Meilės poreikis būdingas kiekvienam žmogui nuo pat jo gimimo. Meilė yra gyvybiškai svarbi. Be jos silpsta fizinė žmogaus energija, valia, protiniai sugebėjimai, atsparumas. Netenka prasmės tai, ką veikiame, dėl ko gyvename. Nepasotintas meilės troškimas neduoda mums ramybės. Augantis žmogutis, pradedąs savarankiškai pažinti pasaulį, turi būtį įsitikinęs turintis tvirtą ramų mamos it tėčio užnugarį.
Meilė - tai ne jausmas, kaip dažnai įprasta manyti. Meilė - tai visų pirma veiksmas, kilęs iš jausmo. Mylėti savo vaiką - reiškia tikėti juo. Kuo tikime - tą ir turėsime. Jei tėvai įsitikinę, kad jų vaikas iš prigimties turi teigiamas savybes, tai be didelių pastangų jie sugebės išugdyti atžaloje būtent tokias savybes. Vaikas, patyręs besąlygišką tėvų meilę, pats išmoksta mylėti ir priimti meilę iš kitų.
Fizinis bei emocinis ryšys nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų - tai pamatas, ant kurio kuriama tikroji tėvų meilė. Jeigu ryšys tarp tėvų ir vaiko yra asmenybių lygyje, t.y. vaikas šeimoje suvokiamas kaip asmenybė - meilės tokiam vaikui netruks. Kaip jau minėjau, šeimos yra skirtingos, todėl ir skiriasi meilės išraiškos, intensyvumas. Pagal G. Chamman, R. Campbell meilę vaikams reiškiama penkiais pagrindiniais būdais. Tai fizinis prisilietimas, dovanos, žodinis palaikymas, kartu praleistas laikas, patarnavimas.
Kai vaikas gimsta, be šilumos ir maisto jam yra gyvybiškai reikalingas fizinis kontaktas su mama. Paglostymas skatina hormonų, kurie slopina agresiją ir turi nuskausminamąjį poveikį, gaminimasį organizme. Švelnūs fiziniai prisilietimai stimuliuoja mažylio smegenų mitybą bei aktyvuoja veiklą, nuima stresą. Mokslininkai teigia: kad žmogus jaustųsi laimingas, jis turi gauti minimaliai 8 apkabinimus per dieną. Vaikams reikia dar daugiau.
Tyrimai rodo, kad kuo toliau tuo labiau silpnėja fizinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Neretai tėvų fizinė meilės išraiška (prisilietimai, apsikabinimai, bučiniai} labiau skirti mažyliams, kuriems prisilietimai yra gyvybiškai svarbu. Paaugęs vaikas to susilaukia rečiau. Kita vertus jis augdamas darosi mažiau priklausomas nuo tėvų, ir dažnai pats vengia fizinio švelnumo. Tai neras reiškia, kad vaikas nenori būti apkabinamas, tik jam to reikia jau rečiau. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko ir tėvų charakterio bei elgesio ypatumų.
Britų tyrėjai nustatė, kad šešiems iš dešimties vaikų trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Tokiam vaikui sunku psichologiškai subręsti: nori suaugti, bet negali. Jis kaip sėklelė, negavusi pakankamai maistingųjų medžiagų, neturi savyje jėgų prasikalti. Net paaugus jame pasireiškia mažylis, reikalaujantis meilės ir dėmesio. Padidėjęs irzlumas, kaprizai, isterija, tėvų prašymų ignoravimas, miego sutrikimai, sunki adaptacija vaikų kolektyve bei agresija - būdingas nemylimų vaikų elgesys. Išlepinti vaikai dažniausiai nėra gavę pakankamai tėvų meilės. Būna meilės trūkumo požymių, kurie atrodo neturi nieko bendro su psichika.
Stresas - tai įtampos būsena, specifinė organizmo apsauga nuo bet ko, kas kelia fizinę ar psichologinę grėsmę. Geriau perneša stresą ir rečiau jį patiria vaikai, kurie rečiau susidurdavo su neigiamų emocijų įtampa, nes į jų poreikius greičiau atsiliepdavo mylinčios mamos. Tyrimais yra nustatyta, kad vaiko auklėjimas su meile padeda geriau išsivystyti hipokampui - smegenų sričiai, atsakingai už atmintį, mokymąsį ir reakciją į stresą.
