Šaudymas iš lanko - tai ne tik tikslumas ir jėga, bet ir gili istorija, kultūra bei specifinės žinios. Nuo senovės lankas buvo svarbus ginklas, o jo valdymas reikalavo ypatingų įgūdžių. Tačiau lankininko palyginimas gali būti pritaikytas ir platesniu mastu, pavyzdžiui, tėvų ir vaikų santykiuose, kur kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes ir kryptį.
Lankininko palyginimas ir vaiko auklėjimas
Saliamonas vaikus prilygino „strėlėms galiūno rankoje“ (Psalmyno 127:4). Kodėl šis palyginimas tinkamas? Strėlę įtemptame lanke šaulys laiko neilgai. Kad pataikytų į taikinį, jam reikia šauti gan greitai. Tėvai taip pat turi palyginti nedaug laiko įdiegti vaikams nuoširdžią meilę Jehovai. Tarsi akimirka prabėga metai, vaikai užauga ir palieka namus (Mato 19:5). Ar paleista strėlė pasieks taikinį, kitaip tariant, ar vaikai toliau mylės Dievą ir jam tarnaus? Tai lems daug kas, kaip antai, ar tėvai gerai atliko savo pareigą, kokioje aplinkoje vaikai augo ir kaip pati „strėlė“, vaikas, atsiliepė į mokymą.
Jėzus tėvams yra pavyzdys tuo, kad elgėsi taip, kaip mokė elgtis kitus (Jono 13:15). O fariziejus jis smerkė už tai, kad „jie kalba, bet nedaro“ (Mato 23:3). Kad sugebėtų paskatinti vaikus mylėti Jehovą, tėvų žodžiai turi nesiskirti nuo veiksmų.
Kodėl tėvų pavyzdys toks svarbus? Kaip tėvai mokosi mylėti Jehovą iš Jėzaus, taip vaikai - sekdami puikiu savo tėvų pavyzdžiu. Vaiko draugai arba jį ugdo, arba „gadina gerus papročius“ (1 Korintiečiams 15:33). Tėvai ir yra artimiausi jo draugai, ypač tais ankstyvos vaikystės metais, kai formuojasi charakteris bei pažiūros. Tad tėvams vertėtų paklausti savęs: „Koks draugas aš esu? Ar savo pavyzdžiu skatinu vaiką ugdytis naudingus įpročius?
Vaikai gali daug sužinoti apie Jehovą klausydami jūsų maldų. Jeigu girdi jus dėkojant Dievui prieš valgį ir meldžiantis per Biblijos studijas, kokią išvadą greičiausiai padarys? Tikriausiai supras, kad Jehova rūpinasi mūsų fiziniais poreikiais - už tai jam turime dėkoti - ir kad moko mus dvasinių tiesų. Tačiau jeigu meldžiatės su šeima ne tik valgio ar Biblijos studijų metu ir jei maldoje paminite konkrečius savo bei vaikų reikalus, pasieksite dar daugiau. Vaikai pajus, kad Jehova dalyvauja jūsų šeimos gyvenime ir labai rūpinasi kiekvienu jos nariu (Efeziečiams 6:18; 1 Petro 5:6, 7).
Vienas tėvas sako: „Kai tik dukra gimė, meldėmės su ja. Kai paaugo, melsdavom padėti jai pasirinkti tinkamus draugus, išsakydavom jos rūpesčius. Nė dienos nepraleidom nepasimeldę kartu, kol ištekėjo.“ Gal ir jūs galėtumėte melstis su vaikais kasdien? Aišku, kad maldos būtų konkrečios, turite žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime. Štai ką pasakė tėvas, užauginęs du vaikus: „Savaitės pabaigoje visada paklausdavau savęs: kas kėlė rūpesčių vaikams šią savaitę ir kas gero jiems nutiko?“ Tėvai, gal ir jūs galite pamąstyti apie tuos dalykus, o vėliau, melsdamiesi su vaikais, kai kuriuos iš jų paminėti?
