Nors Galinos Dauguvietytės su mumis nebėra jau dvejus metus - ji išėjo 2015 m. spalio 8 d. - jos atmintis gyva jos gerbėjų širdyse. Šiemet jai būtų sukakę 91-eri. I. Liutkevičienės rengiami vakarai, skirti G. Dauguvietytės atminimui, vis dar pritraukia daugybę šios spalvingos asmenybės gerbėjų, o knyga apie ją sulaukė jau trijų leidimų.
Galina pasikviesdavo mane į svečius kelis kartus per metus. Nors viešai pasakodavo mėgstanti tik baltąją arbatą, mes dažniausiai gurkšnodavome brendį, valgydavome pyragą „Naujiena“ arba riebų sviestinį vyniotinį, ledų, gerdavome ką tik sumaltų pupelių kavą - tai būdavo firminis jos vaišių meniu. Nors išgerdavome brendžio, bet ji dažnai sakydavo: „Dabar jau atpratau gerti, man nebeskanu, o seniau, būdavo, pageriu ir noriu dar, tik padavaj.“
Kartą ji gavo dovanų 4,5 litro viskio butelį iš kažkurio „Vilniaus prekybos“ savininko. Sakė, tai buvusi diena, kai Vilniuje buvo atidarytas prekybos centras „Akropolis“. Palenkusi didžiulį butelį, pripylė viskio į mažesnį ir mudvi jį ragavome vis prisimindamos geradarį, kuris parinko labai vykusį dovaną Dauguvietytei. Tokios dovanos jai patikdavo daug labiau negu gėlės, su kuriomis tenka vargti - kirpti kotus, merkti į vonią, keisti vazose vandenį.
Kai kurios su Galina praleistos akimirkos buvo iš tiesų žavingos - pilnos improvizacijos, ekspromto, kažkokio žodžiais nenusakomo bendrumo. Tokiomis akimirkomis, rodės, išbučiuotum Galiną už tą nuostabią būseną, kai sėdi su žmogumi visiškai atsipalaidavęs, vienodai jauti situaciją, labai tiksliai vienas kitą supranti ir pagauni kiekvieną niuansą. Stipriųjų gėrimų išprovokuoto atvirumo akimirkomis ne kartą yra apgailestavusi dėl neįvykusių meilės nuotykių: „Gailiuosi, kad jaunystėje per didelė spyna buvau. Ak, kaip dabar gailiuosi praleistų progų! Atrodydavo - Dieve, kaip gerai būtų pasiglamonėti. Bet ne, negalima, dar per mažai įsimylėjusi. Galima būdavo po kokių devynių mėnesių. Toks lyg įsimylėjimo nėštumo laikotarpis. Išnešioji įsimylėjimą ir jau gali. O kai gali, žiūrėk, jau ir nebenori.“
Dažnai pasakojo apie savo karštą meilę Avantiūristui, dėl kurio buvo pametusi galvą ir iššvaistė su juo tiek pinigų, kad mamai, norint padengti jos skolas, teko parduoti vertingus Mstislavo Dobužinskio paveikslus. Bet užtat kaip smagu būdavę skrieti su juo motociklu per Lietuvos vieškelius ir pievas! „Durnė, kokia aš durnė buvau“, - sakydavo ji, bet sakydavo taip, kad aš taip ir nesuprasdavau - gailisi ji ar džiaugiasi, kad teko išgyventi tokią gaivališką meilę.
Kuo daugiau su Galina bendravome, tuo geriau perpratau jos charakterį: ji dėl nieko nesigraužė ir nesigailėjo. Blogos patirtys praeidavo tarsi pro šalį. Ji neleisdavo sau susirgti „chandra“. Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių - nesilankė niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, prisimindavo tik linksmas ir juokingas su jais susijusias akimirkas, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis. Visada jausdavosi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi.
Iš Lietuvos dainininkų jai patiko Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Nelė Paltinienė. Iš rašytojų nemėgo Filomenos Taunytės, su kuria savo knygomis varžėsi dėl populiarumo, abiejų knygas leido ta pati leidykla, tad kartkartėm jos susitikdavo. Ji kritikuodavo F. Taunytės figūrą, juokdavosi iš jos propaguojamo sveiko gyvenimo būdo. „Ar rūkysi, ar nerūkysi - vis tiek mirsi“, - baigdavo pokalbį apie daktarės knygas ir pasiūlymus, kaip ilgiau išsaugoti sveikatą.
Iš pasaulio šalių dievino (taip, dievino - kitokių emocijų nebūdavo: Galina arba dievino, arba nekentė, sakydavo, kad tai nulis, vidurio jos apibūdinimuose nesulaukdavo niekas) Vokietiją - už švarą, tvarką, kur net karo metu po bombardavimų jau kitą dieną visi gaudavo pranešimus, kurioje vietoje bus dalijamas maisto davinys pagal korteles. Yra net minėjusi - jei jau tektų priverstinai emigruoti, rinktųsi tik Vokietiją.
