Vėjaraupiai - tai ūminė ir itin užkrečiama virusinė infekcija, dažniausiai pasireiškianti vaikystėje, ypač tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų. Liga atpažįstama iš pūslelėmis išbertos odos, karščiavimo ir bendro silpnumo. Verta žinoti, kad suaugusieji, kurie vaikystėje nesirgo vėjaraupiais, serga žymiai sunkiau - jiems dažniau pasireiškia komplikacijos, ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė.

Vėjaraupius sukelia Herpesviridae šeimai priklausantis Varicella zoster virusas. Persirgus, jis išlieka organizme (nugaros smegenų nerviniuose mazguose) ir vėliau, nusilpus imuninei sistemai, gali sukelti juostinę pūslelinę. Vėjaraupių virusas plinta oro lašeliniu būdu nuo žmogaus žmogui, kai sergantysis kosti, čiaudi arba kalba. Taip pat užsikrėsti galima tiesioginio kontakto metu per odą, liečiant bėrimus (tiek sergančio vėjaraupiais, tiek juostine pūsleline), o jei serga nėščioji - per placentą. Vėjaraupių užkrečiamumas itin didelis ankstyvosios bėrimo stadijos metu. Sergantis žmogus gali platinti ligą 2 dienas iki atsirandant bėrimams ir iki tol, kol bėrimai virsta šašeliais (iki 5-7 dienų). Žaizdelėms pasidengus šašais, jos tampa nepavojingomis. Vėjaraupių virusas yra itin lakus ir gali pasklisti po visą pastatą.

Vėjaraupių inkubacinis laikotarpis gali trukti nuo 10 dienų iki 3 savaičių. Todėl būtent tiek laiko gali nepasirodyti jokie ligos simptomai. Tai viena iš priežasčių, kodėl vėjaraupių protrūkius ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose kontroliuoti ypač sudėtinga.

Vėjaraupių pradžia panaši į peršalimą. Tik vėliau, maždaug po 1 ar 2 dienų nuo ligos pradžios, išryškėja pūslelinis odos ir gleivinės bėrimas. Jam būdinga kaita: pirmiausia ant kūno viena po kitos grupelėmis atsiranda rausvos dėmelės, kurios virsta skaidraus skysčio pripildytomis pūslelėmis, o joms džiūvant, užsideda šašas. Odoje tuo pačiu metu gali būti matomi visi bėrimo elementai - polimorfinis bėrimas. Vėjaraupių bėrimas dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Beria bangomis kas 1-2 dienas. Vėjaraupių bėrimas paprastai tęsiasi apie 4-7 dienas. Visgi pagrindinis šios ligos simptomas yra pūslelinis bėrimas, kurį lydi stiprus niežulys. Vėjaraupiams būdingi įvairūs bėrimo elementai - rausvos dėmelės, vandeningos pūslelės, šašai.

Specifiniai tyrimai įprastoje klinikinėje praktikoje nėra naudojami. Liga diagnozuojama remiantis laboratorinių kraujo rodiklių uždegiminiais pakitimais ir būdingais išbėrimais, epidemiologine anamneze (ypač kuomet serga tą patį kolektyvą lankantys vaikai). Esant sunkesnei diagnostikai, galima atlikti serologinį kraujo tyrimą, nustatant IgM antikūnius prieš Varicella zoster virusą, siekiant patvirtinti ūmią vėjaraupių infekciją.

Gydymas ir komplikacijos

Vėjaraupiais užkrėsti galima tol, kol atsiranda naujų bėrimų kūne ir visi esami bėrimai nepasidengia šašeliais. Todėl šiuo laikotarpiu asmeniui rekomenduojama susilaikyti nuo lankymosi viešose vietose, darbo ar ugdymo kolektyvuose. Taip pat labai svarbu pasirūpinti tinkama higiena (praustis po tekančiu vandeniu, rengtis lengvais, orui laidžiais drabužiais, dažniau keisti juos ir patalynę, tinkamai vėdinti patalpas), palaikyti tausojantį gulimą režimą ir gerti daug skysčių, siekiant atstatyti skysčių balansą.

