Vaikystė - tai ne tik biologinė, bet ir socialinė kategorija. Ji formavosi istoriniame kontekste, keičiantis visuomenės normoms, vertybėms ir komunikacijos priemonėms. Šiandien, technologijų dėka, vaikystės samprata vėl išgyvena transformacijas.
Vaikystė kaip socialinis konstruktas
Argumentuoti pradėsiu konstatuodamas, kad vaikystė yra visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija. Mūsų genuose nerasime informacijos apie tai, kas yra vaikas, o kas ne, o ir išlikimo dėsniai nereikalauja atskirti suaugusiųjų ir vaikų pasaulių. Jei žodžiu „vaikai“ apibūdintume tam tikrą žmonių tarp septynerių ir, sakykim, septyniolikos metų kategoriją, reikalaujančią atitinkamo auklėjimo, mokymo ir globos, tuomet galima būtų pateikti daugybę įrodymų, kad „vaikų“ esama tik kokius keturis šimtus metų. O jei žodį „vaikai“ vartosime plačiąja prasme, kuria jis paprastai suvokiamas, tai „vaikystės“ sąvokai bus tik koks šimtas penkiasdešimt metų. Galima pateikti tokį pavyzdį: aštuonioliktame amžiuje nebuvo papročio švęsti vaiko gimtadienį, o ir įprotis tiksliai nurodyti jo amžių yra gana naujas, ne senesnu kaip dviejų šimtų metų. Ir dar vienas svarbus pavyzdys. Dar 1890 metais į aukštąsias klases Amerikoje buvo priimami tik septyni procentai jaunuolių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų.
Tačiau būtų neteisinga painioti socialinius faktus su socialinėmis idėjomis. Vaikystės idėja yra vienas didžiausių ir tikriausiai pats žmogiškiausias Renesanso atradimas. Šešioliktame amžiuje greta mokslo, nacionalinės valstybės bei religijos laisvės vaikystė susiformavo kaip socialinis principas ir psichologiškai sąlygota struktūra. Iki tol niekas nemanė, kad šešiamečiai ar septynmečiai vaikai kuo nors iš esmės skirtųsi nuo suaugusiųjų. Aišku, buvo pastebima, kad vaikai mažesni už suaugusiuosius, tačiau tai nesuteikdavo pirmiesiems kokio nors išskirtinumo, be to, nebuvo ir specialių įstaigų, kuriose vaikai būtų auklėjami ir lavinami. Iki šešiolikto amžiaus, pavyzdžiui, nebuvo knygų nei apie vaikų auginimą, nei apie motinystę. Dar vienas pavyzdys - laidotuvių procesijoje dalyvaudavo ir vaikai, nes niekam neatrodė reikalinga apsaugoti juos nuo mirties vaizdo. Niekam neateidavo į galvą išsaugoti vaiko atvaizdą, nesvarbu, ar tas vaikas po to būtų suaugęs, ar miręs dar mažas. Iki septyniolikto amžiaus šaltiniuose neužsimenama apie ypatingą vaikų šneką ir kalbėseną, o vėliau tokių nuorodų atsiranda daug. Pažiūrėję į vaikus, nutapytus XIII ar XIV amžiaus paveiksluose, pastebėsime, kad jie pavaizduoti kaip maži suaugusieji. Išskyrus mažą ūgį, nėra jokių išorinių požymių, kuriuos paprastai siejame su vaikyste, o paveiksluose vaikai niekada nevaizduojami vieni, atskirai nuo suaugusiųjų. Šie paveikslai visiškai tiksliai atspindi psichologinį ir socialinį vaikų suvokimą iki XVI amžiaus.
Istorikas J. H. Plumbas apie tai rašo: „Suprantama, kad vaikystė neegzistavo atskirame pasaulyje. Vaikai žaisdavo tokius pat žaidimus kaip suaugusieji, turėjo tokius pat žaislus, klausydavosi tų pačių pasakų. Suaugusieji ir vaikai gyveno kartu, neatskirti vieni nuo kitų. Brueghelio paveiksluose vaikai nešvankiose kaimo šventėse valgo ir geria kartu su suaugusiais - apsupti įkaušusių vyrų ir moterų, kurie akinami nežaboto geismo bando apsikabinti.“
Spaudos išradimo įtaka
Ne taip paprasta paaiškinti, kodėl taip buvo. Pirma, tai nurodo ir Barbara Tuchman - dauguma vaikų negyveno ilgai; vaikų mirtingumas buvo ypač didelis, ir tik nuo XIV amžiaus pabaigos vaikai apskritai minimi paskutinėje valioje ir testamentuose - tai rodo, kad nesitikėta, jog vaikai ilgai pragyvens šiame pasaulyje. Tikriausiai suaugusieji neskirdavo vaikams tiek emocijų, kurias mes laikome normaliomis. Be to, vaikai pirmiausia buvo vertinami jų ekonominio naudingumo aspektu, jų charakteris ir protas suaugusiuosius domino mažiau už darbo jėgą. Tačiau, mano manymu, pagrindinės priežasties, dėl kurios nebuvo vaikystės sąvokos, reikėtų ieškoti komunikacinėje viduramžių aplinkoje; kadangi dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir jiems nereikėjo šio sugebėjimo, gyvenime visapusiškai dalyvaujančiu suaugusiuoju vaikas tapdavo tą akimirką, kai išmokdavo kalbėti. Kadangi visiems svarbiausiems visuomeniniams darbams buvo reikalingas komunikavimas žodžiu, išlavėjęs gebėjimas kalbėti ir klausyti, paprastai pasiekiamas septintaisiais gyvenimo metais, buvo riba, skirianti vaikystę nuo suaugusiųjų pasaulio. Dėl to Katalikų Bažnyčia nusprendė, kad septynerių metų amžius, kai žmogus supranta blogio ir gėrio skirtumą, yra protinio subrendimo amžius. Todėl vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji, buvo baudžiami už vagystę arba žmogžudystę. Ir dėl to viduramžiais nebuvo nieko panašaus į pradinį mokymą, nes ten, kur sugebėjimą dalyvauti komunikacijoje lemia biologija, toks mokymas nereikalingas. Kitais žodžiais tariant, nebuvo pakopos tarp ankstyvo vaikystės ir suaugusio amžiaus, nes jos nereikėjo.