Po poros dienų Galina pasikviečia mane į namus. „Atsisveikinsime su Jurgiu. Išgersime“, - sako ji man. Neįsivaizduoju, kaip mes atsisveikinsime su kremuotu Jurgiu (Jurgis Nikolajevas buvo G. Dauguvietytės vyras - red. past.) miegamajame. Viešnagės laiką paskyrė Galina: taip būdavo per visą mūsų bendravimo laiką - viskas, ką galėdavau, norėdama jį pakoreguoti - tai pasiteisinti darbu. Jei darbas, tai šventa. Visos kitos priežastys jos nedomino. Taigi laiką atsisveikinti su Jurgiu prie taurelės virtuvėje paskyrė Galina. Čia virė šeimyninės aistros, bet, kaip supratau iš pasakojimų, dažniau ne tarp sutuoktinių, o tarp mamos ir dukros.
Ko nunešti? Gėlių? Svarsčiau, kol galiausiai apsisprendžiau eiti be nieko. Skintų gėlių Galina nemėgsta, nes jas reikia prižiūrėti, keisti vandenį. Be to, sakydavo, kad jos jai asocijuojasi su laidotuvėmis. Taip, Jurgis, bet ji jo nelaidoja, pelenus laiko namie, kol pati mirs. Tad pasakykite man: tai laidotuvės ar ne? Nusprendžiu nedirginti jos jokiomis detalėmis. Be to, atrodo, kad jie ir toliau abu gyvena V. Štai ir įžymusis Vilniaus daugiabutis, kuriame po karo gyveno ir dabar gyvena nemažai garsių Lietuvos meno žmonių. Čia visą laiką, daugiau negu keturis dešimtmečius, susituokę gyveno ir Galina su Jurgiu. Kol buvo gyva, kartu gyveno ir Galinos motina aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė. Skydas tarp besivaidijančių moterų pradžioje būdavo režisierius Borisas Dauguvietis, o vėliau - Jurgis. Šiuose namuose Galinos mama įširdusi ne kartą dukrai yra sakiusi: „Kai numirsiu, nedrįsk artintis. Mane Jurgelis palaidos.“ Švelniai tariant, mama ir dukra nemėgo viena kitos. Bute, kuriame daug dešimtmečių griaudėjo Galinos juokas, kunkuliavo jausmų ir aistrų katilas, dabar tylu. Galina liko vienintelė šio legendinio buto gyventoja.
Spaudžiu durų skambutį. Rodos, spustelėjau delikačiai, bet pasigirdo čaižus zzzzzzzzzzzz. Girdžiu, kaip Galina artėja prie durų, praveria jas. Iš karto pastebiu, koks išblyškęs, lyg kreida nuteptas jos veidas. Jaučiuosi kaip tada, kai susitikom pirmą kartą, nes tai ir yra pirmas kartas po to, kai Galina liko be Jurgio. Apsikabiname. „Einam pas Jurgį“, - sako man Galina. Veda į miegamąjį. Ten, kur ir sakė, „tumbočkėje“ prie lovos, kurioje miegodavo Jurgis, dabar stovi urna su jo pelenais. Ant spintelės dega žvakutė. „Einam pas Jurgį“, - sako man Galina. Veda į miegamąjį.
Draugų svarba, toksiški draugai | D. Ražauskas apie tikrą draugystę
Gal tai sutapo, bet po Jurgio mirties Galina, visą laiką buvusi geležinės sveikatos, niekuo nesiskundusi, gal tik nemiga, ir kas vakarą gėrusi migdomuosius, pradėjo ir fiziškai blogiau jaustis. Trumpai teko gydytis Onkologijos institute. Dar po kurio laiko Galiną ištiko infarktas. „Dvi naktis gulėjau su Justinu Marcinkevičiumi“, - pasakojo ji telefonu iš ligoninės. Sutapimas - reanimacijoje tuo pačiu metu buvo gydomas ir poetas.
Galina man pasakodavo daug smulkmenų - ne tik kaip miegojusi, ką galvojusi vienu ar kitu klausimu, į kokią radijo laidą skambinusi pareikšti savo nuomonę, bet ir apie kai kurių gerbėjų skambučius, kurių daugėjo su kiekviena nauja knyga. Vieną dieną ją nustebino ankstyvas skambutis - telefonas suskambo po šešių ryto, kai tai sau gali leisti tik artimas žmogus, ištikus didelei nelaimei. Tąkart Galinos kaimynės vyras buvo prie mirties, tad pamanė - gal jis numirė.