Jokiu būdu negalima kasyti bėrimų, nes didėja rizika antrinės bakterinės infekcijos. Niežuliui slopinti skiriami specialūs tepalai, šaldantys bėrimus, mažinantys niežėjimą ir nepaliekantys randų. Esant išreikštam niežuliui gydoma antihistamininiais medikamentais. Briliantinės žalumos naudoti nerekomenduojama. Esant 38,5 °C ir aukštesnei temperatūrai, rekomenduojama vartoti karščiavimą mažinančius vaistus. Prieš tai būtina pasitarti su gydytoju, kadangi kai kurie vaistai gali turėti šalutinį poveikį (pavyzdžiui, aspirinas gali sukelti retą, bet pavojingą ligą - Reye sindromą).

Vėjaraupiai vaikams paprastai pasireiškia nesunkiai. Tačiau, kitaip nei kai kurie mano, ši virusinė infekcija nėra tokia nepavojinga. Ji gali sukelti įvairių komplikacijų (bronchito, plaučio uždegimo, ausų uždegimo ar net nervų sistemos pažeidimų) išsivystymą. Ypač pavojingi vėjaraupiai nėštumo metu: susirgus nėštumo pradžioje, gresia persileidimas, o pabaigoje - liga perduodama vaisiui ir jis serga įgimtais vėjaraupiais. Jei motina užsikrečia prieš pat gimdymą, būdinga sunki naujagimio ligos eiga su vidaus organų pažeidimu, mirtimi. Vėjaraupiai kūdikiams gali sukelti tokias pavojingas komplikacijas kaip stomatitas, pneumonija, sunkios odos bėrimų komplikacijos ir net encefalitas. Vėjaraupiai suaugusiems žmonėms vyresniame amžiuje gali sukelti juostinę pūslelinę. Šios ligos gali padėti išvengti skiepai.

Vėjaraupių skiepai

Skiepai yra patikimiausia ir efektyviausia apsauga nuo užkrečiamų ligų. Vakcinos yra saugios, kadangi veikliosios medžiagos yra natūralūs mikroorganizmai ar jų sudėtinės dalys. Geresnės sanitarinės, ekonominės ir socialinės sąlygos sumažino sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, tačiau nepaisant to, dauguma ligų vis dar yra smarkiai paplitusios ir net epideminės. Atsivėrusios sienos ir galimybė keliauti po pasaulį, sudaro sąlygas ligoms „migruoti“ ir išplisti vis naujose vietose. Jeigu liga patenka į aplinką, kurioje gyventojai yra nepasiskiepiję, pavieniai ligos atvejai labai greitai gali padidėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų.

Skiepai kūdikiams ir vaikams yra itin svarbūs. Jie „moko“ jų imuninę sistemą, kaip reikia kovoti su mikroorganizmais ir taip ją stiprina. Pirmieji skiepai naujagimiams suleidžiami per pirmąją parą (skiepas nuo hepatito B) bei antrąją ar trečiąją gyvenimo dieną (skiepas nuo tuberkuliozės). 1 mėn. amžiaus kūdikiams kartojamas hepatito B skiepas ir tėveliai turėtų pagalvoti apie rota viruso skiepus - šiuo virusu užsikrečiama vaikų kolektyvuose, viešose vietose, pvz., keičiant sauskelnes vystymo kambariuose, vaikų ligoninėse.

Įžengiant į antruosius gyvenimo metus, rekomenduojami skiepai nuo vėjaraupių bei skiepai nuo tymų-parotito-raudonukės (MMR). Vyresniems nei 12 mėn. skiepytis rekomenduojama visiems. Skiepytis nuo vėjaraupių rekomenduojama visiems vyresniems nei 12 mėn. Vakcinos iš tiesų gali sukelti nepageidaujamų šalutinių poveikių, tačiau jie yra lengvi ir trumpalaikiai - paraudimas ar patinimas skiepijimo vietoje, lengvas karščiavimas ir t. t. Visi nepageidautini reiškiniai praeina vidutiniškai per 1-3 dienas. Skausmą ir diskomfortą dūrio vietoje sumažins šaltas kompresas.