Kaip tėvų požiūris į Biblijos studijavimą gali daryti įtaką vaiko santykiams su Jehova? Kad draugystė tarp kokių nors dviejų asmenų stiprėtų, reikia ne tik kalbėtis, bet ir klausytis. Viena, kaip mes klausomės Jehovos, - studijuodami Bibliją pagal ‘ištikimo vergo’ leidinius (Mato 24:45-47, Jr; Patarlių 4:1, 2). O kaip galite padėti vaikams išsiugdyti gerus studijavimo įpročius? Čia vėlgi svarbus jūsų pavyzdys. Ar vaikai mato jus reguliariai skaitančius ar studijuojančius Bibliją? Galbūt pagalvosite: nėra kada tuo užsiimti, juk tiek visokių darbų auginant vaikus.
Kitas būdas mokyti vaikus klausytis Jehovos - tai reguliariai vesti šeimos Biblijos studijas (Izaijo 30:21). Kai kas gal pasakys: „Kam to reikia, jeigu su tėvais jie visada eina į bendruomenės sueigas?“ Vis dėlto yra kelios svarios priežastys. Jehova labiausiai tėvus įpareigojo mokyti savo atžalas (Patarlių 1:8; Efeziečiams 6:4). Be to, tinkamos šeimos studijos gali padėti tėvams sužinoti vaikų nuomonę apie įvairius dvasinius ir moralinius dalykus. Pavyzdžiui, su mažaisiais galima studijuoti naudojantis tokiais leidiniais kaip Sek Didžiuoju Mokytoju. Beveik kiekvienoje šios knygos pastraipoje vaikai kviečiami pasisakyti.
Vaikams augant, studijas pritaikykite jų poreikiams. Vienos poros paauglės dukros paprašė leisti joms eiti į šokių vakarą mokykloje. Ką tėvai darė? „Pasakėme dukroms, kad kitą kartą per šeimos studijas mudu su žmona vaidinsime vaikus, o jos tėvus. Pačios turėjo pasirinkti, kuo kuri bus - tėčiu ar mama, tada drauge paieškoti medžiagos mokyklos šokių tema ir pranešti savo atsakymą.“ Koks buvo rezultatas? Tėvas tęsia: „Nustebome, kaip puikiai dukros (tėvai) sugebėjo paaiškinti mums (vaikams), kodėl, remiantis Biblija, būtų neišmintinga eiti į tuos šokius. Įdomu, jos netgi paminėjo, kokios pramogos būtų priimtinos.
Labiau tikėtina, kad strėlė pasieks taikinį, jeigu lankininkas ją nutaikys ir iššaus esant ramiam orui. Vaikams irgi lengviau pamilti Jehovą, jei tėvai namuose puoselėja ramią atmosferą. „Teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę“, - rašė Jokūbas (Jokūbo 3:18). Kaip tai pritaikyti šeimoje? Svarbu, kad tarp pačių sutuoktinių būtų tvirtas ryšys. Jeigu vyras su žmona myli ir gerbia vienas kitą, jiems bus lengviau išmokyti vaikus mylėti bei gerbti kitus, taigi ir Jehovą (Galatams 6:7; Efeziečiams 5:33). O kur meilė bei pagarba, ten taika.
Žinoma, kol kas žemėje nėra tobulų sutuoktinių, nei tobulų šeimų. Kartais tėvų poelgiai su vaikais neatspindi dvasios vaisių (Galatams 5:22, 23). Kai taip atsitinka, ką tėvai turėtų daryti? Jeigu prisipažins suklydę, gal vaikai ims mažiau juos gerbti? Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris daugeliui buvo tarsi dvasinis tėvas (1 Korintiečiams 4:15). Jis atvirai pasakė darąs klaidų (Romiečiams 7:21-25). Dėl tokio nuolankumo ir nuoširdumo jį gerbiame nė kiek ne mažiau, netgi daugiau. Nepaisant savo trūkumų, Paulius drąsiai parašė Korinto bendruomenei: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Korintiečiams 11:1).
Kaip dar tėvai gali stengtis sudaryti vaikams palankias sąlygas pamilti Jehovą? Apaštalas Jonas rašė: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jono 4:20, 21). Vadinasi, mokydami vaikus mylėti savo tikėjimo brolius ir seseris, mokote juos mylėti Dievą. Todėl dera pagalvoti: „Ar apie bendruomenę dažniausiai kalbu ugdančiai, ar kritiškai?“ Kaip tai išsiaiškinti? Atidžiai įsiklausykite, ką vaikai šneka apie sueigas ir bendruomenės narius.
