Kruvinų ritualų mitai yra įtarimai, kad tam tikra grupė aukoja žmones ir naudoja jų kraują įvairioms apeigoms. Buvo manoma, kad krikščionys įvaikina pamestus kūdikius tam, kad juos aukotų per tokias apeigas. Nuo Viduramžių iki pat XX amžiaus krikščionys kaltino žydus Jėzaus nužudymu. Sklido gandai, kad kasmet, švęsdami Paschą, žydai nukryžiuoja nekaltą krikščionį. Nuo Viduramžių iki naujųjų laikų buvo manoma, kad raganos, žiniuoniai, burtininkai ir aiškiaregiai tam tikromis dienomis rengdavo susirinkimus, vadinamuosius raganų šabus. Jų metu būdavęs garbinamas Šėtonas, niekinami krikščionybės simboliai, valgoma žmogiena ir geriamas kraujas. Šiais laikais kruvinais ritualais dažnai apkaltinami satanistai. Šiame straipsnyje panagrinėsime mitą, kad žydai naudoja vaikų kraują ritualinėms apeigoms, jo atsiradimo priežastis, paplitimą Europoje ir atgarsius Lietuvoje.
Ritualinės žmogžudystės: Kaip gimė mitas?
Europoje viduramžiais atsirado kaltinimų, kad žydai periodiškai grobia krikščionių vaikus ir kad tai yra tradicinis religinis ritualas. Ankstyviausiose versijose tai - tarsi nukryžiavimo pakartojimas, neva žydai norėjo vis pakartoti, iš naujo patirti Jėzaus nukryžiavimą. Tokie kaltinimai turėjo rimtų padarinių. Apkaltinti žydai ar jų grupės buvo kankinami, sudeginami. Viduramžiais dėl tokių gandų ištisos žydų bendruomenės buvo ištremiamos iš miestų. Įprastinė ritualinės žmogžudystės versija, kurią yra girdėję dauguma šiuolaikinių žmonių, tokia: žydai renka nekalto žmogaus, dažniausiai vaiko, kraują savo ritualinėms apeigoms. Mitas buvo pagrįstas supratimu, kad žydai krikščionių vaikų kraują naudoja Pesacho šventės metu macams gaminti. Asmeniui, kuris šį mitą kūrė ar atpasakojo, jis reiškė Kristaus kūno aukos atkartojimą. XIII-XIV a. katalikai Velykų duoną irgi siejo su Kristumi, ji per mišias buvo šventinama kaip Kristaus kūnas. Pasitaikydavo bandymų pagrobti duoną, ją subadyti ar deginti. Tai tarsi demoniškas krikščioniškos praktikos atspindys, populiarus prietaras.
Pirmame ir antrame mūsų eros amžiuje kai kurie Romos rašytojai, pažodžiui interpretuodami eucharistijos ritualą, įrodinėjo, kad krikščionys geria Jėzaus kraują bei valgo jo kūną tiesiogine to žodžio prasme. Buvo manoma, kad krikščionys įvaikina pamestus kūdikius tam, kad juos aukotų per tokias apeigas.
Mito kelias per Europą
Kraujo praliejimo ir jo vartojimo ritualuose mitas aprašytas dar iki krikščionybės atsiradimo, helenistinėje Graikijoje. Ankstyviausias žinomas viduramžiškas mitas paminėtas 1144 m. Anglijoje. Šis mitas turi įvairių versijų, tačiau bendrai skamba maždaug taip: žydai pagrobė krikščionį vaiką, Vilijamą iš Norvičo, jį nukankino ir nukryžiavo, taip neva pakartodami Jėzaus nukryžiavimą. Tokie ir panašūs siužetai, kaltinantys žydus nebūtais dalykais, plačiai pasklido po Europą.
Plisdamas Europoje mitas kito. Taip pat buvo įvesti draudimai platinti šį mitą ir net nustatytos baudos už draudimo nepaisymą. Pavyzdžiui, 1388 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Brastos (dab. Brest, Baltarusija) žydams suteiktoje Vytauto Didžiojo privilegijoje, remiantis popiežių bulėmis ir pasaulietinių Europos valdovų sprendimais, buvo uždrausta kaltinti žydus krikščionių kraujo vartojimu.
Plintančio mito siužetuose atsirado daugiau bauginančių detalių ir paaiškinimų, kam žydai neva naudoja krikščionių kraują. Plačiausiai Europoje prigijęs paaiškinimas, kam ir kokiose religinėse apeigose žydai naudoja kraują - tai įsivaizdavimas, kad krikščionių kraują žydai deda į macus, neraugintos duonos paplotėlius kepamus pesacho šventės metu. Pirminė idėja, kad tariamai žydai siekia atkartoti Jėzaus nukryžiavimą, buvo susieta su kraujo išgavimo ir panaudojimo siužetu, nes [pesachas] ir Šv. Tik čia šis mitas įgavo savitų bruožų.