Monologas truko penkiolika minučių. Galina tuomet prisiminė sovietmetį, kai Dauguviečių vienkiemį prižiūrėjo dvi šeimos. Koks grožis, kiek gėlių, kokia tvarka - kiekvienas takelis smėliuku nubarstytas. Jokių girtuoklysčių. „Prieškaryje mes apie tokias bažnyčias nieko negirdėjome. Dar girdėjau apie masonus, bet jokių Jehovos liudytojų nei „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios nebuvo arba aš negirdėjau apie tokias. „Aušros“ gimnazijoje būdavo dėstoma katalikų tikyba, o pas mus, evangelikus reformatus, tuo metu ateidavo mūsų pastorius. Tada ir pasakė mano klasiokas Kvederavičius humorą apie tris karalius. Kai pastorius jo per pamoką paklausė: „Ką pamatė trys karaliai atėję į mišką?“ - šis atsakė: „Medžius.“ Tuo labai užrūstinęs pastorių ir šis jam rėžęs: „Sėsk, tu, mėšlo krūva.“ Pas žydus ateidavo rabinas. Kiekvieni turėjome savo tikėjimą.
Pilkos pelytės gyvenimas Galinai netiko net sulaukus pensijos. Kai mudvi susitikome, jos darbai jau seniai buvo praeityje, visų pamiršti, niekas nieko apie tai nekalbėjo. Visuomenei nebuvo pažįstama ar įdomi ir pati Galina, kol leidykla, kurios tikslas ir yra ieškoti įdomių autorių, nepasiūlė rašyti prisiminimų knygos. Ir tada ištiko populiarumo cunamis. Nuo tada jos gyvenimas pasikeitė, pasikeitė ir Galina. Dešimt metų ji su malonumu nardė savo knygų sukelto populiarumo bangose, tapo žiniasklaidos labiausiai geidžiama eksperte visais klausimais - nuo sekso iki politikos, nuo sporto iki maisto, nuo sveikos gyvensenos iki knygų, nuo socialinių reiškinių iki asmenybių vertinimo. Žmonės lyg užburti skaitė, klausėsi, juokėsi, pritarė ir norėjo dar. Dar Galinos Dauguvietytės minčių, kurios tarsi slypėjo kiekvieno viduje, bet niekas garsiai neišdrįsdavo jų ištarti.
Lietuvos vyrus ji vadino Bezdonių dendžiais, merginas bardavo už tai, kad jos, apsimovusios kelnaites su juostele per užpakalį, šiais laikais tik ir dairosi senų, plikų senių su storomis piniginėmis ir už pinigus parduoda savo jaunystę, kuri niekada nebegrįš ir bus paaukota senam pirdylai. Bardavosi už tai, kad dabar vos susitikę vyras ir moteris plėšia vienas nuo kito drabužius ir virsta į lovą, o moteris per lytinį aktą dar ir šaukia lyg skerdžiama kiaulė.
Paskutinis linksmas mūsų pokalbis telefonu buvo prasidėjus įvykiams Kryme. Galina, moteris, kuria aš kadaise, kaip ir dauguma jūsų, žavėjausi ir žmogiškai mylėjau ir kuri kažkada mylėjo mane, išskrido. Pokalbių jos mėlynojoje virtuvėje metu buvome sutarusios, kad išskridusi ji mane sapne aplankys. O žemėje, nuošaliame Dauguviečių vienkiemyje, Galina kiekvieną pavasarį pražys geltonu forsitijos krūmu.
Su šviesaus atminimo dainininke atsisveikinsime š.m. birželio 23 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (Maironio g. 10) nuo 9 iki 12 valandos. 12 valandą už velionę bus aukojamos šv. Mišios, o po jų palydėsime į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. Artimieji prašo maldos ir balto gėlės žiedo. Tikrai nėra būtina nešti vainikus. Būkime arti ir žinokime, kad visa, kas tikra, lieka amžiams.