Tada įvyko šis tas neįprasta, ir dėl to pasikeitė ne tik religinis, ekonominis bei politinis Europos veidas, bet ir buvo iškelta modernioji vaikystės idėja. Turiu galvoje spausdinimo preso išradimą. O kadangi po keleto minučių kai kurie iš jūsų ims manyti, esą aš perdedu televizijos galią, tai norėčiau aiškiai konstatuoti, kad 1450 metais niekas net nenujautė, kad spausdinimo presas šitaip galingai paveiks visuomenę, kaip vėliau ir atsitiko. Kai Gutenbergas paskelbė galįs gaminti knygas „be nendrės, stiliaus ar plunksnos, o tik proporcingai ir harmoningai suderinęs spaudus ir literas“, jis nenujautė, kad šis atradimas sugriaus Katalikų Bažnyčios autoritetą. Martinas Lutheris nepraėjus nė aštuoniasdešimčiai metų iš tiesų pareiškė: kadangi Dievo žodis yra kiekvienuose namuose, tai krikščionims nebereikia, kad popiežius jį aiškintų. Skaitymo reikšmę po Gutenbergo išradimo iliustruoja dviejų sukčių Wiliamo ir Polio, 1605 metais bandžiusių apiplėšti Esekso grafo namus, byla. Jie buvo sugauti ir nuteisti. O nuosprendis, kurį priėmė vyresnybė, buvo toks: „Polis moka skaityti - tebūnie paženklintas įkaitintu metalu, Wiliamas nemoka skaityti - tebūnie pakartas“. Bausmė Poliui nebuvo labai švelni, tačiau jis vis dėlto liko gyvas, kadangi pasinaudojo vadinamąja „klerus privilegija“, - tai reiškė, kad jis gali perskaityti bent vieną angliškos Biblijos sakinį. O vien šis sugebėjimas pagal XVII amžiaus anglų teisę buvo pakankama priežastis nevesti į kartuves. Skaitytojas, matyt, pritars, kad nė vienas iš pasiūlymų, kaip sudominti žmogų skaitymu, negali lygintis su XVII amžiaus anglų metodu.
Kaip jau užsiminiau, vaikystė atsirado dėl to, kad ėmė plisti skaitymas ir rašymas. Išradus knygų spausdinimą Europos kultūra mažiau kaip per šimtmetį tapo skaitymo kultūra, ir tai naujai apibrėžė suaugusiojo sąvoką. Suaugusiu galėjo būti tik tas, kas mokėjo skaityti. O norint pradėti bendrauti su Dievu, suprantama, reikėjo sugebėti skaityti Bibliją. Norint užsiimti literatūra reikėjo skaityti romanus ir esė - abi šias literatūros formas iškėlė spausdinimo presas. Pirmųjų romanų autoriai - tokie, kaip Richardsonas ir Defoe, patys buvo spaudėjai. O seras Tomas Moore’as, rašydamas „Utopiją“, tam tikra prasme pirmąjį mokslinės fantastikos romaną, ranka rankon dirbo su spaudėju. Norint lavintis gamtos moksluose, nebūtinai reikėjo mokėti lotyniškai, nuo XVII amžiaus pradžios gamtamokslinius tekstus buvo galima skaityti ir savo gimtąja kalba. Lordo Fransio Bacono „Didysis mokslų atnaujinimas“ („The Advancement of Learning“), pasirodęs 1605 metais, buvo pirmasis mokslinis veikalas, kurį anglas galėjo skaityti angliškai. Šalia to, europiečiai iš naujo atrado tai, ką jau Platonas buvo pasakęs apie mokymąsi skaityti - kad geriausiai tai įveikiama jauname amžiuje. Kadangi skaitymas yra nesąmoningas refleksas, taip pat kaip ir atpažinimo procesas, įprotis turėtų būti suformuotas tokiame amžiaus tarpsnyje, kai smegenys ima „disponuoti“ šnekamąja kalba. XVI amžiuje tai reiškė, kad jauni žmonės, norint juos išmokyti skaityti arba, formuluojant kitaip, norint juos išmokyti atlikti suaugusiojo vaidmenį, turi būti atskirti nuo likusios bendruomenės. Iki išrandant spausdinimo presą vaikai tapdavo suaugusiais išmokę kalbėti, o tam kiekvienas žmogus užprogramuotas biologiškai. Išradus spausdinimo presą, vaikams teko mokytis būti suaugusiais įgyjant skaitymo ir rašymo įgūdžių, o tam žmonės biologiškai neužprogramuoti. Reikėjo steigti mokyklas. Viduramžiais tokio dalyko, kaip pradinis mokymas, nebuvo. Pavyzdžiui, 1480 metais visoje Anglijoje tebuvo 34 mokyklos. 1660-aisiais jų buvo daugiau nei 150 - po mokyklą kas dvidešimt kilometrų. Steigiant mokyklas jaunus žmones neišvengiamai imta vertinti kaip ypatingą kategoriją, kuri savo protu ir charakteriu skiriasi nuo suaugusiųjų. Kadangi mokykla turėjo rengti skaityti ir rašyti gebančius suaugusiuosius, jaunoji karta laikė ne mažais suaugusiaisiais, o kažkuo kitu - nesuformuotais arba neišsimokslinusiais suaugusiaisiais. Mokymasis mokykloje sutapatinamas su vaikyste. Trumpiau tariant, žmogaus vystymesi mes ėmėme įžvelgti pakopų seką, o vaikystė tarsi tiltas sujungė kūdikystę ir suaugusio žmogaus amžių.