Yra du pagrindiniai skirtumai, abu neįprasti. Pirma, nuo XII iki XVI a. visoje buvusioje Romos imperijoje vyko ritualinių žmogžudysčių procesai, o Lenkijos-Lietuvos valstybėje - ne, čia jie, kaip vėlyvas reiškinys, atsirado tik XVI a. Intensyviausiu kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis periodu čia tapo XVII-XVIII amžiai. Tai sutampa su kontrreformacija ir leidžia daryti prielaidą, kad tie procesai kartais yra tarsi antiprotestantiški, netiesiogiai reiškiantys pasipriešinimą protestantizmui, susiję su jėzuitų veikla Lenkijoje. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išsiskyrė dar ir tuo, kad dažnai kaltinimus skatindavo aukšti valstybės ir bažnyčios pareigūnai, vyskupai, arkivyskupai. Galbūt dėl kontrreformacijos, noro kontroliuoti ir skatinti pamaldumą, atgrasinti nuo erezijos.
Pasakojimų apie įsivaizduojamą keistą žydų elgesį su nežydais būta jau antikos pasaulyje. Vienas pirmųjų tokią istoriją papasakojo filosofas Demokritas. Žydų veikimas taip pat dangstomas kitų, galingesnių už juos sprendimais, esą „žydų tauta buvo naudojamasi tarsi keitimo korta, kaip atpirkimo ožiu, kaip priedanga, trukdančia žmonėms atkreipti dėmesį į tuos, kurie „žaidžia savo žaidimus“.
Simono Kerelio istorija
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokią istoriją platesnei auditorijai pristatė Petras Skarga - teologas ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ (1577) jis papasakojo apie nukankintą septynmetį berniuką Simoną Kerelį iš Vilniaus. Bernardinai jau 1623 m. berniuką vadino palaimintuoju, o Vilniuje tuo metu ėmė formuotis jo garbinimo kultas. Vilniečiai rūpinosi Simono relikvijomis, prie jo palaikų žmonės ateidavo melsti malonių, atnešdavo votų. Apie žydų nužudytą berniuką skaitome ir istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ (1650): „Lietuvių kilmės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas. 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, negana to, dar kankintas varant rakštis po rankų ir kojų nagais. Palaidotas Vilniuje, tėvų bernardinų bažnyčioje.
Apie vilnietį Simoną žinome nedaug. Daugeliu detalių jo istorija sutapo su pasakojimu apie kitą Simoną - italą iš Tridento miesto (dabar Trentas). Pasak legendų, abiejų berniukų kūnuose rasta tiek pat durtinių žaizdų - po 170. Tiesa, italas mirė geru šimtu metų anksčiau (1475), o jo relikvijos buvo demonstruojamos Pirmojo Tridento susirinkimo (1545-1563) dalyviams. Rašydamas apie vilnietį berniuką autoritetingasis jėzuitas P. Skarga nukrypo nuo nustatytos tvarkos. Katalikų Bažnyčia dar viduramžiais atmetė kaltinimus žydams esą jie naudoja krikščionių vaikų kraują. Tokie įtarimai laikyti nepagrįstais, todėl Bažnyčia draudė sieti žydus su ritualinėmis krikščionių žmogžudystėmis.
Taip pat verta paminėti, kad XVIII a. antrojoje pusėje gyvenęs apsikrikštijęs Brastos rabinas Janas Serafinavičius net suskaičiavo LDK žydų apeigoms tariamai reikalingo kraujo kiekius.
Komentarai internete ir šiuolaikinis antisemitizmas
Internete vis dar galima rasti komentarų, skleidžiančių antisemitinius mitus. Pavyzdžiui, viename portale buvo parašytas komentaras, kuriame asmuo tvirtino, kad būdamas vaikas vos nepateko į žydų macus. Komentaro autorius žydus ne tik įžeidinėja, bet ir sąmoningai šmeižia, taigi kaltina sunkiu nusikaltimu - pasikėsinimu nužudyti vykdant judėjišką religinį ritualą.