Tad kaip padėti vaikams pamilti bendratikius? Dviejų paauglių tėvas sako: „Nuo pat tada, kai sūnūs buvo maži, dažnai kviesdavome į svečius dvasingus brolius bei seseris, drauge vaišindavomės ir maloniai praleisdavom laiką. Berniukai augo apsupti Jehovą mylinčių žmonių ir įsitikino, kad tarnauti Jehovai - džiaugsmingas gyvenimo būdas.“ Denis, užauginęs penkias dukteris, pasakoja: „Skatindavom dukras susidraugauti su vyresnėmis pionierėmis iš bendruomenės, taip pat stengėmės rodyti svetingumą keliaujantiesiems prižiūrėtojams bei jų žmonoms.“ Gal ir jūs galite dėti pastangas, kad bendratikius vaikai laikytų tarsi savo šeimos nariais?
Vėl prisiminkime lankininką. Nors jis galbūt įgudęs, vargu ar pataikys į taikinį, jeigu strėlė bus sulinkusi. Žinoma, tėvai labai stengsis, vaizdžiai tariant, išlyginti strėlę - pataisyti vaiko mąstyseną.
Taip, nors tėvai įpareigoti auginti vaikus ‘drausminant ir mokant Viešpaties vardu’, kokiu žmogumi vaikas užaugs, galiausiai priklauso nuo jo paties pasirinkimo (Efeziečiams 6:4). Todėl, vaikai, paklauskite savęs: „Ar atsiliepsiu į meilingą tėvų mokymą?“ Jei taip, pasirinksite geriausią gyvenimo kelią. Tuo labai džiaugsis jūsų tėvai.
Sukrėsto vaiko sindromas - ko vengti?
Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas yra kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga smegenų trauma. Vaikas ją dažniausiai patiria, kuomet yra paimamas už pažastų ir stipriai supurtomas suaugusio žmogaus. Kūdikio galva, lyginant su kūnu yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25-30% kūdikio svorio, palyginimui, suaugusiųjų galva sudaro apie 11%), tačiau kaklo raumenys yra silpni ir negali jos stabiliai išlaikyti. Purtymo metu neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet ir kiti kaulai ir audiniai. Ant vaiko kūno matosi smurtavimo žymių: mėlynių, nubrozdinimų, patinimų. Medikams įtarus supurtymą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas. Išgyvenę vaikai dažniausiai susiduria su sunkiomis ligomis ir sutrikimais. Sukrėsto vaiko sindromo išvengti pavyks tik renkantis vaikui saugias, jo amžiui tinkančias veiklas ir niekada, jokiomis aplinkybėmis nesmurtaujant prieš vaiką. Darykite bet ką, tačiau nesiartinkite prie kūdikio iki aprimsite!
Supurtyto vaiko sindromą suvaldančių ar gydančių vaistų arba specifinio gydymo nėra. Gydymas priklauso nuo patirtų traumų pobūdžio ir jų rimtumo. Jeigu traumos labai rimtos, gali prireikti galvos smegenų ir/ar akių operacijų, siekiant sustabdyti kraujavimą, sumažinti dėl kraujavimo ir skysčių susikaupimo kilusį spaudimą. Iškart po supurtymo vaikas gali imti vemti, tuomet jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti. Ant šono vaiką svarbu versti iškart visu kūnu (t.y. Jeigu vaikas neteko sąmonės, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti gaivinimą, t.y.
Auklėjimas be fizinių bausmių
Auklėti vaiką rykšte daug lengviau ir paprasčiau, nei auklėti vaiką tik žodžiais ir savo autoritetu. Pagrindinė nauda iš fizinių bausmių taikymo ta, kad tėvelis ir mamytė taip išlieja savo neigiamas emocijas - pyktį, baimę, liūdesį. Nuleidus garą, palengvėja. Tačiau kokią žinią, gauna mušamas vaikas? Pirma - „kai susinervuoji mušk silpnesnį“. Antra - „oho koks aš galingas, kad išvedžiau tėvelį ir mamytę iš pusiausvyros, kitąkart vėl taip pasielgsiu. Trečia - „pasaulis toks baisus, kad net suaugęs nesusitvarko su savo emocijomis“. Taigi auklėti be diržo efektyviau, bet tuo pačiu ir sunkiau. Reikia daugiau išradingumo, kantrybės ir žinoma nuoseklumo.