Televizijos įtaka vaikystės nykimui
Mano manymu, visam tam netrukus ateis galas, bent jau Amerikoje. Baigsis dėl to, kad mūsų komunikacinė aplinka vėl radikaliai pasikeitė, šįsyk dėl elektroninių visuomenės informavimo priemonių, pirmiausia dėl televizijos. Televizijoje slypintis permainų potencialas savo prigimtimi artimas tam, kuris glūdėjo spausdinimo prese ir, ko gero, toks pat didelis kaip pačios abėcėlės. O kinta viskas štai taip: pirmiausia televizijos prigimtis nėra kalbinė, informaciją ji pateikia visų pirma vaizdais. Nors per televiziją girdime kalbą, o pastaruoju metu ji tampa vis reikšmingesnė, tačiau žmonės vis dėlto žiūri televizorių. O mato jie judančius, nuolat besikeičiančius, skirtingus vaizdus - iki 1200 per valandą. Vidutinis didžiausių Amerikos televizijos kompanijų kadro ilgis laidose - 3,5 sekundės, reklaminiuose klipuose - 2,5 sekundės. Apie kokį nors analitinį apdorojimą čia vargu ar galima kalbėti. Televizijos žiūrėjimas Amerikoje reiškia beveik vien tik šablonų atpažinimą. Tuo noriu pasakyti, kad televizija kaip simbolinė forma nereikalauja ypatingo instruktavimo ar paruošimo. Amerikoje vaikai pradeda žiūrėti televizorių būdami 18 mėnesių, o trejų metų jau ima suprasti vaizdus ir reaguoti į juos. Tokio amžiaus vaikai jau turi mėgstamus veikėjus ir muzikines užsklandas ir prašo daiktų, kurių reklamą matė. Tam, kad galėtum žiūrėti televizorių, nereikia ruoštis ir mokytis. Čia nėra mokyklinio vadovėlio atitikmens. Televizija nereikalauja kokių nors įgūdžių ir jų neugdo. Todėl šiandien jūs nesate geresnis žiūrovas, negu buvote prieš penkerius ar dešimt metų. Ir dėl to televizijoje iš tikrųjų nėra tokio dalyko, kaip programa vaikams. Viskas skirta visiems. Kalbant apie simbolius, „Denverį“ [1] suvokti yra lygiai taip pat sunku arba paprasta, kaip ir „Sezamo gatvę“ [2]. Ne taip, kaip knygos, kurių sintaksės ir leksikos sudėtingumas smarkiai skiriasi ir kurias galima suskirstyti pagal skaitytojo sugebėjimus, televizija savo informaciją pateikia vienodai visiems prieinama forma. Dėl to suaugusieji ir vaikai dažnai žiūri tas pačias laidas. Taigi televizija ištrina ribą tarp vaikų ir suaugusiųjų dvejopai: pirmiausia, nereikia jokio pasiruošimo norint suprasti informavimo pobūdį, ir antra - auditorija neskaidoma.
