Vaikų masturbacija yra natūralus ir normalus seksualumo raidos etapas, padedantis geriau pažinti savo kūną ir patirti malonumą. Nemaža dalis tėvų net nepagalvotų, kad vaikai galėtų masturbuotis, kol su tuo nesusiduria. Faktas - jog masturbacija yra paplitusi ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų. Tai yra labiau instinktas, padedantis susipažinti su savo kūnu.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų masturbacija yra įprastas elgesys. Vaikai masturbuotis pradeda geriau susipažinę su savo kūnu. Įprastai daugelis paauglių pradeda savo kūną tyrinėti ir masturbaciją atranda būdami 11-15 metų. Mažam vaikui visiškai normalu atrodys viešoje vietoje kasytis lytinius organus ir pan.
Yra duomenų, kad savo lyties organus liečia dar mamos gimdoje esantis vaisius. Tiesa, bent jau kol kas mokslo laimėjimai neleidžia mums sužinoti, kaip jis tuo metu jaučiasi, ar jam ši veikla maloni. Taip, šie veiksmai gali sukelti pasitenkinimą (bet ne orgazmą) - tai galime pastebėti iš berniukų erekcijos arba iš to, kad kūdikis įsitempia, ima tankiau kvėpuoti, atrodo labai įsitraukęs į kažkokią veiklą, vėliau gali aprimti ar užmigti.
Kai kurie vaikų specialistai mano, kad masturbacija atrandama tuomet, kai kūdikis jaučia nepatogumą lyties organų srityje - pavyzdžiui, dėl vystyklų bėrimo, kuris atkreipia vaiko dėmesį į šią sritį. Berniukai savo varpas „atranda“ 6-7 mėnesių, mergaitės savo išorinius lytinius organus - būdamos 10-11 mėnesių. Kartais mergaitės į lytinius organus gali įsikišti nedidelius daikčiukus, pavyzdžiui, mažus žaisliukus, žirnius ir pan. Masturbacija ypač sustiprėja sulaukus 5-6 metų. Manoma, kad šiuo amžiaus tarpsniu sąmoninga, tikslinga masturbacija (tai yra, kai vaikas masturbuojasi puikiai tai suvokdamas) būdinga beveik visiems vaikams.
Nors seksualinį susijaudinimą visi patiriame dar ankstyvoje vaikystėje, pirmasis orgazmas gali būti labai skirtingu laiku - nuo ankstyvos vaikystės iki brandaus amžiaus. Priešingai nei seksualinis potraukis, kuris yra įgimtas, orgazmas labiau priklauso nuo mokėjimo bei įgūdžių ir atsitiktinių motorinių veiksmų. Bet orgazmo mechanizmas yra įgimtas. Po vaikų ir suaugusiųjų apklausos apie pirmąjį orgazmą paaiškėjo, kad dauguma žmonių vienaip ar kitaip mokėsi patirti orgazmą. Sunku pasakyti, kodėl ikimokyklinukai patiria orgazmą. Svarbus yra vaikų dėmesys kūnui ir seksualumui. Kai kurie vaikai sako, kad masturbuotis jie išmoko iš savo draugų, būdami penkerių-šešerių metų.
Maždaug 10 metų vaikai masturbuodamiesi pradeda siekti orgazmo, ypač berniukai, kurie, sulaukę 11-12 metų, gali pradėti ieškoti pornografinės medžiagos. Sulaukus 15 metų, beveik 100 proc. vaikinų ir 25 proc. merginų yra masturbavęsi iki orgazmo (tarp suaugusiųjų masturbacijos dažnis yra maždaug 95-99 proc. tarp vyrų ir 40-60 proc. tarp moterų).