Keli patarimai, kas išbandyta ir tikrai veikia:
- Dienotvarkė ir taisyklės. Vaikams daug aiškiau ir paprasčiau, kai yra pastovūs ritualai. Pvz.: Atsikėlę einam į tualetą, darome mankštą, o tada prausiamės, rengiamės, pusryčiaujam ir keliaujam į darželį. Vienos taisyklės namuose nusistovi pačios pvz.: saldumynai tik po maisto, kitas taisykles galime sutarti kartu su vaikais. Pvz.: prieš miegą susitvarkome žaislus, o tada mamytė ar tėvelis skaito pasaką; nepertraukinėjame suaugusiųjų pokalbio, einame miegoti 21 val., vakarieniaujame visi kartu ir t.t Labai svarbu, kad taisyklių laikytųsi tiek vaikai tiek tėvai, nes tik tada jos bus galiojančios. Kuo mažesni vaikai, tuo taisyklių mažiau ir jos trumpesnės.
- Paskatinimai ir pagyrimai. Labai dažnai tėvai linkę, tik pastebėję neigiamą vaiko elgesį iš kart jį drausminti. Jei vaikas elgėsi parduotuvėje/muziejuje/teatre gražiai, o paskui pradeda išdykauti. Tai pirma pagirkite vaiką už kantrybę, gražų elgesį, o tada paprašykite dar truputėlį pasistengti. Nustebsite, pamatę kaip vaikai džiaugiasi pagirti ir noriai bendradarbiauja.
- Aiškios ir pastovios ribos. Vaikams turi būti aišku, kas galima, o kas negalima. Jei vaikas muša, kitą vaiką žaidimų aikštelėje turėtų eiti du perspėjimai, o paskui jau drausminimas. Jei vaikas ir perspėtas du kartus, elgiasi agresyviai ir toliau, jį išvedame, jei reikia ir išnešame iš žaidimų aiktelės. Reikia visada pastebėti vaiko netinkamą elgesį ir jį drausminti. Tam labai tinka kelių minučių pertraukėlės „ramybės kėdėje“. Reiktų skirti tiek minučių nusiraminimui, kiek vaikui metų. Drausminant geriausia, kad sektų natūralios pasekmės. Pvz.: Išpylus arbatą, reikia pačiam išvalyti balą.
- Perspėjimai apie veiklos pasikeitimą. Dažnai tėvai nori, kad vaikai tik išgirdę vykdytų komandas: keltis, praustis, valgyti, miegoti. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad vaikai per dieną girdi apie 2000 paliepimų. Pagalvokite, jei jums vadovas nuolat sakytų, ką daryti. Vaikams yra labai sunku iš karto keisti veiklą. Ypatingai jei vaikas buvo stebuklingame žaidimų pasaulyje, jam sunku iš karto eiti praustis ar valgyti. Labai veiksmingai veikia perspėjimai pvz.: „kai suskaičiuosiu iki 5 einame valgyti“ arba „jau turime eiti namo, gali nučiuožti nuo čiuožyklos dar 3 kartus ir eisime.
Kiti patarimai:
- Mini varžybos, kur laimi draugystė. Pvz.: „einam kas greičiau nusirengs, tas eis pirmas į vonią maudytis.“
- Ignoruokite „ožius“, o girkite tinkamą elgesį.
- Pirma nemaloni veikla, o paskui maloni. Klausti vaiko: „Ką norėtum nuveikti po to, kai išsivalysime dantis? ... Tai paskubėkime išsivalyti dantis, kad dar spėtume pažaisti.“
- Pasitelkite vaizduotę. Vaikas nenori tvarkytis žaislų, paskaitykite knygelę „Netvarkos nykštukas“.
- Bendraudami su vaiku kalbėkite trumpais aiškiais sakiniais žiūrėdami į akis. Vaikai ilgų moralų negirdi.
Su kiekvienu vaiku galima susitarti gražiuoju ir be diržo. Vaikai skirtingi, tačiau jiems visiems reikia meilės, dėmesio ir bendravimo kasdien. Vaikai turi teisę jaustis saugūs savo gimtuose namuose.