Tačiau tą skiriamąją ribą televizija ištrina dar kitokiu būdu. Galima būtų teigti, jog pagrindinis skirtumas tarp suaugusiojo ir vaiko yra tas, kad suaugusysis žino tam tikrus dalykus, kurių vaikai visuotiniu požiūriu dar neturėtų žinoti. Vaikams paaugus šias paslaptis atskleidžiame tokiu būdu, kokį laikome psichologiškai tinkamu. Tam yra ir vaikų literatūra. Tačiau dėl televizijos tampa visiškai neįmanoma imtis tokių apsauginių priemonių. Kadangi Amerikoje televizija transliuoja praktiškai kiaurą parą, jai nuolat reikia papildomos naujos, įdomios informacijos davinio. Tai reiškia, kad visos suaugusiųjų paslaptys - visuomeninės, seksualinės, medicininės ir taip toliau - turi būti atskleistos. Televizija verčia kultūrą nepalikti jokių paslapčių. Ieškodama naujos sensacingos publiką patraukiančios informacijos televizija griebiasi bet kokio tabu: incestas, skyrybos, palaidas gyvenimas, korupcija, sugriautos šeimos, sadizmas - visa tai tėra paprasčiausia dar viena to ar kito televizijos šou tema. Prieš keletą metų laidoje „Vidalo Sasoono šou“, kuri dabar, laimei, jau neberodoma, pamačiau drastišką pavyzdį to, apie ką dabar kalbu. Vidalas Sasoonas yra žinomas kirpėjas, o toji laida buvo sudaryta iš patarimų apie kosmetiką, mitybą ir sveikatą bei populiariosios psichologijos. Prieš paleidžiant reklamą, jau skambant muzikinei užsklandai, Vidalas Sasoonas dar spėjo pasakyti: „Likite su mumis. Televizija nenumaldomai demaskuoja ir sumenkina visa tai, kas asmeniška, apie ką kalbėti neleidžia gėdos jausmas. Klausyklos ar psichologo kabineto temos šiandien viešai aptarinėjamos laisvojoje rinkoje. Labai greit mums ir mūsų vaikams teks pamatyti pirmuosius komercinės televizijos bandymus demonstruoti nuogumą, kuris tikriausiai nieko nešokiruos, kadangi televizijos reklaminiuose klipuose jau ne vieni metai rodoma savotiška pornografija minkštaširdžiams (soft-core), pavyzdžiui, firminių džinsų reklamose. Jei jau prakalbom apie reklamą, tai tas milijonas klipų, kuriuos amerikiečių jaunuoliai pamato per pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų, prasideda atskleidžiant paslaptis, anksčiau priklausiusias tik suaugusiems - nuo purškiklio makščiai, gyvybės draudimo iki konfliktų santuokoje priežasties. Dėl šių priežasčių nekalta ir naivi vaikystė jau nebegali išlikti. Dėl to paties iš ekranų jau išnyko vaikai. Ar pastebėjote, kad ekrane vaikai vaizduojami kaip maži suaugusieji, lygiai kaip XIII ir XIV amžiaus paveiksluose? Vaikystės samprata dėl televizijos darosi vis mažiau reikšminga, tačiau būtų neteisinga tvirtinti, kad televizija visus be atrankos sukiša į suaugusiųjų pasaulį. Medžiagą, paimtą iš šio pasaulio, ji naudoja naujam žmogaus tipui kurti. Jį galėtume pavadinti vaiku?suaugusiuoju. Dėl priežasčių, iš dalies susijusių su tuo, kad televizija gali pasiekti kiekvieną, iš dalies - su tuo, kad jos forma suprantama kiekvienam, ir iš dalies su tuo, kad televizijos pagrindas yra komercija, ji propaguoja daugybę požiūrių, kuriuos mes siejame su vaikiškumu - pavyzdžiui, reikalavimas tuoj pat patenkinti norą, negalvojimas apie galimas savo veiksmų pasekmes, pasinėrimas į vartotojiškumą be tikslo ir be atrankos. Čia norėčiau priminti vieną klipą, kuriame reklamuojama kažkokia muilo rūšis. Matome motiną ir dukrą ir turime atspėti, kuri iš jų yra motina, o kuri dukra. Aš tai laikau iškalbingu sociologiniu požymiu, nes tuo informuojama, jog mūsų kultūroje pageidautina, kad motina neatrodytų vyresnė už dukrą arba kad dukra neatrodytų jaunesnė už motiną.
Kaip atsiranda vaikai: nuo mitų iki mokslo
Pamenu, kaip būdama vaikas kankinau tetą klausimu, iš kur atsiranda vaikai. Jau tada lyg ir žinojau, kad jie būna mamos pilve. Po nemažai metų vėl susimąsčiau. Šiaip aišku, iš kur vaikai atsiranda, bet… Juk TOKS DIDELIS STEBUKLAS NAUJA GYVYBĖ!
Jie žinojo, kad vyrai ir moterys mylisi, o kartais po to gimsta kūdikiai, tik nesuprato, kaip tie kūdikiai atsiranda, rašo svetainė atlasobscura.com. Jie nežinojo, kad moterų organizme gaminasi kiaušialąstės, o kai galiausiai atrado spermos ląsteles, nesuprato, kaip tie judrūs buožgalviai yra susiję su nėštumu ir kūdikiais (pagrindinė teorija buvo ta, kad tai parazitai, veikiausiai artimi neseniai atrastiems miniatiūriniams gyviams, kurie plaukioja kūdros vandenyje. Tokia buvo I. Newtono nuomonė). Kodėl? Kodėl iškiliausiems mokslo revoliucijos protams - tiems patiems individams, kurie apskaičiavo Žemės svorį ir aptiko kometas, praskriejančias dangumi tik kartą per savo egzistavimą - prireikė daugiau nei 200 metų, kad įmintų mįslę, kurią dabar gali paaiškinti kiekvienas ketvirtokas?
