Infekcinė mononukleozė - tai ūminė virusinė infekcija, sukeliama Epšteino-Baro viruso (EBV). Ši liga dažniausiai pasireiškia vaikams ir jaunimui. Dažnai ji vadinama „bučinių liga“, nes pagrindinis jos plitimo būdas yra per seiles, tad užsikrečiama artimo kontakto metu: kosint, čiaudint, naudojantis tais pačiais indais ar bučiuojantis. Virusai plinta ligoniui kalbant, čiaudint, kosint. Epštein-Bar virusai plačiai paplitę visame pasaulyje - apie 90-95 proc. pasaulio žmonių yra užsikrėtę šiais virusais.
Inkubacinis, arba tylusis, ligos laikotarpis trunka 2-5 savaites, kartais net 4-6 savaites. Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, apetito stoka, šaltkrėčiu, raumenų skausmais. Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo” kaulus. Karščiuojama nuo 2-7 iki 20 dienų, temperatūra kelias dienas gali būti aukšta, vėliau nukrinta ir aukščiau 38°C nepakyla. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Klasikinė ligos pradžia - karščiavimas, gerklės skausmas ir įvairių sričių limfmazgių padidėjimas. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, limfmazgių padidėjimas. Gerklė ir tonzilės būna paraudę, ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Taip pat gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Apie 5 proc. pacientų stebimas smulkus bėrimas. Pusei pacientų nustatoma padidėjusi blužnis, gali būti padidėjusios kepenys. Daliai pacientų atsiranda vokų paburkimas. Kai kuriems pacientams gali pagelsti oda ir gleivinės.
Iki 5 metų vaikams EBV infekcija dažniausiai nesukelia ligos simptomų arba sukelia kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Tačiau ji gali pasireikšti ir netipiniais simptomais, kaip, pavyzdžiui, irzlumas, pilvo skausmas dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir kt. Jei pirmą kartą EBV užsikrečiama paauglystėje ar jauniems suaugusiems asmenims (dažniausiai liga pasireiškia 15-25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35-50proc.) suserga infekcine mononukleoze.
Infekcinės mononukleozės metu virusas infekuoja seilių liaukų, ryklės epitelio ląsteles, B limfocitus. Kliniškai tai pasireiškia kaip tonzilitas, limfmazgių ir blužnies padidėjimas. Didžiąja dalimi dėl T limfocitų atsako kraujyje nustatomas padidėjęs bendras limfocitų skaičius, taip pat randami netipiniai limfocitai. Epšteino-Baro virusu infekuoti B limfocitai transformuojasi į plazmocitus, o jie gamina vadinamus heterofilinius antikūnius.
Liga diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir laboratorinių tyrimų duomenimis. Bendrame kraujo tyrime nustatomas padidėjęs leukocitų skaičius, iš jų limfocitai sudaro >50 proc. Ligai būdinga, kad mikroskopinio tyrimo metu nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) kraujyje (10 proc. ar daugiau). Nemažai daliai pacientų, sergančių infekcine mononukleoze, nustatomi kepenų veiklos pakitimai: gali neryškiai būti padidėję kepenų fermentai, rečiau nustatomas padidėjęs bilirubino kiekis kraujyje. Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnių radimas kraujyje (Paulo-Bunelio /heterohemagliutinacijos reakcija). Tačiau ligos pradžioje, taip pat mažiems vaikams, heterofiliniai antikūniai dažnai yra nenustatomi. Apie 3-4 ligos savaitę heterofiliniai antikūniai nustatomi 80-90 proc. pacientų. Jei heterofiliniai antikūniai nenustatomi, o kliniškai įtariama mononukleozė, tuomet gali būti atliekami testai, kurių metu kraujyje nustatinėjami specifiniai antikūniai prieš Epštein- Baro viruso antigenus (pvz.: anti-EA, anti-ABNA antikūnai, anti-VCA IgM ar IgG ar kt.).
Ar mononukleozė gali kartotis?
Mononukleozė, dažnai vadinama „kissing disease“, dažniausiai pasireiškia tik vieną kartą gyvenime. Po persirgimo EBV virusas kūne išlieka neaktyvus - tai vadinama latentine infekcija. Kol virusas „miega“, organizmas atpažįsta jį kaip priešą ir nuolat gamina apsauginius antikūnus. Jie apsaugo nuo žymesnio pakartotinio susirgimo, tačiau esant susilpnėjusiam imunitetui ar stipriam stresui, virusas gali trumpam suaktyvėti. Didžiajai daliai žmonių ši liga pasireiškia tik kartą. Nors tai - labai retais atvejai, infekcija gali suaktyvėti vėl. Persirgus mononukleoze, žmogaus imuninė sistema sukuria apsaugą nuo viruso, tad pakartotinai užsikrėsti neįmanoma. Net ir vėl susidūrus su EBV plitimu, ligos simptomai dažniausiai negrįžta, nes imunitetas stipriai apsaugo nuo naujos infekcijos.