Nelly Paltinienė (mergautinė pavardė Etevičiūtė) gimė 1929 02 16 Lenkijos miestelyje Minske, netoli Varšuvos. Vaikystėje tapo našlaite, kai SS sušaudė jos pamotę, žydų kilmės moterį Emą, kuri buvo tikra jos širdies mama. Pokario metais Nelly ištekėjo ir išvyko į Klaipėdą, kur maždaug 1950-aisiais pradėjo groti gitara Aurelijos Daunorienės vadovaujamame orkestre. Nuo 1951 m. tapo šio orkestro vokaliste, atlikdavo operų ir operečių arijas, miuziklų ištraukas, romansus, neapolietiškas dainas. 1960 m. pradėjo dainuoti maestro Arvydo Paltino vadovaujamame ansamblyje „Kopų balsai“. Iki 1967 m. Lietuvos publikai buvo žinoma kaip Nelly Klimenko (pagal pirmojo vyro pavardę). Pirmoji santuoka greitai iširo, Nelly ištekėjo už ansamblio vadovo A. 1967 m. ansamblyje „Kopų balsai“ susikūrė Nelly Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko vokalinis duetas, kuris vėliau agentūros „Factum“ buvo pripažintas ilgiausiai Lietuvos scenoje dainavusiu duetu (1967-2007 m.). 1967 m. Nelly Paltinienė tapo festivalio „Kauno pavasaris“ laureate, tais pačiais metais vykusiame tarprespublikiniame konkurse paskelbta geriausia Baltijos šalių dainininke. 1968 m. konkurse „Vilniaus bokštai 68“ Nelly laimėjo diplomą, o 1969 m. buvo pripažinta Lenkų dainos konkurso Vilniuje laureate.
Estradiniame ansamblyje „Kopų balsai“ N. Paltinienė dainavo iki 1982 metų, kuomet su vyru, ansamblio vadovu A. Paltinu, išvyko gyventi į Vokietiją, nes Arvydo tėveliams reikėjo nuolatinės globos. 1982 - 1988 metais Nelly įrašai nebuvo transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją, jos solinės ir kartu su kitais atlikėjais išleistos plokštelės pašalintos iš prekybos LTSR teritorijoje. Tuo metu Nelly koncertavo (daugiausiai lietuvių išeivių bendruomenėms) JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dar iki išvykimo iš Lietuvos Nelly dainavo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, tuometėje VDR, Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. Gyvendama Vokietijoje ji ne tik koncertavo, bet ir aktyviai dalyvavo religinių bendruomenių gyvenime - giedojo Kelno Arkikatedroje bei Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Nuo 1989 m. Nelly Paltininienė vėl koncertavo ir Lietuvoje. Jos aktyvi koncertinė veikla truko iki 2015 metų. Agentūra „Factum“ dar 2009 metais ją pripažino ilgiausiai per visą Lietuvos sceninio meno istoriją dainavusia atlikėja (iš viso scenoje Nelly Paltinienė buvo 64 metus). 1989-2015 metų laikotarpiu, t.y. daugiau nei ketvirtį amžiaus, dainininkė ne tik koncertavo pačiose įvairiausiose Lietuvos salėse, bet ir aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, Lietuvos MBO šv. Nelly nuoširdumas ir šypsena niekuomet nebuvo duoklė sceniniam įvaizdžiui - tai jos sielos atspindys.
Per savo nepaprastai turiningą kūrybinį kelią Nelly Paltinienė įrašė dešimtis dainų LRT radijo studijoje, kartu su įvairiais režisieriais sukūrė šimtus klipų LRT televizijoje. Kaip solistė ir kartu su ansambliu „Kopų balsai“ įrašė devynias vinilo plokšteles, viena ir kartu su savo ilgamečiu scenos partneriu Eugenijumi Ivanausku išleido 22 garsajuostes bei 15 kompaktinių plokštelių. 2003 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Nelly Paltinienę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Tais pačiais metais jai buvo paskirta A. Šabaniausko vardo premija už viso gyvenimo kūrybą. 2011 m. Ji visuomet išliks mūsų širdyse kaip šviesos ir nepaliaujamo tikėjimo gėriu liudytoja. Jos patirti išbandymai nesužlugdė, bet paskatino dalytis savo talento dovanomis su visais, kurie taip stokoja vilties ir atjautos.
Informacija pateikta pagal 2012 m. leidyklos „Žara“ išleistą knygą „Nelly. Ačiū, kad esate kartu! Žemiau esanti juosta rodo surinktą paramos dalį. Skirtingai nei daugelis kitų žiniasklaidos priemonių, „Bernardinai.lt“ neturi turtingų savininkų, užsienio fondų ar politinių užtarėjų. Mūsų modelis kitoks - mes priklausome tik savo skaitytojams. Tai reiškia, kad mūsų redakcija negali būti nupirkta ar paversta kieno nors ruporu. Mūsų misija - laisva, krikščioniškomis vertybėmis grįsta žurnalistika ir atviras turinys visiems. Turinys be sienų: mes neturime užrakintų ir tik prenumeratoriams prieinamų straipsnių (angl. paywall).
| Vardas Pavardė | Amžius | Veikla |
|---|---|---|
| Galina Dauguvietytė | 89 (gyva būtų) | Rašytoja, visuomenės veikėja |
| Jurgis Nikolajevas | Nesužinota | Galinos Dauguvietytės vyras |
| Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė | Nesužinota | Aktorė, Galinos Dauguvietytės motina |
| Nelly Paltinienė | 83 (gyva būtų) | Dainininkė |