Visų pirma todėl, kad viskas, kas susiję su anatomija, buvo sudėtinga ir neaišku. Norint tyrinėti žmogaus kūną, reikėdavo pirkti lavonų iš kapų plėšikų arba papirkinėti budelius, kad šie atiduotų ką tik pakartųjų kūnus. Kaip rašė L. da Vinci, „jus galėjo sustabdyti pasišlykštėjimas, kad ir koks stiprus būtų smalsumas“. O jei ne jis, tai galbūt baimė pasilikti naktį su negyvėliais, ketvirčiuotais, supjaustytais, į kuriuos baugu žiūrėti“. Maždaug 1492 m. L. da Vincis nupaišė lytiškai santykiaujančios poros skerspjūvį. Piešinyje daug keistų detalių. Vyro penyje jis nupiešė du atskirus kanalus, nors iš tiesų yra tik vienas. L. da Vincio piešinyje žemesniuoju kanalu teka šlapimas, o aukštesniuoju - sperma, ir jis susijęs su nugarine dalimi bei smegenimis (sėklidžių vaidmuo nėra aiškus). Sąsaja su nugara atspindėjo graikų tikėjimą, jog, anot vieno senovės rašytojo, „sperma yra smegenų lašas“. L. da Vincio nupiešta moteris - ne mažiau keista. Visų pirma, ji neturi kiaušidžių. Lyg kompensuojant šį neapsižiūrėjimą, jai pridėtas paslaptingas kanalas, einantis nuo gimdos iki spenelio. Toks takas egzistuoja tik L. da Vincio vaizduotėje, o pagal jo idėją, motinos pienas pasigamina iš išvalyto, perdirbto menstruacijų kraujo (šia graikų sugalvota teorija mėginta paaiškinti, kodėl besilaukiančioms moterims ir maitinančioms motinoms nebūna menstruacijų). Kai anatomijos žinios buvo dar skurdžios, o mikroskopų dar nebuvo, sekso galvosūkiai buvo praktiškai neišsprendžiami. Sperma ir kiaušinėliai, net jei žinojai, kur jų ieškoti, buvo nesugaunami. Moters kiaušialąstė, viena vertus, yra didžiausia organizmo ląstelė, kita vertus, ji tėra taško šio sakinio gale dydžio. Spermatozoidai, priešingai, yra mažiausi - per maži, kad būtų matomi plika akimi (moters kiaušialąstė yra kur kas didesnė už spermatozoidą, kuris apvaisina kiaušinėlį. Skirtumas tarp jų - lyg tarp kalakuto ir musės).
Religija dar labiau viską supainiojo. Pirmaisiais šiuolaikinio amžiaus metais mokslas ir religija buvo ne varžovai, o sąjungininkai. Visi mokslo revoliucijos titanai buvo giliai tikintys žmonės. Jiems visiems atrodė savaime suprantama, kad tyrinėdami Dievo kūrinius, jie aukština jo kūrybą. Bet tada prasidėjo bėdos, nes Dievas buvo ne šiaip kūrėjas, sutvėręs žvaigždes, planetas ir sukūręs žmogų pagal savo atvaizdą. Jis buvo vienintelis, galintis sukurti gyvybę. O kaip tada eilinė porelė, dūsaujanti ir šnopuojanti tamsoje, gali sukurti gyvybę? Štai taip gimė dabar keistai atrodanti doktrina, kuria iškilūs mokslininkai vadovavosi daugiau kaip šimtmetį. Jos idėja buvo ta, kad vaikus sukuria ne tėvai. Dievas sutvėrė kiekvieną gyvą būtybę ir padarė tai vienu įkvėpimu, pasaulio pradžioje. Tai reiškė, kad jis galėjo iš anksto sutverti kiekvieną žmogų, kuris kada nors gims ir gyvens - ar po 100, ar po 1200, ar po 1500 metų. Jie laukia, tarsi virtinė vis mažėjančių rusiškų „matrioškų“, sudėtų viena į kitą Adomo sėklidėse ar Ievos kiaušidėse. Kai ateis laikas, kiekviena iš jų išvys savo dienos šviesą. Tokia keista apvaisinimo teorija gyvavo iki pat XVII amžiaus pabaigos, XVIII amžiaus ir net sulaukė XIX amžiaus. Šios teorijos keistumas iš tikrųjų buvo jai naudingas, panašiai kaip mes šiandien atiduodame duoklę didybei ir tikime „visko teorija“, kurią taip mėgsta šiuolaikiniai fizikai. XVIII amžiuje mokslininkai diskutavo ne apie tai, ar ši teorija yra teisinga, bet ginčijosi tarpusavyje, pasidalinę į dvi stovyklas - spermistų, kaip jie buvo vadinami, ir ovaristų. Spermistai pasisakė už Adomą. Jo kūne, pasak jų, yra sėklidės; šiose sėklidėse yra spermatozoidų; šiuose spermatozoiduose yra miniatiūrinių protožmonių; pastarųjų sėklidėse yra dar mažesnių protožmogelių, kurių sėklidėse taip pat yra... ir taip toliau iki begalybės. Ovaristai laikėsi tokio paties vaizdinio, išskyrus tai, kad vienos į kitą sudedamų lėlyčių seka glūdėjo Ievos kiaušidėse. 1694 metais mokslininkas Nicolaas Hartsoekeris nupiešė piešinį, kuriam buvo lemta išgarsėti. Jame buvo pavaizduotas didžiagalvis žmogus, įspraustas spermatozoide. Jis rankomis buvo apglėbęs sulenktus savo kelius, tarsi būtų pasiruošęs avarinei situacijai. Tačiau kitaip, negu teigia legenda, N. Hartsoekeris netvirtino, išvydęs šią miniatiūrinę figūrą - jis sakė tik tiek, jog kažkas gali pamatyti tokį dalyką, kai atsiras galingesnių mikroskopų.