Tačiau, nors retai, liga gali atsinaujinti. Kylant pasikartojimui, simptomai gali nebūti tokie ryškūs kaip pirmą kartą, bet virusas vėl tampa užkrečiamas aplinkiniams. Didžiausia pasikartojimo rizika kyla žmonėms su nusilpusią imunine sistema - pavyzdžiui, po organų persodinimo ar sergantiems lėtinėmis imuninėmis ligomis. Pavojus didesnis ir nėščiosioms, kurių organizmo gynyba natūraliai susilpnėja. Susilpnėjusi apsauga leidžia virusui vėl aktyvuotis, nes šiuo atveju organizmui sunkiau užkirsti jam kelią.
Infekcinės mononukleozės simptomai retai trunka ilgiau nei 4 mėnesius, jeigu užsitęsia ilgiau nei 6 mėnesius, ji vadinama lėtine EBV infekcija. Tai būklė, kuri reiškiasi nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, įvairių kūno vietų skausmais ir tęsiasi 6 mėnesius ar ilgiau. Esant šiam sindromui ryškiai sumažėja žmogaus fizinis ir socialinis aktyvumas. Kai kurie mokslininkai viena priežasčių laiko herpesvirusų infekciją (pvz., nustatyta, kad lėtinio nuovargio sindromas dažnai atsiranda persirgus infekcine mononukleoze). Virusas iš sergančio organizmo gali būti išskiriamas dar 18 mėnesių po ūmios ligos. Tai paaiškina, kodėl liga nepagydoma per vieną savaitę. Lėtinio nuovargio sindromas gali kartotis, ypač negydytiems.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Jeigu vaikas karščiuoja ilgiau nei 10 dienų, skundžiasi stipriu gerklės skausmu, yra labai silpnas, padidėję limfmazgiai - būtina kreiptis į gydytoją. Susidūrus su stipriu nuovargiu, gerklės ar kūno skausmais, verta ieškoti medicininės pagalbos, ypač jei šie simptomai pasikartoja po buvusios mononukleozės infekcijos. Nebūtinai tai reiškia, kad liga grįžo - labai tikėtina, kad apie save primena kita infekcija ar problema, todėl tik gydytojas gali padėti tiksliai nustatyti diagnozę.
Specifinio gydymo ar vakcinos nuo infekcinės mononukleozės nėra. Skiriamas simptominis gydymas: vaistai nuo karščiavimo, skysčių terapija, esant komplikacijoms - antibiotikai ar, labai retais atvejais, kortikosteroidai. Svarbu gerti pakankamai daug skysčių, ilsėtis, skalauti gerklę, stipriam skausmui ir aukštai temperatūrai mažinti galima išgerti Paracetamolio ar Ibuprofeno. Kartais, kai ligos eiga sunki, gydytojas gali skirti prednizolono. Esant anginai su apnašomis, skiriami antibiotikai (pvz.: Penicilinas). Paskyrus Ampiciliną ar Amoksiciliną, 90 proc. pacientų po 5-9 dienų atsiranda bėrimas, kuris neretai gali būti supainiuojamas su alergija penicilinams, todėl Amoksicilinas ir Ampicilinas neturėtų būti skiriami įtariant ar nustačius infekcinę mononukleozę.
Bent mėnesį po ligos rekomenduojama vengti fizinio krūvio dėl galimo padidėjusios blužnies traumavimo. Sergantysis virusą gali perduoti kol yra ligos simptomų ir dar keletą savaičių ar net mėnesių po jos. Kad apsisaugoti nuo EBV infekcijos, reikia vengti artimo kontakto su sergančiu žmogumi, taip pat svarbu higienos laikymasis. Kadangi daliai žmonių, kurie infekuoti EBV, jis nesukelia jokių simptomų, tačiau gali būti užkrečiamas, todėl pilnai apsisaugoti nuo šio sukėlėjo yra sunku.
Mononukleozė ir Epšteino-Baro virusas. Ar juo serga visi?
Klaipėdos universiteto ligoninėje atliekami hematologiniai, biocheminiai, serologiniai tyrimai bei molekulinės laboratorijos PGR testai. Tai leidžia greitai ir tiksliai nustatyti diagnozę.