Žmogui, kurio vaikystėje nemylėjo tėvai, susiformuoja netikras poreikis „patikti visiems“. Šis poreikis tampa dominuojančiu bei nustumia į antrą planą tikruosius poreikius. Tuomet žmogus stengiasi bet kokia kaina nenuvilti ir patikti aplinkiniams, būti jų pagirtam ir priimtam. Mes instinktyviai jaučiame, kad vienintelis būdas patenkinti meilės, kurios negavome vaikystėje, poreikį yra patiems priimti ir mylėti save su visais privalumais ir trūkumais. Tačiau nepatyręs besąlygiškos meilės žmogus nežino kaip tai padaryti. Kad patiktų kitiems ir sau pačiam, jis sukuria idealų paties savęs modelį, nes neidealaus savęs nemoka mylėti, kaip nemylėjo ir jo tėvai. Atsiranda daugybė „aš privalau“: privalau turėti prestižinį darbą, gražuolę žmoną, du gabius vaikus, ilsėtis geriausiuose kurortuose… Patys siekiai yra geri, bet liūdnas rezultatas, jei nepavyksta jų įgyvendinti. Atsiranda nusivylimas savimi, nuoskauda, kartais neapykanta sau. Nemylimiems vaikams, kai jie suauga, gerai pažįstami tokie jausmai, kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, kai aplinkinių ne itin kruopščiai parinktas žodis sukelia skausmingus emocinius išgyvenimus. Būdingas nestabilus savęs vertinimas - kai žmogus laiko save tiek „geru“, kiek jam leidžia aplinkinių vertinimai, sėkmė bei nesėkmės. Gali susiformuoti nerimastingai įtarus charakterio tipas.
Nemeilė sau, nepasitikėjimas savimi, perdėta savikritika gali atsirasti dėl daugybės priežasčių. Tačiau ne mažiau svarbūs tam ir išgyvenimai vaikystėje. Kaip jie gali lemti nemeilę sau? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį auklėjant vaikus? Nesveika savikritika, nemeilė sau, savęs nepriėmimas atsiranda dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma priežastis, kaip ir sakoma, iš tikrųjų atsiranda dėl to, kad vaikystėje su vaiku buvo elgiamasi kaip nors netinkamai. Tačiau kaip netinkamai? Jeigu vaikas - ką tik gimęs naujagimis, jis negali savęs nemylėti. Jis negali nei mylėti, nei nemylėti, reiškia, kažkas ne taip vyksta su tėvais. Vaikas tiesiog sugeria tėvų nemeilę sau. Tačiau ši nemeilė nebūtinai yra tokia tiesmukiška, kad tėvai tiesiog vaiko nekenčia ar juo nesirūpina. Kartais užtenka to, kad, pavyzdžiui, tėvai neranda vaikui laiko, nežaidžiai su vaiku, ir vaikas galvoja, kad jeigu mama visuomet liepia tiktai netrukdyti, reiškia, esu blogas ir netikęs. Arba tėvai vaikui nesišypso. Tėvai blogos nuotaikos, ir vaikas, net tada, jei tėvai, pavyzdžiui, išsiskiria, gali galvoti, kad tėvai išsiskyrė dėl jo, jis kažkoks netoks. Vaiko mąstymas yra maginis ir jeigu tėvai juo nesidžiaugia, neranda jam laiko, dar vienas momentas - jeigu giria tik už pasiekimus, o ne už tai, koks tas vaikas iš tikrųjų yra, visi tie jautrūs dalykai, jie iš karto vaiko yra sugeriami, vaikas juos pajunta ir iš karto pradeda jaustis kažkoks ne toks. Tuomet jis ir pats nemoka savęs mylėti. Ir, aišku, kai tai girdime, ir patiems mums sunku tuos vaikus taip tobulai mylėti, kad jie mylėtų save.
Kitas dalykas, dėl ko žmogus išmoksta nemylėti savęs, net jeigu vaikystėje jį tėvai ir mylėjo, - tai socializacija. Pavyzdžiui, jeigu jūsų nemylėjo visa klasė kokius penkis ar šešis metus, jūs buvote atpirkimo ožys, jus išjuokė, jus kritikavo, su jumis nežaidė, jūs irgi nustosite save mylėti. Tai normalu. Tad kaip čia atsitinka? Kai žmogus gauna daug neigiamų žinučių iš aplinkos, jis nebesupranta, kas kaltas. Jam pradeda atrodyti, kad gal tikrai jis kažkoks ne toks, jeigu su juo žmonės ne taip elgiasi. Taigi, tokiu atveju labai svarbu įgauti naują patirtį, kurioje jūs esate nesmerkiamas, mylimas, priimamas. Galbūt visa klasė jus ir penkerius metus skriaudė, tačiau jei sutikote mylintį žmogų, kuris penkerius metus jus giria, visa tai išsitrins, jūs pradėsite vėl gerai žiūrėti į save. Na ir, aišku, kitas dalykas, kad kai kurias savybes, vis dėlto, reikia pataisyti.