Lankininkystės subtilybės: nuo istorijos iki realistiško vaizdavimo
Rašant apie lankininkystę, svarbu atkreipti dėmesį į istorines detales ir techninius aspektus, kad vaizdavimas būtų kuo tikroviškesnis. Nepaisant to, kad lankas gali atrodyti kaip paprastas ginklas, jo istorija ir naudojimo būdai yra labai įvairūs.
Istoriniai lankų tipai
Istoriniai lankai skirstomi į du pagrindinius tipus: ilgąjį vientisą lanką ir kompozitinį lenktąjį. Ilgasis europinis lankas, žinomas nuo angliškųjų longbow, yra pakankamai lengvai pagaminamas ir sudarytas iš vientiso medžio masyvo. Tokiu ginklu šaudydavo Europoje, tai buvo gana pigus ir paprastas ginklas, dažnai žemesnės socialinės klasės naudotas ginklas. Puikus palyginimas - viduramžių Kalašnikovas. Tokiais lankais daugiausiai šaudydavo pėstininkai mūšio lauke, išstatyti didelėmis ir nemobiliomis grupėmis.
Azijinis lenktasis arba kompozitinis lankas yra labai sudėtingi ir sunkiai pagaminami. Jie yra iš kelių sudėtinių dalių, tokį didelį išlinkimą leidžia tik kelios šalia gulančios ir skirtingą darbą dirbančios medžiagos - medienos ir rago kompozicija. Gamyba sudėtinga, brangi, priežiūra ir ilgaamžiškumas - problematiškas. Tačiau, tai nuostabūs, greitų ir manevringų karių, nedideli ginklai, karaliavę Azijoje šimtus ar net tūkstančius metų. Pagrindinis jų panaudojimo būdas ir skirtumas nuo Europinio ilgojo lanko - šaudymas nuo žirgo. Dėl raiteliui reikalingo judėjimo laisvės, tam jog lankas netrukdytų sukiotis į visas puses, jis turi būti trumpas.
Jeigu vaizduojate raitelį - apginkluokite jį trumpu lenktu lanku, jeigu pėstininką - logiškiau jam būtų duoti ilgąjį, vientisą lanką. Istoriškai tikslaus vaizdinio atveju, ilgais, kartais net ir porą metrų ilgio siekiančiais galingais lankais apginkluoti pulkai stovėdavo eilėse ir pagal komandas leisdavo suderintas salves į išsirikiavusią priešininkų kariuomenę. Tuo tarpu Azijos raiteliai - manevringi ir nuolat judantys, prijojantys prie pat priešo nedideliais pulkais, jį apšaudantys, išprovokuojantys ir bėgantys.
Šaudymo strategijos ir tikslumas
Lauko mūšiuose, šaudoma per daug nesitaikant į kažką labai konkretaus. Pagrindinė lankininkų užduotis yra varginti priešininką, provokuoti jį, nuolat berti bangas strėlių, neleisti jam judėti bei jaustis saugiai, išblaškyti ir kelti suirutę. Puolant ar ginant pilis ar miestus, kada priešas nestovi „ant lygaus lauko“, o gali būti pasislėpęs, užduotis jau konkretesnė, šaudoma į tarp pilies kuorų stovinčius gynėjus, stengiamasi juos eliminuoti. Arba, gynybos atveju, taikomasi į prie puolamos sienos priartėjusius ir nesidengiančius puolančiuosius.
Viduramžiais, vienas lankininkas yra lygus nuliui. Jo keliama grėsmė vien šaunant strėlę - labai maža. Nepataikymo šansas - milžiniškas, ginkluotės gabaritai ir reikalinga erdvė labai riboja. Gerai, kai lankininkų yra daug - suderinta salve jie gali paleisti spiečių strėlių, nuo kurių apsisaugoti jau yra sunkiau. Pavienis šūvis gąsdina mažai, nuo jo įmanoma net išsisukti, jeigu tu matai į tave besitaikantį šaulį.
