nuotaikoms.
Naujovės vaiko akimis
Panagrinėkime atidžiau, ką iš tiesų minėtos naujovės reiškia mažam vaikui, pradedančiam lankyti darželį, ir kodėl jam gali būti sunku, net kai aplinka suaugusiems atrodo saugi ir svetinga.
1. Nauji nepažįstami žmonės
Suaugusieji mokytojus ir kitus darželio vaikus mato kaip galimus draugus ar rūpestingus globėjus. Tačiau vaiko akimis viskas atrodo kitaip. Mažam vaikui kiekvienas nepažįstamas suaugusysis ar bendraamžis yra svetimas, o svetimas dažnai prilyginamas nesaugiam. Vaikų prigimtis - pirmiausia orientuotis ir prisirišti prie pažįstamų žmonių, artimųjų. Jausdamasis saugus, jis smalsiai tyrinėja aplinką, drąsiai užmezga ryšius su kitais. Kol mokytoja netampa vaiko saugiu prieraišumo objektu, vaikas gali jaustis tarsi be pagrindo po kojomis. Gana dažnas tėvų lūkestis, kad vaikas greitai atsiskirs nuo pagrindinio globėjo - mamos - ir iš karto užmegs ryšį su nauju žmogumi, gana dažnai lieka nepatenkintas.
2. Naujos taisyklės
Darželio grupėje galioja nerašytos taisyklės: pakelk ranką, sėdėk ratelyje, stovėk ramiai eilėje, dalinkis, palauk, nešūkauk, kalbėk tyliai, laikykis dienotvarkės. Mažiems vaikams šios taisyklės nėra savaime suprantamos. Tai nauji dalykai, socialiniai susitarimai, kuriuos reikia suvokti, išmokti, praktikuoti - ir tai trunka tam tikrą laiką. Juk mažylių prieškaktinė smegenų žievė dar bręsta, jie vis dar mokosi savireguliacijos ir impulsų kontrolės. Tad kai vaikas „nusižengia taisyklėms“, dažniausiai tai nutinka ne todėl, kad jis būtų neklusnus ar blogas, o todėl, kad jis dar nesupranta, ko iš jo tikimasi, arba negali to įgyvendinti - dar ne dabar. Daugelis vaikų jaučiasi nesuprasti ar net gėdijasi, kai sulaukia pastabų už „neteisingą“ elgesį dar prieš spėdami išmokti, kas yra „teisinga“.
3. Nauja rutina
Darželyje dienos rutina kitokia nei namuose: skiriasi valgymo ir miego laikas, kitokios veiklos ir aktyvumai, kitokia aplinka, garsai, dirgikliai, kurie dažnai labai skiriasi nuo namų aplinkos. Kai kuriems vaikams tokia aplinka tinka, kitiems - ypač jautresniems ar sunkiau prisitaikantiems vaikams - nuolatinis triukšmas, nenuspėjamumas ar stiprūs įspūdžiai gali sukelti diskomfortą. Svarbu atminti, kad visa tai veikia vaiko nervų sistemą, o jis pats dar negeba susireguliuoti.
4. Didžiausias iššūkis - atsiskyrimas nuo mamos
Didžiausia naujovė, kurią išgyvena vaikas yra atsiskyrimas nuo mamos ir namų. Vaikui, ypač iki šešerių metų, mama ar kitas artimas šeimos narys yra saugumo uostas, pagrindinis prieraišumo objektas. Atsiskyrimas nuo mamos - tai ne tik fizinis atsiskyrimas, tai ir emocinio ryšio praradimas. Net jei vaikas neverkia nuvestas į darželį, jis vis tiek gali patirti stresą, nerimą ar padidėjusį mamytės artumo poreikį dienos metu.
Atsiskyrimas įvairiai veikia vaikus - kai kurie vaikai, pradėję lankyti darželį gali regresuoti - pradėti čiauškėti kaip kūdikiai, sunkiau užmigti, dažniau prisiglausti, net „prilipti“ prie mamos. Tai ženklai, kad jų prisirišimo sistema stengiasi atkurti artumo ir saugumo jausmą. Net ir trumpus kasdienius atsiskyrimus, pavyzdžiui rytinius atsisveikinimus, vaikas gali išgyventi kaip mini netektį, ypač kol dar nėra stipraus ir saugaus ryšio su mokytoja ir vaikas neįsitikina, kad mama visada sugrįžta.
Tai, kad vaikas, pradėjęs lankyti darželį, patiria sunkumų, yra normalu. Vaikas mums tyčia nekelia sunkumų - jis pats išgyvena sunkumus. Kai į vaiko patiriamus sunkumus atsakome su empatija, atjauta ir smalsumu, o ne mėgindami vaiką „taisyti“ ar bausti, - vaikas jaučiasi saugesnis ir ramesnis.