Mikroskopai tikrai atskleis naujų pasaulių, tačiau daugiau kaip šimtą metų jie tik ves mokslininkus klystkeliais. Vienas garsiausių tyrinėtojų mikroskopu buvo olandų prekeivis audiniais Antony van Leeuwenhoekas. 1674 metais tvenkinio vandens lašelyje jis pastebėjo gyvų organizmų. Panašių gyvų sutvėrimų jis pamatė ir kraujyje, dantų apnašose - visur, ką tik tyrinėjo. Niekas niekada neįtarė, kad egzistuoja toks mikropasaulis. Tokia idėja buvo atmesta, nes ji vertė manyti, kad Dievas švaistė savo pastangas, kurdamas būtybes, kurios buvo pasmerktos likti neregimos. Vieną 1677 metų rudens naktį A. van Leeuwenhoekas mylėjosi su savo žmona. Jis pašoko „iš karto po ejakuliacijos, kol dar šešis kartus nesutvinksėjo pulsas“, ir nubėgo prie mikroskopo su spermos mėginiu. Per jį A. van Leeuwenhoekas išvydo „tokią gausybę gyvų mikroskopinių gyvūnų, jog atrodė, kad daugiau kaip tūkstantis jų judėjo smiltelės dydžio medžiagoje“. Sujaudintas šio vaizdo, jis nusiuntė laišką Karališkajai draugijai. Tačiau jis neatskleidė, ar lygiai tiek pat nudžiugo ir ponia Leeuwenhoek. Tačiau A. van Leeuwenhoekas, bandęs atskleisti gyvybės paslaptį, viską permastė ir nusprendė, kad jis suklydo. Atrodė, kad šie miniatiūriniai plaukikai skubėjo į kažkokį svarbų tikslą, bet iš tikrųjų jie neturėjo nieko bendra su gyvybės atsiradimu. A.van Leeuwenhoekas padarė išvadą, kad jis tiesiog aptiko mikrogyvūnus, gyvenančius spermoje. Juk, pagaliau, daugybė mikroskopinių organizmų knibždėjo visur, kur jis tik žiūrėjo - vandenyje, medžių suloje, ant jo dantų, tarpupirščiuose. Kodėl sperma negalėtų turėti savų sutvėrimų? Net įžengus į XIX amžių, ši parazitų teorija tebegyvavo kaip konvencinis požiūris. Viename medicininės knygos, išleistos 1840 metais, piešinyje įvairūs parazitai, įskaitant ir spermatozoidus, buvo vaizduojami šalia kaspinuočių ir kitų kirmėlių. Spermatozoidų laukė ir dar vienas neatremiamas smūgis: kodėl Dievas sukūrė jų milijonus, jei būtų pakakę tik vieno? Juk visų laikų protingiausias Kūrėjas nebūtų taip absurdiškai pasielgęs. Tačiau tikrąjį pavojų spermistų požiūriui kėlė ne moksliniai prieštaravimai, bet moraliniai ir medicininiai klausimai. XVIII amžiuje Europą pasiekė isteriška pasipriešinimo masturbacijai banga, kuri nuvilnijo ir į kitą šimtmetį. Vienas žinomas gydytojas parašė itin populiarią knygą, kurioje įspėjo dėl masturbacijos padarinių. Jis aprašė vieną savo pacientą, 17 metų laikrodininką. Dėl savo potraukio mėgautis savimi jis liko prikaustytas prie lovos ir beveik nebegalėjo judėti: išblyškęs, išsekęs, jis „labiau priminė lavoną, o ne žmogų“. Jaunas vyrukas beveik visiškai prarado atmintį, nors išsaugojo šiek tiek jėgų, kad galėtų pripažinti savo žemą įprotį, kuris jį taip susargdino. „Iš jo nosies bėgo blyškios, kraujingos išskyros; iš burnos veržėsi putos; jis kentėjo nuo diarėjos ir nevaldomai tuštinosi; iš jo nuolat skyrėsi sėklos skysčiai“. Dar po kelių savaičių jis mirė. Visi medicinos autoritetai skelbė tą pačią žinią: kiekvienas spermos lašelis yra brangus. Tai neturėjo tapti argumentu prieš spermistus - juk sperma ir spermatozoidai buvo ne tas pats, tačiau pasklidus baimės epidemijai, nebuvo laiko tikslioms distinkcijoms. Spermistų doktrina, kad sėklos perteklius buvo Dievo planas, turėjo mažai šansų išlikti tuo laikmečiu, kuris mokė, kad tuščias spermos eikvojimas yra fizinė ir moralinė katastrofa.
Daug kam gali kilti pagunda žiūrėti į mūsų intelektualinius protėvius ir globėjiškai šypsotis: kaip kvailai jie seniau gyveno. Tačiau turėtume atsispirti tokioms pagundoms. Jie bandė paaiškinti, kaip atsiranda nauja gyvybė, bet įsipainiojo į artimą, ir dar sunkesnį klausimą „kas yra gyvybė?“. Tiesioginiai sekso ir anatomijos tyrinėjimai virto slidžiu filosofiniu galvosūkiu. Panašiai būtų, jei mūsų mokslininkai, bandantys ištyrinėti smegenis, pradėtų aiškintis, iš kur kyla viltis? Kaip gimsta mintys? Mes vis dar to nežinome. Mes puikiai suprantame, kad mintys kyla smegenyse, bet problema ta, kad negalime išsiaiškinti, ką tai reiškia. Mokslininkai, bandę išnarplioti kūdikių gimimo paslaptį, puikiai suprato, kad kai kurios materijos dalelytės yra gyvos, o kitos - ne. Problema ta, kad jie negalėjo suprasti, kaip tai gali būti. Šiandien kiekvienas dešimtmetis žino, iš kur atsiranda vaikai. Tačiau daug šimtmečių giliausi planetos mąstytojai šiuo klausimu galėjo tik spėlioti. Mes padarėme pažangą, bet neturėtume pernelyg pūstis. Kiekviena karta padaro mąstymo klaidų. Galime būti tikri, kad po kelių šimtmečių mūsų įpėdiniai žvelgs į mus, cituos mūsų protingiausius įsitikinimus ir kraipys galvas iš nuostabos.