Manau, kad priešiškumas yra nepalyginti mažesnis, tačiau truputėlį pakeitęs savo formą. Šiandien antisemitizmas egzistuoja be žydų, t. y. Prie Jūros upės įsikūrusi Tauragė nuo seno buvo tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Tauragė minima nuo XVI a. pr., kuomet čia pastatyta bažnyčia, o tai reiškė čia buvus gyvenvietę. Pasienis su Prūsija sąlygojo tai, jog nuo 1567 m. Tauragėje veikė karališkoji muitinė, žinoma, jog ją nuomojosi žydai. Pavienės žydų šeimos įsikuria gana anksti, pavyzdžiui, 1653 m. sudarytame Tauragės inventoriuje nurodoma miestelyje buvus 4 žydų kiemus. Nepaisant to, organizuota žydų bendruomenė Tauragėje susiformuoja maždaug tik nuo XVIII a. vidurio.
XX a. 4 deš. nacistinėje Vokietijoje suintensyvėjusios antižydiškos nuotaikos 1936 m. Tauragėje išsirutuliojo į antisemitinius neramumus ir žydų apkaltinimą ritualine žmogžudyste. Išpuoliai peraugo į fizinius žydų užpuolimus ir jų turto sugadinimą, tuomet buvo suimta net 50 kaltininkų, dalyvavusių išpuolyje prieš bendramiestiečius žydus.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą 1939 m. surašymo duomenimis, Tauragėje gyveno 10 561 gyventojas, o iš jų - apie 4000 žydų. Pirmoji sovietinė okupacija, turto nacionalizacija ir ,,buržuazinių piliečių” trėmimai į Sibirą vienareikšmiškai palietė ir Tauragės žydus: iš Tauragės ištremta net 17 žydų šeimų, iš viso 58 žmonės. Tarp jų ir žymiojo milijardieriaus, Rusijos oligarcho, Romano Abramovičiaus seneliai. 1941 m. birželį nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, o SSRS kariams traukiantis, Tauragė buvo vienas pirmųjų nacių užimtų ir subombarduotų miestų.
Antrasis pasaulinis karas ir bombardavimai praktiškai nušlavė senąją Tauragę - nukentėjo net 80 proc. miesto.
10 nerimą keliančių ritualinių žudynių ir aukų per visą istoriją
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir žydų bendruomenė
Vilniaus universiteto istorikė dr. Jurgita Verbickienė teigia, kad tik tarpukariu galima kalbėti ne apie žydus Lietuvoje, apie Lietuvos žydus, tapusius Lietuvos Respublikos tautine mažuma. Ar Lietuva čia gyvenusiai žydų bendruomenei buvo tik teritorija, ar ir sudedamoji jų kultūros bei tapatybės dalis? Sudėtinga pasakyti, ar LDK mentališkai kažką reiškė Lietuvos žydų bendruomenei. Tačiau dokumentuose galime aptikti įrodymų, kad LDK žydai save mato kaip atskirą vienį ir skiria, tarkim, nuo Lenkijos žydų. Vėliau skirtis tolydžio didėjo. XIX a. Lietuvos žydai iš Lenkijos žydų tapo Rusijos žydais. Taip, tarpukariu žydai tampa Lietuvos Respublikos tautine mažuma, Lietuvos Respublikos piliečiais, o tai keičia bendruomenės statusą.
Daugeliui atrodo, kad LDK visuomenė buvo tolerantiška ir kitoms tautoms, ne tik žydams. Idėja apie LDK, kaip itin pakančią visuomenę, yra susijusi su tuo, kad LDK suvokiama kaip daugiakonfesinė, daugiakultūrė valstybė, ir visiškai nesvarstoma apie tai, kad sambūvis nebūtinai yra vien tik pozityvus, jis gali būti visoks: tiek pozityvus, tiek negatyvus. LDK iš esmės buvo krikščioniška valstybė, todėl, pritapusi prie krikščioniškos Vakarų civilizacijos, priėmė visas jos teigiamybes ir neigiamybes. Taigi antijudaizmas yra vienas iš krikščioniškos civilizacijos požymių, susiformavęs dėl tam tikrų Šventojo Rašto vietų interpretacijų.
LDK sklidusios istorijos detaliai apibūdina aukai padarytas žaizdas, o nuo XVIII a. pabaigos (kur kas vėliau negu likusioje Europoje) kalba apie krikščionių kraujo poreikį: esą žydai deda jo į macus - neraugintos duonos paplotėlius, kepamus prieš Pesach. Viduramžių medikai ir magiškų ritualų šalininkai išties laikėsi nuomonės, kad nekalto berniuko kraujas turi ypatingų galių.
| Regionas | Laikotarpis |
|---|---|
| Romos imperija | XII-XVI a. |
| Lenkijos-Lietuvos valstybė | Nuo XVI a. (intensyviausiai XVII-XVIII a.) |