Kaip MYLĖTI save?
Būna ir taip, ir taip. Vieni žmonės elgiasi su savo vaikais taip, kaip vaikystėje buvo elgiamasi su jais, nes neišmoksta mylėti. Kiti nesąmoningai stengiasi duoti savo atžaloms meilę, kurios jie patys negavo.
Svarbu atleisti savo tėvams, kurie galbūt ir nemokėjo mylėti. Nebūtinai jiems sakyti „atleidžiu“. Atleidimą galima pajausti savo sieloje. Yra daug gerų knygų, straipsnių tėvų ir vaikų santykių tema. Visada suteiks pagalbą psichologas, kunigas. Tinka bendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, ieškančiais kelio iš vaikystės nuoskaudų. Bet pamilti pačiam save su visais trūkumais yra svarbiausias veiksmas.
Vaikas suvokia ir perima iš tėvų ne tai, ką jie „auklėjimo momentais“ stengiasi jam įskiepyti, bet jų santykius su juo pačiu, su žmonėmis, jų pasąmoningas pažiūras. Jeigu mažylis šeimoje matys tėvų abipusę šilumą ir meilę, jam nebus sunku mylėti kitus.
Niekuomet. Besąlygiškai mylėdami tėvai žūri į vaiką kaip į asmenybę. Jie ne tik leidžia jam turėti savo nuomonę, rinktis, bet ir nukreipia teisingu keliu, išmintingai parodo klaidas, kantriai ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą. Jie išmokina vaiką būti savarankišku.
Jei vienas iš tėvų gyvena atskirai, dažnai jaučia kaltę, kad per mažai dėmesio ir meilės skiria vaikui, o tai kompensuoti bando dovanomis. Dovanos, kaip viena iš meilės apraiškų, yra teigiamas dalykas santykiuose su atskirai gyvenančiu gimdytoju. Bet tik tuo atveju, kai nebandoma meilės ir dėmesio stokos užglaistyti dovanomis.
Nors tiesiogiai vaiko nemylėjimas nėra įtrauktas į baudžiamojo kodekso straipsnius kaip nusikaltimas, tačiau jo pasekmės gali sukelti rimtų problemų tiek pačiam vaikui, tiek visuomenei. Nepranešimas apie nusikaltimą yra prisidėjimo prie nusikaltimo, kurį padarė kitas asmuo, forma. Nepranešimas apie nusikaltimą gali būti iš anksto pažadėtas arba nepažadėtas. Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis yra formali, tai yra joje nenumatyti padariniai, todėl pats nepranešimas yra pagrindas atsakomybei atsirasti. Nusikalstamas nepranešimas apie nusikaltimą laikomas trunkamuoju nusikaltimu, todėl baigiasi, kai praeina laikas, per kurį buvo pareiga ir prasmė informuoti teisingumo institucijas. Toks laikas baigiasi, kai asmuo, kurio nusikalstama veika buvo nutylima, atvyksta ir prisipažįsta, teisingumo institucijos pačios išaiškina slepiamą nusikaltimą, svarbią informaciją slėpęs asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Svarbiomis neinformavimo priežastimis gali būti abejonės, ar nusikaltimas iš tiesų buvo rengiamas, įsitikinimas, kad apie tai pranešė kiti asmenys, neturėjimas fizinės galimybės pranešti iki nusikaltimas bus padarytas, liga ar trauma ir kita. Už nepranešimą apie nusikaltimą pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako nusikaltimą padariusio asmens artimi giminaičiai (tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai, broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai) ir šeimos nariai (kartu su juo gyvenantys tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai, broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat sutuoktinis ar asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, sutuoktinio tėvai). Nuo baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką neatleidžia asmens nežinojimas, kokiai kategorijai priklauso nusikaltimas (sunkus ar labai sunkus). LIETUVOJE LSSR baudžiamajame kodekse (1961, su pakeitimais ir papildymais galiojo iki 2003) nepranešimas apie nusikaltimą buvo suprantamas kaip nepranešimas apie žinomai rengiamą ar padarytą nusikaltimą, kuris užtraukia atsakomybę tik baudžiamojo įstatymo specialiai nustatytais atvejais, pavyzdžiui, už nepranešimą apie valstybės ar visuomenės turto grobimą sukčiavimo, pasisavinimo, išeikvojimo būdu arba piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, jei tai padaryta stambiu mastu, už tyčinį nužudymą, atvirąją vagystę, plėšimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų, radioaktyviųjų medžiagų grobimą ir kita.
Kaip MYLĖTI save?
tags: #ar #vaiko #nemylejimas #yra #nusikaltimas