Vaikų seksualinėje raidoje svarbu atkreipti dėmesį į jų tyrinėjimus. Nuo trejų metų, kai pradeda tapatinti save su tam tikra lytimi, atranda lytinius organus (pradeda liesti save, tyrinėti, suprasti, kad tai malonu). Jiems pradeda kilti klausimai apie lytinius organus, išgirstus žodžius apie seksą, smalsauja apie suaugusiųjų santykius, tyrinėja savo kūną ir domisi, o kaip atrodo kiti. Svarbu kalbėtis su vaiku apie kūną ir jo dalis, atminti, kad jų nėra šleikščių, bjaurių, negerbtinų. Užtikus vaiką besidomint savo kūnu, svarbu ne gėdinti jį, bet pasakoti, kur galima liesti save ir paskatinti saugoti savo intymumą.
Daug ginčytasi, nuo kada vaikas gali būti vadinamas seksualiniu individui. Jeigu atskaitos tašku laikyti metus, kada atsiranda akivaizdūs seksualiniai polinkiai ir pradeda formuotis seksualiniai nukrypimai, vaikas kaip seksualinis individas susiformuoja dar nesulaukęs ketverių metų, o kartais - net dvejų. Tėvų baimė apie tai diskutuoti dažniausiai išgąsdina tik juos pačius, kai šie susiduria su seksualiniu vaikų elgesiu, dažniausiai - masturbacija. Dabar jau niekas neabejoja, kad visi vaikai tik gimę gali patirti orgazmą, tačiau tik kai kuriems tai atsitinka dar vaikystėje. Iš pokalbių su tėvais ir vaikų darželių darbuotojais paaiškėjo, kad 5-10 proc. vaikų, lankančių darželį, masturbuodamiesi patiria orgazmą.
Vaikas masturbuojasi, kaip reaguoti? Jei užklumpame savo vaiką masturbuojantis netinkamoje vietoje, geriausia būtų švelniai ir ramiai jam ar jai pasakyti, kad tai geriau daryti nuošalesnėje, privatesnėje vietoje. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Matau, kad tu domiesi savo kūnu. Tai visiškai normalu, ir nereikia gėdytis. Bet aš norėčiau, kad tai darytum būdama (-as) viena (-as), savo kambaryje (arba vonioje, tualete), kai niekas tavęs nematys“. Jei netyčia užklupote besimasturbuojantį paauglį - geriausia būtų atsiprašyti ir iškart pasitraukti.
Masturbacija pati savaime vaikui nėra žalinga, nesukelia jokių fizinių ar emocinių problemų. Vaikai yra smalsūs ir mėgsta tyrinėti pasaulį. Vaikai gauna daugiau informacijos liesdami, ragaudami ir uosdami nei žiūrėdami ir klausydami. Tą patį galima pasakyti ir apie kūno dalių lietimą. Vaikai atranda būdų, kaip nusiraminti. Vaikai mėgsta čiulpti nykštį, kad nurimtų, ir kartais dėl to paties liečia savo lyties organus.
Jei vaikas jaučia stiprią įtampą, masturbavimasis gali tapti įkyriu veiksmu, kuris toks stiprus, kad nuo jo sunkiai pavyksta atsitraukti, susilpnėja domėjimasis kitais dalykais ar tiesiog kitiems interesams nebelieka laiko ar jėgų. Pasidomėkite, kaip vaikui sekasi mokykloje, kaip jis sutaria su bendraamžiais. O gal skiriatės, kraustotės į naują gyvenamąją vietą? Ar vaikas dažnai jaučiasi liūdnas arba piktas? Kartais gali būti naudinga pasikalbėti su mokytojais, išgirsti, kokį vaiką jie mato mokykloje, kaip jam sekasi mokytis. Neretai gali prireikti ir psichologo pagalbos, siekiant rasti, kas sukelia vaiko patiriamą įtampą.