Kaip ir šiandieninių snaiperių, artileristų ar bombonešių pilotų, priešininkų kariuomenė lankininkų nekęsdavo išskirtinai stipriai. Visos paminėtosios kariuomenės rūšys daro žalą per atstumą, su labai mažu šansu duoti joms atkirtį. Net ir šiais laikais išlikusi ši viduramžiška praktika, laikyti tokius ginklus valdančius karius bailiais, senovėje tai būdavo ypač gajus principas. Pagavus belaisvį, kuris pasislėpęs iš už sienos, saugiai šaudydavo į ant plyno lauko stovinčius ir pasislėpti neturinčius kur priešininkus, pastarieji ant jo išliedavo visą apšaudymo metu susikaupusį skausmą ir įniršį.
Klišės ir realybė
Labai dažnas vaizdelis - kai antpuoliui ar sukilimui besiruošianti bendruomenė imasi treniruočių ir pasiruošimo mūšiui. Vyrai griebia kardus, kirvius ar sunkius ąžuolinius skydus, o norėdami prisidėti prie bendros kovos, kadangi paminėtųjų ginklų valdyti negali, subėgusios moterys ir vaikai imasi šaudyti lankais. Tai didžiausias istorinis netikslumas, prasilenkiantis su šaudymo iš lanko logika taip stipriai, jog neturėtų būti naudojamas niekur. Kame čia problema? Ogi tame, kas senovėje šaudydavo iš lanko. Tiksliau - kokių tam reikia savybių. Ir pirmiausia, tam reikia jėgos. Silpnas lankas nedaro didelės žalos, nebent yra šaudoma į pusnuogius laukinius ar kažką panašaus. Silpnas lankas nesukuria reikiamos galios, jog pramuštų karių dėvėtus storus rūbus, jau nekalbant apie odinius, grandininius ar plokštinius šarvus.
Viduramžiais, tikroviškas, karinis šaudymą iš lanko buvo ne vaikų ir merginų reikalas, o stiprių ir labai ilgai fiziškai ruoštų vyrų užsiėmimas. Ilgieji anglų lankai, sprendžiant iš radinių ir rašytinių šaltinių, būdavo 60-80 kilogramų tempimo galios. Visa tai veda prie logiškos išvados - tikroviškas, karinis šaudymą iš lanko buvo ne vaikų ir merginų reikalas, o stiprių ir labai ilgai fiziškai ruoštų vyrų užsiėmimas.
Nukrypęs nuo temos pridėsiu jog, šiaip jau, bet kokiu ginklu privalo būti mokoma naudotis, žmogus tam turi būti ruošiamas. Niekada kalavijo, skydo, ieties ar bet ko kito rankose nelaikęs veikėjas, nuotykių sukūryje pirmą kartą pakėlęs tą daiktą nuo žemės, iš tikro, turėtų būti papjautas pačioje pirmoje dvikovoje su bet kokio lygio treniruotu priešininku. Ypač tai svarbu šaudant iš lanko. Keletą metų dirbant instruktoriumi, net ir šaudant šiuolaikiška, suderinta ir kokybiška įranga, pastebėjau jog retas lankininkas gali pasigirti patenkinamais rezultatais, nelankęs treniruočių bent metus. Kai kuriems, būtinas net ir ilgesnis laiko tarpas. Tik po metų, o dažnai net ir po ilgesnio laiko, ateina užtikrintumas ir nusistovėjimas. Tik po labai didelio kiekio treniruočių lankininkui nesudrebės ranka, nesitrankys iš streso širdis, nelinks kojos tada, kai reikia šauti patį svarbiausią šūvį. Šiandien - finalinėse varžybose, kažkada - mirtį ar gyvenimą lemiančioje kovoje.
Žaidimai ir praktiniai patarimai
Žaidimas „Nindzė Strėlė“ - Tai puikus ir labai interaktyvus nindzių pasaulis, skirtas tiems žaidėjams, kuriems patinka greiti ir labai efektingi žaidimai. Nindzė - Strėlė pakvies kartu keliauti ir įveikti visus jo priešininkus. Pagrindinis vaikų herojus visą laiką judės labai greitai, todėl ir apmąstymams ką ir kur daryti daug laiko nereikės. Jei norite pasitikrinti savo reakcijos budrumą, judesių koordinacijos efektyvumą, ninjas Strėlės žaidime visą tai galėsite padaryti. Paprastas žaidimo valdymas, leis linksmai ir labai efektingai praleisti laisvalaikį ir vaikams ir suaugusiems.