Kada vaikas turėtų pradėti lankyti darželį?
Vaikai yra skirtingi, tad sudėtinga būtų nurodyti amžių, kada vaikas turėtų pradėti lankyti darželį. Svarbiau nei chronologinis amžius yra vaiko emocinis pasirengimas, vidinė branda ir saugus prieraišumas. Labai svarbu, kad darželyje vyrautų žaidimais grindžiama programa, kad mokytojos gebėtų atliepti vaikų emocinius poreikius, kad adaptacinis periodas vyktų švelniai ir palaikančiai.
Vaikui nėra skubos kuo anksčiau pradėti lankyti darželį, nes iki 4 metų vaikas neturi pakankamai emocinės brandos, gebėjimo susireguliuoti emocijas bei aiškiai komunikuoti žodžiais savo poreikius.
Maži vaikai vystosi, klesti, smalsiai tyrinėja ir nori pažinti aplinką bei pasaulį, kai yra šalia savo pagrindinio prieraišumo objekto - mamos. Atsiskyrimas turėtų įvykti tik tada, kai vaikas jaučiasi saugus naujoje aplinkoje - darželyje, kai yra užmegztas ryšys su nauju prieraišumo objektu, šiuo atveju - auklėtoja, kai yra ganėtinai emociškai subrendęs, kad galėtų išgyventi atsiskyrimą nuo mamos be didelio streso.
Dauguma ekspertų, tokių kaip dr. Dan Siegel ir dr. Tina Payne Bryson („Auklėjimas be dramų“), dr. Gordon Neufeld ir dr. Gabor Maté („Nepraraskime savo vaikų“), dr. Laura Markham („Ramūs tėvai, laimingi vaikai“), dr. Lawrence Cohen („Palyful Parenting“), vaikams iki 2 metų darželio nerekomenduoja, nes jie dar nėra pasirengę buvimui grupėse su kitais vaikais. Šiuo periodu prioritetas - saugus prieraišumas ir jo puoselėjimas su mama.
Priklausomai nuo vaiko, 2-3 metų mažylis gali po truputį pradėti pažindintis su darželiu, kuriant saugų ryšį su mokytoja, praleisdamas vos porą valandų per dieną darželyje žaisdamas. Jei darželio aplinka emociškai palaikanti, jei jame daug žaidimų, jei atsiskyrimas nekelia didelio streso, tuomet apie 3-4 metus daugelis vaikų jau gali pradėti lankyti darželį. Adaptacinis laikotarpis turėtų būti palaipsnis, darželyje praleidžiant po kelias valandas (ne visą dieną išsyk). O jau apie 4-5 metus dauguma vaikų būna pasiruošę darželiui emociškai ir socialiai.
Kaip padėti vaikui adaptuotis mokykloje? I Pokalbis su edukologe Indre Neimante
Rekomenduojamas valandų skaičius darželyje
Vaikai yra skirtingi ir skirtingu greičiu adaptuojasi darželio aplinkoje, pateiksiu rekomendacijas, kiek valandų būtų saugu ir pakankama vaikui praleisti darželyje, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis:
Trumpesnė diena - jaunesniems
Iki 4 metų vaikams būtų pakankama praleisti 3-4 valandas per dieną darželyje. Ypač pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais. Ilgesnės 6-8 valandų dienos dažnai būna emociškai varginančios mažiems vaikams, kurių savireguliacijos sistema vis dar vystosi. Nepaisant to, kad gali atrodyti, jog vaikui „viskas gerai“ ir labai patinka ilgai būti darželyje, reiktų stebėti vaiko siunčiamus signalus, kurie gali pasireikšti kaip „emocijų audrelės“ ar isterijos po darželio, sunkumai užmigti, neramus miegas, puoduko reikalų regresija ar šlapinimasis lovoje, „prilipimas“ prie mamytės, paūmėjęs atsiskyrimo nerimas ir panašiai. Raginčiau tėvus stebėti savo vaiko siunčiamus emocinius signalus, o dienos rėžimą bei laiko praleidimą darželyje taikyti pagal vaiko poreikius, o ne suaugusiųjų lūkesčius.
Laipsniškas pereinamasis laikotarpis
Nepaisant vaiko amžiaus, adaptacija turėtų vykti be skubos, pavyzdžiui, pirmą-antrą savaitę pabūnant darželyje 1-2 valandas, jei yra galimybė su mama. Trečią-ketvirtą savaitę, jei vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki mokytoja, rodo smalsumą aplinkai ir kitiems vaikams, laiką darželyje galima didinti iki 3-4 valandų. Vėliau, kai vaikas jau yra užmezgęs saugų ryšį su mokytoja, yra džiaugsmingas ir noriai eina į darželį, galite apsvarstyti ilgesnius 4-6 valandų buvimus grupėje. Vaikams nereikia ilgų dienų darželyje, jiems reikia saugaus ryšio ir žaidimų, ypač su mama.