Jeigu pastebėjote, kad 2-4 metų vaikas liečia savo lytinius organus, pirmiausia jam reikia paaiškinti, kaip dera, o kaip nederėtų elgtis viešoje vietoje. Besiruošiantys mokyklai ar ją lankyti pradėję vaikai yra protingesni, turi daugiau žinių ir įgūdžių. Įprastai 5-8 m. vaikai, baimindamiesi tėvų reakcijos, gali masturbuotis pasislėpę. Atradęs masturbaciją ir pastebėjęs jos poveikį, vaikas retai kada gali ją visiškai nutraukti ir pamiršti. Tyrimai rodo, kad paauglystėje masturbuojasi apie 96 proc. vaikinų ir apie 50 proc. merginų.
Jei masturbuojamasi itin intensyviai ir stipriai dirginant lyties organus, mergaitėms gali būti traumuojama šlaplės anga ir dėl to gali atsirasti šlapimo organų infekcijų (berniukų šlaplė ilgesnė, todėl jiems tokie uždegimai mažiau būdingi). Masturbuojantis švariomis rankomis audiniai nėra pažeidžiami, tačiau tai gali įvykti tuomet, kai vaikas siekia pats sau sukelti skausmą.
Jei būsite itin įsiaudrinę, emocingi, greičiausiai tai sukels stiprią gėdą vaikui, tačiau pokalbis nebus konstruktyvus ir naudingas nė vienam iš jūsų. Mažiems vaikams svarbu pasakyti, kada ir kur jie gali masturbuotis. Jei vaikas pratinasi prie naujos aplinkos (pavyzdžiui, pradėjus lankyti darželį) - duokite vaikui kokį nors daiktą (pliušinį meškiuką, lėlytę, apklotą), kuris jam padėtų saugiau jaustis.
Pradinukai gali būti labai susidomėję suaugusiems skirtomis erotinėmis (ar net pornografinėmis) nuotraukomis ar paveiksliukais, kurie gali sukurti iškreiptą priešingos lyties ar lytinių santykių įvaizdį. Galite pasakyti: „Suprantu, kad tau visa tai įdomu, todėl mes galime surasti ir nupirkti knygą, kurioje bus apie visa tai aiškiai parašyta“.
Kaip jau aptarėme, jei vaikas masturbuojasi privačiai, neįkyriai, jo ši veikla nevargina - galbūt nieko imtis ir nereikėtų. Raskite užsiėmimų ir vaikų protams, ir kūnams, kad jie turėtų ką veikti. Labai pravartu rasti būrelių, kuriuose vaikai užsiimtų mėgstama veikla, išlietų energijos perteklių, įgydant naujų įgūdžių, stiprėtų jų savivertė.
Pasikalbėkite su vaiku apie masturbaciją. Jei vaikas jau yra mokyklinio amžiaus, pasikalbėkite su juo atvirai: „Tomai, suprantu, kad tau patinka liesti savo varpą, ir tai daryti nėra nieko blogo. Tačiau jei tu tuo užsiimi dažnai, tau lieka mažiau laiko visiems kitiems užsiėmimams. Gal yra dar kas nors, kas tau patiktų? Jei jums nepatogu kalbėtis, paprašykite kito žmogaus. Natūralu, kad seksualumo temomis, kurios yra labai intymios, mums su vaikais kalbėtis nelengva. Galite pabandyti rasti artimą žmogų, kuris jaustų mažiau įtampos ir su vaiku pakalbėtų apie tai, kas jums atrodo esant svarbu. Kartu su vaiku paieškokite kitų nerimo mažinimo būdų.
Seksualinė prievarta nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku ar mėginimas išprievartauti, kaip dažnai suprantama. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo arba kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais.
Jeigu patirta seksualinė prievarta buvo be įsiskverbimo, dažnai nelieka jokių žymių ant aukos kūno, o jei ir lieka, jos greitai išnyksta. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima nustatyti, ar vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra jo elgesio ir nuotaikos pokyčiai, pakitęs santykis su aplinka ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą. Galima išskirti seksualinius ir neseksualinius prievartos požymius, būdingus vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą.