Vaiko miego svarba ir patarimai
Kūdikiškos lovelės keitimas į „didelę vaikišką lovą“ yra svarbus etapas tiek Jums, tiek Jūsų mažyliui. Kaip ir bet kuris kitas svarbus įvykis, šis pokytis gali turėti įtakos vaikučio miegui. Palaukite kiek įmanoma ilgiau, prieš pereidami prie didelės vaikiškos lovos. Geriausias laikas šiam pokyčiui būtų maždaug 3 metai. Kartais gali tekti tai padaryti anksčiau, ypač jei mokotės eiti ant puoduko arba jei Jūsų mažyliui kyla pavojus stipriai užsigauti, bandant išlipti iš lovytės.
Atsisėskite su savo mažyliu ir paaiškinkite jam situaciją. Pabandykite ją suformuluoti labai smagiai ir teigiamai. Praneškite jam, kad jis gaus naują lovą, pasiūlykite jam ją išsirinkti, leiskite padėti ją surinkti (jei Jūs ar Jūsų partneris turite tam kantrybės) ir pirmą vakarą suorganizuokite nedidelę šventę. Tokio elgesio galite išvengti, siūlydami tam tikrą paskatą likti savo lovoje. Sudarykite nedidelę paveikslėlių diagramą su kiekvienu žingsniu prieš miegą ir užbaikite ją žodžiais „Iki ryto gulėjau lovoje!“. Siūlykite nedidelį siurprizą kiekvieną rytą, kai mažylis visą naktį išbūna neišėjęs iš savo kambario.
Nesudarykite įspūdžio, kad pokytis yra neprivalomas. Kad ir koks būtų vaiko argumentas, dėl ko jis nori grįžti į savo lovelę, išklausykite, nuraminkite, pasiūlykite atlikti nedidelius pakeitimus (naujos paklodės, kita pagalvė, perkelti lovą į kitą vietą kambaryje), tačiau nesiūlykite vėl miegoti senojoje lovelėje. Nupirkite savo mažyliui skaitmeninį laikrodį ir uždenkite minučių skaičius, kad jis matytų tik valandas. Paaiškinkite, kad jam negalima išeiti iš kambario, kol laikrodis neparodys 7 (arba kitos valandos, kai Jums patogu, kad vaikutis atsikeltų). Taip pat yra vaikiškų laikrodžių, kurie švyti tam tikra spalva, kai ateina laikas keltis.
Net ir tuo atveju, kai mažylis gerai reaguoja į įprastą lovą, jis beveik neabejotinai išeis iš kambario po to, kai bus užgesinta šviesa. Tiesiog, kad pamatytų, kas atsitiks. Tokiose situacijose turi būti iš anksto sutartos pasekmės. Paprastai siūlau duoti vieną įspėjimą ir jei jis vėl išeis iš savo kambario, tada pasekmė turi būti įgyvendinta. Vienai minutei uždaryti miegamojo duris yra labai efektyvu, kaip ir paimti mylimuką. Vėlgi, tik minutei. Atminkite, kad pasekmės yra veiksmingos tik tada, kai vaikui tai nepatinka.
Daugelis vaikų nenoriai gulasi į lovą, o tėvams tenka gerokai pavargti juos migdant. Kodėl vaikas neužmiega? Dienotvarkė. Stenkitės vaiką visuomet guldyti, kelti, prausti, maitinti, su juo žaisti ir t.t. visuomet tuo pačiu metu. Migdymo būdas. Migdymas tol, kol visiškai užmiega. Miegojimas kartu. Savarankiškas nusiraminimas. „Ilgas atsisveikinimas“. Ferberio metodas. Pasiruošimo miegui ritualas. Kiekvieną vakarą, prieš miegą pasikartojanti veiksmų seka, kaip ir kasdienė dienotvarkė, padeda vaikui jaustis saugiau ir ramiau.
Tinkama lovelė, čiužinys, pagalvė. Vaikai turi miegoti jų amžių, ūgį ir svorį atitinkančioje lovelėje, ant kietesnio čiužinio, lovelėje neturėtų būti daug minkštų žaislų, pagalvėlių ir pan., nes tai didina staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) riziką. Tinkama miego aplinka. Miegamajame kambaryje turi būti tamsu, jis turi būti išvėdintas, optimali oro temperatūra - apie 20°C, oro drėgmė - apie 50%. Ribotas „ekrano laikas“. Laiką, kurį vaikas praleidžia prie televizoriaus ar kito prietaiso su ekranu mokslininkai vadina „ekrano laiku“. Ilgas buvimas prie mobiliojo telefono, planšetės, kompiuterio ir kt.