Mokomės skaityti lietuviškai! Linksmas mokomasis filmukas vaikams. Pamokėlės vaikams
Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias, niekas niekada jo neatkartos… Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad ateitų į žmonių tarpą. Tačiau ši - Jėzaus gimimo, Marijos istorija man tapo aiškiu paliudijimu, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus bei antgamtinis. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs….“ - o kaip nužengs, kas vyks tuo metu - aiškesnio atsakymo Marija negavo. Gal pasirodys drąsu taip teigti, bet tikiu ir manau, kad Dievas dalyvauja kiekvieno žmogaus atėjime į šį pasaulį, Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šv.Raštas duoda didelį pagrindą tokiam manymui. „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nei vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir - neatsitiktinis. Net jei jam duodamas „netyčiuko“ vardas ir/ar jis nebuvo laukiamas. Ir atkreipkime dėmesį - jei šiaip moteris šiame pasaulyje dažnai yra parodoma tik kaip aistrų patenkinimo objektas - iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti ar suvulgarinti (gal pasitaiko, bet tai reti kraštutinumai). Manau taip yra todėl, kad besilaukianti moteris nešioja savyje tyrą, subtilų ir giluminį Dievo veikimą. Net kai būsima mama to nesuvokia, nesupranta, o ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mat mūsų kūnai yra paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių - todėl neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai nepaneigia Dievo veikimo). Tad brangios mamytės - kiekviena jūs esate įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininkės. Būtent - tai buvo JŪSŲ įsčios.
Viena mamytė papasakojo štai tokią istoriją: „Tai nutiko vieno spektaklio vaikams metu. Visi nutilo, į sceną išėjo pagrindinis veikėjas. Kai tik jis prasižiojo kalbėti, mano penkiametis sūnelis garsiai paklausė, kas yra seksas. Kadangi klausimas nuskambėjo labai aiškiai, aktorius tiesiog paspringo oru, o visa salė sužiuro į mus. Anksčiau ar vėliau ir tau teks išgirsti klausimą, iš kur atsirado tavo vaikutis. Tai normalu ir būdinga visiems mažyliams, tačiau tėvelius pastato į keblią padėtį. Ką atsakyti? Kiekvienas sukasi savaip, tačiau dažniausiai ima pasakoti apie kopūstų laukus ir gandrus. Ar bent numanai, į kokią padėtį patenka vaikas, šventai tikintis, kad jūsų šeimoje jis atsirado tokiu būdu, ir stengiasi darželyje tuo įtikinti kitus, labiau „išprususius“? Žinoma, vaikų supratimas apie lytinius santykius dažniausiai būna visiškai iškreiptas, tačiau jų sąmonėje išlieka labai svarbus elementas - vyro ir moters sąlytis. Kai mažylis aplinkui girdi tiek skirtingų versijų, nenuostabu, kad jo galvelėje - tikras chaosas. Mažylį gali imti gąsdinti vyro ir moters santykiai, jis gali imti bijoti kitų vaikų. Psichologų teigimu, iškreipta informacija vaiko sąmonėje formuoja tam tikrus stereotipus, tad praskleistas „paslapties šydas“ sukelia audringą neigiamą reakciją į intymų gyvenimą. Žinoma, kiekviena šeima turi pati nuspręsti, kaip visa tai pasakyti vaikui, tačiau, anot statistikos, geriausiai vaikas vystysis tada, jeigu su juo aiškiai ir atvirai pasikalbėsi. Psichologai pataria atsakyti tik į tą klausimą, kurį uždavė mažylis, pavyzdžiui: jeigu jis paklausė, kaip atsirado, galima pasakyti, kad kai moteris ir vyras myli vienas kitą, jie nori vienas kitą paliesti. Tada jie tampa tarytum vienu, ir iš to artimumo gimsta dar vienas žmogus. Jeigu pastebi, kad vaikas klauso nelabai atidžiai, tai reiškia, kad jo dėmesys nukrypo kitur. Tokiais atvejais net neverta mėginti aiškinti apie seksą. Patikėk, kai vaikui bus įdomu, jis ateis ir pats paklaus, kas tai yra. Ar žinai, kodėl tai puiku? Tai reikš, kad užmezgei patikimą ir sąžiningą tarpusavio ryšį. Nuo šiol vaikas netikės kitomis mažųjų fantazuotojų versijomis, kurias jie pasakos darželyje ar smėlio dėžėje. Kai vaikas paauga, galima atskleisti truputį daugiau intymių detalių. Psichologai mano, kad net moters ir vyro lytinių organų pavadinimus reikia vadinti tikraisiais vardais (medicininiais, o ne žargonu). Paauglystėje, kai vaikas jau lytiškai subrendęs, galima padovanoti atitinkamos literatūros paaugliams, arba parodyti specialų filmą. Tokią produkciją leidžia autoritetingi gamintojai, ir tai didžiulė pagalba visiems tėveliams (ypač tuo atveju, jeigu bijoma kalbėti su vaiku šia tema). Svarbiausia, kad mažylis žinotų tiesą, nes jeigu jis naršydamas internete (daugelis namuose jį turi ir moka naudotis) pamatys grubaus sekso sceną dar prieš tai, kai jam paaiškinsi, kas tai yra, psichika gali būti traumuojama. Padarykime išvadas. Šviesti lytine tema reikia tada, kai vaikas pradeda tuo domėtis. Pasakok tik tiek, kiek jam įdomu ir būtina žinoti. Gali parodyti, kaip tai vyksta gamtoje, ir svarbiausia - vadink dalykus ir reiškinius tikraisiais jų vardais. Vaikas turi žinoti tiesą, ir su amoralumu tai neturi nieko bendra. Statistika rodo, kad šeimose, kuriose nebuvo vengiama atvirai kalbėtis šia tema, vaikai užauga psichologiškai sveiki, tinkamai save vertinantys, komunikabilūs, jiems sekasi, jie neturi seksualinių problemų (pavyzdžiui, psichologinio frigidiškumo ar impotencijos). Jeigu būsi sąžininga ir atvira, vaikas atsakys tau tuo pačiu. Jūs visada galėsite vienas kitu pasitikėti.