Jeigu patirta seksualinė prievarta buvo gąsdinantis, skausmingas ar traumuojantis įvykis, po jo galima pastebėti raidos regresą (pavyzdžiui, vaikas tapo labiau „prilipęs“ prie mamos, vėl pradėjo šlapintis į lovą ar čiulpti pirštą), agresyvų, nerimastingą elgesį ar atsitraukimą, pasinėrimą į save, uždarumą; gali būti miego ar šlapinimosi, tuštinimosi problemų. Apie patirtą seksualinę prievartą galima įtarti, jeigu vaikas ima laidyti netinkamus, kartais nemalonius seksualinio pobūdžio juokelius ar komentarus, ypač domisi bet kokiomis seksualinio pobūdžio užuominomis per televiziją ar itin smalsauja tėvų seksualiniu gyvenimu. Šiais atvejais patartina kreiptis pagalbos į vaikų gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrą, psichologą, nes vaikui gali prireikti ilgalaikės psichologinės pagalbos.
Vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. Buvo pasiūlyta ilgalaikes pasekmes sugrupuoti pagal keturis traumą lemiančius veiksnius: trauminę seksualizaciją, stigmatizaciją, išdavystę ir bejėgiškumą.
Trauminė seksualizacija - tai procesas, atsiradęs po patirtos seksualinės prievartos, jo metu vaiko seksualumas (jausmai ir nuostatos) formuojasi jo raidos periodui nebūdingu, disfunkciniu būdu. Pagrindinės trauminės seksualizacijos pasekmės aukoms: nepasitenkinimas seksualiniu gyvenimu suaugus, seksualinis nejautrumas, negebėjimas atsipalaiduoti, sunkumai patiriant orgazmą, susilaikymas nuo lytinių santykių (dėl nepasitikėjimo savimi ar neigiamos ankstyvosios seksualinės patirties vaizdinių bei jausmų), kompulsyvus seksualinis elgesys: naudojama seksualinė prievarta prieš kitus (dažniausiai pasireiškia vyrams), patiriama seksualinė prievarta (įprastai moterims), kitos seksualinės disfunkcijos.
Stigmatizacija - tai negatyvios reikšmės (blogumo, gėdingumo, kaltumo ir pan.) suteikimas vaiko seksualinės prievartos patirčiai ir tos reikšmės įtraukimas į vaiko kuriamą savo įvaizdį. Stigmatizacija lemia vėlesnį blogą savęs vertinimą, išgyvenamus chroniškus gėdos bei kaltės jausmus, įsitraukimą į kriminalinę veiklą, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais, savidestrukcinį elgesį, suicidinius bandymus ir kitas problemas. Stigma atskiria vaiką nuo bendraamžių, neleidžia patirti priklausomybės jausmo ir visam gyvenimui atitolina jį nuo kitų žmonių. Toks skirtingumo jausmas dažnai grindžiamas aukos (klaidingu) įsitikinimu, kad daugiau niekas neturi tokios seksualinės prievartos patirties ir kad kiti žmonės, sužinoję apie šią patirtį, būtinai jį atstumtų. Skirtingumo jausmas dažnai veda prie žemo savęs vertinimo ir chroniškos izoliacijos.
Išdavystė - tai vaiko supratimas, kad kažkas, nuo ko jis gyvybiškai priklausomas, padarė žalą. Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, gali pasijusti išduoti ne tik tvirkintojo, bet ir šeimos nario, kuris nenaudojo prievartos, tačiau negalėjo ar nenorėjo apsaugoti vaiko nuo jos, netikėjo jo atskleista prievarta ar netinkamai į ją reagavo. Toks išdavystės išgyvenimas gali lemti daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime.
Bejėgiškumas - tai procesas, kurio metu pažeidžiama vaiko valia, norai ir veiklumo jausmas; iš vaiko tarsi atimamos bet kokios galios. Su bejėgiškumo jausmu...
Vaikų seksualinė prievarta yra opi problema, kuriai reikia skirti ypatingą dėmesį ir supratimą. Svarbu atpažinti požymius, tinkamai reaguoti ir, esant reikalui, kreiptis profesionalios pagalbos.