Darželį lanko jaunesnis nei 2 metų vaikas
Mažam, dar 2 metų neturinčiam vaikui, ankstyvas darželio lankymas gali daryti stiprią įtaką jo vystymuisi. Ir ne todėl, kad grupinė priežiūra savaime būtų žalinga, bet todėl, kad kūdikių ir mažylių poreikiai yra labai specifiniai, o ankstyvas atsiskyrimas nuo pagrindinio prieraišumo objekto - mamytės - gali sukelti sunkumų jo sveikam emociniam ir neurologiniam vystymuisi. Iki 2 metų vaikas pats negali susidoroti su stresu - jam reikia nuolatinio, jo poreikius atliepiančio ir padedančio susireguliuoti emocijas suaugusio žmogaus. Jam nesant, vaiką užplūdęs stresas sukelia didžiulį streso hormono - kortizolio - šuolį organizme. Dažnas ar ilgalaikis stresas vaikui sukelia nuolatinio nerimastingumo jausmą, vaikas gali tapti emociškai uždaras.
Pernelyg anksyvas atsiskyrimas nuo pagrindinio prieraišumo objekto (mamos) vaikui sukelia atsiskyrimo baimę, tačiau jis dar per mažas, jo žodynas per menkas, kad tai išreikštų žodžiais. Maži vaikai negali nusiraminti patys - jie yra priklausomi nuo mylinčio suaugusiojo, kuris juos nuramina ir moko savireguliacijos. Tai vadinama koreguliacija, kai vaikai tarsi „pasiskolina“ mūsų ramybę tam, kad nurimtų patys, ir tokiu būdu ilgainiui išmoksta patys savarankiškai susireguliuoti, susidoroti su juos užplūdusiais stipriais jausmais. Mažam vaikui darželio aplinka dažnai yra per daug stimuliuojanti, triukšminga, jam gali trūkti individualaus laiko ir paguodos iš auklėtojos, tad, kaip jau minėjau, vaikas gali tapti nerimastingas, dirglus, gali padažnėti emocijų proveržiai, pasireikšti valgymo, miego sutrikimai, puoduko reikalai gali tapti problema.
Kai kurie mažyliai, praleidžiantys darželyje visą dieną, gali atrodyti puikiai prisitaikę prie aplinkos, ramūs, paklusnūs - tačiau tai veikiau gynybinė reakcija, o ne sveiko prisitaikymo ženklas. Vaikai, patirdami pernelyg daug streso, nesant jų poreikių atliepimui bei saugiam ryšiui su mokytoja, gali slopinti savo emocijas tam, kad „išgyventų“. Tai, kad vaikas nustojo verkti išsiskyrimo metu, nereiškia, kad jis gerai jaučiasi.
Draugystė - nepaprastai įdomi, kupina atradimų patirtis. Turbūt kiekvienas norime turėti tikrą draugą/-ę. Kita vertus, ne visuomet taip paprasta atrasti tikrą draugą. Prisijunk prie būrelių, kitų tau patinkančių veiklų, kur susiburia žmonės ir būna smagu. Svarbu, kad ta veikla tave džiugintų. Papasakok apie save ir paklausk apie kitą. Tu nusipelnei gero draugo/-ės su kuriuo/-ia jautiesi maloniai ir saugiai. Deja, nėra stebuklingo recepto, kaip susirasti draugą/-ę. Iš tiesų tavo draugu/-e gali tapti bet kuris žmogus. Paprastai draugystė neužsimezga staiga. Tam reikia pastangų, laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu/-e.
Draugams dažnai vienija panašūs pomėgiai, veiklos, užsiėmimai.
Žinoma, gali laukti, kol tave pakvies nueiti į parką ar kartu valgyti pietų, pažaisti kieme, bet galbūt pats gali žengti pirmąjį žingsnį? Bet tikime, kad tau pavyks atrasti drąsos kurti draugystę, o gal kartais ir žengti pirmąjį žingsnį.
Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, suvaldyti savo pyktį vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Brandžiai reikšti kylantį pyktį vaiką reikia mokyti. Vadinasi, valdyti savo pyktį vaikas turi būti nuolat mokomas tėvų, pedagogų.
Vieninga įstaigos bendruomenės bendravimo kultūra užtikrina, jog vaikai čia jaučiasi saugūs, mokosi būti rūpestingais, atjaučiančiais draugais.
Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.