Vieną keistą, gerai žinomą ir jau ilgai žmonių pasąmonėse esantį mitą apie viduramžių pasaulį neseniai atkūrė žurnalas „The Economist“. Šio mito esmė - kad tėvai tais laikais vaikams skyrė itin mažai dėmesio ir jais beveik nesirūpino. Tik tai yra visiška netiesa.Viduramžius tyrinėjantys mokslininkai išanalizavo tų laikų rašytinius ir vaizdinius šaltinius bei sugebėjo atrasti daug kompleksiškesnį ir aiškesnį vaizdą apie tai, kokios buvo viduramžių šeimos. Profesorė iš Ohajo universiteto Miriam Shadis teigia, kad „idėja, jog tėvai viduramžiuose nesirūpino savo vaikais yra daug labiau susijusi su kova tarp „vienodumų ir skirtumų“. Mes imame klausti savęs, ar jie buvo tokie kaip mes, ar ne?“.Žvelgdami į viduramžius, matome didelį vaikų mirtingumo lygį ir pradedame galvoti, kaip tėvai turėtų elgtis tokiu atveju. Vėliau šį pavyzdį mes statome šalia kitų viduramžių kultūros praktikų, kurios mums atrodo keistos. Toks lyginimas gali labai greitai privesti prie išvadų, kurios ne visada teisingos.Mes žinome, kad viduramžiuose vyravo tokie dalykai kaip dukros pažadėjimas nepažįstamam jaunikiui dar vaikystėje, noras siųsti vaikus į vienuolyną ar nenoras duoti vaikui vardą (ypač dukrai), žindyvių samdymas. Dabar mums tai atrodo neleistina ir galbūt net siaubinga, todėl manome, kad jei tuometiniai tėvai sugebėdavo taip pasielgti, tai jų vaikai jiems visiškai nerūpėjo.Toks mąstymas yra problematiškas, nes jis ignoruoja visą kontekstą. Žmonės pamiršta, kad tokios praktikos priklausė mažam visuomenės sluoksniui, ir tai jie darė tik iš būtinybės. Be to, yra daug įrodymų, kad tėvai elgėsi ir visiškai priešingai - net gi perdėtai rūpinosi savo vaikais, kad išsaugotų jų psichinę ir fizinę sveikatą.Kitaip sakant, yra daug įrodymų, kad vaikai viduramžiuose buvo saugomi, mylimi ir tikrai nelyginami su suaugusiais. Kai kuriuose vaizdiniuose šaltiniuose matyti žaidžiantys vaikai, motinos skausmas praradus vaiką ar įprastas viduramžių tėvų elgesys, kuris XXI a. mums yra neįprastas.Apibendrindama M.Shadi tvirtino, kad „mes vis dar turime toli nukeliauti, kad pilnai suvoktume viduramžių kultūros požiūriį į vaikus. Kitaip sakant, praeitis yra visai kitokia nei tai, ką turime šiandien ir reikia labai daug darbo ir pastangų jog pirmiausia ją suprastume, o tik tada darytume išvadas“. Žinoma, tokie mokslininkai kaip Barbara Hanawalt, Nicholas Orme, Ronaldas Finucane ir Danielis T.Kline tikrai veda mus į teisingą pusę.
Knyga „Iš kur atsiranda vaikai?“ - žaismingas, šmaikštus, atviras ir subtilus pasakojimas apie tai, iš kur atsiranda vaikai. Autorė Rašytoja ir leidėja Danguolė Kandrotienė nuo pat mažens mėgo skaityti ir dienų dienas leisdavo biblotekoje. O tiems, kas skaito knygas, gimsta įdomių minčių. D. Už knygą „Spintos istorijos“ - geriausią 2013 metų kūrinį vaikams ir paaugliams - rašytojai įteikta Prano Mašioto premija. Iliustratorė Greta Alice - dailininkė, edukatorė ir aistringa knygų mėgėja. Vaikystėje perskaičiusi kalnus vaikiškų knygų, dabar pati jas iliustruoja. Dailininkė spalvingus vaizdus sukūrė jau daugiau nei trisdešimčiai knygų. Menininkė savo iliustracijomis siekia prakalbinti vaikų vaizduotę, jose dažnai būna mažų, netikėtų detalių, kurias randa tik akyliausi skaitytojai. Gretos kūryba pristatyta jau daugiau nei penkiolikoje personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje.