Naktiniai košmarai ir siaubo priepuoliai. Košmarus ir/arba naktinius siaubo priepuolius patiriantis vaikas gali bijoti eiti miegoti. Šias negandas padeda suvaldyti aukščiau išvardintos taisyklės: dienotvarkė, miego ritualas, ribotas „ekrano laikas“ ir kt. Taip pat galite pasielgti kūrybiškai: nupirkite mažyliui naują žaisliuką, kuris yra „specialiai“ skirtas atbaidyti pabaisas.
Gilų kvėpavimas. Pamokykite vaiką gilaus, „pilvinio“ kvėpavimo, kuris padeda nurimti ir greičiau užmigti. Pamokykite vaiką gilaus, „pilvinio“ kvėpavimo, kuris padeda nurimti ir greičiau užmigti. Pamokykite vaiką gilaus, „pilvinio“ kvėpavimo, kuris padeda nurimti ir greičiau užmigti. Raumenų įtempimas ir atpalaidavimas. Pasiūlykite vaikui palaipsniui įtempti ir atpalaiduoti visą kūną. Iš pradžių kiek įmanoma ištiesti ir įtempti vieną koją, atpalaiduoti. Tuomet įtempti ir atpalaiduoti kitą koją. Po vieną, suspaudus kumštukus įtempti abi rankas. Išriečiant įtempti ir atpalaiduoti nugarą. Kilstelėti nuo pagalvės galvą, kuo stipriau susiraukti, suspausti lūpas ir atsipalaidavus kristi ant pagalvės.
Vaikiška patalynė. Dekoro ir namų tekstilės parduotuvė „Fėjos namai“ rekomenduoja atkreipti dėmesį į vaikišką patalynę. Netinkama ar nekokybiška patalynė gali sukelti alergijas, bėrimus, niežulį ar net dažyti odą. Vaikiškos patalynės dažnai siuvamos iš 100% medvilnės drobės - tai labai patvarus audinys, gerai sugeriantis drėgmę ir nealergizuosiantis odos. Drobės patalynė pasižymi tuo, kad greitai neblunka. Šia savybe pasižymi ir satino patalynė, kuri dar ir dailiai blizga, yra maloni liesti. Lino patalynė vasarą apsaugos mažylį nuo perkaitimo, o žiemą - nuo šalčio.
Žaisliukas miegojimui. Daugelis 1-4-erių metų vaikų yra prisirišę prie konkretaus žaisliuko ar daiktelio - Mylimuko. Psichologai juos vadina „tranzitiniais objektais“ („pereinamaisiais objektais“): jie padeda vaikui po truputį tolti nuo tėvų, įgyti daugiau nepriklausomybės ir jaustis saugiau, pavyzdžiui, persikrausčius miegoti į atskirą lovelę ar savo kambarį.
Kambario dekoracijos. Jeigu kambarys vaikui patinka, tai ir miegoti bus maloniau. Jaukią kambario atmosferą kuria ne tik baldai ir tapetai, bet ir dekoracijos. Aromaterapija. Levandos, melisos, mairūnai, bergamotės, ramunėlės, šalavijai, kvapiosios kanangos (ylang-ylang) ramina, padeda greičiau užmigti ir ramiau miegoti. Galite naudoti specialias aromaterapines lempas, difuzorius arba prausimosi, masažo priemones su šių augalų eteriniais aliejais. Baltasis triukšmas. Moksliškai baltasis triukšmas yra atsitiktinis signalas, kurio energetinis spektras yra pastovus visiems dažniams. Paprastai kalbant, tai neharmoningi, pasikartojantys garsai, gaudesys, ūžesys, pavyzdžiui, lietaus barbenimas, jūros ošimas, skalbimo mašinos ar gartraukio dūzgimas. Šie garsai labai ramina kūdikius ir mažus vaikus, padeda jiems greičiau užmigti ir giliau miegoti, slopina staigius ir gąsdinančius aplinkos garsus.