Lietuvoje ši vakcina nėra įtraukta į skiepų kalendorių ir yra mokama. Ja gali būti skiepijami vaikai nuo 12 mėn., kai kuriais atvejais nuo 9 mėn. amžiaus, ir suaugusieji. Įprastai skiepijama dviem vakcinos dozėmis, pertrauka tarp dozių skiriasi pagal tai, kokio amžiaus asmuo skiepijamas. Vaikams ir suaugusiems asmenims antroji vakcinos dozė skiriama praėjus vidutiniškai 6-ioms (kartais - 4-8-ioms) savaitėms po pirmosios (išskirtiniais atvejais galima skiepyti ne anksčiau nei po 4 sav. nuo pirmosios skiepo dozės). Skiepijant kūdikius antroji vakcinos dozė turėtų būti sušvirkščiama maždaug po 3 mėn. Dažniausiai rekomenduojama skiepyti MMR vakcina nuo vėjaraupių, tymų, parotitinės infekcijos ir raudonukės. Imunitetas susiformuoja po stiprinamosios dozės (t. y. maždaug po 6 sav.).

Pasiskiepijus vėjaraupių vakcina įgyjamas pilnavertis ilgalaikis imunitetas. Ji apsaugo nuo sunkių ligos formų ir komplikacijų neįskaitant vėjaraupių, bet ir juostinės pūslelinės atveju. Vakcina nuo vėjaraupių pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga tie, kurių imuninė sistema sutrikusi). Po vakcinacijos dažniausiai pasitaiko lengvos nepageidaujamos reakcijos - paraudimas, patinimas ar skausmingumas injekcijos vietoje, rečiau - nedidelė temperatūra ar laikinas bėrimas.

Svarbu: skiepytis nuo vėjaraupių negalima nėščiosioms, taip pat asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai. Rekomenduojama pasiskiepijus 1 mėn. Bent parą po vakcinacijos negalima drėkinti skiepo vietos ir aktyviai sportuoti.

Įsitikinti, ar buvo sirgta vėjaraupiais, galima atlikus Varicella IgG antikūnų tyrimą. Tai rekomenduojama visiems, kurie nežino savo imuniteto būklės ir ypač moterims, planuojančioms nėštumą. Ši iš pirmo žvilgsnio nepavojinga liga kai kuriems gali sukelti itin rimtų komplikacijų. Todėl svarbu į ją pažvelgti atsakingai. Jei norite nuo vėjaraupių apsaugoti savo vaikus arba apsisaugoti patys, pasiskiepykite.

Rekomenduojami papildomi skiepai vaikams

Šaltinis: 2015 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-757

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau NVSC) surinkta statistika rodo, jog per penkis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruota pusantro karto daugiau vėjaraupių atvejų nei pernai per tą patį laikotarpį (atitinkamai 11 879 ir 7 473). Tai paaiškinama tuo, kad sergamumui būdingas „bangavimas“, t. y., sergančiųjų skaičius kas 3-5 metus išauga net iki keleto kartų (2022 m. - 14 504 atvejų, 2021 m. - apie 6000, 2020 m. - apie 4300, 2019 m. - apie 18 500). Vėjaraupiai - tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs.

Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų (privaloma neleisti vaiko į darželį, mokyklą, nevesti į lauką). Ligos pradžioje galima skirti prieš virusinių vaistų. Svarbiausia - higiena, gulimas režimas, skysčių balanso atstatymas. Rekomenduojama taikyti efektyviausią šios virusinės infekcijos prevenciją - skiepijimą.

Nors skiepai negali 100 proc. apsaugoti nuo šios užkrečiamosios ligos, susirgimų po pilno pasiskiepijimo pasitaiko ypač retai, įprastai tokiais atvejais simptomai būna lengvesni, galima ligos eiga be niežtinčių pūslelių, o tik su raudonomis dėmelėmis, kartais be karščiavimo. Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Visus anksčiau nesirgusius vaikus vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų - parotitinės infekcijos - raudonukės (MMR) vakcina. Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų.

tags: #ar #vaikams #priklauso #vejaraupiu #skiepai

• Kelias per muziką ir sceną
• Sužinokite daugiau apie priešmokyklinio ugdymo programas
• „Taip gimė žvaigždė“ apžvalga
• Jovitos Lukošienės bendruomeninė veikla
• Parama motinoms